|
|
|
ŽmonėsVidos Kanapkienės mintys paliekant muziejų
Šis penktadienis – paskutinė Kretingos muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės darbo diena. Muziejui ji vadovavo 43 metus. Su Vida Kanapkiene kalbėjomės trečiadienį, po antradienį įvykusio jos paskutinio pasitarimo su darbuotojais: – Aptarėme svarbiausius darbus. Žiemos sodo-oranžerijos renovacijos užbaigimo, gintaro lobio eksponavimo – jo ekspoziciją atidarysime liepos 6-ąją – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Kretingos miesto 770 metų jubiliejui rengiamą parodą „Kretingos atminties ženklai“, kurią atidarysime birželio pradžioje. Žvelgiant į ateitį, akcentavau būtinybę išlaikyti, stiprinti muziejinės veiklos kryptį kaupiant, saugant muziejines vertybes, ypatingą dėmesį skiriant eksponatų mokslinei inventorizacijai, sistemingam eksponatų vertinimui. Inventorizacijos, vertinimo atsakomybės našta gula ant vyr. fondų saugotojos Dalios Padrėzienės ir direktoriaus pavaduotojo muziejininkystei Juliaus Kanarsko pečių. Raginau neapleisti šitos srities, jei administracija daugiau rūpinsis muziejaus infrastruktūra, tvarkymu, pastatų priežiūra, projektų vykdymu. Muziejaus specialistų svarbiausias tikslas – eksponatų apskaita, viešinimas, pristatymas visuomenei, ekspozicijų nuolatinis papildymas naujais eksponatais, parodų organizavimas. Tokios muziejaus veiklos pagrindinės kryptys. Svarbios ir kitos: prižiūrėti parką, Žiemos sodą-oranžeriją, pastatus. Darbų, iššūkių yra begalė, bet jie visi įveikiami, padaromi, nes kolektyvas tvirtas, darnus, esame kaip šeima. Stengiausi, kad kiekvienas darbuotojas išlaisvintų kuo daugiau minčių, idėjų, išskleistų savo kūrybos sparnus. Jei nebus kūrybinio prado, užsidegimo, kolektyvas užpelkės. Pastebėjau, kai darbuotojams pasiūlai kokią idėją, projektą, kyla ir abejonių, o pradėjus idėją įgyvendinti, visi įsisuka, atgyja. Mano darbo sutartis su Kretingos rajono savivaldybe baigiasi šių metų birželio 30 dieną. Buvau pasakiusi ir savo kolektyvo žmonėms, kad ilgiau tikrai nebedirbsiu. Ne vienam buvo nuostaba, kodėl dirbu taip, lyg nesiruoščiau išeiti. Ilgametė darbuotoja Eleonora Ranciuvienė apie Žiemos sodo-oranžerijos projektą be užuolankų paklausė: „Kam, direktore, užsikrovėte tokį vargą į darbo pabaigą?“ Tas projektas išties sudėtingas, pareikalavo daug jėgų, pastangų. Vykdomi projektai darbuotojus pabudina iš tos kasdienių darbų rutinos, kolektyvas vėl naujai susitelkia, atsiranda naujų iššūkių. Štai, ėmęsi Žiemos sodo-oranžerijos remonto, sudarėme sodo-oranžerijos augalų išsaugojimo programą, numatėme, kur per remontą juos padėti, kad užtektų šviesos ir kt. Šiandieną belikę maždaug 400 tūkst. eurų vertės Žiemos sodo-oranžerijos neatliktų renovacijos darbų, kai viso projekto kaina per 1,3 mln. eurų. Svarbiausi darbai padaryti – atnaujintas stogas, įstiklinta viršutinė jo dalis, sutvarkyti baseinai, įrengta automatinė jų valymo sistema, pandusai, keltuvai neįgaliesiems. Iki Kretingos miesto šventės šių metų birželio pradžioje Žiemos sodo-oranžerijos renovacija turi būti baigta.
