|
|
|
Būkem žemaitēOnt nomeli stuoga vasaras saulie šėlduos dėdėlis metalėnis drėižs.
Važioujėnt nu Salontu miesta pro Pestius Kretinguos link, kairie keli posie diemesi patrauk privatiuo suodybas terituorijuo ont nedėdėli nomeli stuoga ėšsėtėmpės ėr vasaras saulie besišėldontis dėdėlis metalėnis drėižs. Stuoga papoušals „Nu kumet čia gyvenontis ėš natūralaus lietovėška rausva kūli paminklos ėr vėsuokės menėnės skulptūrelės suodybuoms pouštė dėrbous, akmenuoriu savėm vadėnontis Žilinskis Jozė pradiejė tarnautė dar ėr metalou?“ – tuokė pėrmuojė mintis atpoulė i galva. O ons tik joukies, ėšgėrdės. Vėsu pėrma sakė, ka akmou ėr metals vėins pri kėta tink tep, kap bruolis pri bruoli, vėsu ontra – pats tik sogalvuojė, ka drėiža rek, o padėrba dėdėle vykės kalvis ėš Muosiedi Audrios Kaspars. Bet Jozė žadiejė dar bėški patuobulintė – i ruopli itaisys lėmputės, ka švėisto ėš vėdaus ėr pravažioujėntius pro šali intrigouto dar daugiau. Tėisa sakont, sostuojontiu, ėš mašinu ėšlėpontiu pažiuopsuotė ėr dabar yr galybė, bet ka šeimininks ne so vėsas gal normale sosėruokoutė – dažniause klausinie ta anglėška, ta vuokėška... Nuors drėižs nier lietoviu kultūras dalis, tas gyvūns sava filuosuofėjė torintiou Joze patink. Gal diel tuo anuo ožsėmanė, ka anuo diedė omžėna atilsi Vėlius Orvids kažkumet bova sogalvuojės padėrbtė, bet tep ėr nebpadėrba, slėbėna? Nu, drėižs, žėnuomas, – ne slėbėns, bet, sakė, vės tėik iduomi būtybė, o padaryts ėš metala, ont stuoga geriau žiūras. Ėš kartuos – i karta Pats J. Žilinskis akmėns neišdavė ėr neišdous. „Mon atruoda, ka mūsa gėmėnies kartū kartuoms tuokėj darba yr ėš aukščiau priskėrti, – svarstė. – Dar mona pruosenelis Juons Žilinskis Salontū bažnyčės pamatams akmenis yr tašės“. Jozė paruodė istuorini duokumėnta – irieminta 1905 metas pruoseneli pasėrašyta sotarti diel bažnyčės statybas. Ož vėina akmeni pamatou bova pažadieta somuokietė tris so posi robli. So žmuona Salontu gimnazėjės pradėniu klasiu muokytuojė Daiva ožaugėnės tris paduorios vakos, katras šėndėin gal didžioutėis. Jozė jaut, ka bėnt vėinam meilė akmeniou būs iskiepėjės. Kol muokykluo sūnus muokies, vėsas atuostuogas dėrbtovie anodu karto pralesdava, ne tik, kap akmeni tašytė, paauglys veiziedava, bet ėr pats so nuoro bondydava. Tas sūnos dabar jau yr muokslos baigės jūreivis, plaukiuo po tuolėmū šaliū vondinis, bet, kas žėna, gal kumet pravers ėr amats, katruo ėšmuokėna tievs. O pats J. Žilinskis sava vaikystės vasaras prisėmen seneli Kazimiera Orvida suodybuo Gargždelės kaimė – tuo garsiuojuo, katruo šėndėin vėsuo Lietovuo žėnuoma mozieju kūrė vieliau praciškuonu Gabrielio patapės Jozės diedė Vėlius Orvids. „Bovau mažos, bet prėsėmenu, kap mona buočios Kazimiers akmenis kėimė skaldė. Aš ont anū šuokiniedavau – ot atrakcijė būdava“, – pasakuojė. Kumet Jozė paauga – pats i ronkas akmenuoriaus ironkius paiemė, tėn pat besėdarbavosiam Vėliou, kuo tas prašė, padiejė – nešė, vėlka, kielė. „Paskiau, būdava, aš jau ėr pats kalo, o Vėlius per peti veiz. Tep po bėški ėr ėšmuokau akmeniou tarnautė“, – atvėrava pašnekuovs. Paminkla J. Žilinskiou vėsumet bova ėr yr materialos dalyks, pragyvenėma šaltėnis. Bet, sakė, anėi, kap kūrine, ėrgi gal būt ėškalbingi, je tik ožsakuovs autuoriaus nevarža, led ipintė anuo filuosuofėjės ėr šėrdėis šėlomuos.
