Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar žinote, kokios bus savivaldybių naujai išrinktų merų funkcijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Gatvė 1771 m. Kretingos miesto ir dvaro žemėlapyje. Punktyrine linija pažymėta realiai naudota kelio ruožas, vedantis per Dopulties slėnį. Braižė dvaro matininkas Pranciškus Jodka. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Užbaigta pora metų trukusi Vilniaus gatvės rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė šio kelio, nuo seno jungusio miestą su dvaru, vaizdą.

Nuo Kretingos miesto įkūrimo XVII a. pr. tai buvo užmiesčio kelias, jungęs miestą ir bernardinų bažnyčią su dvaru, Salantų ir Darbėnų keliais. Kelio pradžioje priešais bažnyčią buvusi nemaža aikštelė, kurioje savo vežimus palikdavo atvykę parapijiečiai. Nuo važiuojamosios dalies ją skyrė medinė statinių tvora, priešais kurią XIX a. stovėjo monumentalus kryžius su koplytėle. Už aikštelės stūksojo aukšta akmenų mūro bernardinų sodo, o toliau palei kelią – šventoriaus tvora.

Kairėje pusėje stovėjo medinis gyvenamasis namas su bažnyčios tarnautojų būstais. Toliau nuo jo pakelėje veikė kapinės, kuriose ir šalia esančiame šventoriuje iki XVIII a. pabaigos laidoti mirę parapijiečiai. Už jų tolyn į šiaurę driekėsi vienuolyno žemė, kuria kelias ėjo link dvaro valdų.

1771 m. žemėlapis liudija, kad pagal pirminį sumanymą dvarą su bažnyčia turėjo jungti plati ir tiesi gatvė. Tačiau rimta kliūtimi tapo Dopulties upelio slėnis ir status bei aukštas kairysis krantas, kuriam įveikti teko daryti nemažą lankstą. Nuo bažnyčios upelio link kelias leidosi šlaitu ties dabartiniais namais Vilniaus g. 9 ir 11, kirto platų santakos su Akmena slėnį, o iš jo palei namą Vilniaus g. 17 kilo į aukštyn. Pliaupiant lietums ir žiemą šis kelio ruožas tapdavo labai slidus ir pavojingas, todėl, sutarus su vienuolynu, vykstantiems į bažnyčią leidžiama buvo važiuoti per vienuolyno palivarko kiemą ir užtvankos pylimu.

Pasibaigus vienuolyno žemei, kelias toliau kirto prieglaudos valaką, kuris prasidėjo ties dabar dešinėje pusėje esančių antrųjų senųjų kapinių šiaurine riba. Dar už 110 metrų buvo įvažiuojama į vaito valaką – Vaitiškes. Šiuo sklypu iki XVIII a. pabaigos vietoje atlyginimo naudojosi Kretingos vaitas – dvaro skiriamas aukščiausią valdžią turėjęs pareigūnas, vadovavęs miesto tarybai ir baudžiamąsias bylas nagrinėjusiam teismui. Nuo dabartinės Žemaitės alėjos abipus kelio prasidėjo dvaro palivarko žemė. Čia kelias pirmiausia ėjo ganykla, kurią pravažiavus dešinėje pusėje į rytus nutįsęs buvo ilgas akmenų pylimas. Už pylimo toliau kelias kirto dirbamą lauką, už kurio prie upelio stovėjo dvaro sodyba. Ją nuo seno juosė medinė užtvara, sauganti nuo nepageidaujamų svečių ir žvėrių. Vykstant karams su švedais ir Lietuvos magnatų tarpusavio kovoms, kunigaikščių Sapiegų laikais XVII–XVIII a. sodybą saugojo gilus griovys ir aukšta akmenų siena, kurioje kelyje nuo miesto buvo įrengti vartai su pakeliamu tiltu.


Kunigas Juozas Olšauskas. XX a. 8-as deš. Žemaičių vyskupystės muziejaus Varniuose nuotr.

Sovietinės okupacijos metais šimtams Lietuvos katalikų kunigų teko patirti valdžios persekiojimus ir represijas. Jie buvo žudomi, įkalinami konclageriuose, tremiami ir kitaip persekiojami visą okupacijos laikotarpį. Vienas jų buvo ilgametis Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Juozas Olšauskas (1910–1988).

