|
|
|
Mūsų žmonėsJaunimo žvilgsnis į Laisvės kovotojus
Tradicine tapusioje Panciškonų gimnazijoje organizuojamoje XII konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ atsiskleidė jaunimo žvilgsnis į laisvės kovotojus. Pristatyti aštuoni LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarai. Prisiminta ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos priimta nepriklausomybės deklaracija, kurią turėjo ginti savanoriai. Tačiau ši konferencija buvo skirta kitai deklaracijai, kuri taip pat priimta vasario 16 d., tik jau 1949 m. Tų metų vasario mėnesį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuris buvo skirtas sukurti Lietuvos laisvės kovų sąjūdį ir priimti deklaraciją, kuria išreikštų Lietuvių tautos norą atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką. „Ši deklaracija gimė jau ne savanorių, o partizanų mintyse. Jie įkvėpė vėlesnes kovas, todėl konferencija buvo skirta prisiminti deklaracijos signatarais tapusius aštuonis partizanus“, – paaiškino Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Kuprelis, akcentavęs, kad šiais metais švenčiame 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos paskelbimo 70-ąsias metines. Pasiklydo informacijos paieškose „Pamokose per mažai kalbame būtent šia tema, todėl, manau, tai man tikrai pravers laikant istorijos egzaminą“, – kalbėjo renginyje dalyvavusi Salantų gimnazijos abiturientė Loreta Šetkutė. Kartu su ja pranešimą apie partizaną Aleksandrą Grybiną-Faustą skaičiusi Eivilė Šapalaitė tikino, kad ruošdamasi konferencijai sužinojo daug naudingos informacijos. E. Šapalaitė konferencijoje dalyvavo antrą kartą ir pripažino, kad labiausiai liūdna, jog bendraamžiai istorija nelabai domisi: „Ruošiuosi, stengiuosi, o nemaža dalis mokinių net nesiklausė.“ Salantų gimnazijos mokinės L. Šetkutės teigimu, visi šio krašto gyventojai turėtų domėtis istorija: „Turime žinoti, kas mus supa.“ Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Rolandas Pliuškys kartu su Aironu Gedvilu ir Eimantu Buciu skaitė pranešimą apie vieną garsiausių partizanų šiandien – Adolfą Ramanauską-Vanagą. Atrodo, tiek daug apie šį žmogų jau kalbėta ir nieko naujo nebesužinosi, tačiau, pasirodo, tai – netiesa. Pranešimo autoriai teigė, kad apie A. Ramanauską-Vanagą žinojo labai mažiai, todėl ruošdamiesi temai turėjo pasigilinti labiau. „Manau, tai ryškiausia asmenybė, apie kurią galėjau sužinoti dar daugiau – buvo įdomu rengti pranešimą“, – savo pasirinkimą paaiškino R. Pliuškys. Konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ dalyvavo ir Marijono Daujoto progimnazijos aštuntokės Austėja Markvaldaitė ir Karolina Mažrimaitė. Jos prisipažino, kad dalyvauti sutiko nedvejodamos, tačiau rengdamos informaciją apie partizanų vadą Vytautą Gužą-Kardą susidūrė su sunkumais – mažoka informacijos bei kaip ją pateikti įdomiai. Jų herojus, kaip ir kiti LLKS Tarybos deklaracijos signatarai, neišdavė Lietuvos iki pat mirties. V. Gužas-Kardas gyvas nepasidavė ir žuvo su uniforma.
