|
|
|
ŽmonėsŠimtametė sutiko nuotaikingomis eilėmis
Kartenoje, pas sūnų Antaną ir marčią Dalią Tamošauskus, gyvenanti Skolestika Adomauskienė šią gegužę atšventė savo 100-mečio jubiliejų. Pasitikusi žvali ir nuotaikinga, „Pajūrio naujienoms“ ji sakė parengusi staigmeną – padeklamuosianti eilėraščių, išmoktų dar vaikystėje ir jaunystėje, repetavusi dar iš vakaro. Energingai, su intonacija ir nė sykio neužsikirsdama ji lyg žirnius bėrė gana ilgus eilėraščius – ir apie 100-metę verpiančią senolę, ir apie neklaužadą berniuką Raulą. Galėjo deklamuoti ir daugiau, nes tikino, jos atmintis ir protas tebesantys šviesūs, tik viena bėda – ji sunkiai beprigirdinti. O svarbiausia, patikino senolė: ar tau 100, ar 50, 30 metų, širdis tebesanti ta pati, tik metai ją vis labiau įkalina senstančiame kūne. Bet ji nebėdoja, nes pati dar gali apsitarnauti. Bevaikštanti mažai, o ir pasiremdama lazda, tačiau prie pietų ar vakarienės stalo sėdanti kartu šeima – sūnumi Antanu ir marčia Dalia, dirbančia Kartenos pirminės sveikatos priežiūros centre. „Dar labai norėtųsi pagyventi kokius penketą metelių. Perdien klausausi Marijos radijo, meldžiuosi, pasigrožiu Kartenos slėniu pro langą, kol iš darbų sugrįžta namiškiai“, – atviravo šimtametė. Pradėdama pasakoti apie savo gyvenimą, kuris niekad jos taip nelepinęs, kaip dabar – gyvena sočiai, šiltai ir prižiūrėta, moteris sakė, kad buvo dukart ištekėjusi ir dukart tapo našle. Pirmasis jos vyras Juozas Tamošauskas, kaimo kalvis, su kuriuo sugyveno visus 7 vaikus – 2 dukteris ir 5 sūnus, žuvo avarijoje, o su antruoju Leonu Adomausku, nagingu siuvėju, sykiu praleidę 10 metų, iki jo mirties. Visi 7 jos vaikai – gyvi ir sveiki, visi gyvena Lietuvoje. Už tai, kad juos dorai išauklėjo, 2014 m. S. Adomauskienė Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, kurį saugo garbingoje vietoje.
Ištrūkusios iš pragaro prieglobstį rado „Atostogų parke“
Vienuolika ukrainiečių – 8 įvairaus amžiaus moterys, tarp kurių – ir 76-erių senolė bei 3 vaikai, ištrūkę iš rusų okupantų apsupto už 190 km nuo Mariupolio esančio Melitopolio Zaporožės srityje, prieglobstį, o taip pat – ir darbus, verslininko Ričardo Jovaišos rūpesčiu, rado laisvalaikio ir pramogų komplekse „Atostogų parkas“. Išlaikė ryšį su buvusiu darbdaviu Ketvirtadienio popietę, R. Jovaišos pavėžėtos į Kretingos miesto centrą, ukrainietės būriavosi prie Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos, kur veikia Ukrainos karo pabėgėliams skirtas informacijos centras – jas domino, kur galės gauti medicinos paslaugas, jų vaikai – tęsti mokslus, kokios numatytos socialinės garantijos. Bibliotekoje moterys iš 3 šeimų – giminaitės ir pažįstamos – noriai sutiko pabendrauti su „Pajūrio naujienomis“. Į Kretingą, jos tikino, patekusios ne atsitiktinai, o vienos jų – Elenos Samsonovos dėka, mat ši prieš trejus metus jau dirbo „Atostogų parke“. Užėjus karui ir atsiradus progai pasprukti iš apsiausto Melitopolio, E. Samsonova ieškojo ryšio su buvusiu darbdaviu R. Jovaiša, kuris sutiko jas visas priglausti ir savo įstaigoje aprūpinti darbu. Dvi jaunos moterys – pusseserės Tatjana Kuznecova ir 19-metė studentė Jana Kalajanova – emocingai pasakojo, kaip joms pavyko pabėgti iš apsiausto miesto, ir negalėjo žodžiais apsakyti dėkingumo geradariui R. Jovaišai ir Lietuvai. „Dieve mano, pas jus taip gera – ramu, naktimis galima miegoti, aplink nesproginėja bombos. Čia netrūksta maisto, ir galime valgyti, kiek tik norime. Čia jaučiamės saugios, gyvenimas tęsiasi, ir dėl to esame labai laimingos“, – įmaišydama jau išmoktų lietuviškų žodžių, gyvai kalbėjo Jana. Ji – felčerės mokslus bebaigianti medicinos koledžo studentė. Ligi studijų diplomo bebuvo likę vos keli mėnesiai, tad mokslus, ji tikisi, galėsianti užbaigti Klaipėdoje. Tatjana mėnesį, prieš prasidedant karui, buvo išvykusi dirbti į Lenkiją. Kai rusai pradėjo bombarduoti Mariupolį ir okupavo miestą, užgrobė televiziją, nebeliko jokių išorinių žinių, ji ėmė galvoti apie artimųjų evakuaciją.
