|
|
|
ŽmonėsAguonų žiedai – ir Kretingos kariūnams didžiavyriams
Šiųmetinės Kretingos miesto šventės ir Šv. Antano atlaidų renginių leitmotyvas – aguonos žiedas, vienas kurių šiemet atiteks garsiam kretingiškiui gydytojui, archeologui, Lietuvos kariuomenės kūrėjui generolui, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune iniciatoriui Vladui Nagiui-Nagevičiui. Būtent jam po mirties bus sutektas Kretingos rajono Garbės piliečio vardas. „Aguonėlė“ davė pradžią Dainų šventei Kodėl aguonos žiedais šiemet bus „nuklotas“ renginių takas per Kretingos miesto 772-ąjį gimtadienį, birželio 7-ąją pradedant teatralizuotu koncertu „Iš aguonos grūdo“ prie lurdo, birželio 14-ąją baigiant performansu „Aguonos žiedas Jonui Karoliui“ prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus paminklo? Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė taip kalbėjo apie aguonos simbolio prasmę: „Kadangi prieš 120 metų 1905-aisiais Petrikaičių kaime buvo atliktas pirmasis sceninis tautinis šokis „Aguonėlė“, ilgainiui augęs jo žiedas, manoma, davė pradžią populiariosioms šalies Dainų šventėms. Jei miesto šventės renginių lankytojas atidžiau pažvelgtų ir pasidomėtų, matytų, kad nuo pirmojo sceninio šokio gimė ir šiandienos liaudies šokis, kiti žiūrovams skirti renginiai. Todėl aguona ir bus tas leitmotyvas, kuris susies praeities kartas su dabartinėmis“. Apie „Aguonėlės“ svarbą Kretingai liudija ir prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius, 1980-aisiais, minint šio šokio 75-metį, prie Kultūros centro pastatytas tautodailininkų Aniceto ir Raimundo Puškorių stogastulpis. Ryškiu aguonos žiedu bus nuspalvinta ir Kretingos rajono Garbės piliečio vardo suteikimo V. Nagiui-Nagevičiui ceremonija, prasidėsianti birželio 15-ąją 14 val. Šv. Mišiomis Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje ir iškilminga eisena užsibaigsianti prie generolo šeimos kapo senosiose Kretingos miesto kapinėse. Kretinga neleis būti užmirštam „Šiemet minimos V. Nagiaus-Nagevičiaus 145-osios gimimo metinės ir sukanka 30 metų, kai 1995-aisiais jo palaikai buvo pargabenti iš JAV ir palaidoti gimtosios Kretingos žemėje. Pradėjome gilintis ir mąstyti, kad ši asmenybė yra nepelnytai primiršta ir iškelti į garbingiausių miesto žmonių gretas. Išvien su Kretingos muziejumi ir istoriku Juliumi Kanarsku pasiryžome peržiūrėti sąrašus ir kitų mūsų miestui nusipelniusių žmonių, kad jų vardai nebūtų nunešti užmarštin“, – kalbėjo D. Činkienė.