Kretingiškė ieško savęs televizijos projektuose
„Mano gyvenime nuolat verda muzikiniai reikalai, ir tuo aš labai džiaugiuosi“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta sakė kretingiškė „Žibutės“ mokyklos-darželio mokytoja 26-erių Indrė Juodeikienė. Eurovizija duris uždarė Ši pavardė, ko gero, ne vienam kretingiškiui jau turėtų būti girdėta, nes ne kartą nuskambėjo viešumoje – su olandų kūrėjų šokių muzikos daina „Bad option“ Indrė neseniai dalyvavo ketvirtojoje nacionalinės Eurovizijos atrankoje, į didžiąją sceną lipo kartu su tokiais Lietuvos muzikiniame pasaulyje žinomais atlikėjais, kaip Monika Marija, Valerija Iljinaitė, grupėmis „Saulės kliošas“, „Queens of Roses“, „Henry &Tommy Modric“ ir kt. Nors vertinimo komisija, kurioje – žinomas muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys, grupės „Skamp“ narys Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos (LATGA) atstovas Vilius Alesius bei dainininkė Jurga Šeduikytė – nenupeikė, priešingai, R. Zilnys net suteikė vilties, tačiau, surinkusi per mažai balsų, kelialapio į pusfinalį Indrė negavo. „Gal kad gimtojoje Kretingoje gyventojų yra nedaug ir dėl to nedaug kas už mane balsavo?“ – šypsojosi ji. Anot savimi pasitikinčios pašnekovės, daina buvusi graži, o pasirodymą labai pagyvino klaipėdiečiai šokėjai. I. Juodeikienė anksčiau yra dalyvavusi ir „X Faktoriuje“, tačiau taip pat nesėkmingai. Priėmė naują iššūkį „Bet aš niekada nesakau niekada – žiūrėkite televiziją, ir greitu laiku mane vėl išvysite, tik dabar jau naujame projekte, apie kurį dėl sutarties su organizatoriais kol kas negaliu garsiai kalbėti“, – atskleidė Indrė. Jos muzikinis kelias prasidėjo tada, kai, baigusi Kretingos meno mokyklą, įstojo ir mokslus tęsė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. „Kadangi muzikos sfera – labai plati, žinių, įgytų Klaipėdoje, neužteko, ieškodama dar daugiau galimybių, džiazo dainavimą studijavau ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Klaipėdoje mokė visuomenei gerai pažįstamas autoritetingas pedagogas Stepas Januška, o Vilniuje – toks talentas, kaip Skirmantas Sasnauskas“, – pasakojo Indrė. Jauna kretingiškė ne tik dainuoja, bet ir puikiai skambina pianinu. Tačiau vienu metu koncertų salėje bent kol kas ji to neatlieka – esą kam jaudintis dvigubai, jeigu yra, kas gerai akompanuoja ir atsako už save?
Birutės gatvė mena šimtmečių istoriją
Viena įdomiausių ir seniausių Kretingos mieste yra Birutės gatvė: iš Rotušės aikštės ji leidžiasi žemyn į Akmenos slėnį ir suraičiusi kilpą, vėl kyla į Pelėdos kalną, kur užsibaigia ties susikirtimu su Klaipėdos gatve. Kretingos miesto kūrimosi pradžioje ji vadinosi Vokiečių gatve, o vėliau, apie 1928–1930-uosius, atiduodant pagarbą iš mūsų krašto kilusiai kunigaikštienei Birutei, pavadinta tiesiog Birutės gatve. Ėjo pagrindinė arterija Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, ši gatvė buvusi viena iš 9 seniausių Kretingos miesto gatvių, minima 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje. Tuomet ji tesiekė tik Akmeną ir vadinosi Vokiečių gatve, nes čia namus nuomojosi vokiečių bei danų amatininkų šeimos. Tuomet miestui priklausė ir salelėje prie Akmenos užtvankos išaugęs priemiestis su turgaviete, vadinamasis Žydų naujamiestis. Birutės gatvė už upės, Pelėdos kalno link, pailgėjo tik tarpukariu, prie miesto prijungus Kretingos kaimą. Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkas Algirdas Mulvinskas pastebėjo, kad Birutės gatvė istoriškai buvo pagrindinė arterija, siejusi Kretingą su Klaipėdos kraštu. „Keliai, kaip ir upės, retai keičia vagą, – prie jų vyko gyvenimas. Buvo pastatytas medinis malūnas, sala buvo patogi gyventi – čia įsikūrė žydų bendruomenė, nes jai nebuvo leidžiama gyventi mieste. Ten galėjo būti ir pačios seniausios žydų kapinės, – viršukalnėje, Mėguvos gatvėje, jos atsirado vėliau. O gretimoje Paupio gatvėje išlikusi brasta, sprendžiant pagal akmenų sangrūdas, gali siekti net neolitą“, – iškeltomis hipotezėmis nustebino A. Mulvinskas. Žydų bendruomenė iš salos į miesto centrą – aplink Rotušės aikštę, Vytauto, Mėguvos ir Akmenos gatves – persikėlė carinės Rusijos metais: „Už pinigus buvo galima viską nusipirkti, juolab – žemės“, – pastebėjo J. Kanarskas. Žydai apsigyveno ir Birutės gatvės pradžioje, arčiau miesto.
