|
|
|
ŽmonėsGražino Italijos gražuoles, įamžino jų pasirodymą
Kasmet Italijoje rengiamas grožio konkursas „Miss Blumare“, arba „Miss Žydroji jūra“, kretingiškiams Linai Žilytei-Ganusauskienei ir jos vyrui Andriui Ganusauskui – ne tik darbas ir tam tikra pramoga, bet ir galimybė pasitikrinti savo jėgas, įsivertinti sukauptą patirtį ir žinias tose srityse, kuriose sutuoktiniai dirba jau per 20 metų: Lina – vizažistė, Andrius – videografas, ir kiekvienas jų savo darbe siekia maksimalaus tobulumo. Kartu su L. Žilyte-Ganusauskiene ir A. Ganusausku į Italiją ir ten rengiamą grožio konkursą buvo išvykęs ir klaipėdietis profesionalus fotografas Adomas Tirkšliūnas, o Italijoje šios komandos darbe dalyvavo ir Stefano Gnata – vaikinas, kuris Andrių vadina savo mokytoju ir kuris tik patvirtino posakį, koks vis dėlto mažas pasaulis. „Stefano Andrių susirado per socialinius tinklus: jam patiko mano vyro darbai ir jis pasiprašė būti pamokytas. Pasmalsavau, ogi žiūriu, kad Stefano – prieš keliolika metų iš Kretingos į Italiją išvažiavusios kretingiškės Eglės, kuri dainavo mano tėvo Aloyzo Žilio vadovaujamame chore, sūnus“, – apie netikėtą pažintį kalbėjo L. Žilytė-Ganusauskienė. Kasmetinis gražuolių konkursas „Miss Blumare“ vyko iki 5 tūkst. keleivių talpinančiame kruiziniame laive „MSC Seashore“, ir kretingiškių sutuoktinių pora jame dalyvavo penktą kartą. „Viskas prasidėjo nuo Andriaus, kai jis gavo kvietimą dirbti šiame konkurse kaip videografas, o kai konkurso rengėjai pamatė, ir ką aš veikiu – pakvietė gražinti konkurso dalyves, – L. Žilytė-Ganusauskienė pripažino, kad konkurse dirbti nėra lengva – reikia dirbti greitai, kokybiškai, šiuolaikiškai, dar – ir įtikti gražuolės titulo siekiančioms dalyvėms.
Juodupėniškės dovana rajono naujagimiams
Juodupėnų kaime gyvenanti 62-jų Aldona Staniuvienė, apylinkėse garsėjanti dosnumu ir gerais darbais, artėjant adventinėms gerumo akcijoms, iš anksto primezgė kojinyčių – 35 poras, kurias dovanojo Kretingos ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus naujagimiams. Moteris, nešina glėbiu kojinyčių, atėjo į Juodupėnų ambulatoriją ir kreipėsi į slaugytoją Sonatą Vaičekauskienę, kad ši dovaną perduotų Kretingos ligoninei. „Sako – manęs gi neįleis į skyrių, – kalbėjo S. Vaičekauskienė. – Negalėjau atsispirti norui paviešinti mūsų kaimo geradarės poelgį. Ji nuolat primezga kojinių ir išdovanoja įvairiomis progomis, o ir šiaip, be jų. Pernai visą maišą kojinyčių suruošė Mažeikių ligoninės naujagimiams, o dabar – Kretingos mažyliams. Prasidės prieškalėdinis laikotarpis, labai sujaudino Aldonos rūpestis, galvoju – ji gi nelaukia atlygio už savo darbą.“ „Pajūrio naujienų“ pašnekinta A. Staniuvienė neslėpė, kad norėjusi savo darbu prisidėti prie bendrų gerumo darbų: „Skelbia apie Pyragų dieną, kur žmonės kepa pyragus ir lėšas už juos skiria vaikams. Rengiamos „Išsipildymo akcijos“, o aš norėjau prisidėti tuo, ką moku ir kuo galiu.