Prezidento padėka ir apdovanojimas – karteniškei motinai
Šiemet Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Motinos dienos išvakarėse ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo aštuonis vaikus – 3 sūnus ir 5 dukteris – pagimdžiusią, užauginusią ir dorai išauklėjusią 91-erių Severiną Šoparienę iš Žadeikių kaimo Kartenos seniūnijoje. Įkvepiantis pavyzdys bendruomenei Šiandieną S. Šoparienė gyvena Žadeikių kaime kartu su dukterimi Dalyte Jokubauskiene. Severina yra našlė, dėl garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos ji nebegali savęs apsitarnauti, todėl ja rūpinasi ir globoja kartu gyvenanti duktė. Į šventę Prezidentūroje, kaip „Pajūrio naujienas“ patikino D. Jokubauskienė, nevyko dėl šiuo metu prastos motinos sveikatos. Dėl tos pačios priežasties nesutiko priimti ir žurnalistų pasidžiaugti tokiu neeiliniu Severinos ir jų šeimos darnos įvertinimu. Tačiau, pagal įprastą tvarką, tikėtina, kad patys Prezidentūros atstovai apdovanojimą atgabens į namus ir įteiks jį daugiavaikei motinai. Pasak S. Šoparienės kandidatūrą apdovanojimui teikusios Kartenos seniūnės Alinos Jonutienės, Severina su vyru Kaziu buvo paprasti kolūkio fermos darbininkai. Jiedu užaugino ir išauklėjo dorus, sąžiningus, rūpestingus, draugiškus, tėvams ir aplinkiniams paslaugius vaikus. Aplinkinių teigimu, nors išgyventi ir buvo sunku, tačiau valgio šeimoje niekada netrūko, vaikai buvo prižiūrėti, tvarkingi, švarūs, gerai mokėsi ir dar tėvams ūkyje padėdavo. Šeimoje buvo skiepijamos krikščioniškos vertybės, meilė, tarpusavio pagarba ir pagalba. Puikūs santykiai šeimoje, savitarpio pagarba ir meilė buvo ir yra įkvepiantis pavyzdys bendruomenei. Visi vaikai įgijo specialybes, sukūrė savo šeimas. Devyniasdešimt antrus einančiai Severinai jos vaikai padovanojo 16 anūkų ir 24 proanūkius. Moteris vertinama kaimynų, gerbiama Žadeikių kaimo gyventojų.
Didžiausias iššūkis – vienatvės jausmas
Praėjusio penktadienio vakarą Kretingos savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje susirinkę žmonės sulaukė neeilinio svečio, ką tik irkline valtimi perplaukusio Ramųjį vandenyną: netekęs 25 kg, nuirklavęs 13 tūkst. km, vandenyje išbuvęs 140 dienų žvaliai visus pasveikinęs į sceną įžengė ekstremalių kelionių mėgėjas Aurimas Mockus. Kretingoje – pirmasis susitikimas „Idėja perplaukti vandenyną gimė spontaniškai, bet tai nebūtų visiška tiesa. Visuomet kažką stebiu, kažką išgirstu, kažkuo susižaviu. Pirmasis, kuris mane įkvėpė, buvo latvis Karlis Bardelis, kuris su pertraukomis per porą metų įveikė Indijos vandenyną. Tiesa, jis plaukė per karantiną, etapais, neskubėdamas, laviruodamas tarp salelių. Kitas buvo mano bendravardis Aurimas Valujavičius, kuris įveikė Atlantą. Stebėjau jų valtis, ėmiau jomis domėtis ir vis labiau artėti savo vizijos link. Nors gyvenime irklų normaliai net nebuvau paėmęs į rankas, nusprendžiau, kad man turi pavykti. Norėjau visiems, kurie sako, kad tai neįmanoma, įrodyti, kad, jei savyje turi ryžto ir noro kažką prasmingo padaryti, viskas yra įmanoma“, – sakė A. Mockus, akcentuodamas, kad šis susitikimas Kretingoje yra pirmasis iš visų suplanuotų Lietuvoje. Pasakodamas apie kelionę plaukiant vandenynu, keliautojas paminėjo šešias laiko juostas, kurias jam reikėjo kirsti, ir kasdienybės rutiną. „Atsikeldavau vos ėmus švisti, pusryčiaudavau, tada susisiekdavau su savo komanda, iš kurios gaudavau orų prognozes, pasitikslindavome maršrutą, susisiekdavau su savo šeima. Tam turėjau apie vieną valandą rytą ir vieną valandą vakare. Apie septintą valandą ryto jau imdavau irkluoti, pavalgydavau ir vėl irkluodavau. Esu irklavęs ir 22 valandas per parą, nes reikėjo išeiti iš neigiamo vėjo, paskui po kelių dienų buvo tinkama srovė, jau galima buvo atsipūsti. Tad rutina tokia – prašvito, pavalgei, irkluoji, pavalgei, irkluoji, ėmė temti – susisieki su komanda ir eini miegoti“, – prisiminimais dalinosi keliautojas, kelionėje supratęs, kad daugiau gyvenime nelabai norės valgyti paprikų-pomidorų sriubos, kurios vienas jo komandos narių, atsakingas už maisto davinius, buvo nupirkęs daugiausiai.
