|
|
|
Mūsų žmonėsŽmonėms dovanoja džiaugsmą
Pastarąsias dvi savaites Kretingoje dažnai galima išgirsti ispanų kalbos skambesį. Grupė 17–18 metų merginų iš Ispanijos Colegio Orvalle mokyklos, esančios Madride, atvyko į Kretingą savanoriauti. Moksleivės mieste atlieka kelias tarnystes – Padvarių socialinės globos namuose bendrauja su jų gyventojais, Kretingos socialinių paslaugų centro Vaikų dienos centre atlikdamos įvairias užduotis, žaisdamos moko vaikus dirbti kartu komandoje bei kitų socialinių įgūdžių. Taip pat miesto šventės metu savanorės rinko aukas Vaiko širdies asociacijai paremti. Savanorės Paloma, Marija, Almudena ir Leire teigė, kad didžiausias iššūkis šioje savanorystėje – kalbos barjeras. „Su vaikais bendrauti šiek tiek lengviau, nes dauguma jų anglų kalbą supranta. Bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis mums susikalbėti padeda kelios lietuvės savanorės, kurios vertėjauja. Nors taip gilesnį kontaktą su žmogumi užmegzti sunkiau, vis dėlto, abi pusės – ir mes, savanorės, ir vaikai ar senjorai – randa bendrą kalbą”, – teigė merginos. Leire pasakojo, kad, norėdamos greičiau rasti sąlytį su vaikais, jos imituoja kokių nors gyvūnų garsus – toks gestas parodo vaikams, kad merginos siekia su jais susidraugauti. Moksleivės panašia veikla užsiima ir Ispanijoje. Leire tvirtina, kad savanoriauti pradėjo maždaug nuo 12 metų – po pamokų užeidavo pas vyresnio amžiaus žmones jiems pagelbėti. Mokinės ir šiandien po užsiėmimų mokykloje skuba padėti senjorams namų ruošoje ar gaminant maistą. Taip pat itin daug dėmesio skiriama vaikams, kurie auga nepilnose šeimose – su jais žaisdamos savanorės kalbasi apie jiems svarbias temas, nes šie dažnai neturi, su kuo pasikalbėti aktualiais klausimais. Vaikai, neturintys motinos arba tėvo, anot merginų, yra pažeidžiamiausi. Moksleivės tvirtino, kad savanorystė Ispanijoje yra gana populiari. Dažniausiai žmonės padeda vyresnio amžiaus asmenims jų buityje, kartais pakanka tiesiog su jais pasikalbėti. Taip pat padedama vargingiau gyvenantiems žmonėms, kuriems kartais stinga socialinių įgūdžių.
Salantų pašte pažymėjo karo pradžią
Rapolas Veržbolauskas (1895–1985 m.), apie kurio likimą ir jo šeimą rašyta „P. n.“ 2018 04 20 „Išgelbėtieji Imbarėje: Rapolas Veržbolauskas“, buvo prisiekęs pašto ženklų kolekcininkas-filatelistas, jau prieš karą turėjęs visą Lietuvos pašto ženklų rinkinį ir šią savo aistrą perdavęs sūnui Leonui (gim. 1929 m.), kurio dėka mes galime sužinoti šią unikalių pašto ženklų istoriją. 1939 metais, nacistinei Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, Veržbolauskų šeima apsigyveno Salantuose, ir žinomo Salantų kalvio laisvamanio Jurgio Būdos (1887–1941 m.) name Plungės g. 13 (dabar Žemaitės g. 9) nuomojosi 2 kambarius, kartu su šeimininkais naudojosi bendra virtuve. Čia juos užklupo 1941 m. birželio 22 d. rytą, sekmadienį, prasidėjęs Vokietijos–SSSR karas, kai pirmieji nacistinės kariuomenės kariai-žvalgai tos dienos pavakarę motociklais pravažiavo pro Salantus Šateikių miestelio link, kitos dienos rytą jau pasirodė ir keli kariniai sunkvežimiai su nacių kariais. Pirmosiomis karo dienomis Salantuose ir jo apylinkėse, nutolusiose apie 35 kilometrus nuo tuometinės Vokietijos–SSSR sienos, aktyvūs karo veiksmai nevyko, nes sumušti SSSR kariuomenės likučiai traukėsi kitomis kryptimis. Pirmadienio rytą R. Veržbolauskas, suprasdamas, kad pirmosios karo dienos data pažymėti pašto ženklai turės išliekamąją istorinę vertę, nors ir sunkiai sirgdamas bei neišeidamas iš namų, paskambino pažįstamam Salantų pašto viršininkui ir jo paklausė, ar jis galėtų pašte pažymėti šią datą, ją užspaudžiant ant tuo metu apyvartoje buvusių sovietinių pašto ženklų, nes lietuviškieji po Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdytų Lietuvos okupacijos ir aneksijos iš apyvartos buvo išimti 1941 m. kovo 15 d. Jam sutikus, į paštą buvo pasiųstas vienuolikmetis sūnus Leonas.