Skleidę Budriuose mokslo šviesą
Kretingoje gyvenanti gydytoja Emilija Jankauskaitė-Pakutinskienė (gim. 1936 m.) stropiai saugo savo tėvų – mokytojų Sofijos ir Vinco Jankauskų atminimą, jų ir aplinkos fotografijas bei dokumentus. Šių mokytojų darbas, visuomeninė veikla bei jų istorinis palikimas yra tapęs ir Kretingos krašto istorijos dalimi. Sofija Šišniauskaitė (1908–1984) gimė Kretingoje darbininkų šeimoje, kurioje augo ir 1906 m. gimusi vyresnė sesuo Akvelina. Jų medinis namas stovėjo Akmenės gatvės atkarpoje, vedančioje nuo Vilniaus gatvės pėsčiųjų tilto per Akmeną link, sovietmečiu veikusios „žuvinės“ vietoje. Baigusi Kretingoje pradžios mokyklą, ji įstojo į 1920 m. rudenį pradėjusią veikti Kretingos progimnaziją. Šiai mokyklai miesto savivaldybė iš pirklio Geršono Olšvango išsinuomojo kiek apleistą mūrinį raudonų plytų namą, stovėjusį prie Kretingos liuteronų bažnyčios, dabartinės Rotušės a. 10 pastato vietoje. Jo remontu rūpinosi progimnazijos tėvų komitetas, o lėšas mokytojų atlyginimams ir mokymo priemonėms skyrė švietimo ministerija. Taip 1920 m. rudenį mokslo metus dviejose klasėse pradėjo 56 vaikai. Pirmasis direktorius buvo Bronislovas Valiušaitis (1898–1981), o nuo 1923 m. kunigas Petras Ruškys (1876–1963). Progimnaziją lankė Kretingos miesto ir apskrities kaimų ir miestelių, o taip pat kaimyninių Gargždų ir Palangos miestų bei jų apylinkių vaikai. Joje buvo mokoma lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų, istorijos, gamtos mokslų, piešimo, dainavimo, geografijos bei tikybos dalykų, dirbo 7 pedagogai. Daug dėmesio buvo skiriama ir užklasinei veiklai. Mokiniai rengė vaidinimus, dalyvaudavo medžių sodinimo talkose. Tarp mergaičių buvo populiarūs gimnastikos pratimai, „gyvieji paveikslai“. Tai XIX–XX a. pradžioje paplitęs scenų su grupe įvairiomis pozomis sustingusių modelių, vaizduojančių kokią nors sceną ar tapybos paveikslą, reiškinys. Berniukai taip pat gimnastikuodavo, populiaru buvo ir spalvotomis vėliavėlėmis „kalbinti“ Morzės abėcėlę, o visi kartu stengdavosi aplankyti ir Palangą, pamatyti jūrą. 1924 m. baigusi progimnaziją Sofija nusprendė savo gyvenimą paskirti pedagoginiam darbui, nes jaunai valstybei mokytojų labai trūko, be to, tapti mokytoju skatino ir būsimas gana aukštas socialinis statusas bei visuomeninis autoritetas. Prie progimnazijos veikė beraščių ir mažaraščių kursai suaugusiesiems, o nuo 1923 m. pradėti rengti