|
|
|
ŽmonėsGenerolas Vladas Nagius-Nagevičius – Kretingos žemės sūnus
Prieš 70 metų Ohajo valstijos Klyvlendo priemiestyje Vilogbyje (Willoughby) mirė įžymus kretingiškis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, archeologas, karo gydytojas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, brigados generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Tai vienintelis Kretingos istorijoje žmogus, kuriam dar esant gyvam jo vardu buvusi pavadinta gimtoji gatvė. Būsimasis generolas gimė 1880 m. birželio 17 d. (naujuoju stiliumi – birželio 29 d.) Kretingoje, bajoro, muitinės tarnautojo Vladislovo Kiprijono Nagevičiaus ir valstiečių luomo miesto gyventojos Marijos Magdalenos Eitavičiūtės šeimoje. Naujagimį kitą dieną parapinėje bažnyčioje kunigas Gabrielius Beržanskis pakrikštijo Vladislovu Antanu. Tai buvo trečiasis šeimos vaikas. Pirmosios dvi dukros Olimpija ir Oktavija mirė dar kūdikystėje, todėl, tėvo gyvybę po metų nusinešus džiovai, motina savo gyvenimą paaukojo vieninteliam sūnui: rūpinosi jo sveikata, dėjo pastangas, kad gautų gerą išsilavinimą, leisiantį sukurti visavertį savarankišką gyvenimą, vyko su sūnumi į tuos miestus, kuriuose šis mokėsi, nuomojo abiem būstą, rūpinosi sūnaus kasdiene buitimi. Namuose pramokęs lenkų, rusų ir vokiečių kalbų, berniukas Kretingoje baigė rusišką liaudies mokyklą, o tolesnių mokslo žinių siekti su mama persikėlė į Palangą. Tačiau iš Palangos valdinės progimnazijos netrukus buvo pašalintas, nes, būdamas išauklėtas katalikiška dvasia, atsisakė dalyvauti mokykloje rengiamose stačiatikių pamaldose. Todėl motina pasirūpino, kad berniukas vidurinį išsilavinimą gautų Rygos Aleksandro vokiečių gimnazijoje.
Savo sodybos erdves atvėrė kultūros sambūriui
Tykų ir jaukų pasibuvimą, skirtą poetui Justinui Marcinkevičiui ir mūsų kraštiečiui per anksti amžinybėn išėjusiam akordeonistui Kaziui Stonkui atminti, savo sodyboje Šventosios gatvėje surengę Vida ir Vytautas Kanapkos sakė, kad šią popietę paskyrė savo draugams ir bičiuliams – žmonėms, kurie visada buvo šalia. „Ir atstatant Kretingos dvaro sodybą, ir Kretingos muziejuje vykdant meninius projektus jūs visada mane palaikėte ir morališkai, ir psichologiškai. O išgirstas geras žodis mane pakylėdavo lyg ant sparnų“, – gražius gyvenimo momentus prisiminė buvusi ilgametė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.
Aistra, nuo kurios užverda kraujas ir šiurpsta oda
Kretingos rajono turizmo informacinio centro puslapyje pasirodė trumpas vaizdo filmas „Grafų Tiškevičių kelias iš paukščio skrydžio“. Teritorijos vaizdus, Žiemos sodą, muziejų iš išorės ir vidaus dronu nufilmavęs kretingiškis Tomas Daukantas džiaugėsi pirmuoju rimtu blynu, kuris neprisvilo.
