|
|
|
Mūsų žmonėsBajorų kapinaitės mena savito miestelio gyvenimą
Dabartinė pietrytinė Kretingos miesto dalis – Bajorai, ilgus šimtmečiais buvusi Rytų Prūsijos dalis, išsaugojo ne tik šiam kraštui būdingų raudono mūro statinių, bet ir senąsias evangelikų liuteronų kapinaites, primenančias apie šios ryškios bendruomenės gyvavimą. Miesto seniūnijos rūpesčiu, šios kapinaitės atnaujintos. Išlikę vertingų paminklų Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė sakė, kad evangelikų liuteronų kapinaitės, kuriose jau nebelaidojama, tarsi tapusios geležinkelių įkaite, mat prošal jas nuolat zuja traukiniai. Be to, apleistos jos nyko, buvo betampančios aplinkinių Briedžio ir Klaipėdos gatvių gyventojų šunų vedžiojimo vieta. Todėl buvo susirūpinta šias kapinaites sutvarkyti: iškirsti aplinkui augę menkaverčiai krūmai, kapinės aptvertos kaldinto metalo tvora, kad atitiktų originalią, kokia buvo įrengta gerokai prieš šimtmetį. Dabartinių kapinių plotas – 0,14 ha, o jų ribos sudaro 35x40 m ploto stačiakampį. Jame išlikę metalinės tvoros liekanų, senovinių metalinių ažūrinių kryžių, taip pat – per 10 antkapinių tipinių betoninių paminklų. Alyvų krūme į žemę smenga medinio kryžiaus liekanos. Senosios evangelikų liuteronų kapinės Bajoruose, Kretingos rajono paminklotvarkininkės Medos Skersienės teigimu, yra įregistruotos Kultūros paveldo vertybių registre: iš vertingųjų savybių išskiriami metalinės tvoros liekanos ir senieji šiam kraštui būdingi kaltiniai metalo kryžiai. M. Skersienės žodžiais, iš visų Kretingos rajone esančių evangelikų liuteronų kapinių – pastarosios dar yra J. Jablonskio g. Kretingos mieste, Mažučių kaime Darbėnų seniūnijoje, Rūdaičiuose ir Raguviškiuose – Bajorų kapinaitės, kažkada apleistos, o dabar su ypatinga priežiūra sutvarkytos dėl vertingųjų savybių.
Kretingos dvarininkai grafai Potockiai
Grafai Potockiai – trumpiausiai, nuo 1795 m. iki 1806 m., Kretingą valdžiusi didikų giminė. Šiai giminei valda atiteko po to, kai per Tado Kosciuškos sukilimą už kolaboravimą su Rusija ir tėvynės išdavystę Varšuvos turgavietėje 1794 m. birželio 28 d. buvo viešai pakartas Kretingos savininkas, Vilniaus vyskupas, kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis. Didžiulių jo valdų paveldėtoja tapusi dukterėčia Elena Apolonija Masalskaitė-de Ligne jai atitekusius turtus kaip nuotakos kraitį netrukus užrašė savo antrajam vyrui Vincentui Potockiui. Elena Apolonija gimė 1763 m. Vilniuje, Lietuvos dvaro paiždininkio, generolo leitenanto, Baltojo Erelio ordino kavalieriaus, kunigaikščio Juozapo Adrijono Masalskio ir iš Nesvyžiaus (Baltoji Rusia) kilusios kunigaikštytės Antaninos Radvilaitės šeimoje. 1764–1765 m. abiejų tėvų netekusią našlaitę ir jos brolį Ksaverą Pranciškų ėmėsi globoti dėdė, Kretingos dvarininkas ir Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Iš pradžių jos ugdymu rūpinosi prancūzės guvernantės, o 1771 m. dėdė mergaitę išvežė į Paryžių ir patikėjo Bua abatijos vienuolyno bernardinėms, kurios rūpinosi iš aukščiausio socialinio sluoksnio kilusių mergaičių lavinimu ir rengimu savarankiškam gyvenimui. Sulaukusi šešiolikos metų, mergina 1779 m. liepos 29 d. Paryžiuje ištekėjo už devyniolikmečio Austrų Nyderlandų (Belgijos) kunigaikščio, Austrijos kariuomenės artilerijos karininko Šarlio Antuano Emanuelio de Ligne, kurio tėvas Šarlis Žozefas de