“ Moteris sakė, kad nuo jaunumės labai mėgstanti megzti, bet dabar mezganti vien kojines. Šis darbas jai – vienas malonumas, vos radusi laisvą minutėlę nuo ūkio darbų, nė pati nejaučia, kaip virbalai jau viksnoja jos rankose. Siūlų gauti šiandien nebėra problema: jų nusiperkanti turguje, atiduoda pažįstami, kuriems jų nebereikia, bet dažniausiai ardanti megztinius, įsigytus išparduodant pigius rūbus. Juodupėniškė išdovanoja rankdarbius įvairiomis progomis: Lietuvos šimtmečiui buvo primezgusi trispalvių kojinių, kurias išdovanojo pažįstamiems, o taip pat per renginius – ir įžymesniems ne vien Salantų apylinkių žmonėms, bet ir svečiams, tarp jų – ir Seimo nariui Antanui Vinkui. „Dabar aplinkiniai jau prašo, kad Kalėdoms primegzčiau ilgų, šiltų puskojinių.“ Juodupėnuose kartu su sūnumi Steponu ir anūku Danieliumi gyvenanti, 3 ha žemės ūkininkaujanti, prieš 22-jus metus našle tapusi A. Staniuvienė sakė, kad jai – itin malonu dovanoti. Moteris įsitikinusi, kad dosnumas ir gerumas jai sugrįžtą atgalios. „Prisiauginu daržovių, konservuoju, grybauju – atvažiuoja žmonės iš Klaipėdos, man atveža lauktuvių, aš jiems prikraunu krepšius gėrybių. Dabar daugeliui – sunkus metas, pandemija, bet aš nepasiduodu blogoms emocijoms, mezgu ir žinau, kad mano darbas sušildys kažkurį žmogų“, – gerumas, atrodė, ir žodžiais liejosi iš šios dosnios moters širdies.
Bus pagerbtas muziejininkas Julius Kanarskas
Rugsėjo 24-ąją minint Kretingos įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400 metų sukaktį, tarp įvairių renginių Kretingos muziejuje vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus skaitymai – 2021“, taip pat skirta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono J. K. Chodkevičiaus mirties metinėms paminėti. Ta proga Kretingos muziejaus istorikui Juliui Kanarskui bus įteiktas garbingas apdovanojimas – Alberto Vijūko-Kojalavičiaus atminimo medalis ir premija. Pasak Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos valdybos pirmininko Pauliaus Vaniuchino, Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto įsteigtas apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausius paskutinių 5-erių metų darbus, susijusius su Lietuvos istorijos ir jos pagalbinių disciplinų – genealogijos, heraldikos, veksilologijos (mokslo apie vėliavas) ir kitų – plėtojimą, tyrinėjimą, paveldo apsaugą, edukacinę ir mokslinę tiriamąją veiklą. Šiais metais už nuopelnus ją nuspręsta skirti Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojui muziejininkystei J. Kanarskui. J. Kanarskas kone keturis dešimtmečius nuosekliai tyrinėja Kretingos krašto istoriją nuo XVII a. iki 1940 metų. Pagrindinės mokslinio tyrimo temos yra: Kretingos miesto istorija, Kretingos pranciškonų (bernardinų) istorija, grafų Tiškevičių kultūrinis palikimas, Kretingos žydų bendruomenės istorija, Kretingos rajono kaimų istorijos ir kt. Per pastarąjį 20-ties metų muziejinės veiklos laikotarpį sukaupta itin vertinga istorinė, kraštotyrinė medžiaga, kuri sistemingai publikuojama leidiniuose.