ir dvimečiai pedagoginiai kursai, kuriuose galėjo mokytis asmenys, baigę nors 4-ias vidurinės mokyklos klases. Baigusieji kursus po 2 metų praktikos gaudavo jaunesniojo mokytojo vardą ir jų baigimas suteikdavo tas pačias teises, kaip ir baigusių 2 mokytojų seminarijos kursus. Atsikūrusiai Lietuvos valstybei skubiai reikėjo spręsti gyventojų raštingumo problemas. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad, 1923 m. šalies gyventojų surašymo duomenimis, 51,7 proc. Kretingos apskrities gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. 1927 m. sėkmingai baigusi dvimečius kursus, kurių metu ji užmezgė draugystę su taip pat juos baigusiu V. Jankausku, Sofija pradėjo dirbti Kretingos apskrities Skuodo valsčiaus Paluknės liaudies mokyklos jaunesniąja mokytoja.
Kapitulai – filmo apie Augustiną Dirvelę premjera
„Pažadėjau viską padaryti, kad tik filmo apie Augustiną Dirvelę premjera įvyktų per pranciškonų kapitulą Kretingoje. Ir man tai pavyko – juosta buvo sukurta vos per pusmetį“, – antradienio vakarą Šv. Antano rūmuose, kuriuos pats A. Dirvelė pastatė ir kuriuose buvo kalinamas, pristatydamas kino juostą „Mažesnysis brolis Augustinas Dirvelė“ kalbėjo filmo režisierius Justinas Lingys. Įspaudė ryškų pėdsaką Kretingoje Į valandos trukmės filmo, kuriame atskleista dramatiška A. Dirvelės istorija, pristatymą atvyko jo scenarijaus autorė Monika Midverytė, vaizdo operatorius Gintautas Alekna, taip pat kone visi į kapitulą Kretingoje suvažiavę broliai pranciškonai, gausiai susirinko kretingiškių. Sukurti šią kino juostą paskatino praėjusią vasarą Lietuvos pranciškonų brolijos vadovo provincijolo Algirdo Malakauskio inicijuota ekspedicija į Komiją, kur garsus prieškario Kretingos žmogus provincijolas Augustinas Dirvelė kalėjo lageryje ir žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. „Tėvo Dirvelės veikla tarpukariu stipriai pakeitė Kretingos veidą – buvo pastatyta Pranciškonų gimnazija, Šv. Antano rūmai, įrengta lurdo grota, atidaryta spaustuvė. Užėjus sovietų okupacijai, A. Dirvelė buvo suimtas ir tapo tikėjimo kankiniu, nesutikęs kolaboruoti su valdžia ir iki galo likęs ištikimas Dievui ir tėvynei“, – apie sumanymą įamžinti A. Dirvelės atminimą kalbėjo A. Malakauskis. Jo žodžiais, filmo idėją inspiravo pernai minėtos svarios sukaktys – tėvo A. Dirvelės 115-osios gimimo metinės, Pranciškonų gimnazijos 85-metis ir brolių sugrįžimo į Lietuvą 30-metis.