Jis gimė 1910 m. Mažeikių apskrities Židikų miestelyje, valstiečių šeimoje. Tėvai Marcelė ir Juozas valdė 22 ha žemės, šeimoje augo 5 vaikai. 1921–1924 m. jis lankė vietos pradžios mokyklą, vėliau įstojo į Mažeikių gimnaziją, kurią baigė 1932 m. Tais pačiais metais priimtas į Telšių dvasinę seminariją, kurią baigęs 1937 m. buvo įšventintas kunigu. Paskirtas vikaru į Plungę, čia išbuvo iki 1942 m., iš kur buvo perkeltas į Mosėdį. 1943 m. birželį jaunas ir energingas kunigas paskiriamas Pakutuvėnų bažnyčios klebonu, čia rūpinasi Plungės bažnyčios klebono Povilo Pukio (1882–1964) pastangomis ir lėšomis baigiama statyti Pakutuvėnų mūrine bažnyčia. Kaip rašo Pakutuvėnų kaimo istorijos tyrinėtoja Jolanta Klietkutė, naujasis klebonas mokėjo bendrauti ne tik su vaikais ir jaunimu, bet ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Buvo geras psichologas, greitai susipažino su vietos bendruomene, ją įtraukė į baigiamos statyti bažnyčios užbaigimo ir vidaus įrengimo darbus. Mokėjo juos įtikinti paaukoti ąžuolines lentas bažnyčios suolams pagaminti ar kitaip prisidėti prie bažnyčios užbaigimo. Vasarą statyboje dirbusiam jaunimui iš Plungės klebonas negailėjo knygų iš savo gausios bibliotekos, visada būdavo geros nuotaikos, kuria užkrėsdavo ir aplinkinius. Be savo tiesioginių kunigo pareigų, jis dėstė tikybą kaimyninio Aleksandravo kaimo pradžios mokykloje. Atvykdavęs į ją kartu su bažnyčios vargonininku, vaikus mokė giedoti kalėdines ir velykines religines giesmes. Naujai pastatyta Pakutuvėnų bažnyčia tapo apylinkės dvasiniu ir kultūriniu židiniu. Deja, tai tęsėsi neilgai.


Piešė signatarų portretus

  • Mūsų žmonės
  • 2022-02-18
Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokinės Aistės Slušnytės konkursinis darbas – signataro Justino Staugaičio portretas

Kretingos muziejaus surengtam piešinių konkursui „Vasario 16-osios akto signatarų portretai“ buvo atsiųsti 165 darbai iš 19-os ugdymo įstaigų, 11-os vietovių: Jokūbavo, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Kūlupėnų, Palangos, Panevėžio, Pasvalio, Veiviržėnų, Vėliučionių, Vilniaus.

Be to, kad mokinių darbus vertino komisija, simpatijas buvo galima išreikšti ir feisbuko patiktukais.

Konkurso nugalėtojais tapo ir daugiausia patiktukų surinko: I–IV pradinių klasių grupėje (40 darbų) – Jokūbas Šimkūnas (Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija), Adelė Kerbelytė (Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro dizaino studija „Kukutis“), Bella Katkevičiūtė (Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimn.), feisbuko patiktukų dauguma atiteko Emilijai Geležauskaitei iš Kauno Prezidento Valdo Adamkaus gimnazijos.

Penktų–aštuntų klasių grupėje (80 darbų) nugalėjo: Ernesta Karpaitė (Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazija), Tadas Daukša (Vydmantų gimnazija), Austėja Kaulickytė (Kretingos Simono Daukanto progimnazija), feisbuko patiktukų dauguma – Gintautė Raudoniūtė (Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinė mokykla).

Pirmų–ketvirtų gimnazijos klasių grupėje (45 darbai) laimėjo: Mindaugas Puplesis (Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazija), Kamilė Kairiūkštytė (Kauno LSMU gimnazija), Edvinas Zubė (Pranciškonų gimnazija), feisbuko patiktukų dauguma – Aistė Slušnytė (Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija). Nugalėtojų laukia atminimo dovanėlės.