Į kelionę po pasaulį leidosi jachta
Pasirengti kelionei – ilgas procesas Iki išvykstant Vilniuje gyvenusi ir projektų vadove leidykloje dirbusi moteris neslėpė, kad nuo vaikystės įdomiausia literatūra jai buvo geografijos enciklopedijos ir Žiulio Verno kūryba, todėl idėja leistis į kelionę jai nebuvusi svetima. „Kai susipažinau su savo gyvenimo žmogumi, Roku, jam tokia kelionės idėja jau buvo kilusi – jis dalyvaudavo regatose Lietuvoje, domėjosi sportiniu buriavimu ir keliavimu jachta. Roko svajonė pakeliauti po pasaulį tokiu būdu mane pagavo iškart“, – atviravo pašnekovė. S. Šoparaitė tikino: tam, kad įgyvendintų šią svajonę, reikėjo daug laiko ir pasirengimo – detalaus planavimo, taupymo, informacijos ieškojimo įvairiuose šaltiniuose. „Apie metus laiko truko jachtos paieškos, ją radome Lanzarotėje Kanaruose. Taip pat lankėme kursus ir įgijome reikalingas kvalifikacijas. Ne mažiau svarbu buvo susipažinti su jachta, joje esančiomis sistemomis, įrangos veikimo principais. Galiausiai teko įsigyti nemažai atsarginių detalių, įrankių, prietaisų, kad, būdami nuošaliose vietose, galėtume patys išspręsti kilusius gedimus. Elektriko jūroje neišsikviesi“, – juokavo moteris.
Šimtametei geriausias gyvenimo laikas – dabar
Šventojoje, prie senojo švyturio, išvien su dukra Janina Petrošiene gyvenanti Janina Stirblienė birželio 20-ąją su būriu artimųjų švęs savo 100-mečio jubiliejų. Nuo mažumės daug vargo mačiusi senolė sakė, niekad negyvenusi taip gerai, kaip dabar. Šviesaus proto, geros atminties, tik klausa susilpnėjusi, todėl bendraujant su būsima jubiliate talkino jos bendravardė duktė Janina. Paklausta, koks jausmas sulaukti 100 metų, senolė nusijuokė ir atsakė: normaliai. Sakė laukianti svečių, norinti „baliaus“: kodėl gi ne – dar ir „čierką“ už visų sveikatą išgertų. Jos širdžiai būtų labai džiugu, jei susirinktų visi artimieji – dviejų dukterų šeimos, 4 anūkai, 6 proanūkiai ir 1 proproanūkis, kurie ir šiaip jau vasaromis mėgsta susirinkti į Šventąją. J. Stirblienė kilusi iš Gintališkės kaimo prie Platelių. „Gimiau „biednoj“ šeimoj – augome 5 vaikai, anksti, būdama dešimties, netekau tėvo. Tad visą vaikystę ir jaunystę teko tarnauti pas svetimus. Jau nuo 7-erių „kavojau vakus“ (dirbo aukle – aut. past.) pas Serapinus. Reikėjo ne vien sužiūrėti dvynukus, bet ir bulves nuskusti, kitus ruošos darbus atlikti. Pati dar „mažylelė“ buvau, ir į „subinę“ įspirdavau tiems vaikams“, – ankstyvą vaikystę prisimindama, atviravo senolė. Vos pradėjusi lankyti Gintališkės pradžios mokyklą, nė antro skyriaus nebaigė: netekus tėvo, šeimai nebuvo ko valgyti, ir mergaitei teko tarnaitės dalia. Tačiau, patikino duktė Janina, mama moka ir pasirašyti, ir perskaito, kas užrašyta didžiosiomis raidėmis. Vėliau tarnavo pas kitus ūkininkus, o uždirbtus pinigus atiduodavo motinai: ši, jau našlė, turėjo žemės, reikėjo arklio. Tad už Janinos uždirbtus pinigus pirkdavo ir grūdų, ir gyvulį. Moteris labai šiltu žodžiu mini ūkininkus Budrius iš Tuzų kaimo: šie ją, paauglę, mylėję – ir dviratį, ir paltą, batus buvo nupirkę.