Vaikų švenčių idėja – mikrorajono gyventojų bendrystei stiprinti
Kretingsodyje, Jaunystės gatvėje, naujų namų kvartale gyvenanti kirpėja dirbanti Agnė Paulauskienė jau ne pirmus metus šios gatvės vaikams rengia įspūdingas kiemo šventes. Surado puikią progą Idėja surengti pirmą tokią šventę prieš trejus metus Agnei kilo susilaukus ir šiek tiek paauginus pirmagimį Arną. Šventei skirtos datos ilgai ieškoti nereikėjo – birželio 1-oji, kurią iki šių metų švęsdavome kaip Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Ji tapo puikia proga draugėn sukviesti visus kvartalo mažylius ir jų tėvus. Pirmasis blynas neprisvilo, šventė pavyko, tad kitais metais A. Paulauskienė surengė didesnę šventę, kurioje vaikai džiaugėsi batutais, siurprizais, mėgavosi saldumynais ir skanaudami picą, po atviru dangumi žiūrėjo nuotaikingą animacinį filmą. O šiųmetė šventė pranoko pačius didžiausius lūkesčius – buvo užsakyti milžiniški batutai, žaismingas klounas kartu su vaikais žaidė žaidimus, pūtė balionus ir piešė ant veidukų, į dangų skriejo muilo burbulai, ant pagaliukų vyniojosi saldžiausia cukraus vata, mažiausieji tapė ant specialiai jiems sukurtos sienelės, visus viliojo staigmenos ir dovanos. Vakaro kulminacija – putų šou, į vaikystę sugrąžinusi net pačius didžiausius skeptikus. „Visada norėjau suvienyti visus vaikus ir jų mamas, sutelkti mūsų gyvenamųjų namų kvartalo bendruomenę, skatinti ir puoselėti tarpusavio bendravimą, kad tėvai ir vaikai tarpusavyje pažintų vieni kitus“, – sakė Agnė, prisipažinusi, kad apie tokio masto švenčių organizavimą prieš tai nebuvo niekur mačiusi ar girdėjusi. Pirmoji mintis kilusi tuomet, kai pašnekovė pamatė kasdien į kiemą su vaikais susirinkusių motinų bendravimą, besimezgančias pirmąsias draugystes.
Prisiminė kartu su grafaičiais bėgiojęs po Žiemos sodą
„Ar Žiemos sode yra bananų?“, – teiravosi Kretingos Žiemos sode apsilankęs 95-erių svečias iš JAV Rimantas, atvykęs iš Vilniaus, kur stebėjo Lietuvos 100-mečio dainų šventę. Garbaus amžiaus vyras suskubo aplankyti Žiemos sodą, kuriame, sakė, kartu su grafaičiais kažkada vaikystėje ieškojęs bananų. Kretingos muziejuje dirbantis Artūras Patamsis, nutaikęs laisvą minutę, pašnekino vis dar aktyvų ir guvų senjorą, kuris jam ir prasitarė, kad apie 1940-uosius kartu su tėvais, bėgdami nuo sovietų, pasitraukė iš Lietuvos. Vaikščiodamas po Žiemos sodą, Rimantas prisiminė savo tėvą tarpukariu turėjus verslo reikalų su grafais Aleksandru ir Feliksu Tiškevičiais. Kartais, važiuodamas į susitikimus, tėvas pasiimdavo ir jį kartu: „Man buvo 10 metų, kai su grafaičiais lakstydavome po sodą ieškodami bananų“, – prisiminė senjoras, pridurdamas, kad šis pasimatymas – tai jo paskutinė kelionė į vaikystę. Ir vis dar žvaliai nusiteikęs nepamiršo pasiteirauti, ar Žiemos sode auga tuomet jo taip mėgti bananai. Senolis pasakojo dar menantis Skuodo apylinkes, kur kadaise gyveno, paskui Würzburgo lietuvių pabėgėlių stovyklą, kurioje tuo metu atsidūrė. 1929-aisiais gimęs Rimantas šiuo metu gyvena Čikagoje, yra tarnavęs JAV karinėse struktūrose, su dukra ir sūnumi atskridęs į Amsterdamą labai norėjo aplankyti ir Vokietijos pabėgėlių stovyklą, kurioje gyveno, taip pat pamėginti prasieiti savo vaikystės takais Lietuvoje. Olandijoje išsinuomoję automobilį, jo šeimyna per Vokietiją atvyko į Vilnių, kur stebėjo Dainų šventės akimirkas ir visi liko sužavėti lietuvių dainomis, šokiais ir bendryste. A. Patamsis apgailestavo, nespėjęs pasiteirauti senolio pavardės.