„P. n.“ Informacija


Lazdos – stiliaus, buities, apeigų atributas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-02-18
Nijolė Vasiliauskienė: „Žiūriu aš į tas lazdas ir galvoju, kiek sumanumo į jas įdėta. Ne vien lazdos, bet dažnai ir paprasti darbo įrankiai mūsų senolių išdrožti su tokia meile ir atidumu. Mūsų tauta visąlaik mėgo grožį: darė, kad ir pačiam patiktų, ir kitam būtų gražu.“

Kretingos muziejuje sukaupta 36-ių skirtingų įvairios paskirties lazdų kolekcija, kurioje – nuo grafų Marijos ir Aleksandro Tiškevičių auksinių vestuvių jubiliejinės lazdos iki lazdos apsiginti nuo šunų ir ypač išradingos lazdos-kėdutės.

Daugiausia surinkta Žemaitijoje

Daugumos lazdų autoriai nežinomi. „Jeigu šios lazdos prabiltų, jos daug papasakotų apie meistrus, jų gyvenimo filosofiją, buitį, to meto papročius“, – įsitikinusi Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė.

Daugumos kolekcijos lazdų amžius – per 200 metų. Jos buvo pradėtos rinkti, kai 1935-aisiais buvusiame garsaus krašto gydytojo Felikso Janušio raudonplyčiame name Kęstučio gatvėje buvo pradėtas kurti Kretingos muziejus.

N. Vasiliauskienės žodžiais, pirmasis šio muziejaus direktorius Juozas Žilvitis važinėjo į ekspedicijas po visą Lietuvą, rinko įvairius eksponatus, pargabeno ir įdomių lazdų. Vis dėlto daugiausiai lazdų surinkta Žemaitijoje – Kretingos, Salantų, Platelių, Beržoro apylinkėse. Vėliau jas rinko muziejaus vadovas Juozas Mickevičius ir kiti muziejininkai.

Lazdos išdrožtos iš ąžuolo, obels, slyvos, net kadagio krūmo, pagamintos iš metalo, išmargintos zoomorfiniais, augaliniais motyvais, bet svarbiausia – daugumos jų viršų puošia galvos: žmogaus, žalčio, šuns, velnio ir kt.


Klierikai džiaugiasi reta proga pabūti prie Baltijos jūros Kuršių nerijoje. 1935–1936 m. Centre – Jonas Petraitis. Autoriaus archyvas

Iškylautojai plaukia laivu iš Kuršių nerijos į Klaipėdą. Centre Vincas Zajančkauskas. 1935–1936 m. Autoriaus archyvas

Išlikusios senovinės fotografijos – svarbi mūsų istorinio paveldo dalis – dar ir šiandien padeda atskleisti ne vieną išnykusių pastatų, sunaikintų paminklų, istorinių įvykių, žinomų asmenybių ir kitas paslaptis.

Kretingos pranciškonų gimnazijos Šv. Antano kolegijoje prieškariu besimokiusio ir kunigu-misionieriumi siekusio tapti Jono Petraičio (1916–1992), pasirinkusio vienuolio Ambrozijaus vardą, buvusiame archyve išsaugotose nuotraukose šiandien galime matyti ne tik šių jaunuolių kasdienybę, bet ir jų laisvalaikį, išvykas bei keliones. Kunigais ir pranciškonais pasiryžę tapti iš visos Lietuvos suvažiavę jaunuoliai Kretingoje gaudavo ne tik nemokamą vidurinį išsilavinimą, bet ir visą išlaikymą, galimybę po jos baigimo tęsti dvasinius mokslus Europos katalikiškuose universitetuose ir kunigų seminarijose. Jie, besimokydami Kretingoje, iš savo gimnazijos bendraamžių išsiskyrė tuo, kad, kaip ir pranciškonai vienuoliai, nešiojo abitus ir gyveno gimnazijos bendrabutyje, kur vidaus tvarką prižiūrėjo jų vyresnieji broliai. J. Petraitis po išeitų dvasinių mokslų Italijos sostinėje Romoje kunigu ir vienuoliu vis dėlto netapo. Pasirinkęs pasaulietišką gyvenimą, sovietiniais metais nuo 1945 m. dirbo pedagogu įvairiose Kretingos švietimo įstaigose ir apie savo prieškarinę veiklą, siekiant kunigystės, neprasitardavo net ir artimiausiems draugams ar bičiuliams.