Pats nesi Dievas, kad galėtum kitą teisti ar smerkti
Kretingos nuotekų valymo laboratorijoje 43-ejus metus dirbusi Vilija Varkojienė apie darbą galėtų pasakoti valandų valandas. Beje, kaip ir apie keliones, maldas Motinų vardu ir begalinį tikėjimą Kūrėju. Pagal specialybę dirbo trumpai Gimusi, augusi ir Kretingoje gyvenanti V. Varkojienė jaučiasi čia pažįstanti kiekvieną kampelį, žemės lopinėlį. Statybos technikume Plungėje įgijusi pramoninės ir civilinės statybos specialybę ir gavusi paskyrimą į Radviliškį jauna mergina ten išbuvo gana trumpai. Neilgai trukus, kaip jauna specialistė, buvo pakviesta sugrįžti į gimtąjį miestą, į vilnonių audinių fabriką „Laisvė“ dirbti nuotekų valymo laboratorijoje laborante. Tad nuo 1981-ųjų metų gruodžio 6 dienos Vilija Varkojienė buvo ištikima savo darbo vietai, jai atidavusi lygiai 43 metus ir du mėnesius. „Pro mano akis praėjo visas valymo įrenginių gyvenimas, statybos, mačiau, kaip keitėsi ir tobulėjo technologijos, – pokalbiui prasidėjus pašnekovė užsiminė, kad tuometis fabrikas „Laisvė“ per parą išleisdavęs apie pusantro tūkstančio kubinių metrų vandens, buvo vienas pirmųjų Kretingoje, turėjęs oro oksidatorių, pastatytą 1977-aisiais. Jauna moteris, priimta dirbti bandomajam laikotarpiui, per trumpą laiką turėjo išmokti ne tik atlikti tyrimus, bet ir perprasti visas laboratorijos paslaptis. „Važiuodavau konsultuotis į Jūrinių tyrimų centrą Klaipėdoje, gilinausi į metodikas, skaičiau nemažai literatūros rusų kalba, studijavau Žaliąją knygą, kurioje buvo surašyta, kaip atlikti cheminius, naftos produktų tyrimus“, – pasakojo V. Varkojienė, po bandomojo laikotarpio likusi laboratorijoje, kurioje anuomet buvo daug neautomatizuoto, rankomis atliekamo darbo. Pašnekovė turėdavo atlikti tyrimus, perduoti juos agentūrai, palyginti tyrimus prieš ir po išvalymų, be nuolatinių pagrindinių tyrimų dar būdavo atliekami ir kontroliniai.