Rankdarbių kelias: iš Sibiro – į Lietuvą
Kretingiškės Elenos Neimontienės namus puošia jos pačios Sibiro tremtyje sukurti rankdarbiai – staltiesės, servetėlės, takeliai, sienos kilimas, o ji iš kitų praeivių miesto gatvėse ar bažnyčioje vasaromis išsiskiria stilingais vąšeliu nunertais rūbais – suknelėmis, kostiumėliais, palaidinėmis. Moteris neseniai atšventė savo 85-ąjį gimtadienį ir ta proga namuose savo draugams surengė viso gyvenimo rankdarbių parodą. Vienas šalia kito sukabinti balto ir natūralaus lino suknelės ir kostiumėliai, prabangi vilnonė suknelė, virbalais megztas ir pynėmis puoštas paltas. „Vąšeliu nerti labiau patinka negu virbalais. Iš pradžių išmokau paprastu raštu, po to kopijavau raštus iš pagalvių. Gulint ligoninėje, viena moteris išmokė „saulyčių“, – rodydama savo rankų darbus pasakojo moteris. – O šitai suknelei reikėjo nunerti šimtus kvadratėlių ir po to juos sujungti į vieną rūbą. Esu reikli: neriu, ardau, vėl neriu tol, kol įtinku sau. Kas iš to, jei netiks – vis vien nenešiosiu, darbas – perniek.“ Dabar Elena bebaigianti nerti balto lino kostiumėlį, kurį tiesiog ketina kam nors padovanoti. „Negaliu sėdėti be darbo. Man nėrimas – kaip „pijokui šnapšė“, traukia ir gana“, – juokėsi guvi moteris. Praėjusią žiemą, ji tikino, apnėrusi per 70 servetėlių ir išdovanojusi jas draugams, pažįstamiems.
Motinos dieną – pagerbta Prezidento
Jau kone 20 metų, per Motinos dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanoja tas motinas, kurios pagimdė ir dorai užaugino 5 ir daugiau vaikų. Šiemet iš Kretingos rajono, Jokūbavo, tokiam apdovanojimui yra pristatyta 89-erių Ona Armalienė, užauginusi ir į gyvenimą išleidusi 8 vaikus – 5 dukteris ir 3 sūnus. Atsiminimuose – ir kaimo įžymybės Motinos dienos išvakarėse „Pajūrio naujienas“ O. Armalienė pasitiko puokšte geltonų narcizų, visa švytinti ir nuotaikinga, o mintis, datas ir prisiminimus bėrė tarsi iš rašto. Jos tėviškė – gretimas Šašaičių kaimas, kuriame 15 metų vėliau už Oną gimė ir žinoma Lietuvos dainininkė Regina Maciūtė. Moteris išsaugojo ir nuotrauką, kurioje abi įamžintos, nes meilę dainai įkvėpė vaizdingos Minijos apylinkės vaikystėje. Ilgus metus, ligi pat pandemijos, Ona giedojo Jokūbavo bažnyčios chore, o kartu su dukterimi Donata Šilgaliene, gyvenančia tame pačiame kaime, dainavo Jokūbavo moterų ansamblyje „Baltos ievos“. Moteris puikiai atsimena įvairius laikus, kuriuos per devynias dešimtis metų jai tekę patirti ir išgyventi. Jos tėvai Kristina ir Juozas Beniušiai turėję nedidelį ūkį, šeimoje augo 5 vaikai. Onai buvo vos 10 metų, kai neteko tėvo. Atsimena, kai vokiečiai užėmė Klaipėdą, mokykloje mokytojai buvo nuliūdę. Siena su Klaipėdos kraštu ėjo netoli jų kaimo. Atminty iškyla ir prisiminimai apie Jokūbave gyvenusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį: „Niekuo neišsiskyrė iš kitų žmonių. Tik būdavo labai įdomu, kai bažnyčioje, vos kunigas pradėdavo pamokslą, jis su žmona ir dukra Aldona pakildavo iš pirmo suolo ir išeidavo. Mamai sakydavau: prezidentas išeina, kodėl mes dar negalime“, – juokėsi O. Armalienė.