Lazdininkų malūnas įžymybe tapo per naktį
Po to, kai Lietuvos žmonės Prezidentu išrinko Gitaną Nausėdą, Lazdininkų kaimo pakelėje stovintis jo tėvui klaipėdiečiui Antanui Nausėdai priklausantis šimtametis vėjo malūnas, išgarsintas kone visų Lietuvos televizijų, tapo dar didesniu negu anksčiau smalsuolių traukos objektu. Raktus valdo kaimynė Prie jo vestuvininkai, abiturientai, į Palangą ar Šventąją važiuojantys atostogautojai išlipę iš mašinų fotografuojasi būriais, o norintieji patekti vidun vieni iš kitų sužino, į kurias duris pasibelsti ir paprašyti raktų. „Aš, aš esu ta raktininkė“, – juokavo 74-us metus einanti Lazdininkų kaimo senbuvė Joana Rusienė. Sakė, A. Nausėda jai nėra nei koks draugas, nei juolab giminė. Prieš kelerius metus tiesiog užėję abu su žmona į čia pat, kitoje kelio pusėje, esančią Joanos sodybą ir palikę raktus – esą gal kas norės palandžioti po istorinį statinį. Anksčiau turistai dažniau stabtelėdavę lyjant ar esant vėsioms dienoms, dabar randasi tokių, kurie iš Vilniaus, Kauno prie prezidentiniu vadinamo malūno atvažiuoja specialiai. Beje, šio statinio ir konstrukcijos, ir detalės išlikusios tokios, kokios buvo senovėje, tiktai sodriu pilku atspalviu vėl šviečia pakeista skiedrų apdaila, pagal buvusius atkurti bei sumontuoti nauji sparnai. Kaimo kraštovaizdį puošiančio malūno aukštis su žaibolaidžiu siekia 21 metrą. Be to, malūnas retas dėl pasukamos savo „kepurės“ – Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys pademonstravo, kaip specialiomis pavaromis ji būdavo pasukama į tą pusę, iš kurios pūsdavo geras vėjas. Tačiau pasukti „kepurę“, sakė, būdavo ne vieno žmogaus jėgoms, tad prie tam skirto medinio rato sustodavo visa šeima.
Kada pagerbsime žuvusius prancūzų ir belgų karo belaisvius?
