|
|
|
ŽmonėsPamažu baigiasi šie, 2023-ieji, metai. Turtingi įvykių, darbų, susitikimų, naujienų... Būdami šalia vienas kito ne visada pagalvojame, kiek pastangų, vidinių resursų prireikia žmogui, kad jis gerai atliktų savo darbą, būtų aktyvus bendruomenės, kurioje gyvena, narys, darytų kitiems gera, nesitikėdamas jokio įvertinimo. Tiesiog daro tai, kas atrodo priimtina ir svarbu. Baigiantis metams „Pajūrio naujienų“ redakcija tradiciškai savo skaitytojus kviečia išrinkti Metų žmogų. Kas juo taps, lems Jūsų, mieli skaitytojai, balsai. Kaip visada, parengėme „paruoštuką“ – kandidatų tapti Metų žmogumi sąrašą, tačiau skaitytojai gali teikti ir savo pasiūlymus. Jūsų skambučių laukiame iki gruodžio 22 dienos (imtinai) tel.: 8 686 47976, 8 687 82379, 8 646 55979 darbo laiku. Pastaba – iš vieno įrenginio galima balsuoti tik vieną kartą.
„Pajūrio naujienų“ redakcija---
Sofija suposi su broliu sūpynėse, kai bombos atskraidino mirtį
„Septynis kartus patekau į bombų antskrydžius, bet Dievas buvo man gailestingas. Galbūt todėl, kad gelbėjau nuo bado iš kaimo išbėgusių žmonių gyvūnus – 153 šunis ir 104 kates“, – sakė Ruskie Tiški kaimelio gyventoja Lena Bubenko. Tačiau 58 metų moteris buvo liudininkė, kai žuvo aštuonerių metų Sofija Jevlahova, kurios mirtis vietiniams tapo kaimą ištikusios tragedijos simboliu. Dvidešimt kilometrų nuo Rusijos sienos nutolę Ruskie Tiški tapo vienu labiausiai per karą sugriautų gyvenviečių Charkovo regione. Pirmą karo dieną kaimelį užėmę okupantų kareiviai gyventojams pasakė, kad jų bijoti nereikia, nes esą atėjo jų išlaisvinti, o ne griauti ir žudyti. Tačiau pareikalavo gatvėje vaikščioti ant rankos užsirišus baltą juostelę, kad žinotų, jog tai vietiniai, o ne ukrainiečių kariai. Be to, paprašė ant sodybų vartų ar tvorų dažais užrašyti, kad name gyvena žmonės, yra vaikų, kad žinotų į kuriuos pastatus negalima šaudyti. Okupantai keletą kartų dalijo maisto paketus ir agitavo vykti į Rusiją, gąsdindami, jog gali žūti per ukrainiečių atakas. Atvykėlių „draugiškumas“ pradingo Kijevo kariuomenei perėjus į kontrpuolimą. Keletą kilometrų nuo kaimo atsitraukę Rusijos kariai ėmė gyvenvietę be gailesčio bombarduoti. Ruskie Tiški neliko nė vieno sveiko namo, o apie pusę buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, todėl kaime net dabar nėra elektros, o gyventi sugrįžo vos dešimtadalis žmonių iš anksčiau gyvenusių dvejų tūkstančių. Tą rytą, kai žuvo Sofija Evlahova, L. Bubenka kaip visada, ėjo maitinti gyvūnų. Dalį šunų bei kačių moteris buvo uždariusi daugiabučio namo rūsiuose, o dalį patalpino aptvertų velionių savo tėvų bei tetos namų kiemuose. Eidama šerti šunų, L. Bubenka stebėjo, kaip aštuonmetė mergaitė kartu su šešiamečiu broliuku žaidžia šalia kelio ant sūpynių. Staiga kažkur netoliese nugriaudėjus sprogimui, Lena iš išgąsčio pritūpė, o vaikai pasileido bėgti į už trisdešimt metrų esantį tėvų butą, nes buvo pamokyti taip daryti. „Tai buvo kasetinės bombos, kurios išrausia mažą duobę, tačiau paskleidžia daugybę skeveldrų ir palieka „saulutės“ žymę ant asfalto. Jomis šaudė tik okupantai“, – pasakojo Lena. Tarptautiniame suknelių konkurse vydmantiškės darbas įvertintas I vieta