Tautos patriarchą įamžino tarpukariu
Viena seniausių Kretingos miesto Jono Basanavičiaus gatvė, nutiesta palei dešinįjį Akmenos upės krantą, šiuo garbingu vardu buvo pavadinta tarpukariu, sovietmečiu pervadinta į Petro Cvirkos, o po nepriklausomybės atkūrimo vėl atgavusi ankstesnįjį. Šios gatvės istorija itin spalvinga ir turtinga, vedanti prie Kretingos miesto kūrimosi ištakų. Angelas mena pirmąją bažnyčią Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, nepriklausomoje Lietuvoje gatvės masiškai buvo vadinamos Nepriklausomybės akto signataro daktaro Jono Basanavičiaus vardu, o ypač – po jo mirties. Ir Palangoje tuo pat metu, kaip ir Kretingoje, antroji pagal svarbumą gatvė po Tiškevičių bulvaro buvo pavadinta J. Basanavičiaus vardu. Istoriškai Kretingos J. Basanavičiaus gatvė patenka į Kretingos dvaro bei Kretingsodžio kaimo, kuris 1936 m. buvo prijungtas prie miesto, valdas, o svarbiausi aplinkiniai keliai pavadinti Palangos, Klaipėdos, Šventosios gatvėmis. Prieškariu ši gatvė, prasidėjusi nuo dvaro, tesiekė dabartinę Palangos–Šiaulių kelio kryžkelę, už jos miesto link tebuvę kelios mažažemių sodybos. „Dabartinė užstatyta gatvės dalis nuo kryžkelės ligi maro kapinaičių, arba vadinamojo Marijos kalnelio, buvo tuščia. Visa dauba, žemę išdalijus pas Tiškevičius tarnavusių kumečių vaikams, užstatyta pokariu. Dauba nuo kapinaičių ligi vadinamojo žuvinės tilto sovietmečiu buvo paaukštinta, užpylus ją žemėmis“, – kalbėjo J. Kanarskas. Tautodailininko Adolfo Viluckio sukurtas Angelas šiandieną žymi pirmosios Kretingos katalikų bažnyčios vietą, – ją 1602 m. pastatė dvaro savininkas Jonas Karolis Chodkevičius, o rūpintis patikėjo pasikvietęs pirmuosius pranciškonus. Tačiau vėlesni istorijos posūkiai nulėmė, kad Kretingos miestas pradėjo kurtis kitapus Akmenos, o Kretingsodžio praeitį kretingiškiams šiandien ir primena Angelas ir koplytėlė ant maro kapinių.
Menininko ikonos iškeliavo į Vatikaną
Klaipėdoje gyvenantis ir kuriantis 61-erių dailininkas Borisas Jokubauskis kretingiškiams yra žinomas kaip nuolatinių Viliaus Orvido atminimui jo sodyboje Gargždelės kaime rengiamų plenerų organizatorius. Tačiau B. Jokubauskio vardas plačiai nuskambėjo, kai per palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją dvi jo ikonos buvo padovanotos kardinolui Angelo Amatui ir iškeliavo į Vatikaną. Netikėta pačiam autoriui Kai pernai vasarą per T. Matulionio beatifikaciją į Lietuvą atvyko už šį procesą atsakingas kardinolas A. Amato, vieną klaipėdiečio nutapytą ikoną „Neišsenkama taurė“ jam iškilmingai įteikė Kaišiadorių miesto meras Vytenis Tomkus, o kitą „Esse Homo“ Vilniaus Katedros aikštėje per patį beatifikacijos procesą – Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Tačiau tai, kad šios B. Jokubauskio tapytos ikonos buvo įteiktos aukštam dvasininkui iš popiežiaus Pranciškaus aplinkos, kuris jas išsivežė į Vatikano rūmus, buvo netikėta pačiam jų autoriui. Apie tai jis sužinojęs iš Kaišiadoryse gyvenančio parapijiečio giminaičio Daliaus Šatrausko. Nes šios ikonos buvusios nutapytos anksčiau. 2013 metais Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“, bizantiškųjų ikonų gerbėjos ir parodos sumanytojos Simonos Makselienės paskatintas, surengė pirmąją savo ikonų parodą. „Tapau ir taip pat atiduodu ikonas į krikščioniškus knygynus, gal iš jų pastarosios dvi ir buvo nupirktos. Ne be reikalo sakoma – Viešpaties keliai nežinomi: taip, kaip Jis vedžioja ikoną tapančio žmogaus ranką, taip per Jį ikona suranda jai skirtąją vietą“, – apie galimus savo ikonų kelius samprotavo B. Jokubauskis.