„P. n.“ informacija
Kretingiškis fotomenininkas tapo jaunuolio iš Ukrainos globėju
Baigiantis šiems mokslo metams, sukaks kone vieneri metai, kaip kretingiškis 37-erių fotomenininkas Gvidas Taurinskas ėmėsi globoti 16-metį vaikiną iš Ukrainos, ir tapo vienu jauniausių globėjų Kretingos rajone. Ligi tol nuo karo Ukrainoje pradžios su pertraukomis G. Taurinsko šeima glaudė trijų asmenų šio vaikino šeimą – dar jo mamą ir jaunėlį brolį. G. Taurinskas pasakojo, kad sprendimas imtis globoti vaikiną, kurio tapatybės nenorėjo viešinti dėl jo saugumo, gimė savaime iš susiklosčiusių įvykių sekos, žmogiško supratingumo ir noro prisidėti prie Ukrainos gerovės. „Kai tik prasidėjo karas Ukrainoje, vaikino šeima, gyvenusi prie Charkovo, kur dabar vyksta intensyvūs mūšiai, atvyko į Lietuvą: į mūsų šeimą pateko per pabėgėlių skirstymo centrą. Pagyveno visi drauge pusmetį, po to išvyko atgal į Ukrainą, nes ten pasiliko šeimos galva – tėvas dirba maisto tiekimo įmonėje, ir darbdavys deda pastangas, kad jo nepaimtų į frontą, nes ši įmonė aprūpina maistu ir karius, ir civilius gyventojus. Palikti namų nepanoro ir neįgalus pasiligojęs vaikino senelis, todėl motina priversta juo pasirūpinti“, – pasakojo G. Taurinskas. Ukrainoje praleidę žiemą, pabėgėliai trise vėl grįžo į Lietuvą ir vėl apsistojo G. Taurinsko šeimos namuose. Šįkart čia praleidę pusantro mėnesio, motina su jaunėliu grįžo atgal ramūs bent dėl vyresnėlio ateities. Vaikinui artėjo baigiamieji mokyklos egzaminai: šiemet jis – vienuoliktokas, o tai prilygsta mūsiškei dvyliktai klasei, Klaipėdoje jis lanko ukrainiečių mokyklą.
Broliškasis tandemas – Globos namų spindulys
Kone keturis dešimtmečius Padvarių socialinės globos namuose savo gyvenimo dienas neatsiejamai vienas nuo kito leidžia neįgalūs 53-jų Albertas Urbonavičius ir 60-metis Gintautas Bružas. Abu jie – kūrybingi: A. Urbonavičius piešia, kuria papjė mašė technika, lipdo iš molio, dainuoja ansamblyje; G. Bružui fizinės jėgos to neleidžia, tačiau jis kūrybiškumu bičiuliui nenusileidžia – eiliuoja iš atminties. Skulptūros – iš fantazijos Ligi pandemijos šis vienas kitą palaikančių žmonių tandemas – Albertas stumdavo vežimėlyje sėdintį Gintą – būdavo akivaizdžiai matomas Kretingos miesto gatvėse, bažnyčioje ir jos renginiuose. Tačiau pastaruosius kelerius metus, neslėpė Albertas, jo kojos nebėra tokios tvirtos kaip anksčiau – ir nors nutiestas dviračių takas iki miesto, jis nebesiryžta įveikti po 3 km pirmyn ir atgal. Apsiriboja važinėdami po Socialinės globos namų teritoriją, kartais prasuka ir kelis ratus. Nors fizinės Alberto jėgos kažkiek susilpnėjo, bet – ne kūrybinės. Jis dainuoja globos namų ansamblyje, yra dažnas lankytojas globos namų kūrybinėse dirbtuvėse. „Pas mus yra visos sąlygos kurti – darbuotojos moko įvairių rankdarbių, bet aš labiausiai mėgstu molį. Anksčiau patikdavo formuoti skulptūras iš popieriaus ir klijų – kurti vadinamąja papjė mašė technika, o dabar labiau įnikau į molį. Įgūdžiai, matyt, atėję iš vaikystės, labai patikdavo lipdyti figūras iš plastilino“, – kalbėjo A. Urbonavičius. Jo kūrybos tematika – šventųjų skulptūros ar jų kompozicijos, tarkim Šventoji šeima, Betliejus, gyvūnai, Gedimino pilis, įspūdingesni aplinkos daiktai. Vyras pasakojo popieriuje primetąs skulptūrų štrichus, po to įjungia vaizduotę ir duoda valią rankoms. „Tačiau ankstyvais rytais, kuomet dauguma gyventojų dar miega, tai – nuostabus tylos ir ramybės metas, imu popierių, dažų ir tapau vaizdus – tai, kas šauna į galvą, dažniausiai – apylinkių gamtą. Dar mėgstu gyvūnus, todėl dažnas mano mylimas personažas yra žirgas ar arklys: jie atkeliauja iš mano vaizduotės, nes retai kada bepamatysi juos gyvus“, – nuotaikingai kalbėjo Albertas.
