|
|
|
ŽmonėsKarantinas Prancūzijoje: be bauginimų ir su saikinga statistika
Mūsų kraštietė žurnalistė Prancūzijoje jau ilgą laiką – 25 metus – gyvenanti ir dirbanti Aida Kiškytė-Degeix karantiną, kurį dėl koronaviruso Prancūzija paskelbė kovo 17 d. ir pratęsė iki gegužės 11 d., pavadino „improvizacijų laiku“, nes dvi savaites nuo karantino pradžios buvo nelengva susigaudyti, nei kaip dirbti, nei kaip gyventi. „Atrodė visi pasimetę, – teigė kraštietė, kurios tiesioginė veikla nenutrūko ir per karantiną. – Atvirkščiai – žiniasklaida nesustojo, žurnalistai suvokė, kad jie turi savo tautiečius palaikyti psichologiškai. Pasitikėjimas žiniasklaida išaugo, žmonės suprato, kad tai – vienintelė galimybė palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu.“ A. Kiškytės-Degeix pastebėjimu, galbūt Prancūzijos žiniasklaidoje šiek tiek trūksta pasaulinės informacijos, tačiau – jokio bauginimo, gąsdinimo: statistikos – su saiku, reportažuose – kuo daugiau informacijos, kaip žmonės sugebėjo prisitaikyti prie karantino sąlygų, kaip jie jaučiasi. „Mane pačią sujaudino savanorystės, savitarpio pagalbos pavyzdžiai, žmonių solidarumas, merijos pastangos padėti žmonėms. Toks jausmas, kad žmogus, jo gyvybė įgavo naują prasmę – stebėjome, kaip specialiu transportu senyvo amžiaus žmonės su visa reanimacijos įranga buvo vežami ten, kur mažiau perpildytos ligoninės. Žmogui gelbėti metami didžiuliai pinigai, tačiau niekas nesako, kad – be reikalo, niekas neskaičiuoja, nesvarsto, nežiūrint, išgyvens tas žmogus ar ne“, – jaudinančius dalykus pasakojo kraštietė žurnalistė. Nors Prancūzijos valdžia, darbdaviai visomis išgalėmis sudarė galimybes dirbti nuotoliniu būdu, A. Kiškytei-Degeix, auginančiai du sūnus, tai negalioja: „Mano vaikai jau dideli, todėl dirbu studijoje.“ Ji dirba radijuje RLP( Radios Libres en Périgord), kurio galima klausyti Prancūzijos pietvakarių Akvitanijos (Aquitaine) regiono Dordonės departamente 102.3FM dažniu arba internetiniame puslapyje www.radioslibresenperigord.com. Studija yra netoli Perigio (Perigueux), Aida yra šio radijo redaktorė-direktorė.
Apribojimai per pandemiją Lietuvoje griežtesni negu Danijoje
„Lietuvoj viskas griežčiau, negu Danijoje. Nežinau, gerai tai ar blogai. Nežino niekas. Aš asmeniškai čia, Danijoje, laisvės suvaržymų nejaučiau išvis. Paradoksalu, bet tas vadinamasis normalus gyvenimas mane varžė ir varžo gerokai labiau negu karantinas“, – sakė Danijoje gyvenanti iš Palangos kilusi dailininkė Meilė Sposmanytė. Tarp Danijos ir Palangos Viena pirmųjų šalių Europoje, dar kovo 14 dieną uždariusi savo sienas, kad sustabdytų koronaviruso plitimą, buvo Danija. Viena pirmųjų Europoje ši šalis pradėjo švelninti ir įvesto karantino priemones: nuo balandžio 15 d. šalyje atidaryti vaikų lopšeliai, darželiai ir pradinės mokyklos, prie darbo grįžo ir kai kurios įmonės, pavyzdžiui, kirpyklos. Praėjusią savaitę atšaukti ir dalis draudimų, įvestų užsieniečiams, norintiems karantino metu atvykti į Daniją. Tačiau kaip ir visame pasaulyje, taip ir Danijoje, koronavirusas ir įvestas karantinas sutrikdė įprastą gyvenimo ritmą. Kaip jis paveikė kasdienybę „Pajūrio naujienoms“ sutiko papasakoti Olborgo mieste Šiaurės Danijoje gyvenanti iš Palangos kilusi dailininkė Meilė Sposmanytė. Nuo 1996 metų grupinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje dalyvaujanti menininkė po studijų Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete išvyko į Daniją, kur 2004-aisiais baigė dailės studijas Meno ir dizaino koledže Noresundbyje. Papildomai baigusi studijas Gastronomijos koledže dirbo pedagogikos bei kulinarijos srityse. Kasmet į gimtąją Palangą atvažiuojanti dailininkė aktyviai rengia parodas ir mūsų regione: jos darbai buvo eksponuoti Kretingos rajono kultūros centre, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje. Ne viena paroda surengta Palangoje, Vasaros skaitykloje bei Antano Mončio namuose-muziejuje, dalyvauta grupės „Antiloxai“ jungtinių meninių pajėgų renginiuose Parodų paviljone, viloje „Anapilis“ ir kituose avarinės būklės pastatuose. Naujausia Meilės Sposmanytės paroda – penkių koliažų ciklas „Europos peizažai“ – nuo balandžio pradžios eksponuojamas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos virtualioje galerijoje.
Kinijoje viruso iššūkį bando įveikti ir kretingiškė
Pasaulyje vis dar siaučiant koronavirusui, Kinijoje, kurioje viskas ir prasidėjo, situacija po truputėlį rimsta. „Ėjau į darbą ir mane jau lengvai praleido į kvartalą. Niekas neprašė sveikatos kodo, nebematavo temperatūros ir neskenavo mano mobilaus telefono. Taip pat buvau prie jūros, kur jau renkasi daug žmonių – sportuojančių ar tiesiog besimėgaujančių saule“, – situaciją apibūdino jau 8-erius metus Kinijoje gyvenanti kraštietė Rita Pranaitytė-Miao. Kinija elgėsi ryžtingai Per koronaviruso plitimo piką Kinijoje buvo nuspręsta uždaryti miestus, kuriuose užfiksuota daugiausia susirgimų, apsauginės kaukės – privalomos, draudžiami susitikimai su kitais žmonėmis, net giminaičiais. „Uhano mieste valdžia paskyrė darbuotojus, kurie išnešiojo maisto produktus ir reikalingus daiktus žmonėms. Taip buvo daroma tik pačiuose ligos plitimo židiniuose“, – pasakojo kraštietė, gyvenanti Kingdao (Qingdao) mieste, kur, jos teigimu, tokių priemonių neprireikė. Kinijoje taip pat būdavo identifikuojama kiekvieno sergančio žmogaus aplinka – išsiaiškinama, kur ir su kuo jis buvo, ir visi nustatyti asmenys buvo karantinuoti. Taip pat įvesta ir kiekvieno žmogaus telefono skenavimo sistema. „Jei eidavai į parduotuvę, metro, autobusą ir panašiai, bet kur būdavai nuskenuotas. Taip buvo žinoma, su kuo turėjai kontaktą, jeigu susirgdavai COVID-19“, – vieną Kinijoje naudojamų ligos prevencijos būdų įvardijo R. Pranaitytė-Miao. Taip pat įvesta ir sveikatos kodo sistema. Šis kodas patvirtina, kad žmogus nebuvo išvykęs arba išbuvo 14 dienų karantine, turi patvirtinimą, kad neserga šiuo virusu. „Mokykloje, kurioje dirbu, pirmas dvi savaites įvedė temperatūros raportavimo tvarką: kiekvieną dieną visi šeimos nariai turėjo pranešti, kokia yra jų kūno temperatūra ir apie savo lankymosi vietas“, – patirtimi dalijosi Rita. Šių sąlygų, anot kraštietės, kinai laikėsi, griežtų priemonių, priverčiančių būti namuose, neprireikė: „Visos viešos vietos du mėnesius buvo tuščios.