Klaipėdos krašto buvimas Rytų Prūsijos dalimi paliko jame ne vieną istorijos pėdsaką, tarp kurių – ir prancūzų karo belaisvių (KB) buvimas šiame krašte. Dvi didžiausios kaimyninės Europos valstybės Vokietija ir Prancūzija, kovodamos dėl įtakos žemyne ir visame pasaulyje, tarpusavyje kovojo ne vieną kartą: 1870–1871 m. vyko Prancūzijos-Prūsijos karas, 1914–1918 m. ir 1939–1945 m. šios valstybės kariavo priešingose pusėse per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Per šiuos karinius konfliktus į nelaisvę paimti prancūzai KB Klaipėdos krašte buvo naudojami kaip darbo jėga pramonėje, žemės ūkyje, prekyboje ir paslaugų sferoje. 1870–1871 m. kare į nelaisvę patekę KB prancūzai prisidėjo prie karaliaus Vilhelmo (dabar Klaipėdos) kanalo ruožo nuo Drevernos iki Malkų įlankos kasimo darbų. Jų atminimas ir nuveikti darbai buvo įamžinti paminklu, kuris sovietinės valdžios buvo sunaikintas pokariu kaip nacistinės valdžios palikimas. 1993 m. Klaipėdoje prie Malkų įlankos jiems atminti buvo atidengtas naujas paminklas. O 2018 m. rudenį Nidoje ant Parnidžio kopos atsirado dar vienas šį kartą Pirmojo pasaulinio karo KB prancūzų, prisidėjusių prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio, apželdinant kopas, kūrimo, atminimo akcentas – skulptoriaus Kęstučio Musteikio sukurtas paukščiu papuoštas akmeninis suolelis. Daugiau nei šimtmečiu nuo mūsų nutolęs prancūzų KB buvimas Klaipėdos krašte daugiau mažiau įamžintas, nors tai dėl įvykių senaties apipinta įvairiomis prielaidomis ir legendomis. Akivaizdu, kad atėjo eilė rimčiau pažvelgti ir į Antrojo pasaulinio karo prancūzų ir belgų KB 1940–1944 m. buvimą, kurio faktai lengvai randami Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos kariniuose archyvuose. 1940 m. į nacistinės Vokietijos nelaisvę patekę apie 2 milijonai prancūzų ir apie 225 tūkst. belgų KB buvo apgyvendinami Vokietijos ir jų okupuotų kraštų teritorijose steigiamose KB stovyklose, vėliau įdarbinami įvairiuose darbuose. Viena jų labiausiai į šiaurę nutolusi 1939 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurta Rytų Prūsijoje, 30 km į pietus nuo Karaliaučiaus, šalia prūsų Yluvos miestelio (dabar Bogrationovskas) ir pavadinta „Stalag 1A“. Šioje stovykloje per visą jos gyvavimo laikotarpį pabuvojo apie 47 tūkst. lenkų, 35 tūkst. prancūzų ir 23 tūkst. belgų KB (dauguma jų – prancūziškai kalbantys valonai), kurie vėliau buvo išsiųsti dirbti įvairiuose Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto pramonės objektuose, žemės ūkyje, prekyboje ir paslaugų sferoje.
Kretingos ligoninė: 100-mečio keliu
Antradienį prie Kretingos ligoninės bus pasodintas ąžuolas ir pastatytas tautodailininko Raimundo Puškoriaus sukurtas medinis suoliukas. Būtent šie akcentai ir dabartinei, ir ateinančioms kretingiškių kartoms primins, kad jiems gydymo paslaugas teikianti įstaiga 2019-aisiais pasitiko garbingą 100-mečio jubiliejų. Varomoji jėga – kolektyvas Nuo 2006-ųjų ligoninei vadovaujanti Ilona Volskienė neslėpė, kad jos džiaugsmas sumišęs su trupučiu nerimo dėl tolesnės ligoninės ateities. „Jaučiam, kad reformų dar bus, bet šimtmečio fone planuojam naujus darbus ir tikimės gyvuoti antra tiek“, – šypsojosi