|
|
|
Būkem žemaitēSakmie apie kūli
Senē, senē Lietovuos pašalie bōva tuoks suodžios. Tėn gīvena dėdlē duorė žmuonis. Anėi tėik gerā sorokovā, ka ė pats biesos anīms tuo sotarėma pavīdiejė. Jēgo kaimė kas kielė pariedka, toukārt vėsė linksmėnuos. Vo jē bova bodīnė – vėsė nabāštėka i kapelius līdiejė. Ė nauduojies vėsa suoda vėina šōlėnė. Soēs vondėns pasėsėmtė ė aple vārgus, ė aple linksmomus pasėrokous. Nikumet nasėpīka, nabaries, vėins kėtām prāsta nalinkiejė. Tiktā geromo, tiktā pagālba atsėdiekavuojė. Ė apsėgivena šalėp biesos. Tas biesos somėslėjė tus žmuogelius sokėršīntė. Paiemė veina nākti ont tuos šōlėnės ė ōžrėtėna dėdliausi kūli. Atēn rītmetie sēnas buobēlės, veiz – vēlnėšks kūlis ontrėtīnts ōnt tuos šōlėnės. Atēn jāunas muotrėškēlės so vakūtelēs – nagāl vōndėns pasėsėmtė. Ašaruo vėsė, bet vėins kėta nakāltėn, nābaras. Tiktā vėsė dejou. Ė ėšgėrda tas aimanas dēivė Vondēnė. Ana pamėslėjė – aš tuo vēlnėška kūlė naparėtinsio, geriau taprāded iš puo kūlė tekietė šaltėnis. Tiktā tēp pamėslėjė, tēp ė atsėtėka. Ė dabā tabie tas vēlnėšks kūlis, ė vadēnas ōns „Aukora kūlis“, ė iš po tuo kūlė tābtēk dėdlē skāidros šaltėnis. Tabie ė tas suodžios, ė vadėnas ōns „Senuojė Impėltis“, i katrou ė kvėitām atvažioutė.
RUPŠAS Bronius
Piliakalnis
Kon žemaite iedė seniau ė daba
Kretinguos rajuona Kūlupienu bėbliuotekuo yr sauguoms kraštuotėrėnis darbs „Kūlupienu ė aplinkiniu kaimu vaišiu koltūras pavelds“, katrou sorašė bėbliuotekininkė Vilija Macienė. Ana ruokava, ka ožsiiemus ton darba toriejė vėina intencėjė – geriau pažintė ton krašta žmuonis, sožėnuotė, kap anėi gyvena seniau ė daba.
Kretingėškiu tarmies žuodyns
Kuosena – šaltiena Kotavuoti, nukotavuoti – bausti, mušti, kankinti, nukankinti Kuotynė – buroklapių kotų sriuba Kuozelnyčė – sakykla Kramė – gyvatės, rupūžės, silkės ir pan. galva; žmogaus galva, makaulė Pliumpis – apsileidęs, ištižęs, nevykęs Pliorza – skysta sriuba arba košė; nevykęs, netikęs Pluovimuos – švarinimasis Pludungė – nerimtas, vėjavaikis Raškažis – ištaiga, prabanga, geras gyvenimas
Pagal „Kretingos tarmės žodyną“
TEP GYVENDAMS NEPRALUOBSI
Do pasakuojėma apie dongaus kūnus
Grįžola rata Sene, laba sene žemie bova dėdėlė, dėdelė sausra – ėšdžiūva vėsos vondou. Žmuonės nabturiejė kon atsigertė. Vėina nakti ėš nomu ėšejė mergėkė so somčioku vondėns sava sergonte muotėna parneštė. Ejė, ejė, pavarga ė atsėgolosi ožmėga. Atsėbund ė mata – somčioks pėlns vondėns. Ana ton vondėni nuoriejė neštė muotėna – tekėna liekė ė ožkliova ož šonioka. Šonioks gaile socypė ė mergėke pagaila anuo – pagėrdė vondėniu. O ka mergėkė paiemė somčioka, tas ėš medėnė pavėrta y sėdabrėni. Mergėkė parnešė vondėns ė padavė muotėna, vo muotėna saka: „Aš jau greta mėrsiu, gerk to pati“. Tousyk i truoba iejė pakeleivis žmuogus ė paprašė atsigertė. Mergėkė davė anam atsėgertė, pati nagierosi. Somtelie raduos septyni dėdeli deimanta, o ėš anu pasėpylė skaidros vondou. Tėi deimanta pakėla i vėršu, i dongu ė pavėrta žvaigždynu. Daba tou žvaigždyna vadėn Somtelio aba Grįžola ratas. Mienulis aug, mienulis dėlst Sioviejė, siovonti mienuli švėisuo, jauns Mienulis papraša pasiūtė anam apdara. Siovies pažad pasiūtė per dvė nedielės. Paskėrtu laiku aten Mienulis atsėimtė apdaru, bet anėi natink, nes Mienulis palėkės apksrėts kap dounas kepals. Siovies viel dvė nedielės siov Mienuliou apdarus, o ka tas aten pasėimtė – apėntas natink, nes Mienuli belėkėn tėk posė, kuoks bova. Tep Mienulis lėikt ba apdaru ė vėsa laika vakštiuo plėks, nažiūrėnt ė bluogiausiu uoru.