Šv. Antano kolegijos klierikų ir pranciškonų vienuolių išvykos į Kuršių neriją nuotraukose išsiskyrusi viena neogotikinio paminklo fotografija, kuri kaip ir nesusijusi su šia išvyka, buvo užmiršta ir beveik dešimtmetį ramiai gulėjo autoriaus fotoarchyve, nors ji vėliau pasirodė esanti pati vertingiausia. Laikas – geriausias žmonių, jų nuveiktų darbų ir istorijos vertintojas – savaip pakoreguoja senų fotografijų ir jose įamžintų asmenybių svarbą.


Grafaitė Aleksandra Marija Sofija Marcelina Tiškevičiūtė Kretingos dvaro Žiemos sode. Nežinomas fotografas. Apie 1908 m. Kretingos muziejus

Kretinga garsėja kaip vienuolynų miestas, kuriame gilias tradicijas turi pranciškonai. Tačiau dalis kretingiškių savo gyvenimą siejo ir sieja ir su kitomis vienuolijomis. Tarp jų buvo grafaitė Aleksandra Tiškevičiūtė, pasirinkusi tarnystę Mirštančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijoje.

Būsimoji vienuolė gimė 1893 m. liepos 15 d. grafų Aleksandro ir Marijos Puslovskytės Tiškevičių šeimoje, motinai priklausančiame Rusijos imperijos Lenkijos Karalystės Suvalkų gubernijos Išlaužo dvare, buvusiame tarp Prienų ir Kauno. Tai buvo ketvirtasis grafų vaikas ir antroji dukra, kuri tėvo, motinos ir senelės iš tėvo pusės garbei buvusi pakrikštyta Aleksandra Marija Sofija, o taip pat krikšto metu gavo ir ketvirtąjį – Marcelinos vardą.

Aleksandros tėvai po santuokos nuo 1887 m. gyveno Lentvario dvare, o vasaras mėgo leisti Nemuno kairiajame krante stovėjusiame Išlaužo dvare, kurį grafienė Marija Tiškevičienė buvo gavusi kraičiui. Tačiau netrukus po mergaitės gimimo šeima persikėlė į kitą Lietuvos kraštą – į Kretingos dvarą, kuris Aleksandrui Tiškevičiui atiteko paveldėtojams galutinai pasidalinus mirusio tėvo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) nekilnojamąjį turtą.

Vyresniesiems broliams Stanislovui ir Juozapui išvykus mokytis į Liepojos ir Mintaujos gimnazijas, Aleksandra su seserimis – dvejais metais vyresne Marija ir vieneriais jaunesne Elena augo namie, prižiūrimos guvernančių. Sesutei Marijai 1896 m. kovo 14 d. netikėtai nuo ūmaus smegenų uždegimo mirus, ji liko vyriausia mergaite šeimoje.

Mokslo žinių pagrindus mergaitė įgijo namuose, kur ją su jaunesnėmis seserimis Elena, Ona, Izabele, Imakulata ir broliais Kazimieru bei Jurgiu mokė samdomos mokytojos. Nuo vaikystės formuojantis Aleksandros asmenybei ir pažiūroms didelės įtakos turėjo religingumu ir dievobaimingumu pasižymėjusios motina Marija ir senelė Sofija Tiškevičienė, taip pat teologija besidominti ir asketišką gyvenimą gyvenusi teta, tėvo sesuo, filantropė Marija Tiškevičiūtė (1871–1943), išugdžiusios mergaitei tvirtą tikėjimą, pamaldumą, meilę artimajam.


Moksliniu leidiniu pagerbė krašto tyrinėtoją Igną Jablonskį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-01-21
Archeologę humanitarinių mokslų daktarę Eglė Rimkienę, prieš pusantrų metų pradėjusią dirbti Kretingos muziejuje, žavėjo jos pirmtako savamokslio kraštotyrininko ir archeologo Igno Jablonskio asmenybė, kurios veiklos įprasminimui ji ėmėsi surengti konferenciją ir išleisti mokslinį leidinį.