ji. Keturis Kretingos ligoninės restruktūrizavimo etapus I. Volskienei jau teko išgyventi, ir kaskart neapleido mintys: ar įstaiga išliks su turimais rajono gyventojams taip reikalingais stacionaro skyriais, ar, kaip pastaruoju metu sklandė gandai, čia bus paliktos tik slaugos ir terapijos lovos? Pasak I. Volskienės, iki šiol kiekvienas pertvarkos etapas reikalavo tam tikrų rodiklių, ir tik buvę bei esami darbuotojai, jų kompetencija, bendras komandinis darbas, atvirumas naujovėms lėmė, kad tie rodikliai būtų pasiekti. Konkuruoti su arti esančios Klaipėdos 4-iomis didelėmis stipriomis ligoninėmis Kretingos antrinio lygio ligoninei nėra lengva: paslaugos pigesnės, už tas pačias pacientų konsultacijas lėšų gaunama mažiau. Kai taip, įstaigai sunkiau išgyventi, išlaikyti personalą, prisivilioti gerų gydytojų-specialistų, kurių pagrindinis klausimas prieš įsidarbinant – o koks bus atlyginimas? Šiandien Kretingos ligoninėje dirba 84 gydytojai bei 114 slaugytojų, yra 131 lova, pacientams teikiamos visos reikalingiausios – vidaus ligų, neurologijos, geriatrijos, palaikomojo gydymo ir slaugos, paliatyviosios pagalbos, chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos, ginekologijos, akušerijos, nėštumo patologijos, vaikų ligų, neonatologijos, reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugos. Iki tol nueitas ilgas ir labai permainingas kelias. Tue Freltoft: „Palanga turi pasaulinio lygio muziejų“
„Čia, Palangoje, šitame mėlyname pastate jūs turite tokio lygio nuolatinę skulptoriaus Antano Mončio ekspoziciją, dėl kurios dauguma Paryžiaus galerijų savininkų leistų ranką nukirsti“, – šitaip apie Antano Mončio namus-muziejų atsiliepė didelis Lietuvos draugas, Danijoje gyvenantis verslininkas ir meno kolekcininkas Tue Freltoft. Žino ir Palangą, ir Kretingą Su Tue Freltoft, prieš keletą metų ne tik atradusiu iš Mončių kaimo kilusį Paryžiuje kūrusį skulptorių Antaną Mončį (1921–1993) ir jo kūrybą, bet ir atsekusį jo ryšius su Palanga, pokalbio susitikome prie kurorte esančio Antano Mončio namų-muziejaus. Pastato, kurio fasadas prieš porą metų vėl naujai nušvito ryškiai mėlyna spalva. Ir, kaip sakė namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė, nušvito būtent T. Freltoft rūpesčiu. Mecenatas iš Danijos, tapęs vienu muziejaus draugų ir Antano Mončio paramos fondo valdybos nariu, Olandijoje rado rėmėjų, kurie padovanojo dažų jau liūdnokai atrodžiusiam fasadui perdažyti, tad Palangos miesto savivaldybei bereikėjo tik skirti lėšų sumokėti už darbus. Paminėjus, kad pokalbis bus išspausdintas Kretingos laikraštyje „Pajūrio naujienos“, po visą pasaulį važinėjantis ir aukcionuose meno kūrinius įsigyjantis pašnekovas nušvito: „O, Kretinga. Žinau, buvau. Ne kartą. Gražus miestas. Į jį aš važiavau susipažinti su nuostabia dailininke Auguste Santockyte.