|
|
|
Būkem žemaitēŽUODYNELIS
Buntavuotė – maištauti Cedelis – pažyma Cekis – dėmė, ženklas Cėbė – ožka Ermyderis – triukšmas Gelda – lovys Kriauklas - šonkaulis Kriokėntė – virkdyti, erzinti Liurbis – nevykęs, žioplas žmogus Portpelis, portvelis - portfelis
Ėš knygas „Kretingos tarmės žodynas“
MŪSA KŪRIEJE
Eso laikėna Tėi pėiniu žėida – laikini, Tujau pavėrst i pūkus, Kap parašiotus leisdamė Lek viejou tam papūtus. Ėr aš jok eso laikina, - Kas žėn – tas laiks kor neš, Tad gyveno šiou dėina – Lig ryt išetiuo aš. Vės atsėsokosi žvalgaus – A matuos piedas mona, Bet lytus krės ėš dongaus – Neliks anu ni znuoka. Gyvens po monės kėti – Pasaulis nepražūs,
Švėis saulė tep, kap šveitė,
Ku čia aš parašiau,
Gal parjims kuoks anuoks,
Rašys gal daug geriau.
„Jegu dounas rauga gaspadėne ė dousiu, ta douna bus mona, o ne žmuogaus“, - rokava dounas kepiejė nu Darbienu posės (Kretinguos rajuons) Vėskontienė Vida, katra yr pripažinta amatu meistrė ė tor tautėnė pavelda sertipikata. Užtat ė mokėn douna keptė tus, katrėi atet i Kretinguos moziejaus Amatu cėntra ė nuor tuos sava dounas ėšsėkeptė.
Vėskontienė Vida rokoun: je jau katra gaspadėnė sugalvuos šeimuos dounas išsikeptė, prireks dėdelės kontrybės ė meilės. „Be nosėteikėma duonas ni napradiekėt keptė“, - saka ana.
Šeimuos douna yr tuokė, katra tor sava rūgšti, o ta pas kuožna gaspadėnė yr kėtuokė. Kas nuor sava dounas, vėsu pėrma tor atsėvėrintė 1 literi ondėns ė ožpėltė šatravuotus mėltus – anu rek tėik, ka galietomi maišytė. Praviesintė – tėkrintė rek su lūpuom, o ne su pėrštu: je nanudegsi – jau yr gera. Toukart rauga rek gera pamaišytė, ėmestė kvynu ė tada šėlta padietė keliuoms dėinuoms. Tink oždėngtė kailes, puodėška a kuokio dekiu.
„Kuožna dėina rek rauga pradėngtė ė so douna pasirokout: kap ana sekas, a šėlta gol, pasisakytė, ka anou mylat, ė viel oždėngtė, ka tuoliau rame rūgtom. Ka jau skanė rūgštė kvepies – raugs yr gatavs, - pasakuojė dounas puonė – tep anou vadėn Kretinguos moziejaus muotrėškas. – O je raugs nasigava, a sopelyjė – vadėnas, per maža so duonele rokavuoties, per maža anou myliejuot“.
Ana atkreipė diemesi, ka i rauga narek dietė juokė sokraus – anuo ėbertė gal minkont douna, bet ar anuo tėkra rek?
Ka jau raugs – gatavs, priš minkont douna rek ėbertė droskas, o je nuoras – anou paskanintė siekluom, ouguom, gal ė rukytu lašėniu ėpjaustytė – kresnuom dėdoma solig sokraus gabalioko. Vėskontienė Vida sakė, ka tumet dėdele skani douna išet.
Mėltu douna keptė rek dietė tėik, ka anou galietomi minkytė. „Maišuoma douna yr ne douna, - perspiejė amatu meistrė. – Minkytė douna rek ėlga – kol pėrms lašos prakaita ont anuos nokrės“.
Ėšminkyta duona palėiktam rūgtė. Būtėna – šėlta. Ka jau kumšti ėspausė ė ons užsirauks – tada jau gal keptė. Gaspadėnė kėš douna i karšta pečiu, o kas anuo nator – i dukuopkė, katra ėšėlusi ėki 220 laipsniu karštė.
„A vėsi žėna, kap rek pasitėkrintė pečiu? Na vėsi. O rek paimtė saujė rogėniu mėltu ė mestė – je uore anėi ožsideg, kėštė dounas nagal – pečius yr per karšts, - perspiejė dounas puonė. – Maža kokoleli rek kepti 1 adyna, je didesnis – prireks ė dviju adynu“.
Ka jau douna ėškepta, anou rek nopraustė paprasto ondėniu – sovėlgytė skepeta ė oždėngtė douna.
*
Kretinguos moziejus kvėit žmuonės, katrėi nuor ėšmuoktė keptė douna. Terek prasineštė ėš onksta.
Šes metas Kretinguos moziejaus muotrėškas sogalvuojė, ka rek douna pagerbtė rengines „Švėnta palaima rogė šnabždesie“. Jau ėvyka suejėms šv. Aguota pagerbtė, da žmuonės rinkses ė par šv. Velykas, par šv. Jorgė ė šv. Uona.