Kretingsodyje gyvenanti Stanislava Anužienė nekantriai laukia po dvejų metų Telšiuose rengiamo tremtinių, gyvenusių Kranosjarsko krašto Irbėjaus gyvenvietėje, tradicinio susitikimo. Tik šis laukimas yra sumišęs su dideliu nerimu. „Kažin, kiek mūsų besusirinks. Juk esame jau nueinanti karta“, – kabėjo 82-jų metų moteris, kartu su šeima iš Ankštakių kaimo ištremta 1949 m. kovo 25 dieną. Susiruošti leido per pusdienį S. Anužienė – buvusi Papievytė. Jos mama Petronelė Šikšniūtė, gimusi 1912 m., susituokusi su gerokai vyresniu Pranciškumi Papieviu, gimusiu 1897 m., gimdė 8 vaikus, tačiau išgyveno tik trys: Emilija, Antanas ir Stanislava. „Tėvas ir motina buvo vainiksegiai per vestuves motinos seseriai. Taip ir susipažino, po ketverių metų pažinties ir draugystės susituokė“, – S. Anužienė sakė girdėjusi, kaip senoji Papievienė, ūkininkė, pyko, jog nereikia jiems tų ubagų: mat vienas sūnų jau buvo vedęs mažažemę, o čia ir kitas sūnus susiruošė vesti jos seserį. Senieji Papieviai turėjo 100 ha žemės, Pranciškus buvo vyriausias šeimoje, turėjo dar 2 brolius ir 2 seseris. Ūkis pagal to meto papročius buvo padalintas, į jį Pranciškus ir parsivedė Petronelę, kuri buvo iš 5 ha ūkio. „Mes ir nežinome, kaip mama sugyveno su anyta, kuri gan greitai mirė, nors buvo už vyrą jaunesnė 25-eriais metais. O štai senelis mirė sulaukę 102 metų“, – apie giminę pasakojo Stanislava, kurios tėvai buvo darbštūs, prie ūkio turėjo ir samdytų žmonių, o vasarą, prisiminė ji, prikraudavo didžiulį vežimą šviežių agurkų, kuriuos kapomis (po 60 vnt. – aut. past.) parduodavo Klaipėdoje. Tuo pačiu motina miestelėnams parduoti iškepdavo ir duonos. Tremties dieną, prisiminė moteris, kareiviai pabeldę į duris, liepę rengtis ir ruoštis ilgai kelionei. „Mums pasisekė – susiruošti davė visą pusdienį, kai kiti, žinau, turėjo tik valandą. Kareiviai tėvui padėjo ir kiaulę papjauti – ją, nuėmę rinkius, svilino ant krosnies. Ta kiaulė labai mums pagelbėjo per visą kelionę į Sibirą, – pasakojo S. Anužienė – jai ir broliui kareiviai liepę bėgti. – Mes apėjome aplink trobą ir grįžome. Mama vėliau pasakė, kad gal ir gerai nusprendėme – ką mes, vaikai, būtume darę, kur prisiglaudę?..“ Išvežė Papievių šeimą iš Kretingos geležinkelio stoties. Tėvų teigimu, kelionė truko mėnesį. Kadangi Sibire miško apdirbimo įmonės, kolūkiai norėjo darbingų žmonių, vadinamojoje būsimų darbininkų „mugėje“ Papievius pasirinko paskiausiai, mat buvo su mažais vaikais. „Atsimenu daugybę kariškų mašinų – tokių, su 10 tekinių, nė nebuvome matę“, – įspūdį perteikė Stanislava, kuriai Sibire teko dalia eiti į mokyklą, kai brolis ir sesuo, dar būdami vaikai, pradėjo dirbti.
„Pajūrio naujienos“ kviečia išrinkti 2022-ųjų Metų žmogų!
Daugybė kasdienio gyvenimo iššūkių, sudėtinga geopolitinė situacija mūsų žmonėms neišmušė žemės iš po kojų: žmonės gyveno savo gyvenimus, dirbo, kūrė, siekė rezultatų, pozityvumo, kuo gebėjo pasidalinti ir su kitais. Todėl jie negali likti nematomi mūsų skaitytojų! Kaip ir kasmet, neatsisakydama ilgametės, jau per 20 metų skaičiuojančios tradicijos, „Pajūrio naujienų“ laikraščio redakcija kviečia išrinkti 2022-ųjų Metų žmogų. Redakcija įžvelgė galimus kandidatus ir juos pristato, tačiau skaitytojai turi teisę pasiūlyti ir savąjį kandidatą.