Ligne buvo Austrijos imperijos feldmaršalas ir diplomatas, o motina Pranciška Marija Ksaverija – Lichtenšteino kunigaikštytė. Nuotakos kraičiui dėdė perdavė 300 tūkst. livrų pinigais, dvejus rūmus Krokuvoje, vienerius rūmus Varšuvoje ir Mogilianų dvarą pietinėje Lenkijoje. Jaunieji gyveno savo jaunystės mieste Paryžiuje, vyro gimtajame Briuselyje, o vėliau persikėlė į Vieną. Tačiau jųdviejų gyvenimas nesusiklostė. Šarlis Antuanas jau po trejų metų ėmė siekti skyrybų, nes užmezgė romaną su prancūzų aktore Fleury, su kuria 1786 m. susilaukė nesantuokinės dukters Kristinos. Tais pačiais metais dukterį Sidoniją Fransuazą Šarlotę pagimdė ir žmona.
Didysis Kretingos geradaris prelatas Pranciškus Juras
Kaip pranciškonų veikla Lietuvoje neatsiejama nuo Kretingos krašto istorijos ir jos gyvenimo, taip ji neatsiejama ir nuo jos geros valios rėmėjų ir aukotojų, tarp kurių išsiskyrė prelatas Pranciškus Juras (1891–1980). Gimęs Bridų kaime prie Šiaulių, gausioje religingoje ūkininkų Mortos ir Mykolo Jurų šeimoje, kurioje jis buvo septintas vaikas iš 10-ies, nuo pat mažens siekė mokslų, per dvejus metus baigęs keturmetę pradinę mokyklą. Kadangi Jurų šeimoje vaikų buvo daug, tėvai jiems jau nuo mažens stengėsi parūpinti darbą. Taip 14-us metus einantis Pranelis tapo kooperatinės krautuvės Šiauliuose pardavėju, o po kelerių metų jau ir parduotuvės vedėju. Bet svajonė tapti kunigu jo neapleido. Tam reikėjo baigti miesto mokyklą Šiauliuose. Į ją vaikinas, palaimintas ir remiamas tėvų, įstojo 1907 m. Čia besimokydamas P. Juras įstojo į Blaivybės broliją, pasižadėdamas iki 21 m. nevartoti jokių svaigalų, taip pat įsitraukė į visuomeninę tautinę veiklą. Siekdamas savo tikslo jis patyrė, „kad, nors kelias prie Dievo trumpas, kelias prie altoriaus ilgas.“ Po mokyklos baigimo 1912 m. dėl įvairių priežasčių nepavykus įstoti į Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijas, P. Jurui, nelegaliai perėjus Rusijos-Prūsijos sieną, laivu iš Hamburgo uosto teko skubiai išvykti į Ameriką, kad išvengtų jam grėsusios tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje. Atvykęs į JAV, jis čia pasijuto „pritrenktas ir vienišas“, nes nemokėjo anglų kalbos, dėl ko jam teko dirbti sunkius darbus. Dirbdamas po 12 val. per dieną 1913 m. susirgo džiova, bet nepalaužiama P. Juro energija nugalėjo mirties šmėklą ir po pusės metų gydymo sanatorijoje jis vėl galėjo grįžti į žmones. Atkakliai siekdamas savo tikslo tapti kunigu, remiamas lietuvių išeivių geradarių, 1917 m. rudenį eidamas 26-uosius metus, P. Juras buvo priimtas į Kenricko kunigų seminariją St. Louise, kur po šv. Kalėdų vyskupas Gallagher sutiko jį priimti į savo dieceziją ir sumokėti jo mokslo išlaidas, kas leido visiškai atsidėti studijoms. Atsižvelgdama į jo uolumą, seminarijos valdžia leido P. Jurui dalyvauti tautinėje veikloje, kurios jam labai reikėjo ir visas laisvas vasaras jis leisdavo savo tautiečių kolonijose, jiems skleisdamas tautiškumo ir meilės Lietuvai dvasią. Artinantis šventimams į kunigus P. Juras troško būti paskirtas į lietuvių parapiją, nes jis ir prie altoriaus norėjo tarnauti savo tautai. Kunigo Prano Virmauskio (1884–1967) Lawrence miesto lietuvių parapijos klebono pastangomis ir jo sesers Julijonos pinigais tai pavyko padaryti, ir P. Juras kunigystės mokslus baigė Šv. Jono seminarijoje Brightone prie Bostono.