Tarptautinės suknelių siuvimo akademijos narė vydmantiškė 28-erių Greta Lauraitienė, prieš trejus metus pasiryžusi įkurti siuvyklą „Mėletėlė“, laimėjo šios akademijos paskelbtą korsetinių suknelių konkursą. Jam savo darbus pateikė šimtai kūrėjų – jie atsiuntė 800 savo darbų nuotraukų – iš 35-ių pasaulio šalių. Gretos siuviniai buvo įvertinti I vieta. „Man asmeniškai tai – milžiniškas laimėjimas, nes vertinama buvo viskas – modeliai, siuvimo technika, įdirbis“, – prisipažino moteris. Veiklą stabdė globalios negandos G. Lauraitienė Klaipėdos universitete yra įgijusi visuomenės geografijos ir GIS bakalauro ir magistro laipsnius. Per paskutiniuosius magistro studijų metus ji Klaipėdos technologijų mokymo centre įgijo ir siuvėjos profesiją. „Teko dirbti administracinį darbą, tačiau baigusi mokslus norėjau kažko naujo ir save išbandyti kitose srityse, taigi 2020-ųjų pabaigoje ryžausi Vydmantuose atidaryti siuvyklą“, – G. Lauraitienė prisipažino, kad, pradėjus veiklą, teko susidurti su netikėtumais ir nenumatytais iššūkiais, todėl per tuos veiklos metus daug mokėsi – ne tik siūti, bet ir verslo, jo valdymo. „Pavyko patobulėti“, – teigė pašnekovė, turėdama mintyje tai, kad veiklą ji pradėjo siūdama įvairius smulkius siuvinius, o dabar jau žengia į proginių suknelių siuvimo pasaulį. Anot Gretos, globalios negandos, tokios, kaip Covid-19 pandemija, prasidėjęs karas Ukrainoje stabdė veiklas, kėlė daug nerimo, klausimų, abejonių. „Bet draudimai atslūgo, ir žmonės į gyvenimus grįžo su nauju įkvėpimu, norėdami unikalių, ryškesnių ir drąsesnių rūbų, kurių parduotuvėse nerasi, todėl individualus siuvimas tapo dar aktualesniu. Visada buvo ir yra žmonių, vertinančių individualiai pasiūtą rūbą, norinčių, kad rūbas būtų sukurtas būtent jiems“, – G. Lauraitienės pastebėjimu, augant ekonomikai, daugėja ir šių žmonių grupė – kadangi parduotuvės ne visada gali atliepti tokių klientų norus ar poreikius, atsiranda erdvė individualiam siuvimui. Ji tęsė mintį: „Taip pat žmonės vis dažniau kaip vertybę akcentuoja daikto ar prekės autentiškumą, unikalumą, savitumą, tvarumą, o neretai šiomis savybėmis išsiskiria būtent amatininkų darbai, todėl jų populiarumas auga.“
Neblėstanti gimtųjų namų šviesa
Kiekvienam žmogui brangiausia yra gimtoji žemė. Ypač ją vertina Klausgalvų, Medsėdžių, Gruobynos, Didžiųjų ir Mažųjų Žalimų kaimo žmonės. Nors juose seniai jau nebegyvena – vienų likimus išdraskė tremtis į Sibirą, kitų – prievartinė sovietinė kolektyvizacija, negailestinga ir brutali melioracija – akyse vis dar tebemato tą žemę, kuri augino, vedė į gyvenimą, neleido palūžti nepritekliuose ir sunkumuose. Neišgydomas ilgesys ir nenumaldoma gėla kiekvienais metais juos sukviečia į gimtinę, kurioje prisimenama vaikystė, jaunystė, kaimynai... Dalijamasi išgyvenimais, skausmais ir rūpesčiais, pasidžiaugiama šviesėjančia dabartimi. Šiemetinis renginys – buvusių kaimynų susitikimas – suorganizuotas jau dvidešimt trečią kartą. Jo pirmtakai – to krašto šviesuoliai Ona Abrutytė ir jos sūnus Petras Abrutis. Vėliau šią iniciatyvą perėmė kitas to krašto entuziastas – Petras Rudys, kuris jau daugelį metų dirba Padvarių socialinės globos namuose.
Šventė prasidėjo garsiojoje Kalnalio Švento Lauryno bažnyčioje, kurioje 1801 metais buvo pakrikštytas būsimasis žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
Neužmiršti ir artimųjų kapai, esantys prie šventovės. Uždegtos atminimo žvakės, padėtos gėlės.
Tarp 90-mečio jubiliejaus proga pasveikinti Vladą Kensgailą susirinkusių jo kolegų, garbingų svečių – Panevėžio miesto vicemerė Loreta Masiliūnienė ir tarybos narys Ramūnas Vyžintas (ketvirtas iš kairės).