“ Pasak T. Freltoft, A. Santockytę, kurios parodą Antano Mončio namuose-muziejuje planuojama atidaryti metų pabaigoje, jis atrado visiškai atsitiktinai: Vilniuje, Dailės akademijos galerijoje, buvo eksponuojamos dvi parodos, vienoje kurių originalumu išsiskyrė būtent kretingiškės A. Santockytės kūryba. Ji taip sužavėjo nuo jaunystės meną kolekcionuojantį T. Freltoft, kad vyriškis sugebėjo ją susirasti ir atvažiuoti susipažinti į Kretingą. Per meno kūrinių kolekcionavimą – kaip sakė pašnekovas, jo namuose gausu tapybos, grafikos, skulptūros kūrinių iš viso pasaulio, – Tue Freltoft surado ir Lietuvos menininkus, tarp jų – Antaną Mončį. O su Lietuva jį sieja jau beveik trisdešimt metų trunkanti draugystė. Dešimtmečius trunkanti draugystė „Pirmą kartą į Lietuvą aš atvykau 1992 metais. Buvo gruodžio mėnuo, labai šalta, – pirmąją pažintį su mūsų šalimi prisiminė Tue Freltoft. – Atvykau pasiųstas Danijos vyriausybės dirbti konsultantu ekspertu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje švietimo, edukacijos, visuomenės informavimo bei socialinių projektų administravimo srityse.“ Pasak pašnekovo, jis yra dirbęs daugelyje Europos šalių, bet su Lietuva jį sieja ypatingas ryšys: dirbdamas čia jis susipažino su bendradarbe Asta, kuri tapo jo žmona. „Kokia man pasirodė Lietuva? Iš pradžių aš nebuvau labai pozityviai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu. Bet, kai pažinau jos žmones, supratau, kad ši šalis su savo žmonėmis turi daug potencijos. Juk esminis veiksnys, lemiantis šalies pažangą, yra būtent žmonės: imlūs, gabūs, inteligentiški. O lietuviai, su kuriais teko dirbti, buvo darbštūs, linkę bendrauti, norintys mokytis, norintys padėti savo šaliai“, – sakė T. Freltoft. Lietuvoje ekspertas iš Danijos dirbo keletą kartų, o į žmonos gimtąją Lietuvą kartu su dukra Terese Tue ir dabar dažnai atvažiuoja.
Pakvietė atrasti neatrastą Kretingos kraštą
Savo krašto istorija besidominti kretingiškė šiuo metu Klaipėdoje gyvenanti Aurelija Nikitenko, ne per seniausiai pasirodžiusio ir Kretingos turizmo informacijos centre nemokamai platinamo leidinio „Neatrastas Kretingos kraštas: padavimai ir legendos“ autorė, keliautojus nukreipia ne turistų nugludintais maršrutais, o ten, kur dar daug neatrasto ir nepažinto, kur kvepia samanomis ir sausais lapais, kur gryname vandeny atsispindi kerintis kraštovaizdis ir kur virš apeiginių kūlių dar tebesklando gyvosios legendos... Nuosekli leidinio struktūra su iliustracijomis, aprašymais, tiksliomis objektų koordinatėmis ir sakmėmis savotiškai intriguoja, kelia smalsumą ir iš tiesų žada išskirtinių įspūdžių. – Kaip gimė idėja parengti ir išleisti šį kitokio formato ir turinio, kai lyginame su kita, turistams skirta informacija, leidinį? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Aurelijos Nikitenko. – Idėja apie leidinį, kuris pristatytų mūsų krašto baltiškąjį paveldą ir būtų vertingas turiniu, pradėjo bręsti po savanoriškos veiklos Kretingos rajono turizmo informacijos centre 2015 metais. Dalyvavau projekte, kurio tikslas – suteikti galimybę jauniems žmonėms įgyti asmeninių, socialinių, profesinių kompetencijų ir darbo patirties per savanorystę. Tais metais mano laisvalaikis buvo „parduotas“ žygiams po Kretingos rajoną: vis ieškodavau neaplankytų vietų, tad keliaujant susikaupė didelis žinių bagažas. Norėjosi pasidalinti įspūdžiais su kitais ir parodyti krašto slėpinius. Pastebėjau, kad mūsų krašto paveldo potencialas nepakankamai išnaudotas. Archeologiniai, mitologiniai objektai yra ta Kretingos rajono turizmo niša, kuri