Leidinio pagrindą sudaro mokslinės publikacijos.

Kretingos muziejaus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėjos Eglės Rimkienės rūpesčiu neseniai išleistas mokslinis leidinys „Kretingos rajono archeologiniai tyrimai ir perspektyvos“, skirtas Lietuvai svarbaus kraštotyrininko inžinieriaus, savamokslio archeologo, Kretingos rajono Garbės piliečio Igno Jablonskio 110-osioms gimimo metinėms. Šis leidinys ne tik plačiai nušviečia I. Jablonskio darbus, šios asmenybės svarbą archeologijai, kraštotyrai, etnografijai, – jame taip pat apžvelgiami ir naujausi Kretingos rajono archeologiniai tyrimai.

Sutelkė šalies mokslininkus

Pasak E. Rimkienės, leidinys gimė iš mokslinių pranešimų, kurie buvo perskaityti pernai I. Jablonskio 110-osioms gimimo metinėms Kretingos muziejuje surengtoje konferencijoje.

Per 100 puslapių apimties leidinyje – 8 publikacijos, parašytos 14 autorių. Penki jų – Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė Nijolė Raudytė, Vilniaus universiteto mokslininkai Lijana Muradian ir Algimantas Merkevičius, Klaipėdos universiteto mokslininkas Gintautas Zabiela – savo publikacijose atskleidė J. Jablonskio – Lietuvos pajūrio krašto kultūros paveldo, pilkapių ir piliakalnių tyrinėtojo – biografiją, bibliografiją, mokslinę veiklą ir jos svarbą Kretingos krašto ir visos šalies kontekste.

Šie ir kiti mokslininkai – Medeina Gailiūtė iš Vilniaus universiteto, Audronė Bliujienė, Tomas Rimkus ir Linas Daugnora iš Klaipėdos universiteto – apžvelgė ir svarbiausius atliktus Lietuvos pajūrio, Kretingos miesto ir rajono – Kluonalių, Andulių – apylinkių archeologinius tyrinėjimus.


Marija Tiškevičiūtė. Fot. Carl Sylberg. Klaipėda, XIX a. pab. Kretingos muziejus

Šiemet sukako 150 metų, kai gimė filantropė, lietuvių spaudos bendradarbė, knygnešių rėmėja, pirmojo lietuviško vaikų darželio steigėja Marija Tiškevičiūtė, visą savo sąmoningą gyvenimą paaukojusi labdaringai veiklai, o gyvenimišką kelią pabaigusi kančiose Sibiro lageryje.

Marija buvo antroji grafų Juozapo ir Sofijos Horvataitės Tiškevičių duktė. Tačiau likimas taip lėmė, kad anksti mirus pirmajai dukrai Sofijai, tapo vyriausia dukterimi. Ji gimė 1871 m. lapkričio 22 dieną. Vaikystę leido Lentvario dvare ir Vilniuje. Šeimai persikėlus į 1874 m. naujai įsigytą Kretingos dvarą, Marija augo jame, o vasaras leido tėvui priklausančiame Palangos dvare.

Nuo lopšio ją augino auklė Scholastika Michalovska, o nuo penkerių metų – prancūzė Marija Fajard. Sukakus devyneriems metams, tolesniu auklėjimu ir mokymu rūpinosi Paryžiuje mokslus baigusi, iš Lenkijos į Kretingą atvykusi mokytoja Justina Dmochovska, mokiusi religijos, istorijos, literatūros, gamtos ir geografijos mokslų, prancūzų kalbos, taip pat fizikos ir logikos. Anglų kalbai ir matematikai buvo samdoma mokytoja iš Anglijos, o vokiečių kalbai ir muzikai – iš Vokietijos.

Anglų kalbos mokytojos dažnai keitėsi. Didžiausios įtakos Marijai turėjo 1887 m. atvykusi Margarita Sent Kler (Margaret Saint-Clair, 1865–1924). Jos tėvas Jungtinėje Karalystėje vadovavo berniukų kolegijai, todėl dukra gavo gerą išsilavinimą. Be anglų kalbos ir matematikos, ji mokė dar algebros ir geometrijos. Marija labai susibičiuliavo su Margarita, kelis kartus vyko su ja į Jungtinę Karalystę, lankydama draugės tėvus ir artimuosius.