Kretinguos Sėmuona Daukonta
pagrėndėnės muokyklas vaka
kartu su sava muokytuojoms
mūsa tautuos dainiou Krėstėjuonuo
Duonelaitiuo paskyrė
pruojektą „Žalioujontys Oužoula
žuode“, katron somanė lėitoviu
kalbuos muokytuojė Danutė
Dunauskaitė. Vėse karto bova
novažiavėn ė Tuolminkeimi, kor
K. Duonelaitis ė kūrė.
Kretėnguo gyvenonti, bet kėlėma nu Salontu, Butkevičienė Ona saka, ka jaunas gaspadėnės visa nenuor muokytėis sokti kastėni, katras nu sena bova miegstama žemaitiu patruova ė per švėntės, ė per kasdėinius darbus.
Šnuobelė ėštīsa, ėšsėpūtė, kāp šviežos bondelis, dontīs ėšbėra – borna, kāp špuogėnīčė, ka prasėžiuoji. Kuojės, ronkas ėšklėba, vėsos sorokės, kāp nagėnė. Sostuoji beedams ė stuovi kāp žiuogris viejė papotams. Ė kam tavės berēk, ka nebier nėkuokiuos pažītkas. Vo jaunam jog bōva vėsas gīslas liousas, dabartėis anuos sostīrosės. Ė šėrdės kažkor tintaliou, plozd kāp pleštekie. Tik ta plėkė bikou pamėslėi aple jaunas dėinas. No jau bier geriau tėkta luovuo. Paiedi posrītė ė siedi aba goli sava luovelie. Vo prė kėtā sėinā – senė sten. Vo vėdorie – kiedalė. Puonė senė bomb... vėsa dėina bomb... ė bomb kuožna, kuožna dėina... Ka jau gatavā nebėštorio, ožēt tuokė zlastės, ka sodrebo, parauduonoujo kāp batvėnis ė gruobo ož kiedalē. No ka eso lietakalbis, ta vuos dvasė beatgaudams ėšsteno – Ka aaš tauu doouusio soo toouu kiedalė, kaa to po posontras adīnas beatsikelsi. Vo kiedalė vėrp ronkuo, plozd. Pasakiau vėskon. Pati ožraukė sriebtovė ė kuokė adīna nebibomb. – Atsėpoto. No ėr apėnt praded tou patė malda. Kuoks to bovā pėjuoks, tuo nepadėrbā ė tuo, vo kor toukart bovā, vo komet to mon tou padėrbsi ė tou. No ė erkeliavuojevuos par dėina. Majednos tas buočiu gīvenėms – nedouk nedavės, kažkas pasakė, ka jaunīstė neomžėna, vo senatvė ne džiaugsmos...
P.S. Sakau nedraskīkės, nomėrsi ėr atsėlēdės...
Kartenuos apīlinkie, Lubiū ėr Balsėškės kaimūs, Lietuvuos kariuomenės vada Arvīda Puociaus ėr kėtū pėliečiu rūpesčio pastatītė tipinē laisvės kuovuoms iomžintė skėrtė paminklā. Tuos vėituos 1948 metās rogpjūtė vėinoulėkta-dvīlėkta dėinuom besėkaudamė so enkavėdistās žova dvīlėka vėitėniu partėzanu. Ta pruoga „Pajūrė naujienas“ apie tragėškus tū dėinū īvikius pakalbėna kartenėški laisvės kovūm dalīvi Jūzapa Vėlocka, katras ėš sava draugūm omžėninku vėskou ėr sožėnuojės.
Jau aštontus metos Lėtuanīstikas cėntros ėr Jorgė Pabriežas oniversitetinės gėmnazijas lietoviu kalbuos muokituojės, šiū eilučiu autuorės, Jadvīga Mėižetienė so Milda Šokienė vīkda pruojekta „Žemaitiu pastuogie – gīva tautuos dvasė“, katruo pagrėndėnis tėkslos – skatīntė jaunuolios mīlietė ėr puoselietė žemaitiu tradicijas ir papruotios, gėmtoujė tarmė, ogdītė kūrėbėškōma. Vėins ėš pruojekta rėngėniū īra menėnė skaitīma konkūrsos „Žemaitiu žemie – žemaitiu kalba“, katras tapės jau tradicėnio.
Šēs metās Imbarē sokāka 760 mētu, kāp paminieta ėstuorėniūs šaltėniūs. Kāp bebūtu, vėins dalīks īr istuorinē šaltėnē – kėts, pati Imbaries žemė su anuos luobēs, katrėi īr oždėngtė po pruotėviu palėkta paslaptėis skrāistė, katra nukēl momis i žīmē senesnius omžius. Tus luobius atrastė īr be gala sunkē, bet ėš kėtuos posės anėi īr ronka pasiekiamė. Terēk, važiounīnt nu Imbaries pėliakalnė, Imbaries-Žvainiū žvīrkelio, paveizietė ė dešėnė pōsė.
„Jegu nuori gerą douną iškeptė, neužtenk vėin grūdų a mėltų. Ana rek ė meilės, ė šypsenas“, - tep tvėrtėna Kretinguos rajuona koltūras cėntra Kūlupienų skyriaus vediejė Jovita Rimkuvienė, katra sugalvuojė sava kaima muotriškas išmokintė skanė douną keptė.
|
|