Padvarių socialinės globos namų bendruomenė išvien su svečiais ir artimaisiais praėjusį savaitgalį pasveikino 90-metį švenčiantį šių namų gyventoją – garsų šalies aviakonstruktorių, lakūną, Panevėžio miesto garbės pilietį Vladą Kensgailą.
Į iškilmes atvykę ir jubiliatą sveikinę garbūs svečiai – Panevėžio rajono vicemerė Loreta Masiliūnienė, tarybos narys Ramūnas Vyžintas, Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius Mindaugas Kavaliauskas, būrys garbių lakūnų ir aviakonstruktorių – susirinkusiesiems priminė šio išskirtinio talento žmogaus nuopelnus: sukūręs tris lėktuvo „Lituanica“, kuriuo Atlanto vandenyną perskrido Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kopijas, suprojektavęs ne vieną aukštesnės klasės savadarbį lėktuvą ir pats lėktuvais kilęs į orą iki 85-erių, V. Kensgaila tapo šalies aviacijos istorijos legenda.
Vienas, beje – pirmasis, jo sukonstruotų „Lituanicos“ modelių buvo skirtas specialiai režisieriaus Raimondo Vabalo kuriamam filmui „Skrydis per Atlantą“. 1993 m., švenčiant S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 60-metį, V. Kensgaila savo „Lituanica“ skrido maršrutu Kaunas–Soldinas–Kaunas, taip simboliškai užbaigdamas mūsų lakūnų didvyrišką žygį.
Pirmos klasės lakūnas, aviacijos sporto meistras už nuopelnus aviacijai 1993 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas S. Dariaus ir S. Girėno medaliu. Panevėžio miesto garbės piliečio, ilgamečio miesto Tarybos nario V. Kensgailos vardas neatsiejamas ir nuo istorinio „Baltijos kelio“ skrydžio.
Kretingiškis ūkininkas Virginijus Čėsna su žmona Jolanta savo namų duris ir vėl buvo atvėrę ukrainiečiams: šįkart kuriam laikui pagyventi priėmė sužeistą ir penkis mėnesius rusų nelaisvėje kankintą Mariupolio 56-os brigados štabo viršininką Oleksandrą Voronenko ir jo vaikus, taip pat karininko Ivano Varchenkos žmoną ir dukrą.
O. Voronenko tris savaites buvo gydomas Vilniuje, Santaros klinikose, vėliau reabilituojamas Palangoje. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių misijos „Kariai – kariams” vadovas Antanas Kliunka Ivaną apskritai pavadino ukrainiečių didvyriškumo pavyzdžiu – ZSU (Zbroini sili Ukraini) tarnauja abu jo sūnūs – Dmitro, kuris kaunasi Bachmute, ir Oleksėjus, kuris tarnauja GUR (glavnoje upravlenie razvedki), kurios kariai valdo dronus, kontratakuojančius Krymą ir Maskvą. O vienuolikmetė dukra Lina gamina ledinukus, juos pardavinėja ir uždirbtus pinigus perveda į ZSU sąskaitą.
Nuo karo Ukrainoje pradžios V. ir J. Čėsnos iš viso jau yra priėmę 24 ukrainiečius.
„Per savaitę sugebėjau padaryti tai, ko nepadariau per 7-erius metus – kad galėčiau apgyvendinti karo pabėgėlius, prieš septynerius metus įsigyto namo viršutiniame aukšte pagaliau įrengiau šildymą“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė Virginijus.
Jis juokavo, kad per pastaruosius pusantrų metų atokvėpiui nebuvo laiko: dienas užpildė vien darbas ir dėmesys ukrainiečiams.
„Oleksandras Voronenko apie savo išgyvenimus per daug nepasakojo – sužalojimai baisūs, matyt, žmogui iš naujo prisiminti tai, kas buvo, – per sunku. Sakė tik, kad į nelaisvę pateko po to, kai buvo paskelbtas įsakymas pasiduoti. Pasidavusius karius turėjo išsivežti Raudonasis Kryžius, bet ši rusams tarnavusi organizacija to nepadarė“, – vieną pokalbio su kankinimus patyrusiu Oleksandru epizodų atskleidė V. Čėsna.
Savaitgalį Palangoje įvykusio Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimo dalyviai šeštadienio pavakarę buvo atvykę į Kretingą. Apie 70 žmonių iš 30 šalių delegacija, lydima pranciškonų provincijolo Evaldo Darulio, apžiūrėjo Kretingos katalikų bažnyčią, su kraštu ir jo istorija išsamiau susipažino Kretingos muziejuje.
