Pajūrio naujienos
Help
2021 Balandis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną20°C debesuotumas 3 %
Naktį9°C debesuotumas 7 %
Apklausa

Ar kiekvienas rajono Savivaldybės tarybos narys turėtų atsiskaityti rinkėjams?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Lietuviai tremtiniai pakeliui į Sibirą. Centre – B. ir I. Jablonskių šeima. Vienintelė  Lietuvoje žinoma nuotrauka iš gyvulinio tremties vagono. 1951 m. I. Jablonskio nuotrauka iš jo archyvo

Šiemet sukanka 70 metų nuo 1951 m. spalio 2–3 dienomis sovietinio saugumo struktūrų (MGB) surengtos trečiosios didelės pokario trėmimų operacijos „Osen“ („Ruduo“), kurios metu daugiau negu 16 tūkst. „buožėmis“ pavadintų žmonių, iš jų – per 5 tūkst. vaikų, gyvuliniuose vagonuose antisanitarinėse sąlygose buvo ištremti į Sibirą.

Tada tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino lietuvių tremties kelią į Sibirą. Šį kartą tremiamųjų sąrašus buvo patikėta sudaryti vietinės valdžios administracijai ir partiniams komitetams, nes trėmimų planams vykdyti tinkančių „buožių“ surasti kasmet darėsi vis sunkiau. Taip atsirado galimybė į tremiamųjų sąrašus įtraukti vietinei valdžiai neįtikusiuosius, labiau išsilavinusius net ir miestuose gyvenusius žmones, suvedant ir asmenines sąskaitas bei siekiant pasisavinti ištremtųjų turtą. Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo iki trėmimo pradžios tepraėjo kelios dienos, trėmimai pradėti vykdyti nesudarius formalių trėmimo bylų, kurios sudarytos vėliau. Mažaraščiai vietiniai sąrašų sudarytojai ir dažniausiai kitataučiai MGB pareigūnai bylų formintojai juose pridarydavo begales klaidų, iškraipydami pavardes, gimimo metus ir pan., bet tai netapdavo kelionės į Sibirą kliūtimi. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma nacių okupacijos metais dviejų salantiškių žydų Basios Abelmanaitės ir Rapolo Veržbolausko gyvybes nuo žūties išgelbėjusios Imbarės kaime prie Salantų gyvenusios Kasperaičių šeimos tremties byla liudija sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų cinizmą ir savo šviesiausius žmones praradusios į kolūkius suvarytos įbaugintos Lietuvos provincijos žmonių moralinių vertybių praradimą. Kokia slogi atmosfera tuo metu buvo Lietuvos kaime, parodo joje saugomas visuotinio „Imbarės“ kolūkio narių susirinkimo, įvykusio 1951 m. liepos 12 d., kuriame dalyvavo 75 proc. visų kolūkio narių, taip pat atvykę Salantų rajono vykdomojo ir komunistų partijos komitetų atstovai, protokolas. Susirinkimo darbotvarkėje buvo du klausimai: 1) Lietuvos TSR kolūkiečių laiško draugui Stalinui apsvarstymas ir priėmimas; 2) organizaciniai ir ūkiniai kolūkio stiprinimo klausimai. Laiškas drg. Stalinui buvo greitai apsvarstytas ir be didesnių diskusijų vienbalsiai priimtas, kai 2-asis darbotvarkės klausimas sulaukė daugiau diskusijų.


T. Abraziejaus Pabrėžos biustas. Skulptorius Petras Kalendra, apie 1939 m.

Sausio 15 d. sukako 250 metų, kai gimė viena iškiliausių XIX a. Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių Jurgis Pabrėža, labiau žinomas vienuoliniu tėvo Ambraziejaus vardu. Šį pasaulį jis išvydo Lenkimų parapijos Večių kaime, o savarankišką gyvenimo kelią pradėjo ir ryškiausius pėdsakus paliko Kretingoje.

Viename laiške Jurgis Pabrėža rašė, kad „dar vaikas būdamas pamėgau augalus, juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau“. Todėl nuo mažų dienų į mokslus, o ne į ūkininkavimą, linkusį paauglį tėvai 1785 m. atvežė į Kretingoje veikusią vienintelę Vakarų Žemaitijoje vidurinę mokykla, tuo metu vadintą Karolštato aukštesniąja mokykla.