Ištikimybės savam stiliui įrodymas – jubiliejinė paroda
Senosios Įpilties kaime gyvenantis tautodailininkas peizažistas, buvęs ilgametis Darbėnų seniūnas 75-erių Edvardas Tedevušas Stalmokas įkvėpimo kūrybai semiasi iš vaizdingos apylinkių gamtos. Per pastaruosius 5-erius metus sukurtas naujausias drobes jis pristato Kretingos muziejuje surengtoje jubiliejinėje parodoje „Romantizuoti gamtos vaizdai“, o gegužės 10 d. 17 val. įvyks šios parodos atidarymas Kretingos rajono kultūros centre. Įkvėpė Ivanas Šiškinas, mokė Kurtas Skroblys „Tapyba man – žiemos užsiėmimas, nes vasarą maloniau būti lauke, darbuotis sodyboje, dar talkinu ir bendruomenei, kažką išdroždamas iš medžio. O rudeniop jau lendu į savo namų dirbtuves ir sėdu prie molberto. Lieku ištikimas savam stiliui – esu peizažistas, man prie širdies gamtos vaizdai. Labiausiai žavi nenuniokota, saikingai pagražinta ir romantizuota gamta, žvilgsnis į praeitį. Peizažinė tapyba būdinga XVIII a. pabaigos–XIX a. vidurio dailininkams. Aš ir pats ligi šiol nesuvokiu, kodėl būtent toks gamtos vaizdavimas mane labiausiai traukia“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo E. T. Stalmokas. Jo kūrybos korifėjus – dailininkas peizažistas, romantizmo epochos tęsėjas Ivanas Šiškinas, gyvenęs Sankt Peterburge. Šio dailininko darbų mūsų kraštiečiui teko matyti dar sovietmečiu besilankant muziejuose, šie jį itin sužavėję. „Pamačiau tuos didingus paveikslus, mane įkvėpė gamtos grožis, jos didybė. Ir sutapo taip, kad aš, kilęs iš Šiuparių kaimo Klaipėdos rajone, prieš 48-erius metus atsikrausčiau į Darbėnų kraštą – teko dirbti agronomu Laukžemėje, Piliakalnyje vadovauti kolūkiui. Čia ir susitikau šviesaus atminimo tautodailininką Kurtą Skroblį, – jo duktė Gintarė Skroblytė, gyvenanti Vokietijoje, yra profesionali grafikė. K. Skroblys buvo mano tikrasis mokytojas – patiko jo kūrybos stilius, ir aš ilgainiui pasekiau jo pėdomis. O ligi tol net nebuvau paėmęs teptuko į rankas“, – itin pagarbiai apie savo mokytoją, atvedusį į šią dieną, kalbėjo tautodailininkas. Vėliau tapybos jis mokėsi Klaipėdos dailės studijoje „Guboja“, kur išėjo ne vien peizažo kūrybos pradžiamokslį, bet įgijo ir modernizmo, impresionizmo, kitų meno krypčių pradmenų.