Telkia pastangas dvigubai pilietybei įteisinti
Nors išvyka į Kretingą buvo poilsinė pažintinė, „Pajūrio naujienų“ kalbinti suvažiavimo dalyviai akcentavo išeivijos diasporai itin svarbų dvigubos pilietybės klausimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. skelbia, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, todėl emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. šiuo metu, išskyrus kai kurias išimtis, dvigubos pilietybės turėti negali. Referendumu pakeitus Konstituciją, galima atverti galimybę turėti dvigubą pilietybę po nepriklausomybės atkūrimo kitų šalių pilietybę įgijusiems Lietuvos piliečiams.
2019 m. su Prezidento rinkimais jau vyko referendumas, kuriuo siekta išplėsti dvigubos pilietybės galimybes, tačiau tuomet neužteko balsų tokiai nuostatai priimti. Seimui pritarus, 2024 m. gegužės 12 d. vyks pakartotinis referendumas, tam, kad būtų pakeistas dvigubos pilietybės suteikimą varžantis Konstitucijos straipsnis, šiandien reikia apie 1,1 mln. balsuojančių Lietuvos piliečių pritarimo.
Kiek žmonių nuskendo, Rusijos kariams susprogdinus Kachovkos elektrinės užtvanką, greičiausiai nebus tiksliai sužinota niekada, nes į kairę, į užgrobtą Dniepro upės pusę, okupantai neįleido tarptautinių stebėtojų, o aukas apiformina, kaip mirusius nuo ligų, bet ne skenduolius.
Ukrainos kontroliuojamas dešinysis Dniepro krantas yra aukštesnis, vanduo apsėmė mažiau kaimų, o gyventojams į pagalbą suskubo oficialios žinybos ir daugybė savanoriškų organizacijų. Šių parama buvo neįkainojama, nes tuo metu Ukrainos kariuomenė buvo pradėjusi kontrpuolimą, ir neturėjo galimybės siųsti karius į pagalbą.
Savanoriai dar tą pačią dieną iš visos šalies ėmė vežti maistą, gėlą vandenį ir atsigabeno motorines valtis. Iš apsemtų vietovių buvo išgabenta beveik trys tūkstančiai žmonių, tačiau visų nebuvo suspėta išgelbėti.
Kol kas yra rasti aštuoniolikos skenduolių palaikai, o per trisdešimt žmonių yra laikomi dingusiais. Spėjama, kad dalį jų stipri Dniepro srovė nuplukdė į Juodają jūrą. Nuo Kachovkos elektrinės iki jūros Dniepras teka apie 150 kilometrų, nuo Chersono – apie penkiasdešimt, o, trimis metrais pakilus vandens lygiui, srovė buvo labai stipri.
Gelbėtojai labiausiai baiminosi, kad daugiausiai aukų gali būti Chersono mieste, kurio dalis yra žemumoje ir arti upės. Vanduo apsėmė tik pirmus daugiaaukščių namų aukštus, iš kurių pavyko žmones išgabenti.
Sunkiau buvo nusigauti iki nedidelių kaimelių, nes keliai tapo nepravažiuojami, o didelę upės srovę įveikti tinkamų motorinių valčių trūko. Be to, gelbėjimo darbus trukdė okupantai, ėmę šaudyti į savanorių valtis.
Nuo bombos skeveldrų žuvus dviem gelbėtojams ir šešiems patyrus rimtus sužeidimus, Chersono valdžia apribojo gelbėtojų darbą tuose upės ruožuose, kurie yra labiausiai priešų matomi ir apšaudomi.
Linkėdamas geros sveikatos ir kad namuose netrūktų šilto bendravimo, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu Motinos dienos proga Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šiemet apdovanojo 45 mamas ir globėjas, tarp jų Bronislavą Jucienę iš Didžiųjų Žalimų Kretingos rajone.
Žinia apie apdovanojimą buvo staigmena
Liepos 13-ąją 81-ąjį gimtadienį pasitiksiančiai 7 vaikus pagimdžiusiai B. Jucienei ši žinia buvo staigmena. „Nesitikėjau... Ką jau aš čia tokio ypatingo nuveikiau? Laikiausi nuostatos, kad vienas vaikas – ne vaikas, be to, ir jiems kupetoje augti linksmiau“, – sakė Bronislava.
Tiesa, ligos palaužta, bet šviesaus proto moteris apdovanojimo pati atsiimti nevažiavo, nors būtų norėjusi – kam gi nepatiktų pamatyti Vilnių, Prezidentūrą, pasiklausyti „gyvai“, ką kalbės, motinoms linkės Prezidentas.