Mokykla stovėjo aikštės vakariniame pakraštyje, tarp dabartinių prekybos centrų „Senukai“ ir „Maxima“. Viename jos pastate buvo mokyklos vadovo ir mokytojų butai, o kitame veikė trys klasės, bendrabutis ir koplyčia, taip pat gyveno du auklėtojai. Vaikus mokė kunigai jėzuitai, dieceziniai kunigai, mokytojai pasauliečiai, taip pat kunigai bernardinai. Mokoma buvo lenkiškai, todėl prieš stojant į mokyklą J. Pabrėžai teko mokytis šios kalbos pagrindų.

Mokykloje J. Pabrėža praleido septynerius metus. Joje mokėsi algebros, gamtos mokslų, geografijos, istorijos, katekizmo, logikos, matematikos, retorikos, lenkų kalbos gramatikos, lotynų ir vokiečių kalbų. Mokslai sekėsi gerai, todėl jaunuolis pateko tarp geriausiai besimokančių moksleivių, kurie 1791 m. buvo apdovanoti sidabro medaliu „Diligentiae“. Mokymo procesas glaudžiai buvo susijęs su religiniu doroviniu ugdymu. Todėl kiekvieną mokslo ir poilsio dieną mokiniai koplyčioje pradėdavo ir baigdavo pamaldomis, religinių švenčių švęsti ir šv. Mišių klausyti iš bendrabučio eidavo visi drauge į bernardinų bažnyčią.

Baigęs mokyklą, J. Pabrėža mokslų tęsti 1792 m. išvyko į Vilniaus universitetą. Vėliau baigė Varnių dvasinę seminariją, tapo kunigu ir nuo 1796 m. tarnavo įvairiose Žemaitijos parapijose nepriekaištingai vykdydamas jam patikėtas pareigas, daug dėmesio skirdamas apaštalavimui, rūpinimuisi parapijiečiais, savo dvasios tobulinimui. Tuo pat metu jis ėmėsi mokslinės veiklos: savarankiškai vykdė botanikos ir medicinos studijas. Tačiau dėl kasdienių ūkinių parapijos reikalų dažnai tekdavo ilgesniam laikui atsitraukti nuo pasiruošimo pamokslams ir mokslo studijų. Todėl siekdamas tobulinti savo asketišką gyvenimą ir giliau pasinerti į sielovados darbą, 1816 m. gruodžio 8 d. įstojo į Šv. Pranciškaus III ordiną (OFS), pasirinkdamas vienuolinį tėvo Ambraziejaus vardą, o 1817 m. gruodžio 9 d. davęs įžadus, apsigyveno Kretingos bernardinų vienuolyne.


Gatvės naujakuriai išsaugojo jubiliejinį kryžių

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-01-22
Norėdami įsikurti Kretingoje, Rasa ir Matas Mizgiriai rado ypatingą vietą – apdegusią sodybą su išlikusiu istoriniu kryžiumi. Naujakuriai su 5 savo atžalomis (iš kairės): Terese, Vykintu, Jonu, Antanu ir Austėja.

Kretingoje, J. Basanavičiaus gatvėje, išsiskiria originalus pamario stiliumi pastatytas naujas 62 numeriu pažymėtas namas. Ši sodyba išsiskiria ir tuo, kad matomoje vietoje, prie pat gatvės, stovi senas, jau antrą šimtmetį skaičiuojantis jubiliejinis kryžius. Naujosios sodybos šeimininkai Rasa ir Matas Mizgiriai išsaugojo šį kryžių, kuris čia stovėjo prieš jiems įsikuriant.

Buvo lyg ženklas, kad apsigyvens

Ant betoninio kryžiaus aiškiai matosi lotyniškas užrašas „Anno Jubilei Magni 1901“, skelbiantis, kad pastatytas 1901-aisiais, paminint jubiliejinius 1900-uosius metus.

Šios sodybos šeimininkai, verslininkai ir aktyvūs parapijiečiai, auginantys 5 atžalas, Rasa ir Matas Mizgiriai tvirtino sodybą įsigiję prieš kelerius metus iš Antano Šauklio. Pasistatė naują gyvenamąjį namą, o kryžių, kuris jiems lėmė vietos pasirinkimą, paliko ten, kur jis ir stovėjęs.

„Tas kryžius mums buvo ženklas, kad čia gyvensime. Esame krikščionys, ir, kur begyventume, ketinome statyti kryžių. Kai Kretingoje ieškojome vietos, kur įsikurti, labai apsidžiaugėme pamatę parduodamoje sodyboje jau stovintį kryžių. Ir ne bet kokį, o istorinį, jubiliejinį“, – kalbėjo M. Mizgiris.