Šiųmetinėms Velykoms – dekoruoti laikrodžiai
Kraštietis menininkas Vytautas Kusas prieš kiekvienas Velykas sukuria staigmenų, kuriomis nustebina lankytojus, užsukusius į jo studiją-galeriją Palangoje. Savo kūrybinėmis naujovėmis menininkas kasmet pasidalija ir su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais. Jau prie įėjimo į jo studiją pasitinka velykinis medis su tūkstančiu vėjyje linguojančių kiaušinių, o viduje tarp daugybės per pastarąjį dešimtmetį dekoruotų kiaušinių – šiųmetinėms Velykoms iš stručių kiaušinių sukurti laikrodžiai ir grafinai, taip pat – šviečianti dekoratyvinė lempa iš šimtų vištos kiaušinių. „Tą lempą galvojau įkelti į kiaušiniais išpuoštą liepą, bet pritrūkau laiko – reikėjo laidus išvedžioti, pajungti, kad apšviestų, – apie nebaigtą realizuoti sumanymą prasitarė kūrėjas. – Velykinei kūrybai skyriau tik kovą, ligi tol buvau užsiėmęs kitais darbais.“ V. Kusas dar tapo, kuria miniatiūrinius daiktus, rašo eiles, kolekcionuoja.
Pagalba kitiems – neatsiejama gyvenimo palyda
Dažnai labdaringose organizacijose dirbančiųjų veiklą matome kaip pagalbos teikimą tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Kaip bebūtų, yra žmonių, kuriems savanoriška veikla nėra vien pagalba kitiems, bet ir būdas geriau pažinti save bei tobulėti, todėl tai tampa jų gyvenimo dalimi. Su jaunųjų maltiečių organizacija susipažino Kartenoje Trisdešimtmečio Edvino Regelskio pažintis su savanoryste prasidėjo dar 2004 metais, kuomet jis ir atėjo į šiemet 25-ąjį gimtadienį švęsiančios Kartenos jaunųjų maltiečių organizacijos gretas. „Aštuntoje klasėje su šeima atsikraustėme gyventi į Karteną. Čia, naujoje mokykloje, didžioji dalis mano klasės draugų buvo jaunieji maltiečiai, tad galima tik įsivaizduoti, kokie buvo šansai, jog ir aš netapsiu vienas jų“,– prisiminimais dalinosi pašnekovas. „Pradėjus savanoriauti buvo nemažai tokių momentų, kuomet išvažiavimas į įvairius renginius, stovyklas ar jaunimo susitikimus labiausiai džiugindavo dėl to, kad praleisi vieną kitą pamoką“,– juokavo E. Regelskis. – Kaip bebūtų, laikui bėgant pamačiau, kad maltiečiai yra didelė, ilgą istorinę praeitį turinti tarptautinė organizacija, ir supratau, dėl ko iš tiesų noriu būti jos dalis.“ Vilniuje gyvenantis kraštietis teigė, kad karteniškių bendruomenė labai aktyvi, o daugelis miestelio gyventojų ir patys yra buvę maltiečiai, tad natūralu, jog ryšiai su čia veikiančia savanoriška jaunimo organizacija glaudūs. „Apskritai, prisiminus laikus, kai priklausiau Kartenos jauniesiems maltiečiams, smagiausia dėl to, kad jaunimas iš įvairiausių organizacijų visame rajone aktyviai bendravo ir bendradarbiavo tarpusavyje“, – džiaugėsi pašnekovas. Kartenos jaunieji maltiečiai savanoriaudavo tiek pačiame miestelyje, tiek rajone, būdavo, kad tam tikroms akcijoms vykdyti važiuodavo ir į Klaipėdą. Priklausydamas šiai organizacijai E. Regelskis sakė turėjęs progų pažinti pagrindines maltiečių veiklas, susijusias su pagalba pažedžiamiausiems – senjorams, vaikams ir neįgaliesiems.