Liudas Mažylis: apie darbą Europos Parlamente, Akto radybų penkmetį ir kolekcininko azartą
Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje Europos Parlamento narys, mokslininkas Liudas Mažylis surengė visuomenei skirtą parodą „Vasario 16-osios Akto signatarų autografai“. Jis papasakojo apie jo ir šeimos narių sukauptą iškilių Lietuvos žmonių parašų kolekciją, įpusėtą veiklą Briuselyje, taip pat svarbiausio valstybės dokumento atradimo penkmetį. Politiko pageidavimu, kalbą pradėjome nuo „džiugiosios dalies“.
– Gerbiamas profesoriau, 2017-ųjų kovo 29 dieną Vokietijos politiniame archyve jums pavyko rasti Vasario 16-osios Akto originalą. Puikiai suprantu, kaip jautėtės tuomet. O kaip dabar, prabėgus 5-eriems metams? Jausmai tikriausiai apmalšo?
– Ką patyriau prieš 5-erius metus, tapo istorija, kaip ir pats Akto atradimo faktas. Tada buvo užplūdę daug emocijų vienu metu, o dabar jas galiu išskaidyti. Tikėjausi, kad paties svarbiausio mūsų valstybės dokumento, adresuoto to meto okupacinei kaizerinei Vokietijos valdžiai, egzempliorius ten turi būti. Buvo apėmęs azartas ieškoti, bet nesitikėjau, kad pavyks atrasti taip greit, po pusdienio. Įsivaizdavau, kad tekstas bus atspausdintas spausdinimo mašinėle ir vokiečių kalba, o iš tikrųjų Lietuvos tarybos nario daktaro Jurgio Šaulio, Tarybos sekretoriaus ranka buvo surašytas lietuviškai. Tai buvo pirmieji dideli netikėtumai. O kai ant šio dokumento pamačiau ir 20 mūsų signatarų parašų, apėmė dar didesnis džiaugsmas. Kad Aktas – dvikalbis, tame pačiame lape surašytas ir lietuviškai, ir vokiškai, supratau, tik, kai prašmatni jo kopija buvo atgabenta į Martyno Mažvydo biblioteką Vilniuje. Dabar Vasario 16-osios Aktu galima pasigrožėti mano gimtajame Kaune, Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Po penkerių metų žmonės, ypač gimnazijų moksleiviai, manęs dar vis teiraujasi, ir kaip jaučiuosi, atradęs šį Aktą, ir domisi, ar gavau žadėtą milijoną. Daugeliui įdomu, kuo viskas baigėsi. Nebuvo to milijono! Man nežinomi tos „milijono istorijos“ reklaminiai tikslai. Aš archyve ieškau dokumento, o tuo metu kažkas kažkam žada pinigų... Milijonas turėjo būti įteiktas tam, kuris Aktą ne tik atras, bet parveš ir įteiks Lietuvos valdžiai. Kas gi galėjo išpildyti nerealią sąlygą – tiesiog paimti ir parvežti archyve Vokietijoje teisėtai esantį dokumentą?