“ Kinija visiškai savo sienas uždarė prieš dvi savaites, nes nepavyko sumažinti įvežtinių susirgimų – visoje Kinijoje tokių fiksuojama po 30–90 kasdien. „Maža kruopelė, tačiau tai – virusas. Pavyzdžiui, Pekinas uždarė savo oro uostą ir atskristi buvo galima tik į aplinkinių miestų oro uostus, kur visi be išimties buvo karantinuojami, tikrinama jų sveikata“, – kalbėjo Rita. Toks valdžios požiūris į susidariusią situaciją, R. Pranaitytės-Miao manymu, padėjo sumažinti viruso keliamą grėsmę: „Kinija elgėsi griežtai ir ryžtingai. Toks požiūris padėjo jaustis saugiai. Tai jaučiasi ir tarp žmonių. Tokioje išskirtinėje situacijoje negalima žmonėms palikti patiems spręsti, ką daryti – tai turi griežtai padaryti valdžia.“
Jungtinėje Karalystėje karantinas paskelbtas per vėlai
Iš pradžių gan skeptiškai žiūrėję į koronaviruso keliamą grėsmę, Junginės Karalystės gyventojai dabar smarkiai sunerimo: šalis patenka į labiausiai pandemijos paveiktų valstybių sąrašą – serga per 50 tūkstančių gyventojų, mirė per 5 tūkstančius. Rengiamasi blogiausiems scenarijams: Birmingemo (Birmingham) oro uoste įrengtas laikinas morgas. Karantinas – nuo kovo 23 dienos Nors Europoje siaučiantis koronavirusas jau nuo vasario pabaigos šienauja gyvybes, o kovo mėnesio pradžioje valstybės viena po kitos uždarė sienas ir įvedė karantiną, šitaip besistengdamos pažaboti COVID-19 plitimą, Jungtinėje Karalystėje griežtų priemonių imtasi tik nuo kovo 23-osios. Vėlų tos dienos vakarą, kai epidemijos aukų padaugėjo iki 335, ministras pirmininkas Borisas Džonsonas (Boris Johnson) pasidavė visuomenės ir žiniasklaidos spaudimui ir, pasekęs kitų Europos šalių pavyzdžiu, nurodė uždaryti didžiąją dalį parduotuvių ir sustabdyti paslaugų tiekimą. Kaip pasikeitė gyvenimas Jungtinėje Karalystėje (JK), kaip žmonės priėmė paskelbtus apribojimus ir ar nemanoma, kad šitų priemonių buvo imtasi per vėlai, „Pajūrio naujienoms“ sutiko papasakoti mūsų kraštietis Romualdas Rima kurio sūnus Egidijus su žmona Andžela ir dukterimi 1,5 metų Viktorija gyvena Kretingoje. Ilgus metus žurnalisto darbą dirbęs R. Rima nuo 2011 metų gyvena, kaip pats sako, pačioje Anglijos širdyje, jos viduryje – Lesteryje (Leicester). „Lesteris – maždaug Kauno dydžio miestas, kuriame gimė ir augo Anglijos karalius Ričardas III. Prieš penkerius metus buvo rastas jo kapas, ir palaikai perlaidoti prieš 900 metų pastatytos miesto katedros aikštėje. Ten perkeltas ir jo paminklas, anksčiau stovėjęs viename miesto parkų“, – miesto, kuriame gyvena, istoriją trumpai pristatė R. Rima, pastaraisiais metais dirbantis apsaugoje. Ir, anot jo, nors dirbant naktinį darbą su žmonėmis bendrauti tenka nedažnai, jis įdėmiai seka įvykius tiek JK, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Krepšinio legenda Kinijoje jaučiasi saugiau negu Europoje