Sesuo Elena Klotilda prisimena, kad Marija buvo stipri ir savarankiška asmenybė, sunkiai pasiduodanti brolių ir kitų įtakai. Nuo jaunų dienų ji turėjo ambicingų mokslo siekių. Gilindama matematikos žinias, įkalbėjo tėvus papildomai samdyti mokytoją iš Palangos progimnazijos, kuris atvykęs į dvarą kartą per savaitę dėstė aukštąją matematiką. Be to, Marija papildomai mokėsi fizikos, filosofijos, poezijos, greta anglų, prancūzų, vokiečių, rusų išmoko esperanto kalbą. 1908 m. bandė studijuoti Miuncheno universitete, tačiau netrukus studijas metė.

Nuo mažens būdama giliai tikinti, domėjosi teologija, kurios mokė Peterburgo dvasinės akademijos auklėtinis, Palangos progimnazijos kapelionas kunigas Jonas Mickanevskis. Ieškodama atsakymo į tikėjimo klausimus, skaitė filosofines ir teologines knygas. Laikydamasi krikščioniškų vertybių, pasirinko asketišką gyvenimo būdą, tarnystę Dievui, atsisakė santuokinio gyvenimo, pasiaukojo labdaringai veiklai, rūpinimuisi vargšais ir našlaičiais.

Kretingoje Marija lankė pagalbos prašančius vargšus, rūpinosi parapijos prieglaudos išlaikytiniais. Įkalbėjo seseris paimti nuolatinei globai ir auklėjimui po našlaitę, kol jos sulauks pilnametystės. Joms išlaikyti iš savo pinigų, tėvų skiriamų kiekvieną mėnesį asmeninėms išlaidoms, pasamdė prie vienuolyno gyvenusias davatkas, kurios našlaites prisiėmė į namus, prižiūrėjo ir maitino. O Marija su seserimis sutartomis dienomis našlaites lankė, vedė joms pamokas, siuvo sukneles ir apatinius rūbus, rūpinosi, kad jos išmoktų siuvėjos amato. Marijos auklėtinė vėliau per nelaimingą atsitikimą neteko kojos, todėl grafaitės rūpesčiu Varšuvoje vargšei buvo pagamintas kojos protezas. Be to, ji rūpinosi po vestuvių į Lenkiją išvykusios sesers Elenos Klotildos globota našlaite, kurią sėkmingai ištekino už vyro.


B. H. Tiškevičius su vaikais Zakopanės kalnų kurorte, 1892 m. rugpjūtis

Šiais metais Lietuvoje pristatytas žinomo Lietuvos kolekcininko Gedimino Petraičio (1956–2021) viename Vokietijos antikvariatų įsigytas grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) apie 700 fotografijų rinkinys – didžiulis jo nuopelnas Lietuvos kultūrai ir jos istorinio atminimo išsaugojimui.

G. Petraičio dėka B. H. Tiškevičiaus darytos nuotraukos sugrįžo į Lietuvą, o jo vardas – į Lietuvos istorinį atminimą. Šiais metais surengtos trys jo fotografijų parodos ir aukciono namų „ARS VIA“ išleista 382 puslapių knyga „Sugrįžimas. Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935)“.