Lietuvos savanoriai, atstatę Gaidžio kalno koplyčią
Šiemet sukako 100 metų ne tik nuo atkurtos Lietuvos valstybės, bet ir jos kariuomenės atkūrimo. Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžioje lemiamą vaidmenį suvaidino kariai savanoriai, atsiliepę į Laikinosios Vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. atsišaukimą „Lietuva pavojuje“. Tarp jų buvo ir kretingiškiai – Juozas Pabrėža ir Stasys Piktuižis. J. Pabrėža gimė 1884 m. spalio 26 d. Nasrėnų kaime bežemių valstiečių šeimoje, buvo joje vienintelis vaikas. Neturėdama savo žemės, Pabrėžų šeima gyveno sunkiai, vertėsi padieniais darbais, dirbdama namuose ar pas turtinguosius valstiečius. Netrukus po sūnaus gimimo šeima susirado varganą medinę lūšnelę Salantų dvaro palivarko žemėje. Kiek paaugęs, sūnus Juozas jau nuo 8 metų išėjo tarnauti pas ūkininkus, ganyti jų gyvulius. Žiemomis, kai nebuvo darbų, jam teko ir elgetauti, kad padėtų šeimai išgyventi. Būdamas 11 metų žiemomis pradėjo lankyti Salantų rusišką pradžios mokyklą, kurioje dėl neturto galėjo baigti tik 3 klases. Nuo 1899 iki 1912 m. jam teko tarnauti pas ūkininkus, dirbant įvairius žemės ūkio darbus. 1905 m. Salantų parapijos klebonui paskyrus kunigą Pranciškonų Urbonavičių (1868–1941 m.), pradėta statyti nauja Salantų bažnyčia. Šis bažnyčios statyboje kartu su kitais parapijiečiais aktyviai dalyvavo ir J. Pabrėža. Pastebėjęs jo darbštumą, sąžiningumą ir organizacinius sugebėjimus, 1912 m., jau po naujos bažnyčios pašventinimo, P. Urbonavičius pakvietė jį tarnauti klebonijoje. Čia jis susipažino su savo bendraamžių kunigu Pranciškumi Čepuliu (1884–1962 m.), kuris į Salantus dirbti vikaru atvyko iš Panevėžio. Tarp šių vyrų užsimezgusi bičiulystė tęsėsi ir 1915 m. jį paskyrus Laukžemės parapijos administratoriumi. J. Pabrėža išvyko kartu su juo ir pradėjo dirbti Laukžemės klebonijos ūkvedžiu. Čia jie sutiko ir Lietuvos valstybės atkūrimą. Būdamas aktyvus lietuvybės puoselėtojas, patriotas P. Čepulis, atsiliepdamas į Laikinosios Vyriausybės 1918 metų gruodžio 29 d. atsišaukimą „Lietuva pavojuje“ kartu su savanoriu Mykolu Urbonavičiumi surinko pirmąjį Kretingos apskrityje karių savanorių būrį, į kurį įstojo ir J. Pabrėža.