Iškėlėms Žemaitėjės metams – antuoluogėjė „Žemaite“
Lietovuos Respublėkas Seims 2019-ūsius metus yr paskelbės Žemaitėjės metas. Tou nuor primintė, kad priš aštounis šimtus metu (1219 m.) Žemaitėjės vards bova pėrma karta pamėnavuots rašytiniūs istuorėniūs šaltėniūs. Dėdėlis džiaugsmos, kad tuokiū svarbiū metū išvakaries pasėruodė baise vertinga kninga – „Žemaite“. Anou sodarė ėr maketava Danutė Ramuonaitė-Mukienė, katra gėmė ėr ožauga Skouda rajuonė Sriauptū kaimė, netuolėi Lėnkėmu. Bėngosi Vėlniaus universiteta, ėlgus metus dėrba žornalistė Skoudė, vieliau – Palonguo, kor ikūrė ėr pradiejė redagoutė pėrmouji Lietovuo tarmėška leidama laikrašti – Žemaitiu koltūras draugėjės laikrašti „A mon saka?“ Dabar žornalistė gyven Vėlniou ėr darboujės Lietovuos dailės moziejou. Kninga išlesta 1 tūkst. egzėmpliuoriu tiražu. čia sodietė menėne teksta, parašytė žemaitėška. Antuoluogėjie „gyven“ beveik pėnkėsdešimtėis autuoriu vertingiausė menėnė kūryba. Kūrieje daugiause kėlė ėš Vakarū Žemaitėjės regijuona. Pėrmuojė kningas dalis – ižongėnis straipsnis. Ons pavadints „Žemaitėška žuodė kels“. Anuo autuorė – Danutė Ramuonaitė-Mukienė. Čia pagrindėnė mėslės – nuoras skaitytuojams pasėpasakuotė, kap pradiejė duomietėis žemaitėškas tekstas. Pasėruoda, kad vėskas prasėdiejė no darba redakcijuo: sosėtėkėma so skaitytuojes, anū atsiūstė laiška jauna žornalistė paskatėna sosėduomietė raštas, katrėi parašytė yr tarmėška. Pravertė ėr aktyviu palongėškiu paragėnėma išleistė žemaitėška kninga. Naujės versmės poetėniou tarmėniou žuodiou atsivierė, kumet Lietova atgava nepriklausuomybė. Pradiejė leistė žemaitėškus laikraštius, per radėjė translioutė žemaitėškas laidas, ypač dėdėli darba tas metas atlėka ėš Salontu kėlosi žornalistė Jūratė Grabytė, katra kelis metus vedė laida „Žemaitiu būds“. Net rajuona laikraštiūs atsėrada tarmėne poslape. Duomietėis tievū kalba paskatėna ėr Žemaitiu moziejou „Alka“ isteigts Žemaitiu koltūras draugėjės, katrū cėntros bova Telšiūs. Baise vėsus išjodėna svarbus koltūrėnis rėngėnys, kap onta: Dorbės mūšė 755-ūjū metėniu pamėnavuojėms. Nepamėrštė bova ėr senesniū laikū rašta: Stasė Anglėckė sodaryta žemaitiu kūrybas antuoluogėjė „Žemaičiai“, katalėku laikraštis „Žemaičių prietelius“, Ontroujė pasaulėnė kara metas Telšiūs ejės savaitraštis „Žemaičių žemė“ ėr kt. Prigėmtėni žuodi i aukštomas pakyliejė žemaitėškas kūrybas konkursa Skouda kraštė ėr žemaitėškė skaityma Nasrienu kaimė (Kretinguos rajuonė) veikontem M. Valončiaus memuorialėnem nomė-moziejou, katram spektaklios paruodė beveik vėsė miegieju teatra.