Panevėžio katedroje vargonininku ir vargonų restauratoriumi dirbantis Antanas Šauklys, beje, restauravęs ir Darbėnų bažnyčios vargonus, „Pajūrio naujienoms“ pasakojo, kad tą jubiliejinį kryžių apie 1960–1962-uosius metus išgelbėjo jo motina Barbora Šauklienė.

Parsigabeno iš ankstesnės vietos

„Šis kryžius stovėjo prie įvažiavimo į Kretingą nuo Gargždų pusės, dabartinių Taikos ir J. Jablonskio gatvių sankirtoje, trikampyje netoli dabartinės „Minijos“ parduotuvės ir mano motinos sodybos. Kai kasė melioracijos griovius, – vieta ten buvo labai drėgna, tvinstanti, – prisimenu, atvarė traktorius, vadinamuosius „staliniečius“. Žadėjo nuversti tą kryžių. Jis ten stovėjo nuo senų laikų. Mama neleido jo griauti – perkėlė į mūsų sodą. Vėliau ten įrengė autobusų stotelę“, – pasakojo A, Šaulys.

Po kurio laiko jo motina, pranciškonė pasaulietė, kuriai tas istorinis kryžius buvęs labai svarbus, persikėlė gyventi į J. Basanavičiaus gatvę, čionai ji persigabeno ir kryžių.

„Labai džiugu girdėti, kad R. ir M. Mizgirių šeima išsaugojo jubiliejiniams metams skirtą kryžių“, – pasidžiaugė vargonų meistras. M. Mizgiris sakė, kad, pagal užrašą suprasdamas kryžiaus svarbą, kreipėsi į brolius pranciškonus: „Klausiau, ar turime garbės tokį kryžių laikyti savo kieme. Bet jie nerodė iniciatyvos, taip ir liko pas mus.“


Kadetas Feliksas Vincentas Tiškevičius, XIX a. 9 deš. Fotografas Otto Weitke, Klaipėda. Kretingos muziejus

Grafai Tiškevičiai Palangos dvarą valdė nuo 1824 iki 1940 metų. Iš pradžių tai buvo antraeilė valda, nes pagrindiniai šeimos dvarai plytėjo Vilniaus gubernijoje. Palangos reikšmė išaugo Juozapui Tiškevičiui (1835–1891) pradėjus kurti kurortą, o nuolatine šeimos rezidencija tapo po 1892 m., dvarą paveldėjus grafui Feliksui Vincentui Tiškevičiui (1869–1932).

Feliksas Vincentas Tiškevičius gimė 1869 m. liepos 19 d. Lentvaryje, o rugpjūčio 17 d. buvo pakrikštytas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje. Peterburge baigęs vidurinę ir karo inžinerijos mokyklą, tarnavo Rusijos armijos 1-ajame Kaukazo inžineriniame pulke.

1892 m. paveldėjęs Palangos dvarą su 9 tūkst. 504 ha žemės, išėjo į atsargą. Netrukus Poznanės kunigaikštystės Noištato mieste (dab. Lvuvekas, Lenkija) 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką ir visą savo gyvenimą paskyrė šeimai, jos gerovei. Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai pasirinko Palangą. Anot jų sūnaus Alfredo, pasirinkimą lėmė motina, kuriai labai patikęs vaizdingas pajūrio kraštovaizdis. Senoji dvaro sodyba, tapusi besikuriančio kurorto centru, netenkino jaunųjų savininkų poreikių ir užmojų. Todėl jie nutarė pasistatyti naują šeimos rezidenciją – arčiau jūros, pušyne netoli legendinio Birutės kalno, pagal vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno projektą 1895–1897 m. iškilo ištaigingi dviaukščiai dvaro rūmai, kuriuos papuošė kartušai su Tiškevičių ir Lonckių giminių herbais, iš tolo pasakančiais, kas yra šios valdos šeimininkai.

Rūmuose buvo įdiegti naujausi tuo metu pasiekimai: įrengti centrinis šildymas, kanalizacija, šiltas vanduo, tarnybinis liftas. Interjeras buvo subtilus ir skoningas. Kambarius puošė paveikslai, graviūros, grafų Tiškevičių giminės atstovų portretai, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, antikvariniai laikrodžiai, rytietiški kilimai, gobelenai, veidrodžiai auksuotuose rėmuose, sienų ir lubų lipdiniai, marmuro židiniai, bronzos, krištolo ir mediniai sietynai, Liudviko XVI ir ampyro stiliaus baldai. Rūmuose grafai įsirengė biblioteką, kurioje sukaupė per 3 tūkst. tomų knygų įvairiomis kalbomis ir šeimos archyvą. Bibliotekos knygas išduodavo skaityti ir vilose apsistojusiems vasarotojams, o šeimos archyve saugojo artimųjų ir pas grafus vasarojusių garsių asmenybių, tokių, kaip rašytojo Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus ir poeto dramaturgo Liucijono Rydelio, laiškus.