dar laukia savo lankytojo... Mums reiktų suvokti mūsų krašto unikalumą. Kuršiai – autochtonai, kurie paliko ryškų pėdsaką Kretingos istorijoje. Miesto vardas yra kuršių kilmės: jį gavo nuo pilies pavadinimo, stovėjusios ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio. Bet vis dar tenka išgirsti pasakaitę apie bajoraitę Ingą, kai, dardant vežimo ratams akmenuotu keliu, tėvas paklausia: „A kret, Inga“? Liūdniausia, kad tokiais atvejais kuršių istorijos dalis nutylima, o juk mūsų kraštas – daugiasluoksnis: baltiškoji istorijos dalis tokia pat įdomi, kaip ir Jono Karolio Chodkevičiaus ar Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos laikai. Galime pasigirti, turintys 22 piliakalnius (palyginti, Skuodo r. – 13, Klaipėdos r. – 14). Kretingos rajone turime vienintelę pietiniame Kurše Lietuvos teritorijoje išlikusią paveldosauginę kūlgrindą, kai apskritai jų mūsų valstybėje tėra vos keletas. Kalbu apie Kašučių kūlgrindą. Bet apie ją retas žino. Nėra jokių nuorodų ar informacinio stendo. Tad trūko išsamios, patraukliai ir lengvai pateiktos turistinės informacijos. Apie piliakalnius, alkakalnius, mitologinius akmenis, šaltinius ir pan. Norint pristatyti Kretingos kraštą vien gražių nuotraukų su kraštovaizdžiu neužtenka. Kaip ir vienos kitos sutrumpintos legendos. Iš Nasrėnų kaimo kilęs vyskupas Motiejus Valančius, rašydamas apie mūsų piliakalnius, tai darė su dideliu įkvėpimu bei pasididžiavimu – vien tekstai apie Imbarės („Karė pas Salantų pilį“) ir Nagarbos („Senkų kalnas“) piliakalnius yra tarsi maži apsakymai, keliantys susižavėjimą. Todėl ir pasirinkau kitokį leidinio formatą, kuriame būtų sudėti įdomiausi mūsų krašto pasakojimai, o keliauti būtų galima savarankiškai.
Kaip jie mus teisė. Marija Tiškevičiūtė
1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į tremtį ir koncentracijos stovyklas Sibire, be teismo, gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta per 17 tūkst. įvairių tautybių šalies žmonių – nuo kūdikių iki garbaus amžiaus senolių, tapo didžiule tautos tragedija. Išvežtieji buvo marinami badu, nepakeliamu darbu ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Žmonių naikinimas, išvežant juos į netinkamas gyventi vietoves ir konclagerius, vertinamas kaip nusikaltimas žmoniškumui. Viena šio nusikaltimo aukų tapo kretingiškė grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma sovietinių represinių organų jai sudaryta baudžiamoji byla suteikia mums daug naujų nežinomų jos gyvenimo faktų ir parodo sovietinio-stalininio režimo nusikaltimus teisingumui bei žmoniškumui. Marija Tiškevičiūtė gimė 1871 m. lapkričio 22 d. Lentvaryje, grafų Sofijos (1837–1919 m.) ir Juozapo (1835–1891 m.) Tiškevičių šeimoje. Jie 1875 m. iš Lentvario persikraustė arčiau Baltijos jūros, į naujai įsigytą Kretingos dvarą. S. Tiškevičienė pagimdė 12 vaikų, iš kurių 5 sūnūs ir 3 dukros užaugo ir savo veikla bei darbais garsino Tiškevičių giminę. Grafienė, giliai tikėdama Dievą, tikėjimo, doros bei gailestingumo mokė ir savo vaikus. Užsiimdama labdaringa veikla prie Kretingos dvaro ligoninės įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių bei invalidų prieglaudą, rūpinosi vargšais ir elgetomis.