Žemaitėška vakū kūryba sogolė i almanaka
Kumet dar ni sapnė nesapnavuom, ka Seims 2019-ūsius paskelbs Žemaitiu kalbuos metas, ėr tėik daug diemesi skėrsem sava buočiu, prabuočiu, tievū prigimtėne tarme, Kretinguos Jorgi Pabriežas universitetėnės gimnazėjės lietoviu kalbuos ėr literatūras muokytuojė Jedvyga Miežetienė so sava vaduovaujamu Žemaitiu kalbuos būreliu tyle rame tū darė vėsa 20-meti. Šėndėin anuos ronkuos – „Vakarū Lietovuos“ spaustovie išlests almanaks, i katrou sodieta 5 metu geriausi žemaitėška kūryba – vaizdingė pasakuojėma, eilierašte. Konkursa tapa laukiamuom švėntiem Muokytuojė sakė, ka kortė žemaitėška lėngviau yr priprašytė mažesniūsius vakos – darželėnokos, pradėnokos. Bet vėskas čia – normale. Jog pate Jadvyga jaunystie yr bovės perijuods, kumet vėngė rokoutys žemaitiu tarmė ėr, kap anuos tieva sakydava, aukštaičioudava. „Ypač kumet griždavau iš universiteta – savaimė soprontama, jaučiaus kap „tėkra vilnietė“, nuoriedavuos paruodyt, ka aš jau eso nebe iš tuo nuošalaus Skouda rajuona Gailėškiu kaima“, – prisiminėmas pasėdalėna Jadvyga. Ana nesliepė – tievams gieda bovusi, ka duktie tep „aukštaičiou“ – kaimė nesakydava, ka bėndrėnė kalba kalb. Bet, muokytuojės isėtėkėnėmu, aten laiks, kumet žmuogos pats praded soprastė, kas ons yr, kor anuo šaknis, praded idėntifikout savėm so tievū šaknim, prisėmen, kuokės gražės kaimė būdava dainioujamas dainas, o vaikystie – mamas luopšėnės. Kaimyna vakaras pasakuodava vėsuokiausės istuorėjės gyva žemaitiu tarmė. J. Miežetienės žuodes, Skouda rajuons yr ėšskėrtėnis, tėn net miestė ėr dabar reta kumet gėrdiesi ka kas kalbietu literatūrėška, nes tėn gyven tėkri dounininka, ožkėitiejė žemaite, geriause ėšlaikė sava tarmė. Dėrbont muokykluo, Jadvyga iemies organizoutė menini skaityma žemaitiu kalba konkursus, nes tuokiū rajuonė dar nieks nebova sogalvuojės. Tėi konkursa palaipsniou vėrta i žemaitiu kalbuos švėntės. I muokykla, katra tumet dar bova vadėnama trečė vėdorėnė, kuožnas metas ėš vėsa rajuona atvykdava vakuteliu so sava mažytiem pruogrameliem – mozėkoudava, dainioudava, pasakuodava. Aktu salė lūždava nu dalyviu gausuos, o švėntė ožsėtesdava geras 5 ar 6 valondas.
Grėbžėniu kaima istuorėjė pasakuo senbovės
Rēk baise sāva kaima žmuonis mīlietė, kad rūpietu išsauguotė anu atsėmėnėmus, katrėi palėktu na tik vākams, bet ėr vāku vākams. Grėbžėniu kaima bėndruomėnės pėrmėninkė Milda Kiaulakienė tor tėksla pasakuojėmus apie gimtoji kaima, eilieraštius sodietė krūvuon ėr išlēstė kninga. Vėina žėimuos dėina čia gėmosės, čia augosės Bėrutės Gėrtienės šėltuo truobuo klausiaus istuorėju, katras ana pakaituom pasakuojė so jaunu dėinu draugė Elėna Tamuošaitienė. Tor tėksla „Ka muokiaus Grėbžėniu muokīkluo, pradiejau rašītė pruogėnius linksmus 3–4 puosmeliu sveikėnėmus. Na vėina ėr rimtiesni eilierašti eso parašiosi, ėr Grėbžėniu himna“, – sāka B. Gėrtienė, katron nuors išlėitė jausmus eiliem līd vėsa gīvenėma – ėr ka muokslus ējė, ėr ka dėrba vėsa nepuoetėška zootechnikės darba, ka pėnkė sūna da vėsa mažė bōva, ėr dabar, kai jau tor būri anūku