|
|
|
ŽmonėsSusitiko „Bangų mūšos“ Irbėjun nublokšti tremtiniai
Masiniai trėmimai, Sibiras, neteisybė ir dėl jos patirtos nuoskaudos niekada neišnyks iš mūsų tautos atminties. Vedina noru išsaugoti šių skaudžių istorinių įvykių atminimą, grupė tremtinių, ištremtų tuo pačiu metu – 1949 metų kovo 25 dieną pradėtos operacijos „Priboj“ („Bangų mūša“) metu ir atsidūrusių Krasnojarsko krašto Irbėjaus miestelyje, susitikę Darbėnų bažnyčioje pagerbė jau anapilin išėjusius likimo brolius ir seseris, pasidalino prisiminimais, mintimis pabuvojo ten, kur kentė šaltį, badą ir degė vieninteliu troškimu – grįžti į Lietuvą. Tai – jau antras Irbėjaus miestelio tremtinių susitikimas, kurį suorganizavo Telšiuose gyvenanti nuo Grūšlaukės kilusi Anastasija Jurgutienė, kurios pastangomis pirmasis susitikimas įvyko prieš 10 metų. „Kai skirstėmės, ne vienas suabejojome, ar besusitiksime darsyk – juk metai mums negailestingi“, – prisipažino Kretingsodyje gyvenanti 79-erių Stasė Anužienė, kuri iš Ankštakių su šeima – tėvu, motina, 10 metų broliu Antanu ir 13 metų seserimi Emilija – taip pat buvo ištremta tą lemtingąją Lietuvos žmonėms 1949 m. kovo 25-ąją. S. Anužienės tėvas Pranciškus Papievis buvo iš ūkininkų šeimos, kariškis savanoris, kaip vyriausias šeimos sūnus turėjęs perimti iš tėvo nemažą iki 100 ha ūkį. Mama Petronėlė Šikšniūtė už savo vyrą buvo jaunesnė 18 metų, gimdė 8 vaikus, tačiau užaugo tik 3 – kūdikius pjovė kokliušas. „Kai prasidėjo karas, man buvo 7 mėnesiai. Motina sakydavo, kad visur su savimi nešiojosi lopetėlę – kad turėtų, kuo mane pakasti. Bet Dievas man liepė gyventi, tad ir iškentėjau visus man skirtus vargus“, – kalbėjo S. Anužienė, dabar jau našlė, išgyvenusi ne tik tremtį, kurioje ji atsidūrė būdama 8-erių, bet ir sūnaus Arvydo netektį. Beje, Arvydas pakartojo savo senelio kelią – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis buvo vienas pirmųjų karių savanorių. Atsidūrusi tremtyje Papievių šeima pateko į kolūkį „Zavet Iljiča“, ir tik po metų persikėlė į Irbėjų. „Pradžia buvo labai sunki – tėvas ir motina 7 mėnesius išbuvo ligoninėje, o mums, vaikams, motina liepė į turgų nešti vis po kokį daiktą, už kurį gaudavome bulvių. Taip ir mitome, – prisiminimais dalijosi S. Anužienė. – Kartą auksinį mamos laikrodį iškeitėme į kilogramą miltų. Maišėme su vandeniu ir ant krosnies kepėme „lepioškas“ – tokius prėskus paplotėlius. Aš iki pat šiol nieko nesu valgiusi skaniau už tas „lepioškas“...“
Veidai: atskirų pasaulių – po vienu stogu
Giesmių kūrėja Rasa Lapienė, pasirinkusi panašaus sąskambio, tačiau jos meninę prigimtį labiau atspindintį slapyvardį Pienė, nustebino nauju kūrybiniu proveržiu – menine fotografija. Jos paroda „Šviesa paraštėse“ šiuo metu eksponuojama Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje. Ši paroda – ypatinga. Kone dviejose dešimtyse nuotraukų užfiksuotos ne, kaip įprasta, gamtos ar akimirkos, abstrakcijos ar detalės, o – veidai. Ekspresyvūs ir išraiškingi. Veidai žmonių, turinčių negalią. R. Lapienė sakė matanti tuos žmones kasdien, nes dirba Kretingos dienos veiklos centre muzikos užimtumo specialiste – ji moko neįgalius žmones muzikos, rengia menines programas. „Prisižiūriu tų žmonių emocijų: patikėkite, jos būna ypatingos. Jei jie džiaugiasi, jų džiaugsmas trykšta per kraštus, o jei liūdi, skausmas gyvena visoje jų sieloje ir kūne. Jų emocijos yra tarsi išgrynintos“, – kalbėjo parodos autorė. Todėl jai norėjosi, kad žmonių su negalia veidus – pasaulį be vidinio grimo – pamatytų ir kiti žmonės. „Negalią turinčių žmonių sielos – turtingos, ir į pasaulį jie žvelgia bei jį mato iš šviesos, o ne tamsos pusės, kaip kartais gali atrodyti. Antra vertus, mes, tie, kurie manome esantys sveiki, savo vidumi esame daug labiau už juos neįgalūs. Jie tokie yra iš prigimties, o mes patys tokiais pasidarome“, – pastebėjo menininkė. Pienė teigė, jog šia paroda taip pat norėjusi pasakyti visuomenei, kuri dar tik mokosi priimti šalia esantį kitokį žmogų, kad psichikos neįgalią turinčių žmonių nereikia gailėtis ar užjausti, – jiems reikia, kad juos suprastų, priimtų, jiems labai reikia draugystės.
Kokie Kretingos rajonui buvo 2018-ieji
Rajonas šalyje *Metų pradžioje paaiškėjo, jog 2017 m. Kretingos rajonas ir vėl tapo pačiu saugiausiu visoje Lietuvoje: 10 tūkst. mūsų rajono gyventojų teko 1 tūkst. 43,8 nusikalstamos veikos, ir tai yra mažiausias rodiklis visoje Lietuvoje. *Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 8-ą kartą parengęs Lietuvos savivaldybių indeksą, Kretingos rajonui tarp mažųjų savivaldybių skyrė XIV–XVII v., kai Vilniaus politikos instituto sudarytame indekse tarp visų 60 šalies savivaldybių Kretingos rajonas užėmė IX v. *Metams baigiantis duris atvėrė naujoji Kretingos Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka, kurios statyba truko 10 metų. Parapijose *Vydmantų bendruomenė, dedanti dideles pastangas turėti savo bažnyčią, artėjant šventėms koplyčioje iš šieno sukūrė altorių su prakartėle. Gamta ir jos išdaigos *Balandį Kretingos ugniagesiai gavo netikėtą iškvietimą – gelbėti į medžio viršūnę Kretingos muziejaus parke į medžio viršūnę įsiropštusį katiną, kurį teko „išprašyti“ vandens srove. Skandalai, nesėkmės *Kretingiškiui Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentui Bronislovui Vyšniauskui buvo pareikšti įtarimai dėl neteisėto disponavimo dopingo medžiagomis. *Gegužę Kretingos miestui pasipuošus nauja akmens ir bronzos taktiline skulptūra, vaizduojančia Kretingos katalikų bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno ansamblį, paaiškėjo, kad joje iškaltos grubios klaidos – vietoje 1617 m., kada ir iškilo šie objektai, atsirado data 1917. Klaida buvo ištaisyta. *Rimvydas Šakinis antrąkart laimėjo konkursą Vydmantų seniūno pareigoms užimti. Ir pirmąkart laimėjęs tokį konkursą, R. Šakinis savo posto neteko po pusmečio, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino konkurso rezultatus. Teismų karuselę įsuko konkursą pralaimėjęs a.a. Bernardas Skersys. *Kartenos piliakalnio vos neištiko Gedimino kalno likimas – pavasarį pastebėta Kartenos piliakalnio šiaurinio šlaito griovoje susiformavusi nuošliauža, – kaip pašalinti avarijos grėsmes, sprendė specialistų komisija. *Rajono verslo žemėlapyje metų viduryje neliko nuo 1962-ųjų veikusios medienos įmonės „Akmena“ pavadinimo. *Ardant senąjį grindinį renovuojamoje Žemaitės alėjoje, arba magistralėje Palanga–Šiauliai, bei J. Jablonskio gatvėje, kretingiškiai susirūpino, kur gi iškeliauja senasis miesto grindinys. Rajono Savivaldybės vadovų teigimu, akmenys bus panaudoti miesto reikmėms. *Savivaldybė vienašališkai nutraukė sutartį su uždarąja akcine bendrove „Ringesta“ dėl Jauryklos slėnio parko įrengimo darbų – nors darbų atlikimo terminas buvo pratęstas 9 kartus ir Savivaldybė už darbus, pažeisdama sutartį, buvo pervedusi 70 tūkst. Eur avansą, bendrovei nepavyko atlikti darbų už numatytuosius 150 tūkst. Eur. *Rangovui „Žemaitijos keliai“ nepavyko užbaigti Žemaitės alėjos rekonstrukcijos, nors tai turėjo būti padaryta iki šių metų gruodžio vidurio.
Fotografijos grando pažadinti prisiminimai
Didžiųjų švenčių išvakarėse netikėtai teko prisiminti beveik 60 metų senumo įvykius. O prisiminimus sužadino „Lietuvos ryto“ priede „Stilius“ (2018, Nr. 42) publikuota nuotrauka, kurioje mano dukterėčia netikėtai atpažino savo dėdę. Dar vienas atsitiktinumas – kaip tokiam įžymiam fotomenininkui Antanui Sutkui tarp tūkstančių savo fotografijų „užkliuvo“ būtent ši nuotrauka? 1960 metais, pagal paskyrimą, kaip jaunas inžinierius, dirbau „Nemuno“ vilnos audinių fabrike, Rokiškio rajone. Nuo pat jaunystės, be duonpelnio darbo, visada turėjau dvi aistras – meno saviveiklą ir sportą. Iš karto tapau ne tik aktyviu choristu, bet ir chorinės veiklos organizatoriumi. O 1960-ieji buvo respublikinės Dainų šventės metai. Prisiminkime, kokia aktyvi, besibraunanti į visas gyvenimo sritis, buvo sovietinė propaganda. Taigi atvykusi žurnalo „Tarybinė moteris“ korespondentė turėjo nušviesti, su kokiu entuziazmu, net iš atokiausių kampelių, veržiamasi į dainos ir šokio šventę. Su choro dalyve Danguole buvom atrinkti, ir taip tapome „fotomodeliais“. Likus mėnesiui iki šventės, nuvykę į Vilnių, patekome į tada dar jauno žurnalo fotografo Antano Sutkaus rankas. Kur tik mūsų nefotografavo: ir apžiūrinėjančius naujausias Antakalnio statybas, ir plaukiančius garlaiviu į Valakampius, ir dar statybininkų ruošiamą priduoti, tebešluojamą naująją Vingio parko estradą, ir užsiropščiusius ant Vilniaus kalvų.
„Pajūrio naujienos“ kviečia išrinkti 2018-ųjų Metų žmogų
Įvykių ir permainų turtingi metai verčia mus pastebėti ir žmones, kurie tuos įvykius mūsų rajone kūrė ir savo darbu, idėjomis, iniciatyvomis prisidėjo ne tik prie permainų, bet ir prie mūsų gerovės visokeriopa – materialine, kultūrine, dvasine – prasme. Taigi atėjo laikas išrinkti 2018-ųjų Metų žmogų ir taip palaikyti daugiau kaip dviejų dešimtmečių laikraščio „Pajūrio naujienos“ redakcijos inicijuotą tradiciją, kuri tarsi paskatina pamatyti, kiek gerų žmonių kuriamo gėrio yra aplink mus, paskatina mąstyti pozityviai, nuotaikingai, kas ypač svarbu, kai apžvelgiame nuveiktus metų darbus, įvertiname kitų ir įsivertiname savo pastangas. Laikraščio redakcija tradiciškai siūlo galimus kandidatus tapti Metų žmogumi, tačiau nežlugdo ir skaitytojų iniciatyvos – jeigu Jūs turite savo kandidatą, drąsiai siūlykite – mes būtinai išklausysime ir įvertinsime Jūsų nuomonę. Dėl Metų žmogaus kandidatūros skambinkite mums tel. (8 445) 77993 arba (8 445) 52382. Savo nuomonę galėsite išreikšti ir internetu, balsuodami laikraščio svetainėje www.pajurionaujienos.com. Be to, šioje internetinėje svetainėje galima paskaityti straipsnius, kuriuose atsispindi siūlomų kandidatų atlikti darbai ir iniciatyvos. Balsuoti galima iki gruodžio 19 d. (imtinai). Su nekantrumu lauksime Jūsų skambučių, kurie nulems, kas taps 2018-ųjų Metų žmogumi.
Medikai aplankė kolegų kapus
Kretingos ligoninės medikai tradiciškai spalio 18-ąją, šventojo Luko – gydytojų globėjo – dieną, tradiciškai aplankė mirusių kolegų kapus, prisiminė jų darbus ir nuopelnus, tarnaujant Kretingos krašto žmonėms. Pasak šios akcijos iniciatorės Kretingos ligoninės Vaikų skyriaus vedėjos Laimos Valantiejienės, tądien ji su kolegomis, Lietuvos gydytojų sąjungos nariais, aplankė per dvi dešimtis kapų abejose senosiose bei didžiosiose miesto kapinėse ir uždegė po atminimo žvakę. Senosiose parapijinėse kapinėse, kur stovi Jurgio Pabrėžos koplyčia, palaidoti buvę kolegos: chirurgas traumatologas Romualdas Macius, anesteziologė reanimatologė Antanina Dambrauskienė, terapeutė Marija Lukrecija Valančienė, o kitapus, prie Tiškevičių koplyčios – gydytojai terapeutai Vida Katkienė, Genovaitė Chmieliauskienė, Silvija Stacevičienė, LOR gydytojas Augustinas Paulius, gydytojas Stasys Klėgeris bei sutuoktiniai Jonas ir Stasė Jazdauskai. Didžiosiose Kretingos miesto kapinėse medikų bendruomenė taip pat aplankė gydytojų Olgos Johanos Ganočkaitės, Marijos Tarvydaitės, Petro Zakrio, Aloyzo Gagilo, Alekso Balzarevičiaus, Eulogijaus Motiejuičio bei įžymios Kretingos pediatrės Aleksandros Krikščiūnienės kapus.
30 metų mėsininku dirbantis Algirdas Gvazdžiauskas: „Pirkėjo šypsena nuima bet kokį nuovargį”
„Visada reikia užmegzti kontaktą su pirkėju. Aš toks žmogus, kad kartais drįstu ir patarti, paaiškinti. Pavyzdžiui, matau jauną moterį, niekaip neapsisprendžiančią, kokį mėsos šmotelį pirkti. Paklausiu, o ką jūs gaminsite? Plovą? Tada parenku tokią raumens dalį, kur mėsa būtų sultingesnė, minkštesnė“, – sako mėsininku dirbantis Algirdas Gvazdžiauskas, tuo tik patvirtindamas, kad šioje profesijoje neužtenka tik gražiai pjauti mėsą. 30 metų šiai profesijai atidavęs vyras atvirauja, kad mėsininku gali būti ne kiekvienas – tam reikia ir drąsos, ir pašaukimo, ir chirurgo rankos. Bet už tai – atlygis, dėl kurio norisi ilgiau likti darbe. Netikėtas karjeros posūkis 58-erių A. Gvazdžiauskas praėjusiais metais buvo pripažintas vienu geriausių „Iki“ parduotuvių mėsos meistru. Savo žiniomis ir patirtimi šiandien vyras dalijasi su jaunais šios profesijos siekiančiais darbuotojais ir džiaugiasi, kai jo mokiniai – tiek vyrai, tiek moterys – šį darbą pamilsta taip pat kaip ir jis. Tiesa, pašnekovo kelias iki dabartinės pozicijos – ilgas ir vingiuotas. „Visada svajojau dirbti medicinoje. Kadangi mokiausi labai gerai, pavyko lengvai įstoti. Deja, dėl šeimyninių aplinkybių, dėl to, kad norėjau vyriškos garbės, išėjau į tarybinę armiją savanoriu. O grįžęs pasirinkau mėsos ir