Stasys Srėbalius: „Į Šaulių sąjungą atvedė vidinė nuojauta, kad būtent taip ir reikia daryti“
Kretingiškis Stasys Srėbalius, Kovo 11-osios išvakarėse atšventęs 70 metų jubiliejų, – tarsi gyva Kretingos ir viso Žemaitijos krašto Šaulių sąjungos istorija. Prieš kelis dešimtmečius, jau gerokai papūtus Sąjūdžio vėjams, jis ėmėsi įkurti, tiksliau – atkurti šią dar 1919 m. įkurtą visuomeninę organizaciją ir per 10 metų – tiek laiko S. Srėbalius vadovavo iš pradžių būriui, o po to ir Žemaitijos šaulių rinktinei – jaučiasi svariai prisidėjęs prie jos augimo. Visas tų metų iniciatyvas, idėjas, susitikimus ir šaulių sambūrius liudija gausybė prisiminimų, nuotraukų, taip pat – apdovanojimų, iš kurių S. Srėbalius labiausiai brangina Popiežiaus Jono Pauliaus II apsaugos ženklą, Sausio 13-osios medalį ir išeivijos šaulių JAV skirtą Šaulių žvaigždės ordiną. „Visi jie man brangūs, taip, kaip brangūs ir su jais susiję prisiminimai. Niekada nepamiršiu popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje, kai mus, šaulius, pasitelkė popiežiaus apsaugai. Mes stovėjome nugara, tačiau, kai Šventasis Tėvas priartėjo, nesusilaikiau – atsisukau, kad iš arti pamatyčiau šį šventą žmogų. Negalėčiau nė apibūdinti, kokia šviesa sklido nuo jo – tai galima tik pajausti“, – savo gyvenimo įvykį prisiminė S. Srėbalius, akcentuodamas, kad Popiežiaus apsaugos ženklą turi ir kiti tuomet šią asmenybę saugoję vyrai.
Australija: išsipildžiusi draugės svajonė ir galimybė patirti skirtingas kultūras
Viską metam ir važiuojam!“ – prieš kelerius metus dvi draugės kretingiškės Ingrida Valantiejūtė ir Viktorija Bočkutė nusprendė išvykti į tolimąją Australiją. Kaip tarė, taip ir padarė, nors tam visiškai nepritarė merginų artimieji. Ingrida Australijoje išbuvo 2 metus, Viktorija – 5-erius. „Tikrai negalvojau, kad tiek užsibūsiu“, – kalbėjo 31-erių mergina, iš naujo pradedanti priprasti prie Lietuvos ir gimtosios Kretingos. „Tai labiau buvo mano draugės svajonė, o aš, kaip vaikystės draugė, tiesiog palaikiau jai kompaniją“, – pajuokavo Viktorija, pripažinusi, kad vis dėlto reikėjo didelės drąsos ryžtis tokiam žingsniui: atsisakyti darbų, palikti namus ir nutolti nuo artimųjų – vienu žodžiu, visiškai pasinerti į kitą pasaulį, kur nežinia, kas tavęs laukia. Teko mokytis ir dirbti V. Bočkutės žodžiais, lietuviams įsitvirtinti Australijoje nėra lengva: galioja tik studentų viza, kuri suteikia galimybę dirbti 20 val. per savaitę. „Buvo nelengva be jokios paramos iš šono save išsilaikyti, juolab kad ir dirbti pagal tos šalies įstatymus daugiau negalėjau. Tačiau visi sunkumai išmokė dar didesnio savarankiškumo, taupumo, planavimo, finansinio raštingumo“, – V. Bočkutė Australijoje įstojo mokytis menų – juvelyrikos ir šokio, už studijas taip pat teko mokėti nemažus pinigus, juolab kad ir 5 mln. gyventojų turintis Sidnėjus, kuriame įsikūrė kretingiškės, – vienas brangiausių pasaulio miestų. Mergina sakė sulaukdavusi gerų žodžių iš darbdavių, kurie atvykusiuosius iš Rytų Europos laiko patikimais, atsakingai darbuotojais, kurie ištesi savo pažadus, stengiasi gerai dirbti. „Apskritai, galiu pasakyti, kad vis dėlto lietuviai esame darbštūs, kas nelieka nepastebėta kitų“, – teigė pašnekovė, kurios pastebėjimu, australai gana palankiai žiūri į atvykusiuosius, kadangi jų šioje šalyje, o ypač Sidnėjuje – išskirtinai daug.