Mėlynas kraujas, arba penkios įtakingiausios Lietuvos giminės
Kretingoje per Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę viešėjęs Valdovų rūmų kultūros istorikas Eimantas Gudas pristatė šiuo metu itin populiarią savo knygą „Mėlynas kraujas“, kurioje jis gyvai, su smulkmenomis ir gausiomis iliustracijomis pasakoja apie 5 įtakingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gimines – neatsiejamą Europos elito dalį: prie karalių priartėjusias Radvilas, pirštinę šiems metusius Chodkevičius, nuo raštininkų iki kanclerių iškilusius Sapiegas, nekarūnuotus Lietuvos valdovus Pacus ir Lietuvos turtingiausius ir galingiausius Tiškevičius. Ištakos – į Vytauto Didžiojo laikus E. Gudo žodžiais, dar neseniai gyvavo nuostata, kad didikai mūsų tautai nieko gero nedavė, anksčiau buvę politiniai režimai tyčia trynė tą istorinį atminimą. „Šios knygos populiarumas parodo, kad lietuviai domisi – visuomenė jau nebemato savų didikų kaip nudžiūvusios visuomenės šakos“, – akcentavo muziejininkas istorikas. „Kai buvau 10-ties, o skaityti išmokau pusantrų, perskaičiau Adolfo Šapokos sudarytą „Lietuvos istoriją“ ir buvau nustebintas, kokia turtinga mūsų istorija, spalvingos giminės, nors jos labiau pristatomos kaip lenkų diduomenė. Ypač sužavėjo aristokratai Radvilos, jie – mano meilė, bet kadangi jais domisi ir daugiau istorikų, vien ties jais knygoje nesikoncentravau. Taip ta meilė trunka jau 20 metų, kol ir atvedė ligi šios knygos“, – apie paskatas rašyti apie LDK didikus kalbėjo E. Gudas, patikinęs, kad jo planuose – dar 2 knygos apie aukštuomenę, tarp jų – ir Žemaitijoje garsius Oginskius bei Giedraičius. LDK didikų ištakos siekia Vytauto Didžiojo laikus: „LDK pradžioje buvo kunigaikščių, kurie kėlė sąmokslus prieš valdovus, su jais buvo susidorota įvairiomis bausmėms, nes valdovai siekė turėti sau lojalių sluoksnių. Vytautas iš įvairių bajorų iškėlė diduomenę, apdalijo valdomis ir valstiečiais, suteikė valstybinius apdovanojimus. Vienos giminės ilgainiui iškilo ir matomos ligi šių dienų, kitos nuskurdo ir nunyko.“
Paklaustas, kaip įtakingiausią lietuvių aukštuomenę ir jų svarbą Europos kontekste mato kitų šalių istorikai, E, Gudas atsakė: „Kaip visuomet, didžiausias galvos skausmas yra Baltarusija: ji negali kitaip matyti ir dėl režimo, ir dėl patriotinių nuostatų. Baltarusiai dabar patiria tai, ką Lietuva išgyveno XX a. pradžioje, kai buvo norima romantizuoti istoriją. Mūsų bendrą istoriją, Lietuvos valdovus ir didikus jie nori pasisavinti, kadangi dauguma valdų apie 500 metų buvo jų teritorijoje.“
