|
|
|
Mūsų žmonėsRokas Balsys: „Afrika man dovanojo daugiau negu jai atidaviau“
Penkias savo gyvenimo savaites savanorystei Rytų Afrikoje, Tanzanijoje, paskyręs kretingiškis Rokas Balsys išvykdamas pažadėjo sugrįžti: „Pasakiau sau, kad dar daug ko čia nenuveikiau, daug liko pamatyti, išgyventi, padėti, ir buvau išgirstas – gavau kvietimą pasvarstyti apie vadovavimą naujai kelionei ir šiuo metu jau planuojame pirmąją lietuvių misiją į Tanzaniją 2018 metų vasarą.“ Gyvenimą pakeitusį mėnesį Dodomos mieste, dabartinėje Tanzanijos sostinėje, Rokas praleido kartu su bendraminčiais – dar trimis studentais iš Mančesterio universiteto, kuriame studijuoja, parapijos. „Šio projekto tęstinumas universiteto parapijoje – garantuotas. Bet iš Lietuvos didesnė grupė savanorių nėra vykusi į Afriką. Mane labai sužavėjo ši idėja. Ir nors kitais metais jau būsiu baigęs universitetą bei turėčiau pradėti žvalgytis karjeros galimybių, privalau grįžti. Po kelionės mes visi suvokėme, kad ne tiek mes padėjome jiems, kiek mums patiems ši kelionė padėjo augti dvasiškai – tiek buvome apdovanoti “, – sakė R. Balsys. Laimė – paprastume Rokas prisipažino, kad sugrįžimas į realybę nebuvo lengvas – keista praustis šiltame duše, turėti elektrą, internetą, o prekybos centre matyti penkiolikos rūšių dešras. „Tanzanijoje išmokome kitaip elgtis su daugeliu dalykų, pavyzdžiui, – maudytis po dušu ir kaupti nutekantį vandenį kibire, kad jį būtų galima panaudoti dar kažkam. Tas prabangos nebuvimas manyje iš naujo pažadino paprastumo sampratą. Aš ją jau ir iki tol buvau pajutęs, kadangi augau Pranciškonų parapijoje, o jiems paprastumas yra labai svarbus, tačiau Afrikoje tuo įsitikinau iš praktinės, gyvenimiškos pusės“, – sakė R. Balsys. Vaikinas įsitikinęs, kad būtent jame ir slypi laimė: „Vykdami į mokyklą, kurioje savanoriavome, dviračiais kasdien pravažiuodavome kaimus, kur žmonės gyvena molio ir šiaudų trobose. Kai pamatai, kad jie nuolat šypsosi, ir iš savo neturėjimo pasiruošę tau atiduoti paskutinį savo maistą, negali likti abejingas – keiti savo požiūrį radikaliai.“
„Mergaitės su vandens skėčiu“ vardas liko paslapty
„Tegul kalba darbai, ne skulptorius“, – pakviestas į Kretingos dvaro šventės „Vario dūdų ritmu“ sceną, kad būtų padabintas ąžuolo vainiku, žodžių šykštėjo fontano skulptūros „Mergaitė su vandens skėčiu“ autorius klaipėdietis restauratorius Vytautas Baranskas.
Iš dirbtuvių Darbėnuose – į Holivudo rezidenciją
Iš Darbėnų kilęs, Palangoje gyvenantis, tačiau jau kaip retas svečias čia besantis skulptorius Andrius Petkus šią vasarą vos trumpam grįžo, kad įgyvendintų savo sumanymą – greta pramogų klubo „Kupeta“ įkurtų interaktyvų „Palangos pasakų parką“. Čia jį ir pasiekė netikėta žinia, kad dvi jo anksčiau sukurtas skulptūras – 5 m aukščio „Šventa meilė“ ir 3,5 m „Korida“, eksponuotas tarptautinėje internetinėje galerijoje „Saatchi art“, – nupirko Holivudo žvaigždė Robertas Downey jaunesnysis.
Antano Mončio švilpiai – kitaipAntano Mončio švilpiai – kitaip
Grupės entuziastų dėka į Antano Mončio namus-muziejų Palangoje sugrįžo po pasaulį išsibarstę garsaus kraštiečio menininko A. Mončio sukurti švilpiai. Tačiau sugrįžo kitaip – ne įprastos formos, o 35 inovatyvūs švilpiai, pristatyti interaktyvioje muziejaus ekspozicijoje.
Mažame medalyje sutelpa visas pasaulis
„Daugiaplanis Petro Barono gyvenimas asocijuojasi su dvipusiu medaliu. Nesvarbu, ar aversas, ar reversas, – yra skirtas Šventajai. Nesvarbūs esamų ar kuriamų darbų dydžiai. Svarbu kūrybos visuma, kuri regima mūsų kultūroje“.
Knygoje – Kretingos krašto žydų gyvenimas
Kada ir kaip kūrėsi, gyveno ir išnyko žydų bendruomenės Kretingos krašte – Kretingos ir Salantų miestuose, Darbėnų ir Kartenos miesteliuose, Jokūbave bei Laukžemėje, – pasakoja Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas neseniai dvikalbiame – lietuvių ir anglų kalbomis – pasirodžiusiame leidinyje „Kretingos krašto žydai“.
Po šimtmečio į gimtinę sugrįžo darbais
Darbėnų gimnazijos bibliotekoje surengta iš šio krašto kilusios visuomenės veikėjos – atvirukų leidėjos ir pirmojo knygyno Kaune įkūrėjos – Onos Vitkauskytės spaudinių paroda. Anot bibliotekos vedėjos Ambrozinos Burbienės, ši unikali, suvienytomis daugelio žmonių pastangomis į Darbėnus atkeliavusi paroda veiks ligi rudens, kol į gimnaziją sugrįš mokiniai.
Užkietėjusi keliautoja jaukinasi Australiją
Kretingiškė Viktorija Bočkutė per 25 savo gyvenimo metus jau spėjo pagyventi Portugalijoje, Amerikoje bei Turkijoje, o šiuo metu savo naujais namais vadina tolimąją Australiją.
Kostas Jagutis – nepelnytai pamirštas Kretingos fotografas
Norisi tikėti, jog kretingiškiams yra žinomi, o galbūt ir kai kurių šeimų nuotraukų albumuose tebesaugomi pranciškonų spaustuvėje leisti tarpukario atvirukai su Kretingos vaizdais, įdomios, grafiniais piešiniais ir užrašais apipavidalintos, fotografuotinės Kretingos panoramų vinjetės bei atvirlaiškiai. Atsirastų ir tokių, kurių namuose tikriausiai saugomi ir pranciškonų leisti žurnaliukai „Šv. Pranciškaus varpelis“, „Pranciškonų pasaulis“, gausiai iliustruoti nuotraukomis, tačiau beveik visur kukliai nutylėta fotografo pavardė.
Aplodismentai Ramunei ir jos saksofonui
Sėkmingai baigusi Malmės (Švedija) muzikos akademiją, į Kretingą sugrįžo diplomuota saksofonininkė Ramunė Jašinskaitė. Kurti – įdomiau Tačiau gimtinėje per ilgai užsibūti muzikė neketina – įsikurs šalia esančiame gilias džiazo tradicijas turinčiame uostamiestyje, o kada nors galbūt ir sostinėje, kur taip pat nemažai bičiulių turi iš anksčiau. Merginos planuose – daugybė tarptautinių projektų, kuriuose dalyvauti kviesis senus pažįstamus iš Lietuvos, taip pat naujus draugus iš Skandinavijos šalių. „Man labai patinka ką nors sugalvoti naujo, kurti kompozicijas. Taip realizuoju save. Be to, esu iš tų menininkų, kurie visada groja tik savo sukurtus kūrinius, o ne tradicinius“, – atviravo R. Jašinskaitė. O ar daug laiko per dieną muzikei tenka praleisti prie natų ir mėgstamo instrumento? Pasirodo, – ne. Ji dirba, kada nori, ir tiek, kiek nori. „Būna dienų, kai negroju ir nerašau. Niekada nebaudžiu savęs. Juk mokytis, tobulėti galima lankantis ir kitų menininkų koncertuose, skaitant įdomią filosofinę literatūrą, semiantis įkvėpimo gamtoje“, – taip į šį klausimą atsakė Ramunė. Anot pašnekovės, šiuo metu jos muzikoje gausu improvizacijos, ji – įkvėpta skandinaviškojo džiazo stiliaus, kuris nuo amerikietiškojo skiriasi skambesiu, yra melodingesnis, labiau minimalistinis, sudėtingesnio ritmo. Didelės scenos baimės Ramunė niekada nejautė, bet lengvą jaudulį ir nerimą, kaip pasiseks, – visada. „Užlipus ant scenos, per pirmąsias kelias minutes mano pareiga akimis nuskenuoti publiką ir suprasti, kokia ji, ko jai reikia, ko čia susirinko. Būna koncertų, kai reikia kalbėti, bendrauti. O kartais publikai malonu vien tik klausytis muzikos“, – sakė ji. Bene nuoširdžiausia Ramunės kritikė ir vertintoja – mama, kurios gyvenimas taip pat susietas su muzika. Birutė Jašinskienė dabar yra Darbėnų gimnazijos muzikos mokytoja. „Kiekvienas, kad ir menkas, mano pasiekimas, mamą džiugina“, – šypsojosi pašnekovė.
|
|