Meras padėkojo ugniagesiui
Penktadienį rajono meras Antanas Kalnius Savivaldybės padėkos raštu ir Kretingos vėliava už atsakingą požiūrį į savo profesiją apdovanojo Kretingos priešgaisrinės tarnybos inspektorių Justą Šedį. Skubėdamas į Žemaitės alėją prie degančio konteinerio, pakeliui J. Šedys pastebėjo, kad individualaus namo kamine Stadiono gatvėje dega suodžiai, į aplinką veržiasi tiršti dūmai. „Nieko didvyriško aš čia nepadariau, tai buvo paprasta darbinė situacija – pamatęs užsidegusį kaminą, tuoj iškviečiau kolegas, o pats puoliau įspėti gyventojus. Neabejoju, kad kiekvienas mano bendradarbių būtų pasielgęs lygiai taip pat“, – kuklinosi 7-erius metus tarnyboje dirbantis pašnekovas. Bet šiuokart tik jo dėka gaisras buvo laiku užgesintas, ir šeimininkai išvengė nuostolių. Name, į kurį kėsinosi ugnis, gyvena neįgalus garbaus amžiaus vyras ir moteris. Ji tuo metu buvo rūsyje ir besiartinančios nelaimės nepastebėjo.
„P. n.“ informacija
Svajojo būti kariškiu, tapo pedagogu, išgarsėjo drožyba
Šį sausį 90 metų jubiliejų švenčiantis ilgametis kretingiškis pedagogas ir tautodailininkas Feliksas Lukauskas juokavo dėl netikėtų savo gyvenimo posūkių: „Gimiau sausio 10-ąją, bet pakrikštijo ir į metrikus įrašė sausio 23-ią. Tėvas norėjo, kad tapčiau daktaru, o aš svajojau būti karininku, bet tapau mokytoju. Pagal pomėgį mano gyvenimas tarsi padalintas: pusę jo atidaviau sportui, o kitą pusę – drožybai.“ Polinkį kurti paveldėjo iš tėvo Nuo vaikystės iš savo tėvo garsaus Žemaitijos tautodailininko Kretingos rajono Garbės piliečio Juozo Lukausko gavęs pirmąsias drožybos pamokas ir perėmęs meistrystės paslaptis, Feliksas savarankiškai drožti pradėjo būdamas 40-ties. Darbų tematiką, sakė, taip pat perėmęs iš tėvo, tik jų braižas – skirtingas. Piemenys, žvejai, medžiotojai, darbininkai – tokie, anot Felikso, buvę jo tėvuko darbai – visas aplinkui fiksuotas gyvenimas. Tik velnių drožti nemėgęs, o šventųjų anuomet negalėjęs. Tad ir sūnaus Felikso rankoms pakluso nedideli medžio kūriniai: be skulptūrų, dar – kompozicijos, ornamentuotos verpstės. O kūrybos braižas skiriasi ne tik nuo tėvo, bet ir nuo brolio Juozo, juolab – nuo anūko Tado Šorio, kuriančio masyvias skulptūras arba atvirkščiai – nedidelius meno kūrinius, daugiausiai papuošalus, kuriuose derina medį su gintaru. „Sykį 1977 m. tautodailės parodoje Maskvoje, į kurią darbus pristatėme visi trys šeimos meistrai – tėvas, brolis ir aš, – joje tapau laureatu – viena menotyrininkė priėjo ir sako: tai negali būti vienos šeimos narių darbai. Šitaip skyrėsi kiekvieno mūsų braižas“, – kalbėjo pašnekovas, kurio, kaip ir tėvo, darbai buvo eksponuoti įvairiose šalies parodose, jų įsigiję privatūs kolekcininkai ir muziejai, tarp jų – ir Pasaulio lietuvių centras Čikagoje.
„Pajūrio naujienos“ kviečia išrinkti 2021-ųjų Metų žmogų!
Baigiantis metams, „Pajūrio naujienos“ tradiciškai kviečia išrinkti Metų žmogų. Kas juo taps, nulems laikraščio skaitytojų balsai: savo nuomonę galima pareikšti skambučiu arba balsuojant internetu. Metai buvo sunkūs: nesibaigianti pandemija, migrantų krizė, kylančios kainos, infliacija, valdžios – tiek aukščiausiu, tiek savivaldos lygiu – nesutarimai, visuomenės susiskaldymas... Tačiau gyvenimas nesustojo, ir pasidžiaukime, jeigu šiuos nerimo metus pavyko išgyventi be didesnių materialinių ir dvasinių netekčių. Pasidžiaukime savo pasiekimais, išmokime pamatyti tai, ką nuveikė kiti, ir pasaulis tikrai taps geresnis, šviesesnis, įkvepiantis mus veikti, daryti, kurti, siekti. Kaip niekad iki šiol iš kai kurių skaitytojų pajutome grįžtamąjį ryšį: ar rengsite Metų žmogaus rinkimus, ar išliks tradicija, būtinai pasiūlykite tą ir aną... Taigi mūsų sudarytas kandidatų sąrašas nėra vienvaldis sprendimas: medikę Almą Jankauskienę į sąrašą pasiūlė pacientai, buvusį Pranciškonų gimnazijos gimnazistą Edgarą Zaborą – viena rajono politikių Vaida Jakumienė, aktyvus Vydmantų parapijos bendruomenės narys Virginijus Japertas neliko nepastebėtas klebono Karolio Petravičiaus, kuris savo didžiausiam talkininkui skyrė tikrai daug gerų žodžių... Buvo malonu žinoti, kad esame vieni kitiems reikalingi, kad mūsų abipusis ryšys veda vieno tikslo link – pamatyti ir pagerbti tuos, kurie dirba ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Beje, bet kuris skaitytojų gali pasiūlyti ir savo kandidatą tapti 2021-ųjų Metų žmogumi. Skaitytojų balsų lauksime: tel. (8 445) 43728, (8 445) 77993, (8 445) 52382, taip pat www.pajurionaujienos.com (žiūrėti Balsavimai). Balsavimas tęsis iki gruodžio 27 dienos.