paukštienos technologiją tuometiniame Kauno maisto pramonės technikume“, – pasakojo A. Gvazdžiauskas. Darbą ir studijas derinęs vyras karjerą pradėjo kaip eilinis mėsos išpjaustytojas, o per ketverius metus išmoko visų techninių gudrybių – nuo skerdiminės bazės iki gamybinių procesų. „Anais laikais mėsininkas buvo be galo plati sfera. Dirbome fabrikuose, kuriuose vyko visa gamyba, ūžė šaldymo kameros, stovėjo didžiausi mėsos vagonai. Tačiau tiek tada, tiek dabar šis darbas nėra paprastas. Geras mėsininkas turi išmanyti visą technologiją. Darbas turi patikti žmogui, reikia pašaukimo. Pavyzdžiui, pardavėju lengviau tapti – praeini mokymus ir viskas, o čia kitaip“, – įsitikinęs jis.
Valdžios atostogos: nuo žvejybos iki žemdirbystės nuosavam darže
Rajono „galvos“ Juozo Mažeikos šią savaitę darbo vietoje nebus: pasiėmė atostogų ir savaitei išlėkė į Šiaurės Norvegiją žvejoti. Kam – Norvegija, kam – vietos ežeriūkštis Į tokią kelionę meras antrus metus iš eilės leidosi tik su vyriška kompanija. „Esu prietaringas, į žvejybą žmonos nesivežu, palieku kūrenti namų židinio“, – pokštavo jis. Trys bičiuliai apsistojo pas Norvegijoje gyvenantį lietuvį. Motorinėmis valtimis plauks į fiordus ir meškerios menkes, vilkžuves, ešerius, otus. Namo šviežios žuvies, jeigu gerai kibs, pagal įstatymus kiekvienas galės parsivežti ne daugiau, kaip po 10 kg, tačiau, sakė, ne tai yra svarbiausia. Kur kas labiau „veža“ pats procesas. Anot mero, žvejyba Šiaurės Norvegijoje – kiekvieno aistringo žvejo svajonė. Su meškere nesiskiriantis nuo vaikystės, J. Mažeika yra išmaišęs Nemuną, Mingę, Atmatą – ko gero, visas žuvingas Vakarų Lietuvos upes. Tiesa, pastarąją žvejybą Atmatoje prisimins ilgam. „Pažeidžiau fizikos dėsnius – ne nuleidau, kaip reikia, o meste mečiau valtyje buvusį inkarą. Tas – plumpt į vieną pusę, aš, nespėjęs atsitokėti, – į kitą. Apmaudžiausia, kad į vandenį įkritau su mobiliuoju telefonu kišenėje“, – nuotykį papasakojo jis. Pravėdinęs galvą Norvegijos vėjuose, grįžęs J. Mažeika iškart pradės ruoštis artėjančiam rajono tarybos posėdžiui. Kadangi nuo rugsėjo 1-osios laukia naujovės švietimo srityje, teks apgalvoti ir priimti su tuo susijusius teisingus sprendimus. Kitą atostogų dalį panaudos vėliau, galbūt rudenį. Tada daugiau laiko, sakė, skirs namų ūkiui – kai ką turės paremontuoti, kai ką – perdažyti. Su vaikais bei anūkais Aldona ir Juozas Mažeikos kartu niekada neatostogauja. Užtat jie turi kitą jaukią šeimos tradiciją – kiekvieną sekmadienį ruošia bendrus pietus. Pats meras atviravo gaminti ir nemėgstantis, ir nenorintis, bet labai paprašytas žuvienę vis dėlto išvirtų.