Istoriko žodžiais, ukrainiečiai nelabai težino apie tą periodą, kai priklausė LDK, kiti mano, kad Lietuvos valdovai buvo patys geriausi okupantai. Lenkijoje visos mūsų aristokratų giminės yra puikiai žinomos, ir jie jas labiau laiko savomis giminėmis. „Lenkų istorikai labai daug padarė tyrinėdami tas gimines, ir jas pavertė savomis nė nesusimąstydami. Jie žino, kad garsiausia lenkų giminė yra Radvilos. O mums dabar reikia įrodinėti, kad tai – lietuviškos giminės“, – tvirtino svečias, pastebėjęs, kad būtent Radvilų kilmė yra visu 100 proc. lietuviška, skirtingai nuo Chodkevičių, Sapiegų ir Tiškevičių, ir dar 90 proc. tikimybė, kad Pacų šaknys – lietuviškos.
LDK laikais lietuvybės samprata nebuvo siejama su kalba, svarbiausia buvo politiškai jaustis lietuviu, tauta ir kovoti už LDK, nepriklausomai nuo kalbos. LDK laikais bajorai pasisakydavo už ryšius su Rusija, bet valdovai siekė vienybės su Europa, o ne – Rusija.
Ant Imbarės piliakalnio stovėjusios kuršių pilies rekonstrukcija. Pagal archeologą Vytautą Daugudį ir architektą Sigitą Lasavicką.
1985 m. Kretingos muziejaus ekspozicija
Šiemet kretingiškiai mini dvi svarbias savo istorijos sukaktis: Kretingos ir jos valdovų vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770-metį bei tragišką praeities įvykį – Kretingos pilies sudeginimo ir jos gynėjų žūties 760-metį.
Pirmasis Kretingos vardo paminėjimas susijęs su kryžiuočių pastangomis užvaldyti ir į krikščionių religiją atversti Vakarų Lietuvoje gyvenusius kuršius bei sausumos keliu sujungti Vokiečių ir Livonijos ordinus. Lietuvos pajūrio sukrikščioninimą kryžininkai pradėjo 1252 m., kai be pasipriešinimo užėmė kuršių žemes, o naujakrikštų kraštui valdyti Klaipėdoje pastatė Memelburgo pilį. Kitų metų pavasarį Kuršo vyskupas Henrikas fon Liucelburgas ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardas fon Zainas susitarė dėl užimtų žemių dalybų. Didžiąją dalį teritorijos jiedu pasidalino 1253 m. balandžio 4 d. Kuldygos pilyje pasirašytu aktu. O Kretingos pilies apygarda buvo padalinta atskiru dalybų aktu, sudarytu kiek vėliau tą patį mėnesį.
Rašytiniai šaltiniai nenurodo, kurioje vietoje stovėjo Kretingos pilis, tačiau archeologijos ir istorijos duomenys ir vietovardžiai 1972 m. padėjo inžinieriui Ignui Jablonskiui šią pilį lokalizuoti ant Ėgliškių (seniau – Andulių) kaimo piliakalnio, esančio tarp Bajorų ir Kretingalės.
Piliakalnio aplinkoje besitelkiantys pilkapynai, kulto vietos, kapinynai, senovės gyvenvietės liudija, kad nuo I tūkst. pr. Kr. iki kryžiuočių ekspansijos šioje vietoje buvo svarbus senųjų gyventojų – protokuršių ir kuršių – teritorinis administracinis, gynybinis, ūkinis ir religinis centras. Tačiau Ėgliškių piliakalnis labiau būdingas vėlyvoms kuršių pilims, o jo tyrinėjimai parodė, kad gynybinė pilis čia buvusi įrengta tik II tūkst. pradžioje, kovų su vikingais įkarštyje.