Dvejus metus Kinijoje, Nankino mieste, gyvenantis ir šio miesto „Tongxi Monkey Kings“ krepšinio profesionalų komandą treniruojantis kraštietis 58-erių Gintaras Krapikas telefonu „Pajūrio naujienoms“ papasakojo apie šiandienos situaciją tolimoje Azijos šalyje. Lygindamas su padėtimi Europoje, treneris sakė, kad šiuo metu jam saugiau yra likti Kinijoje, negu grįžti į Vokietiją, kur įsikūrusi jo šeima. Nankine – 9 milijonai gyventojų Kretingoje gimęs ir augęs, ilgametis krepšinio profesionalas, o vėliau – treneris ir strategas G. Krapikas ne iš multimedijų, o savo akimis matė ir patyrė, kaip keitėsi situacija Kinijoje nuo pandemijos pradžios šį sausį ligi jos suvaldymo kovą ir dabar, vykstant laipsniškam, bet labai atsargiam, grįžimui į normalų gyvenimą. „Pirmieji koronaviruso pandemijos požymiai pasirodė jau praėjusį gruodį, bet visu smarkumu virusas išlindo sausį. Sausio 21-ąją mūsų komanda buvo paleista namo švęsti rytietiškų Naujųjų metų, o po 5 dienų turėjome visi susirinkti į treniruotes Nankino sporto arenoje rengtis Kinijos aukščiausios lygos krepšinio čempionatui – CBA. Komanda išsivažinėjo po visą šalį. Per tas dienas staiga kilo pandemijos banga, ir buvo liepta visiems likti namuose“, – pasakojo pirmus metus „Tongxi Monkey Kings“ komandos vyriausiuoju treneriu buvęs, o antrus – treneriu-konsultantu dirbantis G. Krapikas. Jis sakė, tenykščių žmonių vertinimais, gyvenąs „nedideliame“ – 9 mln. gyventojų turinčiame – Nankino mieste, maždaug už 500 km nuo viruso židinio – Uhano miesto. Klubo vadovybė jam išnuomojo būstą privačiame name prestižiniame Nankino rajone. Šis rajonas atitvertas, į jį veda trys įėjimai: 2 iš jų buvo išsyk užblokuoti. Patenkant per trečiąjį, nuolat tikrinama temperatūra, privaloma dezinfekuoti rankas, ant batų užsimauti specialius antbačius. Įeiti gali tik šio rajono gyventojai, o jeigu – svečias, šis turi nurodyti savo tapatybę, pas ką konkrečiai eina, kad prireikus galima būtų atsekti jo kontaktus.
Stiuardo darbas – galimybė pamatyti pasaulį
Iš Kretingos rajono, Vydmantų kaimo, kilęs 27 metų Arminas Jurgutis kiekvieną mėnesį danguje praleidžia apie šimtą valandų. Trečius metus vienose prestižiškiausių pasaulyje „Emirates Airlines“ oro linijų stiuardu dirbantis vaikinas aplankė šešis žemynus ir tikina, kad šis darbas pakeitė jo suvokimą apie pasaulį. A. Jurgučio teigimu, šis karjeros vingis – pirmoji patirtis aviacijos srityje. Jis prisiminė, kad apie galimybę dirbti stiuardu sužinojo atsitiktinai – pašnekovo mama Lietuvos nacionalinio transliuotojo laidoje „Emigrantai“ išvydo lietuvio, jau dirbančio šiose oro linijose, istoriją ir pasiūlė užpildyti paraišką sūnui. Darbuotojams – griežti reikalavimai Paradoksalu, tačiau iki pradėdamas dirbti oro linijose, A. Jurgutis nė karto nebuvo skridęs lėktuvu, pašnekovo pirmasis skrydis buvo į Dubajų, į treniruočių programą. Vaikino teigimu, beveik visi šiose oro linijose dirbantys stiuardai iki pradėdami dirbti kompanijoje nėra susiję su aviacija. „Šis darbas nereikalauja diplomo aviacijos srityje, stiuardams keliami kitokie reikalavimai, kurie tikrinami per griežtas atrankas“, – teigė vydmantiškis. Pasak A. Jurgučio, pirmuosiuose atrankos etapuose dalyvauja daugybė žmonių, tačiau galimybė finaliniam interviu, kuriame vyksta pokalbis su kompanijos atstovais, suteikiama vos keletui geriausiai atrankoje pasirodžiusių dalyvių. Praėjus atrankas, keletą mėnesių Dubajuje vyksta