ėr pruoanūkiu. Anuos māma miegosi knīgas skaitītė, bet eilieraštiu narašiosi, o Bėrutė vėina dėina pasėrīža ožrašīti ėr Grėbžėniu kaima istuorėjė. „Mēdžiaga rinkau na iš archīvu, bet iš žmuoniu. A pavīks mon darba ožbaigtė, nažėnau“, – sāva somanīma atsklēdė B. Gėrtienė, atėdāvosi tus prisėmėnėmus sesėrėi Virginėja, katra Vėlniou gīven ėr renk anus kompiuteriu. Ož aktīvė vėsuomenėnė veikla, krāšta kultūras puoseliejėma ėr sauguojėma 2012 m. švėntont Gargždu gimtadėini atmėnėma medaliu apduovanuota grėbžėnėškė B. Gėrtienė 2013 m. Muotinas dėinuos pruoga kaima turizma suodībuo „Grėbžė“ sāva eilieraštius skaitė kaima žmuonims, dalėjuos prisėmėnėmas. B. Gėrtienės tievielis Stepuons Mažeika doktėrėi īr pasakuojės, kad nu 1918 iki 1940 mētu Grėbžėnius gīvēna 35 ūkėninka, katrėi valdė nuo 5 iki 35 hektaru žēmės. Kaims kap ir daugoma Lietovuos kaimu bōvės riežėnis. Žēmė bōvosi padalinta i atskėrus laukus, o lauka mažas rieželes – vėsims kaima ūkėninkams. Sklīpa kaimė bōvė pradieti formoutė 1921–1924 m. Tik ketoriu ūkėninku žēmė soformouta dvėjus sklīpus: vėins pri gīvenamas suodības, kėts ož 500–700 metru nu pėrmuoji.
Vėinas biedas
Kumet aš buvau maža, nieka negaliejė gautė: ni drabūžė, ni dounas, ni žaislū. Lioub pasiūtė iš skarmalū lielė – ė žaisem. Bet vėina syki parnešė mon iš torgaus meški. Sakė, kažkuoks diedė siov ė torgavuo. Meškis bova dėdėlē gražus: rods, minkšts, akiū vėituo guzikelē isiūti. Nagaliejau atsėdžiaugtė, nešiuojau, šuokdėnau, sava luovelie miginau. Vakarė atejė Adelė. Žaidiev su meškiu: goldiev, kieliev, visep kavuojov. Dėdelē ons Adelē patėka. – Atidouk monėi, – paprašė. – Nadouso, – sakau. – Aš anou mylu. – A tou meški? Tuoki bjauri?! – Pati to bjauresnė. Ek nomėi ė gali nabatetė. – Ė nabatesio. Mamā pasakyso. Kėta deina par peitus Adelė viel atejė. Atejė linksma, dainioudama, gliebie apkabėnusis laikė lielė. Bet kuokė lielė: plaukā balti garbiniouti, soknelė geltuona, žondā rauduoni. Vo akys! Dėdėlės, mielynas, ka gol – ožsimerk, ka sied – atsimerk. – Papa krautovie nopėrka, – gyries Adelė. – Gava alguos, bova paiemės, linksmos, ė nopėrka. Grāžė, na kap tava! Vo tuos akys! Goldau – blapt – ožsimerk. Suodėnu – plast – atsimerk. Je gretiau: bla–pla–bla–pla. Dar gretiau – bla–pla–bla–pla–pla–pla. Pla – lielie veizas dėdėliausiuoms – a pasuodėnė, a pagolda. Soportinau – neužsimerk. – Kuo tep draska? – supyka Adelė. – Atidouk! Vo lielie veizas sava išspruogosiuoms akims, ė neketėn ožsimerktė. Adelė – kriuoktė. Pasigruobė lielė ož kuojē, bieg nomėi šaukdama:
– Mamā pasakyso! Aš ėšsėgondau. Daba gal atimtė mona meški. Ė bliaudama: – Nadouso meškelė, nadouso, – muoviau nomėi. Mama nuejė pri Adelės. Parejusi sakė, ka Adelės papa pasiemė žėrklės ė nuoriejė pataisytė tas akis, bet vėina nokrėta gėlē i kramė ė daba baršk, ka pajodini. – Vėinas biedas su tas vākās, – pasakė mama. Aš pasiiemiau žėrklės, nuoriejau paveizietė, kor nukrės meškė akis. Bet žals gozikelis nurėidieje po luova ė prapoulė. Siediejau ė mėslėjau: vėinas biedas so tās žaislās – bieda, ka natori, bieda, ka tori.