Šv. Antano dienos centras jo įkūrėjai – lyg kūdikis, nuolat prašąs valgyti
Vasario 16-ąją, per iškilmingą ceremoniją Kretingos rajono kultūros centre, bus pagerbta Šv. Antano dienos centro įkūrėja ir jo vadovė Margarita Lizdenytė – Kretingos rajono savivaldybė už krikščioniškosios kultūros ir dvasinių vertybių puoselėjimą nusprendė ją apdovanoti Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medaliu. Tvarko pastatą ir rūpinasi vaikais Šv. Antano dienos centras įkurtas prieš 17 metų: iš pradžių jis veikė parapijos namuose, o vėliau persikėlė į Pranciškonų vienuolyno ūkinį pastatą greta gimnazijos, kur kažkada veikė mokyklos dirbtuvės. „Kai sumanėme įsikelti, tebuvo tik mūrinės sienos ir kultūros paveldo statusas, o tai turi savo kainą – už visus darbus pinigus reikia dauginti iš trijų. Parengėme projektą ir pirmiausia užklojome stogą. Taip pamažu ir kūrėmės – iš projektinių lėšų ir su Dievo pagalba: 2016-aisiais įžengėme į pusę namo, o nuo 2019-ųjų į abu pastato aukštus. Dar liko neįrengtas rūsys, kur viliamės turėti salę, sandėliuką, skalbyklą ir dušą. Pernai pradėjome tvarkyti aplinką: buvo sumūryta tvora, įrengtos medinės pavėsinė ir sūpynės, suoliukai ir šiukšliadėžės“, – kalbėjo M. Lizdenytė. Eilinės darbo dienos popietę centre klega būrys vaikų: prižiūrimi darbuotojų, jie ruošia pamokas, žaidžia, jiems rengiami įvairūs užsėmimai. Vyriausybės ir Savivaldybės akredituotą Šv. Antano dienos centrą lanko 35 vaikai nuo 7 iki 18 metų, vyresniųjų nėra daug, o ir šiaip jie jau ateina labiau savanoriauti – pagelbėti mažiesiems vaikams. „Tai yra viso Kretingos miesto vaikai, mes jų neskirstome – ar ateina pagal Socialinės paramos skyriaus rekomendaciją, ar dirbantiems tėvams prašant, kad jų vaikai po pamokų būtų užimti. Tėvai pagal galimybes prisideda lėšomis, nes reikia pirkti priemonių, vaikams čia ruošiamas karštas maistas, rengiame edukacijas, vykstame į ekskursijas“, – auditoriją ir popamokines veiklas apibūdino jo direktorė. Centre ne visu etatu dirba 5 darbuotojos ir 2 užimtumo specialistės
Kas į Salantus – pirštinių pažiūrėti?
Salantų kultūros centre eksponuojamos šiaulietės tautodailininkės Janinos Kildušienės numegztos pirštinės. Pasak kultūros įstaigos direktoriaus Aurimo Rapalio, specialiai į parodą vietos žmonės nelabai ateina, tačiau susirinkę į organizuojamus renginius, su malonumu stabteli ir prie stendo, grožisi, aptaria. Tarp siūlų kamuoliukų buvo nuo vaikystės Paklausta, ar Salantai ją atrado, ar ji – Salantus, ne vieną parodą įvairiose Lietuvos vietose surengusi autorė teigė, kad ir pačios noras buvęs pirmiau „duoklę“ atiduoti širdžiai artimesnei Žemaitijai, o po to žengti į Aukštaitiją. Tautodailininkės žodžiais, Šiauliuose susiduria šios dvi kultūros. Pomėgį rankdarbiams J. Kildušienė perėmė iš šeimos. Jos promočiutė Barbora ypač gražiai audė plonas drobes, močiutė Amelija ne tik audė, bet, ir siuvo, ir mezgė, to išmokė savo dukras, tarp kurių – ir Janinos mama Aleksandra Pocienė. „Taigi jau nuo vaikystės aš buvau tarp daugybės siūlų kamuoliukų ir pašnekesių apie mezgimą“, – juokėsi pašnekovė. Janinos mama ir teta, kuri mokėjo ir ypač gražiai siuvinėti, apie 1965-uosius įsidarbino tuometiniame Klaipėdos dailės kombinate, meniškus gaminius kūrė šiai įstaigai, bet atskirai – ir sau. Netrukus seserys vienos pirmųjų įstojo ir į Lietuvos liaudies meno draugiją, tapusią Lietuvos tautodailininkų sąjunga. „Kai susirinkdavo giminės, namuose kitos kalbos beveik ir nebūdavo: kokie čia siūlai, ką kuri iš jų numezgė, ką išaudė, kodėl raštas toks, o ne kitoks, kaip būtų gražiau?“ – prisiminimais dalijosi Janina. Šeima pati augino javus, linus, tad audiniams žaliavos pati pasiruošdavo į valias, o iš atraižų, likučių mama primegzdavo įspūdingų raštuotų pirštinių. Dalis jų, tautodailininkę Aleksandrą Pocienę išgarsinusių, saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Kunigui misionieriui Hermanui Šulcui – garbingas tarptautinis apdovanojimas
Praėjusį savaitgalį Žalgirio seniūnijos Kėkštų kaime, kur gyvenimo saulėlydį leidžia ilgus metus misijose Ruandoje dirbęs 85-erių kunigas salezietis Hermanas Šulcas, apsilankė prie Jungtinių Tautų Organizacijos veikiančios tarptautinės Šv. Lozoriaus sąjungos Lietuvoje delegacija ir kunigui už viso jo gyvenimo nuopelnus įteikė garbingą apdovanojimą Didįjį garbės sidabro medalį – aštuonkampę sidabrinę žvaigždę. Apdovanojimą skyrė Austrijoje Delegaciją šiltai priėmė pats kunigas H. Šulcas ir jam talkinantis brolis iš Italijos Pjeras Karlas Manzo, Lietuvoje gyvenantis 9-tus metus. Sidabro žvaigždę kunigui, o taip pat kitus apdovanojimus savo brolijos nariams įteikdamas Šv. Lozoriaus sąjungos Lietuvoje generolas Giedrius Petružis akcentavo, kad taip atsidėkojama žmonėms už jų nuveiktus itin svarbius humanitarinius, labdaros ir socialinius darbus. Šv. Lozoriaus sąjunga apdovanojimus įprastai įteikia Klaipėdos universiteto erdvėse, tačiau, anot G. Petružio, šįkart buvo padaryta išimtis, atsižvelgiant į kunigo garbingą amžių. Į ceremoniją taip pat atvyko Šv. Lozoriaus sąjungos Lietuvoje atstovai Michailas Andrijanovas, Viktoras Sedleckij, beje, anksčiau žinomas iš TV laidos „Patruliai“, Viktoras Charlaškinas, Antanas Barakauskas, Alfredas Ramšas bei klaipėdiečių išrinktos Seimo narės Lina Šukytė-Korsakė ir Daiva Petkevičienė. „Kunigo Hermano Šulco kandidatūra apdovanojimui buvo atrinkta Austrijoje, kur yra mūsų sąjungos būstinė, aš esu atstovas Baltijos šalims, tad man didelė garbė įteikti jį vienam Lietuvos didžiavyrių, kuris iš skurdo, nevilties ir bado išgelbėjo bei viltį suteikė tūkstančiams žmonių“, – kalbėjo G. Petružis. Gelbėjo vaikus iš laukinės savanos Mūsų kraštietis kunigas misionierius H. Šulcas daugiau kaip 40 metų dirbo Ruandoje Afrikoje, ten jis įkūrė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per tarpusavio genčių karus ar mirę iš bado. Nesyk matęs, kaip žudomi jo globojami vaikai, naikinama sodyba, ir pats vos per plauką išsigelbėjęs nuo mirties, prieš 17-a metų „Pajūrio naujienoms“ kunigas pasakė: „Kur daugiausiai iškentėjai, ten labiausiai ir traukia.“ Toks buvo jo atsakymas, paklausus, ar per tiek laiko nepavargo būti misionieriumi mirtimi dejuojančioje Afrikos šalyje. „Mano vaikai surinkti išsislapstę po savaną. Jie savo akimis regėjo, kaip buvo žudomi jų tėvai, todėl šiandien negaliu jų palikti. Esu jiems tarytum tėvas ir motina“, – tuomet atvirai kalbėjo kunigas H.Šulcas. Misijų į Ruandą H. Šulcas išvyko 1978 metais. Įsikūrė Umudugudu kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio. Vien eiti kunigo pareigas – ne šio žmogaus būdui. Kunigas pradėjo telkti apie save našlaičius: Jaunimo sodyboje apgyvendino ir mokė juos gyvenimo įgūdžių, amatų. Sodyboje savo reikmėms augino gyvulius, daržoves ir mokė vaikus ne tik žemdirbystės, bet ir amatų. Tam kunigas į Afriką buvo pasikvietęs savo motiną Elzę. Vienu metu sodyboje gyveno iki 700 našlaičių. Kunigas juos išmokslino, o pačius gabiausius išleido ir į aukštąjį mokslą. Tačiau 1994 m. Ruandos žemė nusidažė krauju: kilus karui tarp dviejų pagrindinių tautybių – hutų ir tutsių – buvo išžudyta didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais buvo išskersti vaikai, kuriuos H. Šulcas nepriklausomybės pradžioje buvo atsivežęs į ir Kretingą. Pats kunigas liko gyvas vien dėl to, kad užpuolimo metu buvo už savo sodybos ribų. Nuo mirties jį išgelbėjo Raudonojo Kryžiaus organizacijos žmonės.