mokymai koledže – dėstomi aviacijos, medicinos pagrindai. Norintys išbandyti stiuardo profesiją „Emirates Airlines“ turi būti sulaukę 21 metų, svarbūs ūgio reikalavimai ir rankų ilgis, kad darbuotojas galėtų pasiekti visas reikiamas vietas lėktuvo salone. Taip pat reikalingos nepriekaištingos anglų kalbos žinios raštu ir žodžiu. Anot vydmantiškio, dar vienas svarbus aspektas stiuardo darbe – daugiakalbystė: „Šioje tarptautinėje kompanijoje dirba žmonių turbūt iš kiekvienos pasaulio šalies, tad gebėjimas susikalbėti kuo daugiau kalbų labai vertinamas.“ Baigęs mokyklą, A. Jurgutis kurį laiką Vilniaus universitete studijavo indologiją ir hindi kalbą, tad sukauptos žinios vaikinui pravertė dirbant. „Emirates Airlines“ darbuotojams keliami griežti išvaizdos reikalavimai – vyrai privalo būti švariai nusiskutę, plaukai negali kristi ant ausų ir kaktos, uniforma – nepriekaištingai išlyginta. Stiuardesės turi būti kuo natūralesnės išvaizdos, ryškių spalvų plaukai nepageidaujami, visų jie susegti identiškai, svarbus akcentas – raudonos lūpos. „Jei ruošiantis skrydžiui stiuardas neįvykdo jam keliamų reikalavimų, jis gali gauti papeikimą. Kasmet, keičiant uniformą, darbuotojai yra sveriami, analizuojama, ar darbuotojai nepriaugo per daug svorio“, – atskleidė A. Jurgutis.
Nuo kopijų – ligi išjaustų vaizdų
Kretingiškis 76-erių Vytautas Pleikys atviravo, jog tik išėjęs į užtarnautą poilsį, galėjo visiškai atsiduoti savo pomėgiui tapyti – jo namų sienas puošia ryškūs tėviškės gamtos vaizdai. Vedžiodamas nuo paveikslo prie paveikslo, vyras vaizdingai apibūdino savo darbus: „Pažiūrėkit, tas baltas beržas – išlakus, tarsi nuotaka ar nėriniais pasipuošusi panelė. Čia vaizdas prie Kretingos pirties – purslojasi nuo krioklio krintantis vanduo. O tame paveiksle bernelis su mergele eina taku, tolumoje – klėtis, o netoliese stypčiojantis gandras tarsi šaiposi – aš šalia, būkit atsargūs“, – vis pajuokaudavo. Akrilu nutapytose V. Pleikio drobėse – ir daugiau Kretingos apylinkių, ypač – Akmenos pakrančių bei Pastauninko parko vaizdų. Tačiau žmonės, vėlgi šmaikštavo savamokslis kūrėjas, jo rankoms nebepasiduoda: „Anksčiau rankos buvo paklusnesnės, o kai sugalvojau tapyti, sunkiai pavyksta.“ Spalvos ryškios, ekspresyvios, nes, paveikslų autoriaus manymu, kasdienybėje, o ir ilgau kasmet jau užsitęsiant rudeniui, ir taip apstu pilkų niūrių spalvų. Paveikslai, įsitikinęs jis, turi kelti nuotaiką. Dauguma V. Pleikio darbų sukurti per pastaruosius 2–3 metus. Dažniausiai – šaltuoju metų laiku, kai sodo sklype nurimsta vasaros darbai, gal todėl Vytauto paveiksluose – daug baltos žiemos. Iš pasąmonės į drobes atkeliauja nostalgija giliai apšerkšnijusiai žiemai, – tokiai, kokia buvusi Vytauto vaikystėje tėviškėje Kelmės rajone. Būtent noras įamžinti tėviškę kone prieš keturis dešimtmečius ir prabudino jame kūrėjo prigimtį. Nuo mažumės įvaldęs gražų, kone kaligrafišką raštą, V. Pleikys nedrąsiai ėmėsi teptuko. Iš pradžių sakė pabandęs kopijuoti garsiuosius peizažistus – jį visuomet žavėjo rusų menininkų Ivano Šiškino, Isako Levitano, o ir lietuvių dailininko Antano Žmuidzinavičiaus darbai.