Objektyve – Žemaitija ir jos žmonės
Dabar, kai pandemija nustūmė mus į gyvenimo paraštes ir nutraukė bendrystės saitus, dažnai aplanko mintys apie žmones, kurių jau nebėra. Apie jų išėjimą amžinybėn sužinome ne iškart, prabėgus kuriam laikui. O sužinoję – nustembame, nes, atrodo, kad jie, vis sutikti miesto gatvėse, stabtelėję, nusišypsoję ir pasilabinę, gyvens amžinai. Panašūs jausmai apėmė išgirdus žinią apie Jono Šimkaus – ilgamečio fotografo, miesto ir rajono renginių fiksuotojo, videofilmų apie Žemaitiją ir jos iškilius žmones kūrėjo – mirtį. Esu dėkinga likimui ir tuo metu susiklosčiusioms aplinkybėms, kad teko pažinti šį kuklų, santūrų, mažakalbį ir plačių užmojų žmogų, kurio fotoobjektyvo ir filmavimo kameros „akis“ fiksuodavo svarbius mūsų krašto kasdienybės ir švenčių kadrus. Prisiminus tai norisi nutiesti tiltą tarp praeities ir dabarties, nors akimirkai vėl sumegzti laiko sutraukytus saitus. Joną Šimkų ir Praną Andrijaitį – Kretingos rajono vyskupo Motiejaus Valančiaus draugijos įkūrėją, ilgametį jos pirmininką, vėliau – aktyvų šios draugijos narį, siejo glaudi bendrystė. Šių dviejų žmonių tandemas idealiai papildė vienas kitą: Pranas buvo videofilmų kūrimo iniciatorius, prodiuseris, idėjų generatorius, ieškojo rėmėjų ir finansų, Jonas – vaizdo kūrėjas, kadro fiksuotojas, montuotojas, turėjęs pasiūlymų dėl scenarijų įgyvendinimo. Kartu sukurti videofilmai, įamžinę Žemaitijos krašto istorijos faktus, papasakoję apie svarbias, dabar jau mažai kam žinomas detales, tapo neįkainojamais archyvais. 2001 m. buvo sukurtas pirmasis dokumentinis videofilmas „Bažnyčios – amžini paminklai vyskupui Motiejui Valančiui“, skirtas garbaus kraštiečio 200 gimimo metinių jubiliejui. Šio projekto sumanytojai pervažiavo Lietuvą skersai ir išilgai, pasiekė Latviją – Jekabpilį, aplankė 24 bažnyčias iš 49, kurias vyskupas statė, prikėlė antram gyvenimui, koncelebravo. Vertinant iš laiko perspektyvos supranti, koks tai buvo ypatingas darbas. Dabar jau archyviniu tapusiame diske užfiksuoti ne tik bažnyčių architektūrinis stilius, interjerų detalės, altorių puošyba. Jųdviejų atvykimo laukdavo bažnyčių kunigai, patarnautojai, miestelių mokytojai, išsamiai prieš kamerą pasakodavo apie jų bendruomenėms brangius objektus, neužmiršdavo paminėti ir įdomesnių istorinių faktų, susietų su Lietuvoje žinomomis asmenybėmis. Iš tų kelionių parsivežtais įspūdžiais J. Šimkus netrukdavo pasidalinti, ne vienam pasakodavo, kad, apsilankęs Rokiškio rajono Obelių Šv. Onos bažnyčioje, nustebo sužinojęs, kad vargonininkaujant Mikui Petrauskui – pirmosios lietuviškas operos „Birutė“ autoriui, jo vadovaujamas bažnytinis choras lietuviškai atliko J. Haidno „Pasaulio sutvėrimą“. „Įsivaizduojat , – stebėjosi, – Obeliai ir Haidnas...“ Teigė, kad prieš filmavimą sužinojęs, kad Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčioje tuokėsi Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir Sofija Chodakauskaitė, Šateikių Šv. evangelisto Morkaus – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė, kad Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje 1959–1976 m.m. kunigavo į šį miestelį ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius, o Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kartu su netoli esančiu Žemaitijos kalnų karaliumi Medvėgaliu, iškilusi virš jūros lygio taip aukštai, kad iš visų Lietuvos bažnyčių yra „arčiausiai dangaus“, jausdavęs dar didesnę atsakomybę, ieškodavęs subtilesnio kadro.
|
|