Knygoje – atgimęs Kretingos dvaras
Kalėdų išvakarėse Kretingos muziejus visuomenei pristatė naują iliustruotą leidinį „Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras“, kurį parengė patys muziejininkai, o jo leidimą finansavo Savivaldybė. Kretingos muziejus grafų Tiškevičių rūmuose įsikūrė nuo 1991 metų. Albumą pristačiusi Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė sakė, jog nuo to laiko muziejus knygas leidžia kas kelerius metus, stengdamasis pristatyti nuveiktus darbus. Pastaroji knyga esanti jau ketvirtoji, – ankstesnė apie Kretingos dvaro valdytojus buvo išleista 2010-aisiais. „Per pastarąjį dešimtmetį Kretingos dvaro sodyboje daug kas pasikeitė: atkurti dvaro statiniai, atsirado naujos edukacinės erdvės, parkas pasipuošė fontanu ir skulptūra „Mergaitė su skėčiu“, muziejus pasipildė naujais rinkiniais, – kalbėjo V. Kanapkienė. – Todėl ir norėjosi žmonėms apie visa tai papasakoti besibaigiant šiųmetinei Dvaro šventei „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“. Tos garbingos Tiškevičių giminės žvaigždės vedami pakilome iš apleisto dvaro tarsi šiukšlių krūvos, tačiau dar liko rimtų darbų sutvarkyti parką, atkurti „Nykštuko“ fontaną su skulptūra. Todėl ir sakome, kad muziejaus rašoma knyga dar nesibaigė.“ V. Kanapkienė, parengusi įžanginį straipsnį, kuriame apžvelgė muziejaus nueitą kelią, įgyvendintus projektus ir siekius, pasidžiaugė, jog knyga yra bendras visų muziejininkų darbas. Jos sudarytoja – muziejininkė Jolanta Klietkutė, redaktorė – Reimunda Ruškuvienė, o viršelio dizainą sukūrė muziejaus dailininkė Inga Idaitė. Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja J. Klietkutė apibūdino knygos struktūrą: atskirame skyriuje pateikiama medžiaga apie dvaro istoriją, grafų Tiškevičių giminę, dvaro perlą – Žiemos sodą ir pirmąją Lietuvoje čia įkurtą elektrinę, kitas skyrius skirtas veikiančioms ekspozicijoms, atskirai apžvelgiamos dvaro mįslės – aptikti sarkofagai, sugrąžintos relikvijos bei dovanos, nušviečiama parko istorija.
Kretingiškio prakartėlėje – per 40 skulptūrų
Kretingiškis tautodailininkas 79-erių Adolfas Viluckis sukūrė kone žmogaus dydžio prakartėlę, kurią sudaro per 40 įvairių figūrų. Šią prakartėlę Lietuvos nacionalinis kultūros centras atrinko konkursui „Aukso vainikas“, kuris įvyks kitąmet sausį, tradiciškai per Tris Karalius, Širvintose. Prakartėlę galima apeiti aplinkui Liaudies menininko išdrožta prakartėlė stebina ne vien jos herojų įvairove – be Šventosios šeimos, ten dar gausybė įvairių veikėjų – grojantys angelai, piemenys, Trys Karaliai, taip pat ir gyvūnų – avinukai, asiliukas, naminiai paukščiai. Visi prakartėlės veikėjai išraiškingi – kiekvienam suteiktas savitas charakteris bei vaidmuo ir nė vienas neatkartoja kito. „Vokietijoje ir Slovėnijoje prisižiūrėjau įvairiausių prakartėlių – ten kasmet rengiami konkursai, į kuriuos kviečiami liaudies menininkai. Daugybės šalių pasaulio kūrėjai kaip pagrindinį prakartėlės motyvą pasirenka tvartelį, jame įkurdina Šventąją šeimą, o kas ją apsupa, priklauso nuo autoriaus išmonės. Mano prakartėlės erdvės tarsi pačios prašė drožti tas skulptūrėles, kokias sugalvojau, ir patalpinti ten, kur jos ir yra“, – kalbėjo A. Viluckis. Jis pasakojo, jog prakartėlę drožęs iš beržo, – jo gumbą aptikęs ilgai gulėjusį jauniausio savo brolio Jono namų ūkyje. Gerai medį apžiūrėjęs nusprendė, jog jis būsiąs tinkamiausias prakartėlei. Pirmiausia reikėjo paruošti pagrindą taip, kad iš visų pusių ant kompozicijos kristų šviesa, nes ji įrengta ne plokštumoje, o yra erdvinė, tuomet ėmėsi ruošti vietas figūroms.
|
|