„Pajūrio naujienų“ siūlomi kandidatai tapti 2022-ųjų Metų žmogumi
Balsuoti galite žodžiu, paskambinę tel.: (8 445) 51397, 8 686 47976, 8 686 47985, 8 646 55979, taip pat – internetu mūsų svetainėje www.pajurionaujienos.com . Skambučių lauksime iki gruodžio 22 d. (imtinai).
Iš Salantų kilusi, ten augusi ir mokslo skonį pajutusi Džina Donauskaitė šiandien yra Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktarė ir didžiulę patirtį turinti žurnalistė, jau 6 metus vadovaujanti Lietuvos žurnalistikos centrui. Kelias iki to buvo ilgas ir nenuspėjamas, tačiau salantiškė prisipažino, kad jis buvo nulemtas gana anksti – meilė skaityti ir domėtis pasauliu įsiplieskė ankstyvoje vaikystėje. „Kai buvau maža, mano tėvai dirbo Klaipėdos turguje ir kiekvieną vakarą jie parveždavo namo naujų laikraščių ir žurnalų. Prisimenu, kad skaitalų laukdavau labiau negu jų pačių sugrįžtančių. Nuo pat tada man viskas buvo labai įdomu: žiūrėjau žinias, skaičiau, domėjausi žmonėmis ir norėjau sieti savo gyvenimą su žurnalistika“, – pasakojo Dž. Donauskaitė. – Ar netrūko Salantuose galimybių ugdyti savo talentus ir siekti tikslų? – Nepasakyčiau. Tuo metu Salantų gimnazija dar nebuvo įgavusi gimnazijos statuso ir labai siekė jo, todėl mokymas buvo kokybiškas, turėjau daug puikių mokytojų, kurie mane motyvavo ir skatino būti aktyvia. Vyko daugybė kūrybinių akcijų, turėjau daug vietos pasižymėti. Buvau tais laikais leidžiamo gimnazijos laikraščio „Avilys“ vyriausioji redaktorė. Rašiau apie renginius, naujienas, aktualijas ir labai tuo mėgavausi. Apskritai, Salantai, kaip miestelis, man labai patiko. Nuostabi gamta, jauki aplinka, po pamokų galėdavau eiti prie upelio ar į parką, ir tai visad būdavo tikra atgaiva. Vilniuje man trūksta tos ramybės.
Ukraina – lyg per ražienas brendanti basakojė moteris
Stilizuotas moters, brendančios per šiurkščią nupjautą žolę, kūnas. Tolumoje – žydi gėlės. Tokią šiandieninės Ukrainos alegoriją savo karpinyje-plėšinyje, vadinamojoje vytinankoje („vytinat“ – ukrainietiškai „kirpti“), pavaizdavo Palangoje šiuo metu įsikūrusi Ukrainos pabėgėlė 45-erių menininkė Natalija Didenko. „Gyvenimą nugyventi – nėra romantiškai, kaip dažnai įsivaizduojame, basomis per rasotą ryto žolę pereiti. Ukraina šiandien eina per savąją ražieną, kuri drasko jos kojas ligi skausmo, persmelkiančio visą kūną, plėšiančio širdį. Ir ji turi pereiti per savo lauką pati, niekas kitas už ją nepereis. Galėtų sustoti, pasiduoti, bet tai – ne jai. Ji eina gėlių – savojo atgimimo, savojo prisikėlimo – link“, – taip vieną naujausių savo karpinių, sukurtų apsistojus Lietuvoje, apibūdino pati autorė. Spėjo išgarsėti Lietuvoje Menininkė neslėpė, kad ši „Braidžiojanti moteris“ – ir jos pačios alegorija. Natalija – kijevietė grafikė dizainerė, knygų iliustratorė ir 12 knygų vaikams bei suaugusiems autorė, prasidėjus karui, buvo priversta palikti savo gimtinę, motiną Lidiją ir 90-metį perkopusią močiutę, draugus. Lietuvoje, ji sakė, atsitiesusi dvasiškai, o, ir kaip pati pastebėjo, per trumpą laiką išgarsėjo gal net labiau negu savo gimtinėje. „Tas kūrinys – ir mano pačios atgimimo alegorija: Lietuvoje sušilo širdis, vėl ėmiausi kūrybos. Atvykusi susisiekiau su kitais ukrainiečių menininkais ir jau balandį Vilniaus „Litexpo“ rūmuose surengėme bendrą parodą, o gegužę – personalinę parodą Klaipėdos Imanuelio Kanto bibliotekoje. Gavus Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, įgyvendinau projektą „Karo albumas“, darbus nuolat papildau, keičiu ir vasarą surengiau parodas Palangoje, Plateliuose, Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje, dabar ji eksponuojama Plungės r. Grumblių bibliotekoje“, – kalbėjo karpinių meistrė N. Didenko, neseniai dar surengusi edukacinį karpinių užsiėmimą pajūrio kūrėjams pagal M. K. Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“.