Regina Lyda PETRUTIENĖ
Stintu švėntie pagarbėna žemaitėška žuodi
Gal bluogas uoru pruognuozės, gal baimė apsėkriest grėpu, o gal ė dėdėlės kainas noliemė, ka i tradėcėnė Stintu švėntė Palonguo žmuoniu privažiava bėški mažiau, kap liob būt kėtas kartas, kumet pagrėndėnie čėrškėnamuom žuvim kvepontiuo J. Basanavičiaus gatvie negaliejė nė prasilėnktė. Bet tėi, katrėi atvažiava, nesėgailiejė. Kap vėins iš pagrindėniu švėntės organizatuoriu Stintu ordina kancleris Nerijus Stasiulis žadiejė, bova daug vėsuokiausiu žvejėšku muonu, varžybu, jouku, mozėkas, garse ė plate skombiejė žemaitiu šnekta. Ne tarmie, o kalba N. Stasiuli teigėmu, Stintu švėntė tor gėlė prasmė diel tuo, ka vėsus Palonguos ėr Švėntuosės gyvenėms kažkumet prasėdiejė nu žvejybas amata, o žemaitiu kalba ši meta ypač akcėntoujama diel tuo, ka sukank 800 metu nu tuo laika, kumet Žemaitėjės vards pėrma syki pamėnavuots rašytinius šaltėnius – Ipatijaus kruonikuo.
Ka ši, 16-uoji, švėntė ypač žemaitėška, pastebiejė ė Lietuvuos etnėnės kultūras gluobuos tarybas pėrmininkė Dalia Urbonavičienė. Ana priminė, ka Lietuvuo yr 5 skirtingi etnuografine regijuona, katrėi kiekvėins tor sava tarmės. „Atsėprašau, bet mes Žemaitėjuo torem ne tarmė, o tėkra kalba!“ – pertraukė N. Stasiulis, i scena Jūratės ė Kastyti skvere paliūdyt pakvėitė kalbininka ėš Šiauliu Juoza Pabrieža, katras parašė „Žemaitiu kalbuos gramatika“. I prietelius žemaitius ėr svetius kreipdamasis pruofesuorius lėipė nikumet neožmėrštė, ka kiekveina tauta laikuos ont triju kertėniu stolpu, žemaitėška – ont kūliu. Tėi kūle tai – kalba, papruote ė tradicijės, tep pat – istuorijė. „Mes, žemaite, ėškielė galvas galem sakytė, ka vėsus tus kūlius torem“, – akcentava J. Pabrieža. Anam, kalbininkou, sakė, dėdėle maluone, ka žemaitiu kalba yr tuoki gyva ė stėpri, ė ka pagaliau pavyka parašytė „Žemaitiu kalbuos gramatika“. Vėina sava knygas egzempliuoriu so dėdėliu nuoru ons iteikė pabūtė žemaitiu kalbuos ekspertu anu pakvėitusiam Stintu ordina kancleriou N. Stasiuliou. „Žemaitėjė bova, yr ė būs per omžius“, – neabejuojė J. Pabrieža, o tumet rėngini vedontieji vėsi karto so publika garse, ka musiet net jūra gėrdiejė, suskandava: „Kas būs, kas nebūs, bet žemaitis nepražūs!“.
Gėid maju – jautas gluobuojami Dieva muotėnas
Bova laiks, kumet Kretinguos rajuona Padvariu kaima gėiduore gėiduotė majaus rinkdavuos pri padvarėškiu pastatyta kryžiaus, katras men tuo kaima trėmtinius ėr anu kančias. O šion pavasari Kretinguos moziejaus Etnuografėjės skyriaus vediejė Nijolė Vasiliauskienė kaima gėiduorius sokvėitė gėiduotė i senuojė malūna, katram gėiduore sosieda pryšas žemaitiu dievdėrbiu Marėjės skolptūras, iškeltas ėš moziejaus fuondu. „Pamėslyjau – toram tuokės gražės erdvės, tuokė ėšskėrtėnė pavelda – dievdėrbiu skolptūras. Diel ko nesuejus ėr čia nepabovus tuokė poikė – majaus – pruoga“, – ruokava N. Vasiliauskienė. Anuos paragėnti majaus gėiduotė sosirinka padvarėške Vida ėr Kazimieras Rojai, Onutė Stončienė, Antanina Lipskienė, Danutė Einikytė, pri anu prėsėdiejė ėr miestietės Kretinguos Jorgė Pabriežas malduos grupelės muotrėškas Kleta Gindvilienė, Morta Jautakienė, Halina Šakinienė, Angelė Pazdrazdienė, Irena Varkulevičienė, moziejaus darbuotojės Jolanta Klietkutė, Aušrinė Kasparavičiūtė ėr pati Nijolė Vasilliauskienė. Paskiau, sakė, ates gėiduoriu ėr daugiau – jok maju gėiduos vėsa gegožė.