Pasidalino meile, atvežta iš Ispanijos
Dvi savaites Kretingos miesto gatvėse girdėjosi ispaniškas klegesys – mūsų krašte iš saulėto Madrido svečiavosi daugiau nei pusė šimto abiturienčių. Katalikiškai organizacijai „Opus dei“ priklausančios merginos į Lietuvą atvyko savanoriauti. Su grupe savanorių susitikus Padvarių socialinės globos namuose, saulės nušviestame kiemelyje būriavosi globos namų gyventojai bei trys dešimtys savanorių, skambėjo lietuviškos dainos, vyko atsisveikinimo popietė – savanorės išskrido namo. Dvi savaites Kretingoje gyvenusios ispanės kasdien lankydavo senolius, juos prižiūrėdavo, vesdavo įvairius užsiėmimus, gamindavo rankdarbius, mazgodavo rankas, o kartais tiesiog šalia pasėdėdavo – palaikydavo už rankos, paglostydavo. Merginos pasakojo, kad su globos namų gyventojais atrado ypatingą ryšį – atvykus pirmą kartą jie buvo nedrąsūs, tačiau jau kitą dieną būrys senolių jų lūkuriavo kieme. „Žmonės reagavo labai gerai – jie išmoko mūsų vardus, vis kviesdavo, norėjo būti kartu. Kai kuriuos pabučiavus ir apkabinus ištiko emocinis priepuolis – jie taip susijaudino, džiaugėsi. Jiems tikrai reikia to dėmesio ir šilumos“, – įspūdžiai dalijosi abiturientė Marina Milan. Ji taip pat užsiminė, kad globos namų gyventojai atsidėkojo savo nupieštais piešiniais, sukurtais eilėraščiais.
Į tėvo gimtinę – iš tolimosios Australijos
Didžiąją dalį savo atostogų Teo Kacevas (Katzefft) iš tolimosios Australijos su savo šeima – žmona Sju, dukra Šana ir sūnumi Džeriu – paskyrė pažinčiai su protėvių žeme Lietuva. Tėviškės šauksmas bei giminės šaknų paieškos praėjusį savaitgalį juos atvedė ir į T. Kacevo tėvo bei senelio gimtinę – Salantus. Salantus paliko prieš 90 metų „Į Žemaitiją atvykome tam, kad aplankytume vietas, kuriomis vaikščiojo mano tėvas, Salantų žydas Šmuelis Kacevas bei senelis Chaimas Leiba Kacevas. Kuo vertėsi senelis, nežinau. Man tik žinoma, kad jis po I pasaulinio karo kartu su senele Toiba Chana, kuri buvo kilusi iš Rietavo, bei seserimi Rachele išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką. Vėliau pas savo namiškius išvyko ir tėvas, kuris 1910 metais buvo gimęs Salantuose, čia mokėsi ješivoje. Į Pietų Afriką jis išvyko apie 1928-uosius metus. Ten praleido visą gyvenimą, ten tėvai ir palaidoti“, – pasakojo 67-erių Teo Kacevas, pagal specialybę gydytojas ginekologas. Svečias trumpai papasakojo ir apie save: jis gimęs ir augęs Pietų Afrikoje, medicinos mokslus baigė Keiptauno universitete. Jis didžiuojasi, kad studijuojant jam dėstė ir profesorius Kristianas Bernardas – gydytojas chirurgas, pirmasis pasaulyje persodinęs žmogaus širdį. Teo žmona Sju yra pradinių klasių pedagogė. Kacevų šeima jau daugel metų gyvena Australijoje, į Lietuvą sakė atvykę pirmąkart, tikėdamiesi aplankyti kuo daugiau vietų, susijusių su jų šeimos bei tautiečių gyvenimu. Apsistoję Kaune, aplankė didžiąją choralinę sinagogą, Vilniuje klausėsi rabino Šalomo Ber Krinskio maldų, Rietave pabuvojo žydų ritualiniame centre, o Šateikiuose aplankė vietą, kur II pasaulinio karo metu buvo sušaudyta per 100 žydų tautybės moterų iš Salantų.
|
|