Tarvyduose – Dimitravo ir Giminių gatvės
Neįprastoje vietoje, ant išorinės dirbtuvių sienos, Tarvydų kaimo gyventojos Eleonoros Ranciuvienės sodyboje apstu prikabintų senienų: klumpės, ližė, senoviniai staliaus įrankiai, įvairūs buities rakandai ir mažmožiai. Taip pat sodyboje sukaupta įvairių formų pažeistų medžio gumbų. „Tai – mano amžinatilsį vyro Jono, prieš metus iškeliavusio į amžinybę, surinkti daiktai. Jis pats buvo stalius ir jį traukė visokie įrankiai, senoviniai daiktai, kurių pilna buvo mūsų namų palėpėje, dar iš mano tėvų laikų sukauptų. Senienos vyrui patiko, o kadangi namie visokiems rakandams vietos nebeužteko, jis nešėsi jas į dirbtuves ir kabino ant sienų“, – apie vyro pomėgį pasakojo muziejininkė E. Ranciuvienė, ilgą laiką dirbusi Kretingos muziejaus Dimitravo filiale. Namus, kuriuose moteris gyvena, dabartinėje Dimitravo gatvėje statė jos tėvai Stefanija ir Vincas Pliuškiai – tėvas dirbo prie geležinkelio ir fermoje, o mama buvo siuvėja. „Dar neseniai mūsų kaimas vadinosi Dimitravu: nors senasis jo pavadinimas yra Tarvydai, bet po to, kai prieš 100 metų jis atiteko grafui Dimitrijui Zubovui, pavadinimą pakeitė jo garbei. Neseniai vėl atstatė, o senąjį pavadinimą dabar beprimena gatvė, kurioje gyvenu – aš ir pasiūliau šį pavadinimą. O dar kita mūsų kaimo gatvė pavadinta Giminių, nes iš tikrųjų joje gyvena daug giminystės ryšiais susijusių žmonių“, – pasakojo šio kaimo senbuvė.
„P. n.“ informacija
Ir po 60 metų – lyg viena šeima
Rugpjūčiui jau sveikinant rudenį, mokyklinius rugsėjus draugėn suėję prisiminė dabartinės Pranciškonų gimnazijos, tuomet – Kretingos vidurinės mokyklos XXIV laidos absolventai, šviesaus atminimo pedagogės Ligijos Vaičiulėnienės auklėtiniai, mokyklą baigę 1962-aisiais ir nusprendę dar kartą susitikti po 60 metų.
Kartu su „Atalyja“ Japonijoje skambėjo ir mūsų kraštietės atliekamos dainos
Ne per seniausiai Japonijoje įvykusiame Pasaulio muzikos ir šokio festivalyje skambėjo ir lietuviškos dainos, kurias kartu su folkloro grupe „Atalyja“ atliko mūsų kraštietė, iš Salantų kilusi 43-ejų Audronė Daraškevičienė. – Papasakokite apie save. Kokios aplinkybės nulėmė, kad tapote grupės „Atalyja“ narė. Ar ja esate nuo pat grupės įsikūrimo pradžios? – Baigusi mokyklą ir išvykusi iš Salantų, studijavau istoriją ir socialinę antropologiją Vilniaus universitete. Mano profesija su muzika kaip ir nesisieja. Bet muzika, tiksliau – folkloras visada mane labai traukė. Atsimenu, kad nuo mažumės grįždami iš kokio nors giminaičių susitikimo su tėvuku (tautodailininku Alioyzu Pociumi – aut. past.) mašinoj visą kelią dainuodavom. Eidavau kelis kilometrus iš Salantų į Žvainius, į folkloro ansamblį, kurį tada buvo subūrę šviesaus atminimo Danutė ir Petras Pučkoriai. Salantų meno mokykloje grojau kanklėmis. Nuvažiavusi į Vilnių pakliuvau į žemaičių folkloro ansamblį „Virvytė“, kur praėjau labai gerą žemaitiško tradicinio dainavimo mokyklą. Taip pat eidavau į Vilniaus dailės akademijoje vykdavusius folkloro vakarus. Ten ir susipažinau su tuo metu besikuriančios folkroko grupės „Atalyja“ žmonėmis, kurie mane pasikvietė į savo būrį.