Rūmus 1897–1899 m. apsupo apie 60 ha parkas, kurį sukūrė prancūzų landšafto architektas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė Eduardu ir belgų dendrologu Beisanu de Kulonu. Jame buvo pasodinta apie 2 tūkst. vietinių bei introdukuotų medžių ir dekoratyvinių krūmų. Čia taip pat buvo gausu mažosios architektūros statinių – pavėsinių, paviljonų, fontanų, o taip pat klasikinių skulptūrų ir iš Paryžiaus parvežtų meniškų vazų, kuriose augo palmės ir gėlės. Parke grafai įsirengė rožyną, teniso aikštyną, o netoli tvenkinio apie 1907–1912 m. pastatė Paryžiuje išlietą Švč. Jėzaus Širdies skulptūrą.

Įkūrę šeimos rezidenciją, abipus Vytauto gatvės stovėjusią senąją dvaro sodybą grafai paliko kurorto poreikiams. Senuosiuose rūmuose vasaromis apsistodavo giminės ir artimieji.


Iškilus savo ūgiu ir darbu dėl valstybės gerovės – Vyriausiojo komiteto pirmininkas gen. Vladas Nagevičius (kairėje) tarp  žinomų to meto Lietuvos žmonių. Šalia jo dešinėje – Ministrų kabineto vadovas Augustinas Voldemaras, kairėje – gen. Povilas Plechavičius ir kiti. Dail. Rimtas Kalpokas. Jubiliejinė litanija. „Naujas žodis“ 1928 m. Nr. 8,

Palyginti neseniai atšventę savo atkurtos valstybės 100-metį, prisiminkime tuos, kurie 1928 metais pirmojo 10-mečio šventę pavertė visos tautos švente.

Artėjant atkurtos Lietuvos valstybės 10-mečiui, susirūpinta šios svarbios datos įprasminimu. Tam tikslui 1928 m. sausio 19 d. buvo įkurtas vyriausiasis komitetas Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 10-ties metų sukaktuvių iškilmėms ruošti (toliau – Vyriausiasis komitetas). Jam vadovauti buvo paskirtas kretingiškis Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius (1881–1954).

Nuspręsta, kad Nepriklausomybės 10-metis bus švenčiamas dvi dienas: Vasario 16-ąją, kaip susikaupimo, minėjimų ir maldos dieną, ir gegužės 15-ąją – Steigiamojo Seimo susirinkimo 1920 m. dieną, turėsiančia tapti pagrindine džiugia šių iškilmių švente.

Kad šios šventės būtų tinkamai surengtos, Vyriausiasis komitetas kvietė šalies organizacijas, šaulius, inteligentiją bei visą visuomenę suburti apskričių, valsčių, miestų, miestelių ir net kaimų komitetus iškilmėms rengti glaudžiai bendradarbiaujant su juo. Šios šventės rengimą parėmė ir Lietuvos katalikų bažnyčių vadovai, kviesdami dvasininkus aktyviai dalyvauti vietinių komitetų veikloje ir ragindami tikinčiuosius dalyvauti būsimose iškilmėse, ypač Vasario 16-osios dienos iškilmingose šv. Mišiose ir melstis už Tėvynę. Paramos sulaukta ir iš Lietuvos rabinų sąjungos valdybos, kuri pavedė šalies rabinams iškilmingai maldomis minėti Vasario 16-ąją sinagogose, prisiminti kovose už Lietuvos laisvę žuvusius žydus, sugiedoti šalies himną. Vyriausiojo komiteto kvietimas buvo išgirstas: visoje Lietuvoje per trumpą laiką susikūrė beveik tūkstančiui vietinių, tarp jų – ir tautinių mažumų, komitetų.


Nutiesė tautodailės tiltą tarp Kretingos ir Čikagos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-12-18
Tris valandas trukusį renginį per nuotolį mesitriškai koordinavo klaipėdietė aktorė ilgametė Kretingos muziejaus ir bibliotekos bičiulė Virginija Kochanskytė.

Pandemijai užvėrus vienas duris į kultūros pasaulį, kretingiškiai ir užatlantės lietuviai atvėrė kitas, gerokai platesnes, ir nutiesė virtualų tiltą tarp Lietuvos ir JAV, Kretingos miesto ir Pasaulio lietuvių centro Čikagos priemiestyje, Lemonte. Surengtoje nuotolinėje mugėje „Įkvėpk! Kalėdos!“, skirtoje besibaigiantiems Tautodailės metams paminėti, buvo apsikeista vaizdais ir informacija apie kūrėjus ir jų kūrybą.

Talkino užjūrio kraštietis

Renginys buvo kupinas virtualių pasivaikščiojimų po Kretingą ir jos rajoną, supažindinant su mediniu krašto paveldu, advento tradicijomis, liaudiškomis giesmėmis. Susijungus su užatlante, galima buvo pamatyti, kaip atrodo JAV Pasaulio lietuvių centras ir jame įkurtas Lietuvos dailės muziejus, po kurio gausias ekspozicijos sales, kur puikuojasi ir kretingiškių tautodailininkų Raimundo Puškoriaus ir Adolfo Viluckio darbai, vedžiojo šio muziejaus direktorė Asta Zimkus.

Projektas, kuriame dalyvavo per 10 lietuviškąsias tautodailės vertybes pristačiusių pranešėjų, buvo surengtas Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus specialistės Astos Pocienės, Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Birutės Naujokaitienės ir mūsų kraštiečio, iš Salantų kilusio JAV Lietuvių bendruomenės tarybos prezidiumo nario, LCC tarptautinio universiteto Klaipėdoje viceprezidento Artūro Žilio iniciatyva.

„Su A. Žiliu susipažinome praėjusią vasarą, Kretingos muziejuje vykstant kretingiškio tautodailininko Alfonso Skiesgilo parodai. Nusprendėme bendradarbiauti. Jis ir pasirūpino, kokius žmones sutelkti, kaip pristatyti JAV puoselėjamą lietuvių liaudies meną. Mes taip pat siekėme parodyti Kretingos miesto grožį per tautodailės kūrėjus ir miestą puošiančius jų darbus“, – apie tai, kaip gimė projektas, pasakojo A. Pocienė. Ji patikino, kad ir kitąmet, talkinat A. Žiliui, ketinama pateikti kultūrinių staigmenų, ir prasitarė, kad bandys užmegzti ryšius su kitų pasaulio šalių lietuvių centrais.


Baigiantis metams, laikraščio redakcija kviečia susitelkti skaitytojus, rajono bendruomenę, kad visi kartu išrinktume „Pajūrio naujienų“ Metų žmogų, taip išlaikydami dešimtmečius puoselėtą ir mūsų gilią bendrystę liudijančią tradiciją.

Šie, 2020-ieji, metai mums visiems nepagailėjo iššūkių. Tačiau ir juos įveikdami, išgyvendami, pamatykime aplink save krislą gėrio, grožio, aplinkinių pasiaukojimo, gebėjimo ir sunkiausiais gyvenimo momentais būti naudingais visuomenei, užjausti, padėti kitiems ar tiesiog gerai ir su įkvėpimu dirbti savo mėgstamą darbą.

Kaip visada, savo skaitytojams bandome „pasufleruoti“, kas galėtų būti išrinktas 2020-ųjų Metų žmogumi – kandidatų sąrašą parenkame pagal redakcijos kūrybinės grupės rašytas publikacijas, kurių herojais ir tapo mūsų siūlomi pretendentai į Metų žmogaus titulą.

Tačiau ir pavieniai skaitytojai, ir darbo kolektyvai, ir bendruomenės, visuomeninės organizacijos gali siūlyti savo kandidatą, motyvuodami, kodėl jį būtų galima išrinkti Metų žmogumi.

Siūlyti kandidatūras arba pasisakyti už redakcijos rekomenduojamus kandidatus galite telefonais: (8 445) 77993, (8 445) 52382 arba (8 445) 43728.

Balsuoti už patinkantį kandidatą bus galima ir „Pajūrio naujienų“ internetinėje svetainėje www.pajurionaujienos.com . Jūsų balsų lauksime iki gruodžio 18 d. (imtinai).

„Pajūrio naujienų“ redakcija


Klaipėdiečiai besibūriuojantys prie pasukto Biržos tilto Friedricho Wilhelmo gatvėje 1937–1938 m. Dailininko Jono Buračo archyvas

Žinomas Lietuvos dailininkas Jonas Buračas (1898–1977), pamėgęs Lietuvos pajūrį, mums paliko net tik drobėje ir popieriuje įamžintus unikalius gamtos vaizdus, bet ir fotografijas, kuriose atspindėta to meto aplinka, žmonės ir jų kasdienis gyvenimas.