Kaimynės padėkojo už pagalbą ir pilietiškumą
Kęstučio g. Nr. 22 namo gyventojos Janina Baužienė ir Elena Simanauskienė už daugkartinę pagalbą, tramdant siautėjantį kaimyną ir jo bendrus, prieš Kalėdas sumanė pačios viešai padėkoti Jono Karolio Chodkevičiaus patrulinės kuopos vadui Gintautui Pogoželskui. Moterys pasikvietė G. Pogoželską į Kretingos miesto seniūniją, ir seniūnės Gintarės Liobikienės bei Kretingos rajono vicemero Dangiro Samaliaus akivaizdoje už pilietinį aktyvumą ir pagalbą joms viešai padėkojo, įteikdamos jam trispalvę primenančią gėlių puokštę. „Mūsų name yra 5 butai, viename jų – tikra alkoholikų landynė, kurioje nuolat būriuojasi visokio plauko žmonės, girtauja, kelia triukšmą. Naudojamės vienu įėjimu, name – bendras tualetas, kuris nuolat girtuoklių apdergiamas, šie, įspėti dėl netvarkos, mus visaip užgaulioja. Todėl dažnai į pagalbą tenka kviestis ir policiją, – kalbėjo abi kaimynės. – G. Pogoželskas žino situaciją, dažnai pats, niekieno neraginamas, apsilanko, prižiūri tvarką, pabara alkoholikus. Visuomet kaimynų pasiteirauja, kokių turime bėdų ar problemų, sako – jei reikia skambinkite, atvyksiu padėti.“
Bajorai nusilenkė Jonui Karoliui Chodkevičiui
Praėjusį savaitgalį į Kretingos muziejų rinkosi Klaipėdos krašto bajorai – jų, atsikūrusių senuosius giminės titulus, susirinko kelios dešimtys tam, kad pagerbtų Kretingos miesto įkūrėją Lietuvos kariuomenės etmoną Joną Karolį Chodkevičių. „Mes, Klaipėdos krašto bajorai‚ nuolatos organizuojame sueigas švietėjiškomis temomis, kad geriau pažintume savo kraštą, jam nusipelniusius žmones, o ir patys šviestumėmės, bendrautume tarpusavyje. Juk mūsų protėviai įspaudė svarų pėdsaką Lietuvos istorijoje – sunku šiandieną konkrečiai atsekti jų darbus ir svarbą, tačiau jau pats bajoro titulas būdavo suteikiamas už indėlį į karybą, vadinasi, mūsų protėviai buvo karžygiai“, – kalbėjo šios sueigos iniciatoriai: Vilius Bučys – Klaipėdos krašto Legitimacijos komisijos pirmininkas, bajorų Miklaševičių giminės atstovas; Antanas Sirtautas – Klaipėdos krašto bajorų draugijos vadas, bajorų Sirtautų giminės atstovas, ir darbėniškis Leopoldas Rimgaila, bajorų Rimgailų giminės atstovas. „Vienas mano protėvių tarnavo Lenkijos karaliui Kreivaburniui, buvo jo svitoje, o mano tėvas Liudvikas Bučys tarnavo pasienio policijoje, buvo laivo „Prezidentas Smetona“ jūreivis. Daugumos šiandieninių bajorų tėvai buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai“, – patikino vienas vyriausių sueigos dalyvių V. Bučys.
|
|