Komisija jau dairosi gražiausių sodybų
Komisija, vadovaujama vicemero Dangiro Samaliaus, šią savaitę baigs vizitą po seniūnų pateiktas įvertinti gražiausias individualias sodybas, daugiabučių ir įmonių teritorijas bei viešąsias erdves. Iš viso per savaitę apžiūrėta 11 individualių sodybų, 5 daugiabučių ir tiek pat įmonių teritorijų, 2 viešosios erdvės. Klibiškiai jaukumą kuria, bet nepersistengia Kaip sakė viena komisijos narių rajono Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė, „patys pačiausi“ bus apdovanoti per tradiciškai rudens pradžioje Kretingoje įvyksiančią rajono Derliaus ir Moliūgo šventę. Be pirmininko D. Samaliaus ir Ž. Seniūnienės, teritorijas vertino Savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Inga Tirevičiūtė, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė, vyriausioji architektė Reda Kasnauskė, rajono tarybos Kaimo plėtros ir ekologijos komiteto pirmininkas Steponas Baltuonis, seniūnai ir Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė. Klibiuose gyvenanti rajono Savivaldybėje buhaltere dirbanti Dalia Žvinklienė nustebo, kad vertintojai panūdo užsukti ir į jųdviejų su vyru Mindaugu sodybą Ežero gatvėje. „Nieko stebuklingo nėra. Kaip ir daugelis nuosavus namus turinčių žmonių, pagal galimybes tvarkomės, norime, kad kieme ir po langais žaliuotų, žydėtų, bet per daug nepersistengiame, nuo ryto lig vakaro lauke neplušame“, – šypsojosi pašnekovė. Vienus daugiamečius augalus ji sakė pati pirkusi, kitų iš tetos parsivežusi, bet yra ir iš sėklų užsiaugintų. „Aš daugiau būnu tas idėjų generatorius, kur ir ką sodinti, o Mindaugas – darbų vykdytojas“, – juokėsi ji.
Įvertino gražiausias sodybas
Liepos 16 dieną sodininkų bendrija „Žemaitija“ švęs 35-erius savo gyvavimo metus. Per šią bendruomeninę šventę bus apdovanoti ir gražiausiai savo sodybas ir sklypus besitvarkantys bendrijos nariai. „Tradiciją įvertinti gražiausias sodybas puoselėjame kas penkerius metus. Pastebime, kad mūsų sodai – vis gražyn, žmonės vis daugiau laiko skiria aplinkai tvarkyti, tik, galiu pasakyti, mažėja daržų, to vadinamojo žemės ūkio – dabartiniai žmonės, ypač jaunimas, visą dėmesį sutelkia estetikai“, – sodininkų bendrijos „Žemaitija“, kuri vienija per 400 narių, pirmininkas Rimantas Staponas įvardino ir kriterijus, pagal kuriuos buvo vertinamos gražiausiai besitvarkančios sodybos. Komisijai buvo svarbu užbaigtumas, tvarkinga estetinį pasigėrėjimą teikianti aplinka, svarbiausia – kad sklypas turėtų nuotekų valymo įrenginius. Iš 16-os pasirinktų sodybų komisija įvertino 10: trims skyrė prizines vietas, dar 7 sodybų savininkams per šventę bus įteikti padėkos raštai. Pirmą vietą komisija paskyrė bendrijos senbuviui Arūnui Galdikui, kuris ne tik estetiškai tvarko sodybą, yra sukonstravęs fontaną, pavėsinę, bet ir įrengęs nedidelį monetų, medžioklės trofėjų muziejų, o ir sklypo išplanavimas komisijai labai patiko.
|
|