Liepsnojanti Australija kraštietės akimis
„Pajūrio naujienoms“ pavyko susisiekti su Australijoje gyvenančia kraštiete dr. Gražina Pranauskiene, kuri savo krašto žmonėms perdavė tą emociją ir išgyvenimus, kurių ji, jos šeima ir apskritai australiečiai patiria, šalį apėmus stichiniams gaisrams. Australijoje, Viktorijos valstijoje, dr. Gražina Pranauskienė gyvena jau 30 m. – atvažiavusi trumpam aplankyti giminių, ji susipažino su būsimu vyru, 1990-aisiais ištekėjo ir pasiliko gyventi šiame žemyne. – Kokia šiuo metu padėtis dėl gaisrų? – „Pajūrio naujienos“ paklausė dr. Gražinos Pranauskienės. – Šiuo metu Australijoje tebedega 120 gaisrų, iš kurių 20 liepsnoja Viktorijoje. Melburnas, kuriame įsikūriau 1999-aisiais, nedega, nors už 25–40 km nuo gyvenamosios vietos užsiliepsnoja pievos, užplaukia degėsių pritvinkę debesys. Daugiausiai dūmai plaukia iš miškingojo Gipslendo, išsidėsčiusio 250 km nuo Melburno atstumu, taip pat iš Naujojo Pietų Velso, kuris yra už 8,5 tūkst. km nuo Viktorijos sostinės. Tomis dienomis niežti akys ir sunkiau kvėpuoti. Šiuo metu Australijos sostinė Kanbera, kurioje susikaupė Sidnėjaus apylinkėse siaučiančių gaisrų smogas, – labiausiai pasaulyje užterštas miestas! Per dieną žmogaus plaučiai sugeria tiek teršalų tarsi surūkius 30 cigarečių! Todėl per 400 tūkst. gyventojų mieste užsidarė kavinės, laikinai sumažintas Parlamento administracijos darbuotojų skaičius, privatus verslas kasdien patiria didžiulius nuostolius. – Kas kaltas, kad taip atsitiko? Ar Australijos gyventojai patenkinti savo šalies Vyriausybės veiksmais? Ką apie tai rašo šalies žiniasklaida? – Nukentėjusieji nuo gaisro reiškia nepasitenkinimą ministru pirmininku Scott‘u Morrison‘u, kuris nevaldomų gaisrų metu su šeima išskrido į Havajus. Kai pasklido ši žinia, buvo priverstas nutraukti atostogas. Po tokio neatsakingo poelgio, nuvykusį į už 721 km nuo Melburno išsidėsčiusią pietų Australijos Kengūrų salą, už 2,5 tūkst. km esantį Kvinslendą bei kitur, Morrison‘as sutinkamas labai nepalankiai. Žiniasklaidoje nuolat akcentuojama, kad Scott‘o Morrison’o Vyriausybė jau prieš pusmetį žinojo, kad ateina ypač sausa vasara ir kad iš anksto reikėjo rengtis plataus masto gaisrams. Deja, tinkamai nepasiruošta... – Ar jau atskleista tikroji gaisrų priežastis ir kaip reikėtų su jais kovoti ateityje? – Tikroji gaisrų priežastis – nesugebėjimas