Savanoriauti iš Egipto atvyko vedinas tikėjimo prasmės
Neseniai savanoriauti į Kretingos dienos veiklos centrą, kuriame laiką leidžia žmonės su negalia, atvyko 25-erių egiptietis Hasanas Abdelrahmanas (Hassan Abdelrahman), pastaruosius trejus metus gyvenęs ir dirbęs Dubajuje. Jis papildė jau penkerius metus čia talkinantį savanorių korpusą, – prieš pusmetį taip pat savanoriauti iš Stambulo atvyko 25-erių turkas Ahmetas Gurbuzas (Ahmet Gurbuz). Šešerių mintinai mokėjo Koraną „Pajūrio naujienų“ paklaustas, kodėl pasirinko būtent Lietuvą, Hasanas aplinkinius apdovanodamas plačia šypsena, atsakė: „Tai Lietuva mane pasirinko. Aš užpildžiau dokumentus ir laukiau, kuri šalis mane pakvies. Ir, kai sulaukiau kvietimo iš šio centro, labai apsidžiaugiau, nors mano šeima apgailestavo, kad atsiskirsiu ir svetimoje šalyje būsiu vienas. Apie Lietuvą jie žinojo tik tiek, kad čia žiemą labai šalta ir tamsu. O atvykau ir nustebau – kaip žalia, pirmiausiai reikėjo priprasti prie žalumos ir erdvių.“ Jaunas charizmatiškas vyras, pagal specialybę – psichologas-sociologas, prieš trejus metus iš Gizos Egipte išvyko gyventi ir dirbti į Jungtinius Arabų Emyratus: Dubajuje dirbo bankų sistemoje, finansų skyriuje, kur tikrinami, ar teisėti pinigų pervedimai. Hasanas pasakojo, kad savanorystė yra jo gyvenimo dalis: nors Europoje jis savanoriškai dirba pirmąkart, tačiau Egipte nuolat užsiimdavo labdaringa veikla. Pagal tikėjimą – jis musulmonas, o jo tikėjimas reikalauja per gyvenimą atlikti 5 pagrindinius dalykus, tarp jų – aplankyti jų šventovę Meką ir daryti gerus darbus, tarnaujant žmonėms. Nuo mažumės, tikino, buvęs labai tikintis: anksti netekęs motinos, atsakymų į milijonus kodėl, ieškojęs Dieve. Taip, būdamas vos 6-erių, jau mintinai mokėjęs visą musulmonų šventraštį Koraną ir tapęs visos giminės pasididžiavimu. „Tėvas ligi šiol tebesaugo laikraštį, kuriame buvo publikuotas straipsnis apie mane vaikystėje, kaip mintinai galėjau išbelsti bet kurią Korano vietą“, – atviravo H. Abdelrahmanas.