Dainiou ėr gruo jau 30 metu
Yr Palonguo tuoks folkluora onsamblis „Miegova“ („Mėguva“), katram vadovau dvė muotrėškas – Zita Baniulaitytė ėr Diana Šeduikienė. Anos ėr pasėdalėna naujyna, kad Palonguos kolturas ėr jaunėma cėntra folkluora kolektyvs šes metas atšvėntė sava gyvastėis 30-meti. Ka pamėnavuotu ton sokaktė, miegovėške švėntė per Jorgėnes. „Anuos dūšė gal ožgaut tėktas tyms, katrėi myl gamta, parkus, žemė, o ne tyms, katrėi vėsa laika žiūr televizuoriu“, – rokava Z. Baniulaitytė, katra ėr paaiškėna, kad onsamblė vards yr kėlės ėš istuorėnės koršiu žemės, katros cėntros bova Palonga, pavadėnėma. Diel tuo „Miegovas“ repertuare ėr skomb pamarė krašta ėr žemaitiu dainas, gėismės, ruomansa, yr sekamas sakmės, rokoujama, sokas ratele, žaidami žaidėma, šuokama, skomb instrumėnta. Onsamblis ėkorts 1988 metas, nu 1997 m. muzėkėne dale vadovaun Diana, o šep pradėninka yr Regina Andriekutė, Petras Kazlauskas, Petras Domeika, Kazys Jakubauskas. Ka 1999 metas Lietuvos nacionalinės koltūras cėntros „Miegova“ prėpažėna geriausio miesta folkluorėniu onsambliu, i Palonga atskrėda „Auksa paukštė“. O kor da keliuonės ė Latvėjė, Čekėjė, Francūzėjė, Bielarosėjė, Belgėjė, Rosėjė, Vengrėjė, Okraina... O kap kėla mintis ėkortė onsambli? „Bova laiks, kumet kūriės vėsi – vėsi nuoriejė būtė lietuves, dainioutė lietoviška. Sava laisvė beatgaunantėis ejuom pri Bėrutas kalna ne vėina, o po kelis kartus i metus, svarbi bova ėr Vasari 16-uojė. Metus bovuom be vaduova – rinkdavuomės ėr dainioudavom“, – puorėna Z. Baniulaitytė.
Švėntės: tuos patės, bet ne tuokės pat
Dar tik advėnts stuojė, vo jau daugelie mūsa miestu ėr miesteliu žėb papuoštas Kaliedu eglės. Tas reišk, ka ramybės, dvasini apsivalyma mets yr persimaišės so linksmybiem ėr švėntiem. Bendruomeniškoma jausmus – lig šiu dėinu Kap sakė palongėškė etnuografė Zita Baniulaitytė, žmuonis kaliedinius džiaugsmus ėšsėtaška ėš onksta ėr per šventės jau būn nu tuo pavargė padosė. Bet nieka nepadarysi – pasaulis keitas, karto so pasauliu keitamies ėr mes. Onkstiau, kumet nebova elektras, per advėnta, šeimas, ka vėsor nerektu degt lėmpu ėr ka galietu žėbala pataupyt, vakaras sosėbordava i vėina truoba ėr dėrbdava vėsuokius ronku darbus. Pavakare, kumet saulė edava ont laiduos ėr tik pradiedava tomsiet, bova vadėnami pėlkuosiuom arba švėntuosiuom adyneliem. Je nedėrbdava kuokiu nuors darbu, ta pasakuodavuos vėsuokės istuorėjės – kas preita žėima kaimynou, buočiou a kėtam gėmėnaitiou atsėtėka. Būdava, ka tuos istorėjės, apipintas fantazijuom, nejoukas ėšgousdindava, ypač vakus, nes būdava dėdėle baisės. Advėnta laikuotarpi darba skirtingus Lietuvos regiuonus bova tuokėi pat: mint lėnus, verpt vėlnas, pešiuot nomėniu paukštiu plunksnas, nu, pajūri žveje ėr anu žmuonas specialė adata kryželiu dar raišiuojė tinklus – tėkiejė, ka pagaus daugiau žovėis. Ruošontėis Kalieduoms