derinti žmonių poreikių su gamtos iššūkiais. Australijos Vyriausybė nepajėgi sustabdyti gaisrų, nes neskuba atsisakyti elektros energijos gamybos iš anglies. Jau prieš 50 tūkst. metų čionykščiai gyventojai mokėjo saugoti gamtą. Naudodami tradicinį gaisrų valdymą, aborigenai tebedegina pievas aplink aukštai temperatūrai neatsparius eukaliptus. Jiems užsiliepsnojus, šiuose medžiuose gyvenančios koalos kopia į viršūnes, kur spiegdamos iš skausmo spirgėte suspirgsta eukaliptų aliejumi pritvinkusiose liepsnose. Po žeme gyvenantys gyvūnai gaisrams atsparūs, tik išlindę į paviršių neranda maisto, tad juos suradę globoja gyvūnų priežiūros darbuotojai. Gaisrai taip pat kyla dėl ilgėjančių karščio sezonų, lietaus nepakankamumo, tyčinio miškų uždegimo. Nuo praeitų metų pabaigos sudegė 10 mln. hektarų. Į šį skaičių įeina 1 mln. 300 tūkst. ha Viktorijoje sudegusių plotų. Sunku gauti ventilino purkštuvą ar rasti specialią kaukę, kuri apsaugo kvėpavimo takus. Ar galite įsivaizduoti, kokia nepastovi Melburno oro temperatūra? Jau keletą savaičių dienomis svyruoja nuo 16 iki 42 laipsnių šilumos, todėl pirmadienį į darbą tenka eiti su striuke, trečiadienį su lengva suknele, o penktadienį skėtis nebeatlaiko stipraus vėjo gūsio. Dideliame karštyje išsiplečia bėgiai, ir juos tenka laistyti vandeniu, o tūkstančiai žmonių laukia visuomeninio transporto. Iš daugiau nei 5 mln. Melburno gyventojų, miesto centre dirba 854 tūkst.! Tokiomis dienomis traukinius keičia autobusai ir kelionė namo užtrunka dvigubai ilgiau. Mokesčių mokėtojų pinigai daug metų bus švaistomi tiriant, kas kaltas dėl šio sezono gaisrų, bet juk ir taip visiems viskas aišku! Prieš daugiau negu 200 m. Australijos žemyne įsikūrę europiečiai užsiėmė ūkininkavimo praktika, kuri ilgainiui sukėlė eroziją ir druskingumą. Vietinių gyventojų prisitaikymas prie europiečių atvežtų žemdirbystės metodų, naudojant sudėtingas žemės ūkio sistemas, palaipsniui didino ūkininkavimo sukeltą žalą aplinkai, kol atvedė iki dabartinės klimato katastrofos. Tad ateityje Vyriausybė turėtų imti pavyzdį iš aborigenų, nors jie daugelio laikomi antrarūšiais dėl alkoholizmo, nusikaltimų, nesugebėjimo susirasti darbo ar pan. 2018 m. Australijos statistikos duomenimis, šalyje užregistruota per 650 tūkst. aborigenų ir Torreso sąsiaurio salų kilmės atstovų. Tad patirties pasisemti tikrai yra iš ko!