Apie 1931–1932 m. Autoriaus archyvas
Kiekvienas Kretingoje išlikęs tarpukariu statytas namas turi savo istoriją, tik ne visada ją pavyksta sužinoti. Akmenos ir Dopulčio upelio santakoje stovintis netrukus savo 90-metį minėsiantis namas – neatsiejama tarpukariu Kretingoje garsėjusios Petronėlės ir Juozo Pabrėžų šeimos gyvenimo dalis.
Jo statytojas J. Pabrėža (1884–1944) nuėjo garbingą gyvenimo kelią nuo Nasrėnų kaime, šalia Salantų, vargingoje šeimoje gimusio piemenėlio iki Lietuvos nepriklausomybės gynėjo kario savanorio ir didžiausios Žemaitijoje Kretingos vartotojų bendrovės vadovo. 1923 m. rudenį jam pradėjus vadovauti šiai bendrovei prekių apyvarta padidėjo 10 kartų, pastatyti naujų parduotuvių pastatai Kretingoje ir Kūlupėnuose, įsteigti bendrovės skyriai Salantuose, Darbėnuose, Kartenoje, Jokūbave ir Budriuose.
J. Pabrėža buvo ir aktyvus visuomenininkas Kretingos miesto bei apskrities tarybos narys, dalyvavo Šv. Vincento Pauliečio draugijos, užsiėmusios vargingai gyvenančiųjų parama ir globa, veikloje, giedojo bažnyčios šv. Cecilijos chore. Jį mėgo ir gerbė tiek miestelėnai, tiek vienuoliai ir dvasininkai, paprasti kaimo žmonės, ateidavę pabendrauti ir pasitarti įvairiais gyvenimo klausimai. Kiekvienas jų buvo svetingai sutinkamas, išklausomas, pavaišinamas. 1925 m. sukūręs šeimą su ūkininko dukra Petronėle Želvyte (gim. 1895 m.) iš Voveraičių kaimo, kurią sutuokė ir palaimino Kretingos katalikų bažnyčios klebonas Antanas Butkevičius, susilaukė 4 vaikų – Liudos (gim. 1927 m.), Vytauto (gim. 1929 m.), Algimanto (gim. 1930 m.) ir Rūtos (gim. 1936 m.), kurios geranoriškumas ir leido sužinoti šios šeimos istoriją. Algimantui likimas lėmė gyventi tik ketverius metus, jam 1934 m. mirus nuo ūmaus apendicito priepuolio. 1935 m. J. Pabrėža iš savo, kaip kario savanorio gautoje žemėje, pastatytoje plytinėje Žvainių kaime prie Salantų pagamintų plytų kartu su savo bendražygiu Stasiu Piktuižiu (1896–1945) atnaujinęs Gaidžio kalno koplyčią, nusprendė, kad atėjo laikas tvarkyti ir savo šeimos buitį, pasistatyti namą, nes iki tol jo šeima glaudėsi bute, senojo bendrovės medinio pastato Vilniaus g. II aukšte.
„Draugystės“ sodininkų bendrijoje Kretingoje gyvenančių Birutės ir Vaidoto Kisielių sodyba išsiskiria tuo, kad ant vieno namelių kabo užrašas „Ežių muziejus“, o pravėrus jo duris pasitinka nesuskaičiuojama gausybė ežių – šmaikščių, rimtų, besišypsančių, susirūpinusių, išdidžių. Pradedant durų kilimėliu su ežiu, skulptūromis, žaislais, pagalvėlėmis, baigiant ežio formos žiedais, sagėmis, dekoratyvinėmis dėžutėmis. Pagamintų, iš ko tik nori: medžio, keramikos, stiklo, metalo, gintaro, popieriaus, siuvinių, plastiko, gamtinių medžiagų.