reikiedava pjaut kiaulė, tvarkyt mesa. Pagal kiaulės kasa spieliuojė, kuokė bus žėima. Je kasa ėš pradžiu stuora, paskiau pluonie, tumet viel sustuorie, vadėnas, paspėgins šalte, paskiau pašėlties, vo priš pavasari žėima apėnt nagus paruodys. Apie kuokės nuors linksmybės per advėnta nebova ni kalbuos, jaunims negaliejė ni veseliu tumet kelt. Žėnuoma, šėndėin mes nabgalem lygintėis i tus senus laikus, o ka per advėnta kulturnamius vakaruoniu netrūkst, vės tėik ruoda nu senu laiku ėšlėkusi nuora bėndruomeniems sosėet i vėina kopeta ėr kartu pavakaruot. Tautinis kuostiums – kap valstybės vieliava
„Palonguo gyvena tuoks Vėskonts Jozė. Ons ne tik griežė smoikeliu, graže dainiava, bet išmanė madas ėr poike siova – ne šep sau drabužius, vo tuokius, so katras žemaitele gal priš kuokius 150 metu poušies edami i bažnyčė. Šėndėin tus apriedus mes vadėnam tautines“, – sakė Palonguos kultūras ėr jaunima cėntra folkluora ansambli „Mieguva“ vaduovė etnuografė Zita Baniulaitytė. Audėms – maluoni zabuova Zita pate nusiaustė tautini kuostiuma dabar – vėini jouka. Vo išmuokėna anou iš Skouda kėlusi, bet nu 1956 metu Palonguo gyvenosi, i omžinybė jau palydieta audieju muotina praminta Emilijė Černeckienė. Zita pasakuoje so ana ėš arčiau sosėpažėnusi tumet, kumet so ansambliu reikiejė važiuotė i 1990 metas Vėlniou vykusė Dainu švėntė, vo neturiejusi tautini kuostiuma. „Nuejau tumet pas Emilijė, paprašiau, ka ana mon nuaustu, o ta – neturinti laika, lėipė siestė pri staklių ėr ėšsėaustė pate“, – senas dėinas prisiminė pašnekuovė. Nuorint austė, kuožna audiejė tor turietė vėsuokiu rakandu: ne tik staklės, bet ėr nytis, mestovus, nertovus, vytovus, šaudyklės, lonkti. Zita staklės toriejė, o vėsku kėtku davė Černeckienė, pas katrou muokytėis, gal sakyt, kuožna vakara ana takus mynė. Nu tuo laika jau daug vondėns nutekiejė. Nevyriausybinė organizacijė „Palonguos krašta etnokultūras klubs „Mieguva“ , katram Z. Baniulaitytė vadovava, kartu su Naciuonaliniu kultūras cėntru ėr UNESCO taryba siekminga dalyvava konkurse ėr pagal pruojekta 2005 m. isteigė Tradicinės tekstilės muokyma cėntra. „Ėr patys nusipėrkuom, ėr paskiau iš draugu Švedijuo gavuom daugiau stakliu, tep pat – kėtų reikalingu priemuoniu, pati pradiejau nuorinčius muotrėškas ėr vyrus muokytė austė“, – sakė pašnekuovė. Kelis entuziastus „Pajūri naujienu“ paprašyta ana išvardina: ta ėr Jadvyga Tamašauskienė, ėr Ramūnė Petkuvienė, ėr Daiva Lizzi, ėr Diana Rakauskienė, ėr Sandra Bučiūtė- Paulauskienė, vo iš vyru – Juonis Beinuorius, kretingėškis Antans Sendrauskis. Z. Baniulaitytės žuodes, nebūn tep, ka anėi austu, kabinetė sosiedė, vėsa dėina nu ryta lig vakara. Audėms visims yr tik maluoni zabuova. Kas kuoki kilimeli, kas šalikeli nusėaud sau, o dar ėr draugiem a draugam per Kaliedas ar gimtadėini paduovanuotė. Ka nuor, prisied ėr pri rimtesniu darbu.
|
|