1891–1898 metų nuotraukos iš Gražinos ir Gedimino Petraičių rinkinio, kurį sudarė fotografijos istorikas Dainius Junevičius, tapo neeiliniu šalies kultūrinio gyvenimo įvykiu. 1866 m. mirus vienam turtingiausių Lietuvos žmonių grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui, jo turto paveldėtojas keturiolikmetis B. H. Tiškevičius tapo vienu turtingiausių žmonių Europoje, paveldėjęs didelius turtus Prancūzijoje ir Rusijoje. Gimęs 1852 m. gruodžio 9 d. Nemėžyje, šalia Vilniaus, anksti tapo našlaičiu, jo tėvui Mykolui Tiškevičiui (1825–1853), kilusiam iš šios giminės Logoisko šakos Ukrainoje, anksti mirus nuo džiovos, o po 7 metų 1860 m. nuo tos pačios ligos mirus ir jo motinai Vandai. Tapęs didžiulių turtų savininku, įgijęs gerą išsilavinimą, jis galėjo sau leisti laisvai gyventi, keliauti po pasaulį ir pramogauti. 1874 m. išplaukęs jachta į Šiaurės Ameriką, jis iš ten grįžo jau vedęs Klarą Elizabetę Bankroft (Clara Elizabeth Bancroft, 1857–1883). 1876 m. pradžioje grafas įsigijo jo užsakymu Prancūzijoje, Havro uosto laivų statykloje, pastatytą dvistiebę jūrinę jachtą, kurią pavadino „Žemaitej“, tai yra „Žemaitija“, kuria plaukiojo po pasaulį ir vėl apsilankė JAV. Jachtos įgulą sudarė per 30 žmonių, ši jachta ir po jos pardavimo 1879 m. kitam savininkui iki pat jos žūties 1914 m. buvo laikoma gražiausiu Prancūzijos burlaiviu.

B. H. Tiškevičiaus šeima susilaukė 3 vaikų, gyveno Paryžiuje, Nicoje, Portugalijai priklausiusioje Madeiros saloje.


Į Vydmantų koplyčios zakristiją, parapijos klebono Karolio Petravičiaus rūpesčiu, pargabenti Nelly ir Arvydo Paltinų dovanoti baldai, buities daiktai ir jų naudota muzikos įranga

Skrynelėje – moteriški N. Paltinienės mažmožiai.

Vydmantų parapijos kleboną Karolį Petravičių ir Lietuvos estrados pasaulio žvaigždes Nelly ir Arvydą Paltinus siejo ilgametė – du dešimtmečius, ligi sutuoktinių mirties trukusi, bičiulystė. Vykdant legendinių atlikėjų valią, jų muzikos studijos įranga ir buities daiktai iš Vokietijos buvo pargabenti į Lietuvą, į būsimą Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčią. Kol kas N. ir A. Paltinų kambarys-studija įrengtas koplyčios zakristijoje: ir šiandien ten galima užeiti ir pasijausti tarsi patekus į svečius pas Lietuvos estrados legendas.

Svetainėje skamba Nelly dainos

„Emigravę į Vokietiją 1982-aisiais, N. ir A. Paltinai gyveno nuomojamame bute. Po sutuoktinių mirties praėjus 3 mėnesiams, jeigu nebūtume išvežę jų valia mums palikto turto, viskas būtų išversta į šiukšlyną. Atiduoti turtą muziejui nėra taip paprasta, o čia, koplyčioje, galima netgi kavos atsigerti iš Nelly ir Arvydo pamėgtų puodelių“, – atvėręs duris į zakristiją, kalbėjo K. Petravičius. Išsyk patenkama į nedidelę svetainę-muzikos studiją su kukliais baldais: „Ant šito fotelio mėgdavo sėdėti Nelly, ant ano – Arvydas. Galite prisėsti, paliesti Nelly mėgstamą šalikėlį“, – rodydamas ant fotelio atkaltės gulintį juodą plonytį šaliką, K. Petravičius kvietė jaustis laisvai.

Jis aprodė estrados žvaigždžių Vydmantų bažnyčiai, kurios statyba abu domėjosi, padovanotą muzikos įrangą „Napsound“ – pultą, kolonėles, klavišinius, kuriais grojo A. Paltinas, ir mikrofonus, kuriais 40 metų naudojosi Nelly. Uždėjo jos dainų plokštelę, kad kuo labiau būtų juntama buvusių šeimininkų dvasia. Kietajame diske – visa A. Paltino kūryba, netgi – neišleisti kūriniai, kuriuos kompozitorius kaupė preciziškai.

Paėmęs į rankas Nelly pamėgtos Salomėjos Nėries poezijos rinktinės tomą, K. Petravičius vartė dainininkės pažymėtus lapus ir, sakė, pagal kai kuriuos eilėraščius pats sukūręs muziką, – šie tapo muzikalaus, ypač gražiu balsu apdovanoto Vydmantų klebono atliekamomis dainomis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas