|
|
|
Mūsų žmonėsVytauto Didžiojo paveikslo kelionę po Lietuvą prisimenant
Šiemet sukako 90 metų, kai visa Lietuva 1930 metais šventė Vytauto Didžiojo metus, kurių vienas svarbiausių renginių buvo iškilminga Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą. Šio sumanymo pagrindinė idėja – pagerbti Vytautą Didįjį ir dar kartą, keliaujant per Lietuvą Vytauto Didžiojo paveikslui bei Raportų knygai „Vytauto Didžiojo garbei“, priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą. Vytauto Didžiojo paveikslu buvo vadinamas mediniuose rėmuose įstatytas skulptoriaus Petro Rimšos sukurtas ir iš metalo lietas padidintas medalis, iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai paminėti Lietuvoje vyko daugybė įvairių renginių, kurių organizacija rūpinosi Kaune 1930 m. pradžioje įkurta visuomeninė organizacija Vytauto Didžiojo komitetas, kai šalies miestuose ir miesteliuose tą darė šio komiteto vietos skyriai, į kuriuos būdavo išrenkami garbingi, išsilavinę, turintys autoritetą žmonės: pedagogai, kunigai, valdžios įstaigų vadovai, kariškiai, tarnautojai ir pan. Paveikslas ir Raportų knyga – didelio formato 162 psl. rankų darbo albumas odiniu viršeliu – savo kelionę po Lietuvą 1930 m. liepos 15 dieną pradėję Kaune, keliavę sausuma, oru ir vandeniu, pabuvoję visuose didesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, rugsėjo 7 dieną sugrįžo į Kauną. Vytauto Didžiojo komitetas buvo paskelbęs Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimo ir išlydėjimo tvarką, kurios privalu buvo laikytis, kad jo kelionė po Lietuvą praeitų sklandžiai ir jis sulauktų tinkamos pagarbos. Už tai buvo atsakingi Vytauto Didžiojo komiteto skyriai, kurie stengėsi, kad Vytauto Didžiojo paveikslo atvykimas taptų išskirtine švente vietos žmonėms, skatinančia patriotizmą, meilę savo šaliai ir jos garbingai praeičiai. Raportų knygoje pasirašė ir sudėjo spaudus miestų ir miestelių Vytauto Didžiojo komitetų skyrių nariai, valdžios įstaigų, organizacijų, draugijų atstovai, kunigai, šauliai, savanoriai kariškiai ir kt. Daugelyje vietų šią šventę rėmė žydų, kitų tautinių mažumų ir evangelikų, stačiatikių organizacijos, palikusios Raportų knygoje savo spaudus ir įrašus.
Lietuvos skautijos veikloje – tris dešimtmečius
Neseniai Kretingos katalikų parapijos klebonu tarnauti pradėjęs 46-erių brolis pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas didžiąją dalį savo gyvenimo – net 31-erius metus – skyrė skautų judėjimui. Už svarų indėlį skautijos veikloje, jos plėtrą šį spalį, per šventą Pranciškų, brolis Juozapas Marija, beje, atšventęs ir savo kunigystės 20-metį, buvo apdovanotas naujai Lietuvos skautijos įsteigtu ordinu „Už nuopelnus“. Prie atgimstančios skautijos lopšio „Buvo labai netikėta, kai kauniečiai skautai pasiūlė mane šiam garbingam apdovanojimui“, – prisipažino J. M. Žukauskas, skautų judėjime dalyvaująs nuo jo atgimimo Lietuvoje 1989-aisiais. Dar būdamas mokinys, sakė sužinojęs apie skautų organizaciją, kuri jam pasirodė patraukli tuo, kad pagrindinis šūkis „Tarnauti tėvynei, Dievui ir artimui“ apibūdina veiklos esmę. Išvien su keliais bendraminčiais Šiauliuose, kur gimė ir augo, įkūrė vadinamąją skiltį – atskirą skautų grupę. Tada dar būta įvairių skautų organizacijų, kurios ilgainiui išsigrynino: šiandieną Lietuvoje veikia 2 pagrindinės jų – Lietuvos skautija, neseniai atšventusi savo veiklos 25-metį, ir Europos skautai. Didžiulis žmonių dvasinis pakilimas ir naujoji tarnystė tuomet ypač skatino dalyvauti svarbiausiuose atgimstančios Lietuvos Sąjūdžio renginiuose, Laisvės ir Ugnies keliuose, patys rengė ekologines akcijas, žygius, o lemtingąją Sausio 13-ąją buvo tie, kurie pirmieji pasisiūlė budėti prie Parlamento.
Vilniaus pramonininkas ir savivaldybininkas Antanas Tiškevičius
Vieną ryškesnių pėdsakų Vilniaus istorijoje paliko grafas Antanas Tiškevičius, nuo XIX a. pabaigos vystęs mieste pramonę ir prekybą, aktyviai dalyvavęs miesto savivaldos veikloje. Antanas Tiškevičius gimė 1866 m. gruodžio 12 d. Lentvario dvare, grafų Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) ir Sofijos Horvataitės (1837–1919) šeimoje. Augo Vilniuje, Trakų gatvėje buvusiuose šeimos rūmuose, tėvų rezidencijoje Lentvaryje, vasaras leido tėvui priklausančioje Palangoje ir iš grafų Zubovų išsinuomotame Kretingos dvare. Jaunąjį grafą mena ir Darbėnų dvaras, kuriame veikė Palangos valdos administracinis centras, o dvaro administraciniame pastate apsistodavo Žemaitijon atvykusi grafų Tiškevičių šeima. Matyt dėl to kai kurie istorikai ėmė teigti, kad Antanas gimė Darbėnuose. Ūgtelėjusį berniuką tėvai išsiuntė mokytis į Sankt Peterburgą, kuriame jis lankė uždarą, didikų luomo vaikams skirtą karinę vidurinę mokyklą, tačiau tolesnio savo gyvenimo su karine tarnyba nesusiejo. Jo sesuo Elena Klotilda Ostrovska prisimena, kad brolis „vaikystėje buvo laibas kaip pagalys ir labai aukštas, šiek tiek bjaurokos išvaizdos, bet ūgtelėjęs sustorėjo ir papilnėjo [...] jis buvo geraširdis, niekam nelinkėjo blogo ir netarė pikto žodžio. Jis buvo veiklus, judrus ir apsukrus. Jei veikla nesisekė, niekam nesiskundė, o nesėkmę palydėdavo su humoru.“ Po mokyklos vaikinas įstojo į Lenkijos Karalystėje veikusią aukštąją žemės ūkio specialistų mokyklą – Novoaleksandrovsko (dab. Pulavų) žemės ūkio ir miškininkystės institutą, kuriame įgijo mokslinio agronomo išsilavinimą. Tačiau ir agronomo profesija netapo grafo pašaukimu. Jis suprato, kad, smarkiai vystantis pramonei, vis svarbesnį vaidmenį krašto ekonominiame gyvenime ėmė vaidinti pramoninė gamyba ir prekyba. Todėl nutarė savo veikloje susieti visas šias ūkinio gyvenimo sritis ir tapti verslininku. Po tėvo mirties paveldėjęs Kairėnų, Gudienos (Kaišiadorių r.), Pašėtės (Kėdainių r.), Butrimonių (Šalčininkų r.), Asaveco (Maladečino r.) dvarus ir pramonės įmones Vilniuje, sugrįžo į vaikystės miestą ir likusį savo gyvenimą paskyrė jo ekonominei plėtrai.
„Atžalyno“ festivalis ir vienintelis Lietuvoje šešėlių teatras
Ateinantį savaitgalį, rugsėjo 25–27 dienomis, Kretingoje įvyks jubiliejinė – XX-oji – tarptautinė vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinė laboratorija–festivalis „Atžalyno scena“, tęsianti ilgametes miesto kultūrines tradicijas. Todėl labai simboliška, kad festivalį savo naujausiu novatorišku šešėlių spektakliu „Kretingos istorija vaikų pasakose“ pradės Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“ Šešlių teatro užuomazgos Pasak šio festivalio organizatorės Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentės ir „Atžalyno“ vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės, šiai šventei, įprastai vykstančiai gegužę, buvo pasiruošta dar pavasarį, bet planus sujaukė kilusi pandemija. „Tačiau tai nė kiek neužgesino vaikų, ypač – atžalyniečių, entuziazmo belaukiant šventės. Dar pernai sukūrėme šešėlių spektaklį ir labai norėjome jį parodyti kitiems: turėjome vykti į Estiją ir į Italiją, bet sutrukdė karantinas. Tai – labai smagus spektaklis, kuriame vaikai šmaikščiai be žodžių, vien kūno kalba pasakoja savojo miesto istoriją“, – kalbėjo A. Antulienė, patikindama, kad Lietuvoje jie yra pirmieji, sukūrę ne rankų, o kūno šešėlių teatrą. Naujausią savo kolektyvo darbą A. Antulienė pristatė rugpjūtį Latvijoje, Koknesėje, įvykusiame Baltijos šalių režisierių seminare „Kitoks teatras“, kur jos pranešimu susidomėjo kolegos ir jau sulaukta įvairių pakvietimų. Atžalyniečiai jį taip pat parodė pernai per festivalį „Baltijos rampa“. Miesto istorija – kūno kalba Kurdami spektaklį su atžalyniečiais sumanę žiūrovus nukelti į Kretingos praeitį: „Betgi iš praeities likę tik šešėliai, todėl ir metėme sau iššūkį – vaidinti šešėliais. Tai visiškai nauja patirtis: žaidimas kūnu, kai ekrane pakinta kūno proporcijos – matosi net plaukų linijos, pirštų galiukai. Nėra nei balso, nei veido, bet 2–3 aktoriai gali sukurti įvairių gyvūnų, augalų figūrų ar vaizdų. Taip pat teko išmokti, kaip įvaldyti fizikinius ir optinius procesus, – scenoje be ekrano tas pats spektaklis atrodytų visiškai kitaip, nes projekcijos iškreipia vaizdą“, – spektaklio kūrimo subtilybes atskleidė A. Antulienė. Dabar gi, vykdant Vilniaus gatvės archeologinius kasinėjimus, aptikta įvairių radinių – atsivėrė senoji Kretinga. Todėl, prasitarė režisierė, jiems kilęs sumanymas papildyti spektaklį novatoriškais intarpais.
Kai begalinis noras gyventi buvo stipresnis už mirtį
Feigė – hebrajiškas vardas Cipora – Zimanaitė – viena iš nedaugelio Darbėnų žydų bendruomenės narių, kuriai begalinis noras gyventi, padedant ne vienam geros valios žmogui, padėjo išlikti žiauriais nacių okupacijos metais. Visos per Holokaustą išsigelbėjusios darbėniškės buvo jaunos merginos ir jos nenorėjo susitaikyti su tuo, jog kažkas nusprendė, kad joms nėra vietos šioje žemėje, nors jų gyvenimas buvo tik prasidėjęs. Pagal Darbėnų žydų bendruomenės istorijos tyrinėtojo ir žinovo Eric Goldstein (Erikas Goldšteinas) pasidalintą informaciją, C. Zimanaitė gimė 1923 m. Darbėnuose iš Plungės kilusios Saros (gim. 1889 m.) ir darbėniškio Bunimo (gim. 1883 m.) Zimanų šeimoje. Jos tėvas buvo sėkmingas Darbėnų verslininkas, prekiavęs geležimi ir jos gaminiais, žemės ūkyje naudojama technika ir padargais, taip pat miestelio centre jis turėjo restoraną. Jį Darbėnų apylinkės ūkininkai ir kaimo žmonės gerbė kaip sąžiningą verslininką ir dorą žmogų. 1918 m. po Lietuvos valstybės atkūrimo pradėjus kurtis vietos savivaldos komitetams, jis tapo Darbėnų komiteto nariu, o 1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei armijai B. Zimanas buvo vienintelis darbėniškis, kurio turtą nacionalizavo sovietinė valdžia. Zimanų šeimoje augo 4 vaikai: trys berniukai ir viena mergaitė, ir jie nuo pat mažens buvo lavinami, juos ruošiant tolesniam gyvenimui. C. Zimanaitė, baigusi mokslus Darbėnuose, vėliau juos tęsė Telšiuose veikusioje žydų „Javne“ mergaičių gimnazijoje.
Dienoraštyje – dešimtmečių datos ir išgyvenimai
Kretingiškė buvusi ilgametė pedagogė ir bibliotekininkė 78-erių Zita Paulienė visą gyvenimą praleido tarp knygų ir medikų – prieš 8-erius metus anapilin iškeliavęs jos vyras Augustinas buvo gydytojas, medicinos specialybę pasirinko ir 4 jų vaikai, žentas, marti bei 3 anūkai. Kelis dešimtmečius moteris kasdien rašo dienoraštį, kuriame fiksuoja svarbiausius savo šeimos, Kretingos bei šalies įvykius. Tarsi vakaro malda Z. Paulienė sakė, kad pirmąjį savo dienoraščio lapą atvertė prieš 25-erius metus. Dabar jis, per tiek metų surašytas į atskiras knygas, vos betelpa į didžiulę dėžę. Moteris kaskart pagal nuotaiką išsitraukia tam tikrą praėjusių metų knygą: kai nori palyginti, koks tą pačią dieną buvo oras, kas įvyko mieste, šalyje ar pasaulyje. Tik jai pačiai įdomūs ir prabėgę asmeniniai išgyvenimai, nuotaikos, pajautimai, kuriuos patikėdavo dienoraščiui. O kiekvienų metų dienoraščio paskutiniame lape moteris surašo svarbiausias asmenines ir įžymias šalies datas, todėl gerai žino, kada kieno jubiliejus, kas ir kada paliko šį pasaulį. Tik 2012-ųjų dienoraščio nevarto – pernelyg skaudūs išgyvenimai, netekus savo mylimo žmogaus. Kartais atviravimas dienoraščiui, sakė ji, prilygsta vakaro maldai. „Kas ir kodėl paskatino rašyti dienoraštį, šiandien negalėčiau atsakyti. Gal susiję su tuo, kad iš namų išėjo paskutinis vaikas – jaunėlis sūnus Mindaugas, kuris pagal moksleivių mainų programą išvyko į JAV užbaigti vidurinę mokyklą. Dabar jam jau 42-ji, – atviravo Z. Paulienė. Jos džiaugsmui, šiandien visi vaikai įsikūrę Lietuvoje: vyriausiajai ir vienintelei dukrai pediatrei Jolantai dabar 56-eri, į farmaciją pasukusiam Gvidui – 53-ji, Kęstučiui – 45-eri. „Daktarauja“ ir pati „Natūralu, kad ir šiandien visos šnekos mūsų šeimoje sukasi apie ligas, sveikatą. Per tiek metų jau „daktarauju“ ir aš. Visai nesijaučiu balta varna – ir ligas išmanau, ir lotyniškus terminus žinau, – juokavo pašnekovė. – Per tiek gyvenimo – su vyru kartu praleidome 48-erius metus, šnekos kur buvę, kur nebuvę, grįždavo prie ligų. Padėdavau jam ir epikrizes kompiuteriu perrašyt.“ Moteris ir šiandieną – smalsi gyvenimo naujovėms: skaito naujausias, ypač – lietuvių autorių knygas, išmokusi naudotis kompiuteriu, vis tobulina galimybes. Savo anūkės Augustės 15-ojo gimtadienio proga visą praėjusią žiemą rengė jai skirtą koliažą. Z. Paulienės kompiuteryje atskirais albumais saugomos nuotraukos, – ji sakė labai mėgstanti ir fotografuoti. Ir popierinių albumų – visa šūsnis. „Per „koronę“ paskambino vaikai ir klausia – ką veikiu, o aš atsakau – buvau iškeliavusi. Kur? – nustebo. Sakau – į Tunisą“, – moteris vieną po kito kilnojo senuosius nuotraukų albumus, kur aprašyta kiekviena nuotrauka, taip pat – istoriniai ir geografiniai šalių, miestų įvykiai, aprašymai, svarbios datos.
Besikeičiantys Blua miesto laiptai
Šiandien pasaulyje siaučiant COVID-19 virusui, prisiminkime aplankytas pasaulio vietas, kuriose pabuvoti šiuo metu turime gerokai mažiau galimybių.
Didžiajam karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui – 460 metų
Šiemet minime 460-ąsias žymiausio Lietuvos karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus gimimo metines. Šis asmuo XVI a. pradžioje ryžtingai kita linkme pasuko Kretingos istoriją, įkurdamas čia bernardinų (pranciškonų) vienuolyną ir bažnyčią, paversdamas Kretingą prekybos ir amatų centru.
Vargonų gausmo Darbėnuose dar teks palaukti
Prieš 15 metų pradėti restauruoti Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vargonai gerą dešimtmetį stovi pusiau išardyti. Užpernai paveldosaugininkai užfiksavo situaciją, šiemet gi, kartu su klebono pageidavimu nustatyti visos bažnyčios vertingąsias savybes, prašoma specialistų įvertinti ir vargonus. Tikimasi, kad procedūros bus baigtos dar šiemet, tad yra vilties, kad kitąmet restauracija pajudės iš mirties taško.
Tarp Salantų kalvų gimė meilė gyvenimui
Iš Salantų kilęs kraštietis, pedagogas, aktorius ir režisierius Žilvinas Beniušis, trumpam sugrįžęs į gimtinę, su salantiškiais pasidalino patirtimi ir prisiminimais apie Salantus, Lietuvą, teatrą, tikėjimą, gyvenimą, futbolą ir kultūrą.
|
|