Apsilankymas – tarsi edukacija
Muziejaus šeimininkų žodžiais, iš viso jų kolekcijoje šiandieną yra 1 tūkst. 153 ežiai, vienas dar pakeliui iš Lenkijos, kitas tūno gretimame jų gyvenamajame name. Mat, prisikaupus kolekcijai, kurią anksčiau talpino savo namuose, prireikė atskiros erdvės – pasitaikius progai, iš kaimyno įsigijo gretimą sklypą, kurį ir pavertė Ežių muziejumi.
Birutė jame „dirba“ gide, o šiemet 70-metį švęsiantis Vaidotas, buvęs profesionalus muziejininkas ir fotografas – ilgus metus jis dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje Fotografijos skyriuje – vadybininku ir muziejininku, nes visa kolekcija išsamiai aprašyta ir sunumeruota jo sudarytuose kataloguose.
Namelyje kaupiama kolekcija, o kieme įrengtos edukacinės ir pramogų erdvės vaikams: iš įvairaus dydžio akmenų išdėliotas masažinis Kneipo takas, atšilus orams šeimininkai dalį ežių apgyvendina lauke, išneša įvairių žaidimų, kamuolių, kad atvykę vaikai galėtų pasiausti po sodybą.
„Vaikai uždaroje erdvėje ilgai neišlaiko dėmesio, jiems norisi judėti. Pati ilgus – 42-jus – metus dirbau istorijos mokytoja, žinau, kaip pedagogams norisi kuo įdomiau užimti vaikus. Tad tarsi padedu jiems rengti edukacines valandėles: prigalvoju visokių pasakojimų apie ežius, ne tik iš kur atkeliavo vienas ar kitas eksponatas, kokia jo sukūrimo istorija, bet ir pasakoju apie gyvąją gamtą, kuo įdomus ežio gyvenimas, kokią svarbą jis turi mūsų ekosistemoje“, – aprodydama sodybos erdves pasakojo 71-erių B. Kisielienė.
Klaipėdos gatvė Vokietijoje 1904 m. išleistame Kretingos apylinkių žemėlapyje
Klaipėdos gatvė yra viena seniausių Kretingos gatvių, nors miesto dalimi ji tapo tik prieš 90 metų. Tačiau ilgus šimtmečius ja ėjo kelias į Vakarų Europą, o ties Bajorais buvusi valstybinės sienos užkarda skyrė kretingiškius nuo Vakarų civilizacijos.
Klaipėdos gatve nuo seno ėjo svarbus prekybos traktas, jungęs šiaurės vakarų Žemaitiją su Klaipėdos uostu. Ypač jo reikšmė išaugo XVI a. pabaigoje, kai po Valakų reformos gerokai pagausėjo eksportui auginamų grūdinių kultūrų derlius. Nuo Salantų ar Kartenos pusės vykę pirkliai su prekėmis į šį kelią per Akmenos upę kėlėsi prie Kretingos dvaro. 1609 m. suteikus Kretingai Magdeburgo teisę ir pastačius Karolštato miestą, iš jo turgavietės Klaipėdos kelio link buvo vykstama Birutės gatve, per Akmenos slėnyje kūpsančią salą. Nuo jos Pelėdos kalno šlaitu keliauninkai kilo į priešingame krante buvusį Kretingos kaimą, žemaičių vadintą Kretingsodžiu.