Atminimo ženklas – archeologų autoritetui
Penktadienį, dalyvaujant buvusiems kolegoms, šeimos nariams, būreliui draugų archeologų, rajono vadovams, Lazdininkų, arba kitaip vadinamame Kalnalaukio kapinyne, atidengtas atminimo akmuo, skirtas prieš metus anapilin išėjusiam archeologijos tyrinėtojui Donatui Butkui. Užuomina ir apie monografiją „Jaudinantis momentas, – atviravo ceremonijoje dalyvavusi D. Butkaus žmona Zita Butkienė. – Nors Donato kūnas palaidotas Palangos kapinėse, bet širdis tikrai yra čia, nes čia jo gyvenimo prasmė. Išaušus šeštadieniui sekmadieniui, Donatas pasižiūrėdavo į dangų: lyja ar nelyja, o aš – į jį. Klausdavau: ar nori į Lazdininkus? Nors atsakymą iš anksto žinodavau. Kartais per tuos laukus eidavom abu.“ Pasak Kretingos muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės, kapinyne atidengtas atminimo akmuo – tai ištesėtas pernai gegužės 24-ąją prie bendradarbio kapo duobės duotas tylus muziejininkų pažadas Donatui. „Mielas mūsų žmogau, gyvenimas – trapus, bet šis atminimo akmuo yra įrodymas, kad tavo darbai nebus pamiršti ne tik ekspozicijose, bet ir mūsų širdyse, ir čia, tavo pamiltame Kalnalaukio kapinyne, kuriame ilsisi mūsų protėvių istorija, o mes ją skaitome iš rastų papuošalų, darbo įrankių, kovos ginklų“, – tokius žodžius ceremonijos metu ji adresavo prieš metus šį pasaulį palikusiam archeologui. Ir vis dėlto direktorės pavaduotojas istorikas Julius Kanarskas išprovokavo dar vieną pažadą – esą paminklas bus visiškai baigtas tik tuomet, kai, muziejaus pastangomis, su D. Butkaus kaip autoriaus vardu bus išleista monografija, skirta Kalnalaukio kapinynui, pradedant nuo jo tyrinėjimų 1940-aisiais, baigiant paskutiniais paties Donato tyrinėjimais 2015-aisiais. „Įpareigoju imtis darbo, rašyti projektą“, – pritarė V. Kanapkienė.
Salantiškiui iš Čikagos – apdovanojimas už nuopelnus Žemaitijai
Žemaitijos metų minėjimui skirtame renginyje Telšiuose, Žemaičių muziejuje „Alka“ teikiant 63 atminimo ženklus už nuopelnus Žemaitijai, nuskambėjo Junginėse Amerikos Valstijose gyvenančio Artūro Žilio pavardė. Iš Salantų kilęs žemaitis jau 12 metų vadovauja didžiausio pasaulyje lietuvių išeivijos centro, įsikūrusio Čikagos priemiestyje Lemonte, administracijai. Apdovanojimai „Už nuopelnus Žemaitijai“ buvo teikiami Žemaitijos pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 800-ųjų metų jubiliejaus proga. Žemaitijos metų minėjimo komisijos bei Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios žemaičių grupės įsteigtam apdovanojimui buvo galima nominuoti Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių piliečius, savo pasiekimais bei autoritetu garsinančius istorinę Europos žemę – Žemaitiją, savo veikla svariai prisidedančius prie šio krašto gerovės ir klestėjimo. „Apdovanojimas teikiamas už reikšmingus, išliekamąją vertę turinčius įsimintinus darbus Žemaitijai, už nuopelnus ir pasiekimus įvairiuose veiklose stiprinančiose Žemaitijos tapatybę, istorinę atmintį, kalbą, Žemaitijos, kaip istorinės Europos žemės, gyvybingumą šiuolaikiniame pasaulyje“, – įrašyta sertifikate, kuris kiekvienam nominantui buvo įteiktas kartu su architekto Algirdo Žebrausko ir dizainerės Vitalijos Micienės sukurtais atminimo ženklais-medaliais. Juose sidabro saulutės fone pavaizduotas Žemaitijos herbas – paauksuota meška. Neseniai tėviškėje viešėjęs A. Žilys atvykti į atminimo ženklų teikimo ceremoniją neturėjo galimybės, tad apdovanojimą buvo įpareigota paimti Kretingos rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė. „Apdovanojimas dabar padėtas vicemero Dangiro Samaliaus kabinete. Susisieksime su gerbiamu Artūru Žiliu, išsiaiškinsime, kada jis atvažiuos į tėviškę, ir žiūrėsime, kaip deramai jam atminimo ženklą įteikti. Būtų gražu, jeigu jo kelionė sutaptų su kokia nors valstybine arba mūsų miesto švente“, – sakė D. Činkienė.
„P. n.“ informacija
|
|