Klaipėdai prognozuojamas postūmis biotechnologijų srityje
Apie tai, kad Klaipėdai prognozuojamas ryškus postūmis ateities mokslu vadinamų biotechnologijų srityje, uostamiesčio „Alma Mater“ kalbėjo akademikas prof. habil. dr. Vladas Algirdas Bumelis, vadovaujantis „Northway“ įmonių grupei ir „Northway Biotech“ klasteriui, mokslininkas, fundamentinių mokslo tyrimų ir jais grįsto verslo plėtotojas, pasiryžęs uostamiesčio akademinei bendruomenei suteikti naują impulsą, kuriant mėlynųjų biotechnologijų ateitį – praėjusį penktadienį prof. habil. dr. V. A. Bumeliui Klaipėdos universiteto (KU) senato pirmininkas prof. dr. Vaidutis Laurėnas įteikė KU Garbės daktaro regalijas. Siekis – garsinti Lietuvą Akademikas prof. habil. dr. V. A. Bumelis vadinamas genų inžinerinės farmacijos pradininku Lietuvoje, sukūrusiu genų inžinerijos metodais grįstas vaistų gamybos technologijas, padėjusiu lietuviškos biofarmacijos pramonės pamatus. Garbės daktaras prof. V. A. Bumelis auditorijoje KU Aula Magna susirinkusiai auditorijai pristatė nuo 1971 m. prasidėjusios biotechnologijų istorijos raidą mūsų šalyje. Šios mokslo srities pasiekimai pramonėje – stebinantys. Iš Kretingos kilęs mokslininkas visą savo gyvenimą skyrė gyvybės mokslo vystymui. Pieš 12 metų pirmasis biofarmacinis produktas, pagamintas Lietuvoje, buvo įregistruotas FDA – JAV veikiančioje organizacijoje, atsakingoje už įvairių preparatų, vaistų, medicininės įrangos, estetikos prietaisų įvertinimą ir tikrinimą. Prieš šešerius metus gyvybės mokslai paskelbti prioritetine Lietuvos industrija. O praėjusiais metais įmonių grupė „Northway“ pradėjo didžiausio Europoje biotechnologijų miestelio BIO CITY statybą Vilniuje. Akademiko teigimu, noras yra aiškus: biotechnologijomis prisidėti prie Lietuvos bendrojo vidaus produkto didėjimo, garsinti šalį visame pasaulyje. Perspektyvos – kuo daugiau jaunų žmonių skatinti studijuoti biotechnologijas ir pritraukti investicijas: Klaipėdos universitetas, kartu su Vilniaus bei Kauno akademinėmis bendruomenėmis, dalyvauja naujos ateities kūrimo maratone.
Medituotojų Pasaulio taikai suvažiavime Indijoje dalyvavo ir kretingiškė
Metų sandūroje Indijoje įvyko pasaulinė Transcendentinės meditacijos asamblėja, į kurią susirinko apie 11 tūkstančių iš 130 pasaulio šalių Transcendentinę meditaciją praktikuojančių žmonių. Jie 14 dienų sutelktai meditavo, kad pasaulyje įsivyrautų taika. Šiame pasauliniame renginyje dalyvavo kretingiškė Jūratė Varkojienė. Transcendentinės meditacijos mokymo pradininkas buvo 2008 metais šį pasaulį palikęs Indijos dvasinis mokytojas Maharšis Mahešas Jogis, propagavęs taiką. Subūręs milijonus pasekėjų visame pasaulyje, tarp jų buvo ir daug garsenybių, kaip antai, populiarios muzikos grupės „The Beatles“ nariai. Maharšis Mahešas Jogis gyvenęs ir kaip atsiskyrėlis, Transcendentinės meditacijos techniką dėstė įvairiuose pasaulio universitetuose. Meditacijos efektyvumas įrodytas moksliniais tyrimais, kurių paskelbta per 600. Pasauliniai medituotojų suvažiavimai šaukiami žmoniją ištikus pražūtimi grasinančioms krizėms. Prieš pastarąją asamblėją Indijoje 7 tūkstančiai medituotojų iš viso pasaulio susirinkę buvo Ajovoje 1983 metais, tapusiais vienais šiurpiausių Šaltojo karo metų, kai buvo numuštas iš Niujorko į Seulą skridęs „Korean Air Lines“ keleivinis lėktuvas, žuvo 269 žmonės. Tad pasaulinė Transcendentinės meditacijos asamblėja nėra atsitiktinis reiškinys, ir, kaip teigė J. Varkojienė, jo dalyvių skaičius irgi apibrėžtas – kiek turi susirinkti medituotojų, skaičiuojama pagal matematinę formulę – svarbus yra to laiko žemės gyventojų skaičius, kuris dabar jau perkopęs 8 milijardus. Per nūdienos pasaulį ritasi karinių konfliktų banga, įtampa tarp priešiškų stovyklų yra pasiekusi apogėjų, vis garsiau kalbama apie žemei gresiantį dar vieną pasaulinį karą. Ar sutelkta meditacija tai gali sustabdyti? J. Varkojienė tiki meditacijos galia mažinti susipriešinimą pasaulyje, taikai pasiekti. „Mums medituojant Indijoje kareiviai iš fronto Gazos Ruože buvo išleisti Naujųjų šventėms – to jokiame kare dar nebuvo, Ukraina su Rusija apsikeitė 300 belaisvių. Žinoma, galima teigti, kad visa tai ir taip, be sutelktos tūkstančių žmonių meditacijos galios būtų įvykę“, – teigė J. Varkojienė.
|
|