Apie Pelėdos kalną, nuo kurio prasideda Klaipėdos gatvė, iki šiol sklando įvairūs gandai. Vienas jų mena, kad ant kalno stovėjusi Kretingos pilis. Esą, kryžiuočiams ją užpuolus, pilies gynėjai taip gerai paslėpė savo turtus, kad tvirtovę užėmę užpuolikai nieko nerado. Pasakojama, kad kartą per metus kalno papėdėje ties Akmena atsiveria urvas, vedantis į pilies požemius. Esą, ne vienas drąsuolis pro šį urvą išėjo ieškoti paslėptų lobių, tačiau grįžti iš požemių nė vienam nepavyko.
Ant Pelėdos kalno gatvės pradžioje, dešinėje jos pusėje, XVII–XVIII a. stovėjo trys Kretingos kaimo sodybos. Vienoje jų, ties kryžkele su Palangos vieškeliu, veikė smuklė. Toliau, sienos su Prūsija (Vokietija) link, abipus kelio plytėjo bendrosios kaimo ganyklos ir pievos. Nuo jų į vakarus tęsėsi dirbami laukai, už kurių ošė beržynas. Kitapus valstybinės sienos vokiečių teritorijoje dešinėje kelio pusėje driekėsi Lampzaičių (Lampsaten), tarp kelio ir Akmenos upės – Bajorų (Bajohren), o gatvės gale arčiau santakos su Tenže – Šlažių (Schlaszen) kaimų žemės.
Tursunali Kuzijev su uzbekų ir rusų kalba išleista Stasės Vaineikienės knyga „Pabėgėlės užrašai“.
2022 m. nuotr. iš interneto
Santykius tarp tautų, nepriklausomai nuo jas skiriančių atstumų, kultūrinių ir religinių skirtumų, kuria ne tik šalių diplomatai, bet ir seniau gyvenusių žmonių knygos, laiškai ir atsiminimai.
2016 m. Taškento sendaikčių turguje nusipelniusio Uzbekistano kultūros veikėjo Tursunali Kuzijevo įsigytame 1892 m. vokiečių kalba išleistame Martyno Liuterio „Senojo ir Naujojo Testamento“ leidinyje, tarp knygos puslapių, rastas atvirlaiškis užminė mįslę, kurios įminimas sugrąžino mus į prieš 100 metų Vidurinėje Azijoje vykusius dramatiškus įvykius, kurių dalyviai ir liudininkai buvo palangiškių Stasės ir Liudo Vaineikių šeima.
T. Kuzijevas šioje knygoje rastą daktaro L. Vaineikio apie 1921–1922 m. rusų kalba rašyto ir iš Palangos išsiųsto atviruko, kuriame buvo pavaizduotas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas „Regėjimas“, kopiją nusiuntė dar nuo 1988 m. Lietuvos kultūros fondo suvažiavimo laikų pažįstamam vilniečiui visuomenininkui Ričardui Garuoliui, su kuriuo jis ilgą laiką palaikė gerus tarpusavio santykius, susirašinėjo. Atvirlaiškyje matoma tik laiško, rašyto vienam Vidurinėje Azijoje pasilikusių ten sutiktų daktaro bičiulių, gal ir lietuvio, pabaiga, kurioje jis kviečiamas atvykti į Lietuvą ir jam paaiškinama paveikslo „Regėjimas“ vizija – valstybės herbas, vaizduojantis iš gilaus miego pabudusią Lietuvą. T. Kuzijevą sužavėjo daktaro L. Vaineikio (1869–1938) asmenybė, jo profesinė, kultūrinė ir tautinė veikla, o sužinojęs, kad jo žmonos S. Vaineikienės knygoje „Pabėgėlės užrašai“ aprašyti 1914–1921 m. įvykiai Vidurinėje Azijoje, jis užsidegė idėja šią knygą uzbekų ir rusų kalbomis išleisti Uzbekijoje.
Pedagogė Bronė Liniauskienė, kurią visą gyvenimą lydėjo kūryba, „Pajūrio naujienoms“ yra sakiusi, kad kitos profesijos žmogumi savęs neįsivaizduoja: „Jeigu galėčiau pakartoti gyvenimą, vėl būčiau mokytoja“.