Margučių alėja darbėniškius suvienijo bendruomeniškumui
Bendruomeniškumu išsiskirianti Darbėnų bendruomenė ir vėl stebina savo idėjomis. Šiemet šv. Velykų proga miestelį puošia išskirtinio grožio kiaušiniai. „Kaip Palangoje, taip ir Darbėnuose“, – apie margučių alėją šmaikštavo Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys. „Kiekvienais metais prieš didžiąsias šventes, įskaitant ir Velykas, stengiamės puošti savo miestą. Šie metai – ne išimtis“, – toliau kalbėjo A. Poškys. Praėjusiais metais miestelio bendruomenė Lietuvos vėliavos spalvų kaspinais, velykiniais margučiais puošė beržų šakas. „Šiemet mums kilo mintis padaryti didelius margučius“, – sakė A. Poškys. Iš viso pastatyti 7 dideli, kurių aukštis maždaug apie 1 m, o skersmuo apie 60 cm, ir keli mažesni velykiniai margučiai. Seniūnijos darbuotojas Alfonsas Malonė padarė karkasus iš vielos ir tinklo, o Darbėnų darželio vaikai papuošė du kiaušinius, 3 – gimnazijos mokiniai, o likusius du – seniūnija. Pasak seniūno, bendruomenei šita idėja labai patiko: „Kai statėme kiaušinius, automobiliai stojo, žmonės ėjo prie jų fotografuotis“ Tai viena idėjų, kuri suvienijo Darbėnų miestelio gyventojus. „Iš pradžių reikia sugalvoti idėją, paskui mokėti paprašyti, o kai paprašai, žmonės mielai sutinka padėti ir tai daro su džiaugsmu. Tokie dalykai suvienija mus“, – tikino A. Poškys. Seniūnas atskleidė, kad ateinančiais metais galbūt margučių karkasus panaudos kiek kitaip. „Nesinori kiekvienais metais puošti taip pat“, – akcentavo jis. „P. n.“ Informacija Grafikoje kasdien atranda save
„Nežinau, kada daugiau jaudulio – ar kai pastatai naują spektaklį, ar kai atidarai savo kūrybos darbų parodą... Žiūrovas nemato tavo emocijų už scenos, o parodos lankytojui esi kaip ant delno“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo pirmąją grafikos darbų parodą restauruotame Kretingos muziejaus Ūkvedžio name, Tušo studijoje, surengęs buvęs Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ vyriausiasis režisierius, kojūkininkų grupės įkūrėjas Algimantas Verbutas. Abstrakcijose mato, ką nori Jis teigė pripiešęs pilną lagaminą grafikos lakštų, tačiau ekspuonuoti parinko tuos, kuriuos paliepė širdies balsas. Skoningose abstrakcijose vieni parodos lankytojai įžvelgia paukščius, kiti – saulėtekius, vieni ugnies kamuolį, kiti sniego pūgą. Pasitiesęs baltą popieriaus lapą, į rankas paėmęs teptuką arba plunksną, pamirkęs į juodą tušą, Algimantas nė pats nežino, kas tuo momentu pavyks, o, kai, anot jo, kažkas pavyksta, apima nenusakomas jausmas. „Štai laivas išėjo. O čia parašiau „Sūpuoklės virš Fudzianos“. Ar įžvelgiat Fudzianos kalną?“ – su entuziazmu rodė jis ir prisipažino dėl tokių atradimų kaskart pats šiek tiek nustembantis. Ties simboliniu juodu ratu su rausva viršūne užrašyta vedų išmintis: „Teisingai nugyventa diena vakarykštę dieną paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų – vilties kupina vizija.“ Algimanto žodžiais, būtent šis jo darbas labiausiai patraukė parodą aplankiusio Kretingoje žinomo architekto Edmundo Giedrimo dėmesį. „Laikau jį profesionalu, todėl šis įvertinimas iš šalies man labai svarbus“, – prisipažino A. Verbutas. Kitą darbą – „Krislas žuvies aky“ – jis teigė parodęs savo kurso draugei, iš kurios taip pat sulaukė komplimentų. Parodos atidarymas įvyko balandžio 13-ąją. Algimantui malonu, kad į renginį atvyko pilnas „mikriukas“ jo gimtinės – Sigutėnų netoli Pakruojo – bendruomenės narių. „Ir ko jie mane taip myli? Nei aš, būdamas režisierius, spektaklį jiems atvežęs parodžiau, nei su kojūkininkais Sigutėnų vieškeliu praėjom“, – kalbėjo A. Verbutas.
|
|