Išsaugojo ne vien atsiminimus, bet ir pirmuosius vadovėlius
Su gimtuoju Peldžių kaimu netoli Grūšlaukės ligi šiol nesiskiria jame gimęs, augęs, iš jo važinėdavęs į studijas ir į darbus, o ir dabar jame gyvenantis buvęs ilgametis pedagogas lituanistas, poezijos kūrėjas 73-jų Juozas Maksvytis. Mokytojo dienos proga jis panoro pasidalinti vis labiau atgyjančiais prisiminimais, kaip pats žengė pirmuosius žingsnius į mokslo pasaulį ir kaip už rankos vedė šviesaus atminimo ir skaudaus likimo jo pirmoji mokytoja Pranutė Cirptautienė. Išsaugojo „Saulutę“ ir rašalinę Buvęs ilgametis Skuodo rajono Šačių, Lenkimų, vėliau – dabartinės Simono Daukanto progimnazijos ir Darbėnų gimnazijų pedagogas, 42-jus metus J. Maksvytis mokė vaikus gimtosios kalbos rašybos, literatūros, skatino pamilti jos skambesį ir grožį. Stebėtina, kaip jis pats gebėjo išsaugoti kone septynių dešimčių metų senumo savo pirmųjų klasių vadovėlius, ypač – 1958 m. išleistą elementorių „Saulutę“, iš kurio anų kartų pirmokai mokėsi raidžių, skiemenų ir sudėti pirmuosius sakinius. „Knygas pirkdavome, tie patys vadovėliai tarnaudavo 10 metų – niekas taip nekaitaliodavo programų, kaip yra dabar. Iš tų pačių knygų mokydavosi visi šeimos vaikai. Ne išimtis ir maniškė šeima, kurioje augome šešiese – trys broliai ir trys seserys, nors mano tėvai Petronėlė ir Juozas Maksvyčiai iš viso susilaukė 11 vaikų“, – į prisiminimus paniro Juozas, vienas iš jaunėlių ir tėvo bendravardis. Į redakciją jis atsinešė ir išsaugotą savo vaikystės rašalinę. Su nostalgija prisiminė, kaip kiekvienam pirmokui po rašalinę padovanojusi pirmoji mokytoja P. Cirptautienė. Rašydavę plunksna, ir kaskart šią mirkydavę į rašalą – taip sąsiuviniuose išraitydavę pirmąsias raides, vėliau virstančias sakiniais.
Generolas Vladas Nagius-Nagevičius – Kretingos žemės sūnus
Prieš 70 metų Ohajo valstijos Klyvlendo priemiestyje Vilogbyje (Willoughby) mirė įžymus kretingiškis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, archeologas, karo gydytojas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, brigados generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Tai vienintelis Kretingos istorijoje žmogus, kuriam dar esant gyvam jo vardu buvusi pavadinta gimtoji gatvė. Būsimasis generolas gimė 1880 m. birželio 17 d. (naujuoju stiliumi – birželio 29 d.) Kretingoje, bajoro, muitinės tarnautojo Vladislovo Kiprijono Nagevičiaus ir valstiečių luomo miesto gyventojos Marijos Magdalenos Eitavičiūtės šeimoje. Naujagimį kitą dieną parapinėje bažnyčioje kunigas Gabrielius Beržanskis pakrikštijo Vladislovu Antanu. Tai buvo trečiasis šeimos vaikas. Pirmosios dvi dukros Olimpija ir Oktavija mirė dar kūdikystėje, todėl, tėvo gyvybę po metų nusinešus džiovai, motina savo gyvenimą paaukojo vieninteliam sūnui: rūpinosi jo sveikata, dėjo pastangas, kad gautų gerą išsilavinimą, leisiantį sukurti visavertį savarankišką gyvenimą, vyko su sūnumi į tuos miestus, kuriuose šis mokėsi, nuomojo abiem būstą, rūpinosi sūnaus kasdiene buitimi. Namuose pramokęs lenkų, rusų ir vokiečių kalbų, berniukas Kretingoje baigė rusišką liaudies mokyklą, o tolesnių mokslo žinių siekti su mama persikėlė į Palangą. Tačiau iš Palangos valdinės progimnazijos netrukus buvo pašalintas, nes, būdamas išauklėtas katalikiška dvasia, atsisakė dalyvauti mokykloje rengiamose stačiatikių pamaldose. Todėl motina pasirūpino, kad berniukas vidurinį išsilavinimą gautų Rygos Aleksandro vokiečių gimnazijoje.
|
|