Pedagogė ir poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė ir Kretingos rajono Garbės pilietė Bronė Liniauskienė, dėl gimtosios kalbos ir poetinio žodžio puoselėjimo tapusi Kretingos legenda, šiemet kovo 20 dieną būtų šventusi savo 100-mečio jubiliejų. Keturis dešimtmečius ji dirbo dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja ir mokė gimtosios kalbos grožio, išleido 7 poezijos knygas – paskutinioji jų buvo rinktinė „Kregždės praauga dangų“.
Kai B. Liniauskienė šventė savo 85-metį, teko su ja rengti interviu „Pajūrio naujienoms“. Tuomet B. Liniauskienė sakė mananti, kad kretingiškiai, ypač buvę kolegos ir mokiniai, ją labiau žino kaip mokytoją, o ne kaip poetę. „Aš visąlaik mokiau vyresniųjų klasių mokinius. Tai – labai įdomūs žmonės, su kuriais galima buvo kalbėtis įvairiomis temomis. Net jeigu keli mokiniai klasėje buvo smalsūs, verta buvo dirbti vien dėl jų, – prisiminė mokytoja, patikindama, kad kitos profesijos žmogumi savęs ji neįsivaizdavo. – Jeigu galėčiau pakartoti gyvenimą, vėl būčiau mokytoja.“
Mokytojos B. Liniauskienės darbą visą gyvenimą lydėjo ir kūryba. Ji tikino, kad poezija nuo vaikystės jai buvo atgaivos šaltinis. „Mano atrama – žemė ir tėviškė. Visąlaik gedavau tėviškės, savos žemės kampo, kurių anksti netekau. Todėl mano poezija nėra moderni ir jauniems žmonėms ji nepatinka“, – tuomet samprotavo kūrėja. Per visą jos poeziją – nuo ankstyvosios iki pačios brandžiausios – brėžiama laiko linija. Vieno gyvenimas toks, kito – kitoks: laikas kažką palieka, kažką nusineša. Džiaugsmas ir ašaros – taip pat laikinumo požymiai.
Senatvė neužgožė gyvenimo geismo
Tuomet devintą dešimtį įpusėjusi iškili moteris atrodė žvali, išsaugojusi itin gerą atmintį ir šviesų protą. Jos būtį apsunkino vien tai, kad po sudėtingų kojų operacijų sunkiai vaikščiojo, bet, tikino, kaitę telefonai nuo pokalbių su draugėmis, gyvenančiomis visoje Lietuvoje, aplankydavę ir buvę mokiniai.
„Neturiu kojų, bet turiu rankas, akis, galvą, aiškų protą. Man bjauru klausytis, kaip seni žmonės kalba apie „smertį“. Iš tikrųjų, kalbėdami apie mirtį, jie galvoja apie gyvenimą. Čia tik virkavimai, savęs gailestis. Kai reikės, „smertis“ pats ateis, nepriklausomai nuo kalbų apie ją“, – realistiškai į žmogaus egzistavimo reiškinius tuomet žvelgė B. Liniauskienė.
Ligi gyvenimo pabaigos pedagogė ir poetė nesiskyrė su savo ištikimiausiais draugais – knygomis, ypač poezijos ir naujausios lietuvių autorių prozos. Jų parūpindavo artimieji: duktė Audronė Liniauskaitė, Klaipėdos universiteto docentė psichologijos mokslų daktarė, ir anūkas Antanas Kairys, dabar – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas.
Dzūkijoje dabar įsikūręs poetės sūnus Jonas Liniauskas dvi kadencijas – nuo 2002 iki 2011-ųjų – buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. Trys Jono vaikai, poetės anūkai, pasirinkę humanitarines specialybes: Jonas jaunesnysis dėsto filosofiją, Povilas baigė Dailės akademiją, o Gabrielė pasirinko socialinius mokslus.
|
|