Per žemaitėška žuodi glodėn autėntėška luobi
„Ėšsaugokem bent tarmėni žuodyna“, -
saka muokytuos nu Peldiu (Kretinguos rajuons) Maksvytis Jozė. Rasi vėsi paklausykem, ku ons rokuon, ka galvuo aple savo kaima ė žemaitiu tarmė. „Bieg meta. Vės labiau nykst ėr toštie kaima. Ne vėins anu jau ėr mėrė. Belėka tėk pavadėnėma. Ne išimtis – ė mona krašts. Važioudams i darba, visumet skaudontė šėrdė nužvelgu Serapinus, Pemperius, Ežerinius, Bėrštvininkus, Bimbalyne ėr Pietaraitius. Kudie? Jok anėi – mona akys mėrėn kaima. Vuo ėr anūs kėik bova suodybu ėr žmuoniu!
ŽUODYNELIS
Buntavuotė – maištauti Cedelis – pažyma Cekis – dėmė, ženklas Cėbė – ožka Ermyderis – triukšmas Gelda – lovys Kriauklas - šonkaulis Kriokėntė – virkdyti, erzinti Liurbis – nevykęs, žioplas žmogus Portpelis, portvelis - portfelis
Ėš knygas „Kretingos tarmės žodynas“
MŪSA KŪRIEJE
Eso laikėna Tėi pėiniu žėida – laikini, Tujau pavėrst i pūkus, Kap parašiotus leisdamė Lek viejou tam papūtus. Ėr aš jok eso laikina, - Kas žėn – tas laiks kor neš, Tad gyveno šiou dėina – Lig ryt išetiuo aš. Vės atsėsokosi žvalgaus – A matuos piedas mona, Bet lytus krės ėš dongaus – Neliks anu ni znuoka. Gyvens po monės kėti – Pasaulis nepražūs,
Švėis saulė tep, kap šveitė,
Ku čia aš parašiau,
Gal parjims kuoks anuoks,
Rašys gal daug geriau.
„Jegu dounas rauga gaspadėne ė dousiu, ta douna bus mona, o ne žmuogaus“, - rokava dounas kepiejė nu Darbienu posės (Kretinguos rajuons) Vėskontienė Vida, katra yr pripažinta amatu meistrė ė tor tautėnė pavelda sertipikata. Užtat ė mokėn douna keptė tus, katrėi atet i Kretinguos moziejaus Amatu cėntra ė nuor tuos sava dounas ėšsėkeptė.
Vėskontienė Vida rokoun: je jau katra gaspadėnė sugalvuos šeimuos dounas išsikeptė, prireks dėdelės kontrybės ė meilės. „Be nosėteikėma duonas ni napradiekėt keptė“, - saka ana.
Šeimuos douna yr tuokė, katra tor sava rūgšti, o ta pas kuožna gaspadėnė yr kėtuokė. Kas nuor sava dounas, vėsu pėrma tor atsėvėrintė 1 literi ondėns ė ožpėltė šatravuotus mėltus – anu rek tėik, ka galietomi maišytė. Praviesintė – tėkrintė rek su lūpuom, o ne su pėrštu: je nanudegsi – jau yr gera. Toukart rauga rek gera pamaišytė, ėmestė kvynu ė tada šėlta padietė keliuoms dėinuoms. Tink oždėngtė kailes, puodėška a kuokio dekiu.
„Kuožna dėina rek rauga pradėngtė ė so douna pasirokout: kap ana sekas, a šėlta gol, pasisakytė, ka anou mylat, ė viel oždėngtė, ka tuoliau rame rūgtom. Ka jau skanė rūgštė kvepies – raugs yr gatavs, - pasakuojė dounas puonė – tep anou vadėn Kretinguos moziejaus muotrėškas. – O je raugs nasigava, a sopelyjė – vadėnas, per maža so duonele rokavuoties, per maža anou myliejuot“.
Ana atkreipė diemesi, ka i rauga narek dietė juokė sokraus – anuo ėbertė gal minkont douna, bet ar anuo tėkra rek?
Ka jau raugs – gatavs, priš minkont douna rek ėbertė droskas, o je nuoras – anou paskanintė siekluom, ouguom, gal ė rukytu lašėniu ėpjaustytė – kresnuom dėdoma solig sokraus gabalioko. Vėskontienė Vida sakė, ka tumet dėdele skani douna išet.
Mėltu douna keptė rek dietė tėik, ka anou galietomi minkytė. „Maišuoma douna yr ne douna, - perspiejė amatu meistrė. – Minkytė douna rek ėlga – kol pėrms lašos prakaita ont anuos nokrės“.
Ėšminkyta duona palėiktam rūgtė. Būtėna – šėlta. Ka jau kumšti ėspausė ė ons užsirauks – tada jau gal keptė. Gaspadėnė kėš douna i karšta pečiu, o kas anuo nator – i dukuopkė, katra ėšėlusi ėki 220 laipsniu karštė.
„A vėsi žėna, kap rek pasitėkrintė pečiu? Na vėsi. O rek paimtė saujė rogėniu mėltu ė mestė – je uore anėi ožsideg, kėštė dounas nagal – pečius yr per karšts, - perspiejė dounas puonė. – Maža kokoleli rek kepti 1 adyna, je didesnis – prireks ė dviju adynu“.
Ka jau douna ėškepta, anou rek nopraustė paprasto ondėniu – sovėlgytė skepeta ė oždėngtė douna.
*
Kretinguos moziejus kvėit žmuonės, katrėi nuor ėšmuoktė keptė douna. Terek prasineštė ėš onksta.
Šes metas Kretinguos moziejaus muotrėškas sogalvuojė, ka rek douna pagerbtė rengines „Švėnta palaima rogė šnabždesie“. Jau ėvyka suejėms šv. Aguota pagerbtė, da žmuonės rinkses ė par šv. Velykas, par šv. Jorgė ė šv. Uona.
|
|