„Man ir politika įdomu – rūpi, kas Lietuvoje, kas pasaulyje... Dar nebuvo, kad per kuriuos nors rinkimus neičiau balsuoti. Ir televizorių įsijungiu tik žinioms pasiklausyti“, – atviravo pašnekovė. Bet kelionė iki sostinės jai per tolima, tiek laiko išsėdėti mašinoje būtų kančia.
„Šimtą kartų man geriau ištiesti kojas ant lovos arba pavaikščioti“, – sakė Bronislava. Kasdien ji apeinanti kiemą, susirenkanti vištų, kurių laiko 15, kiaušinius, penkiems šunims ir trims katinams paruošianti ir įkratanti ėdalo. Žiemą parsinešdavusi malkų, pati pasikūrendavusi „pečių“, nors galėjo piršto nejudinti – tai vienas, tai kitas vaikas per dieną, žiūrėk, jau ir įsuka į kiemą. Kretingiškis vyriausiasis sūnus Bronius – kur buvęs, kur nebuvęs – nuolat tėviškėje, mat čia ūkininkauja, laiko per 20 mėsinių galvijų.
„Esam patenkinti, kad mama patarimo klauso, stengiasi kuo daugiau pajudėti, nuo to – tik į gera. Dar užpernai, pernai po porą pilnų kibirų grybų namo parsinešdavo – ji žino grybingas vietas. Dabar gilyn į miškus eiti atkalbame, jei grybaus, tai tegul pakraščiuose“, – teigė už kelių kilometrų Barzdžių kaime gyvenanti viena Bronislavos dukrų Adelė Rašinskienė.
Kartu su Lietuvą visame pasaulyje išgarsinusiu keliautoju Aurimu Valujavičiumi jo valtyje visą kelionės laiką „gyvenę“ tautiečiai pagaliau lengviau atsikvėpė – Aurimas, per 120 dienų, 14 valandų ir 48 minučių perplaukė Atlanto vandenyną ir sėkmingai pasiekė sausumą, kur jį pasitiko ne tik šeima, bet ir gausus būrys Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių tautiečių. Tarp jų – ir mūsų kraštietės Rasos Vygontaitės-Bruckus šeima.
Rasa jau 23-jus metus gyvena Floridos valstijoje, Naples mieste, aktyviai dalyvauja vietos lietuvių bendruomenės gyvenime – yra Pietvakarių Floridos lietuvių bendruomenės pirmininkė. „Daugiau kaip 10 metų buvau Pietvakarių Floridos lietuvių bendruomenės valdybos narė ir jau 2-jus – tos bendruomenės pirmininkė. Tenka bendrauti ir su Amerikoje gyvenančiais kretingiškiais, su kuriais labai artimai bendraujame“, – R. Vygontaitė-Bruckus paaiškino, kad ji su šeima gyvena prie Meksikos Golfo įlankos, nuostabaus grožio mieste Naples, nuo kurio atstumas iki Majamio pakrantės, kur tautiečiai ir pasitiko naująjį Lietuvos didvyrį, yra 2,5 valandos kelio.
„Mums, čia gyvenantiems, tai atrodo visai arti ir kelionė tikrai nebuvo sunki, juolab kad aš ir pati dirbu Majamyje“, – R. Vygontaitė-Bruckus apgailestavo tik dėl vieno – kadangi lietuvaičiai A. Valujavičiaus pradėjo laukti nuo sekmadienio, buvo užsisakę ir viešbučius, tačiau dėl darbų ne vienas turėjo išvažiuoti atgal namo ir nebepamatė taip laukto momento.
Be lietuvių, A. Valujavičiaus laukė ir kitų tautybių žmonės. „Laukiančiųjų būryje sutikau jauną šeimą iš Islandijos – ji kaip
tik poilsiavo Majamyje, porą iš Sidnėjaus, taip pat žmonių iš Pensilvanijos, New Jersey, Tampos. O vienas pažįstamas, trečią popiet lėktuvu nusileidęs iš Lietuvos, bėgte bėgo palei vandenyno pakrantę, kad galėtų pamatyti mūsų Lietuvos didvyrį. Sakė seniai taip bebuvo bėgęs“, – įvykius iš vietos pasakojo kraštietė, kurios pastebėjimu, iš ryto oras buvo neblogas, bet po 12-tos valandos pradėjo kepinti saulė. Moteris prisipažino, kad, nors ir yra pripratusi prie saulėtų dienų – gyvena ten, kur beveik 100 proc. visada šviečia saulė, rankos ir kojos įdegė kaip niekada.
|
|