1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, jis, dar studijuodamas Kauno meno mokykloje, buvo vienas pirmųjų jį aplankiusių dailininkų. Susižavėjęs unikalia pajūrio gamta, jūros ir smėlio kopų, pušynų ir žvejų kaimelių vaizdais, J. Buračas pamilo pajūrį ir jis tapo nuolatine jo vasaros kūrybos vieta. Akademiko Antano Buračo (gim. 1939) pasidalinta jo tėvo Klaipėdoje 1937–1938 metais fotografijoje sustabdyta akimirka mums primena senąją Klaipėdą, kurios mes netekome. Nuotraukoje įamžintas Dangės upėje ties Biržos tiltu stovintis ar lėtai plaukiantis iš Vokietijos atplaukęs krovininis laivas „Rabe“, ties juo besibūriuojantys žmonės ir prie tilto stovėjusių senamiesčio pastatų fragmentai. Nuo senų laikų Dangės uostas buvo svarbiausias Klaipėdos jūrų prekybos uostas ir juo buvo iki pat XX a. vidurio. Čia buvo pastatyti sandėliai, kuriuose buvo laikoma per uostą išvežama žemės ūkio produkcija, mediena ir kt., įvežamos plataus vartojimo ir kolonijinės prekės, todėl iš užsienio šalių atplaukę krovininiai laivai, o nuo XIX a. 3-iojo dešimtmečio – ir garlaiviai, švartuodavosi upėje nuo jos žiočių Kuršių mariose iki geležinkelio tilto. Vokietijai priklausęs krovininis laivas „Rabe“, kas lietuviškai reiškia varną, buvo vienas jų. 1923 m. Ferdinando Schichau laivų statykloje tada Vokietijai priklausiusiame Elbingo mieste pastatytas 70 m ilgio, 10,2 m pločio ir 4,3 m aukščio iš plieno pagamintas 994 t talpos krovininis laivas, išvystydavęs iki 9 mazgų greitį, bazuodavosi šiaurės Vokietijos uostuose Bremene ir Liubeke, priklausė įvairiems laivų savininkams – rėderiams. Jis buvo dažnas svečias Klaipėdos uoste ir kai jis priklausė Lietuvai, ir po 1939 metų Klaipėdos krašto aneksijos. Jo likimas, kaip ir daugumos Vokietijos laivų, rekvizuotų nacistinės kariuomenės reikmėms, tragiškas – 1944 m. kovo 10 d. jis nuskendo Šiaurės jūroje užplaukęs ant minos prie Norvegijos Stavangerio uosto.


Paminklinis akmuo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės žuvusiam kariui savanoriui Jonui Sauseriui atminti Sauserių kaime. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m.

Atkūrus 1918 m. Lietuvos valstybingumą, imta rūpintis krašto saugumu. Laikinoji vyriausybė lapkričio 23 d. sudarė Krašto apsaugos tarybą, kuriai pavedė užtikrinti atkurtos valstybės nepriklausomybę ir užkirsti kelią piktavališkiems potencialių priešų kėslams. Nuo tol lapkričio 23-ioji yra laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena.

Paskui besitraukiančią Vokietijos kariuomenę prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, 1918 m. gruodžio 29 d.

Laikinoji vyriausybė paskelbė atsišaukimą „Lietuva pavojuje“, kuriuo pakvietė piliečius stoti savanoriais į kariuomenę ir ginti savo šalies laisvę. Savanoriams buvo pažadėtas visas išlaikymas ir 100 markių mėnesinė alga, o jų išlaikomoms šeimoms – 50 markių mėnesinė išmoka. Be to, nepriklausomybės karams pasibaigus ir pradėjus Lietuvos žemės reformą, savanoriams buvo pažadėta skirti žemdirbystei tinkamos žemės.

Kretingoje pirmieji kariai savanoriai susirinko 1919 m. sausio 22–23 dienomis. Iš viso 1919–1920 m. savo noru Lietuvos ginti iš apskrities išėjo apie 300 jaunų vyrų. Jiems teko kautis su pasaulinę revoliuciją nešančia bolševikine Raudonąja armija, po to – su bermontininkais vadinamų rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdinių kariuomene, gynusia Vokietijos ekonominius interesus ir siekusia atkurti Rusijos imperiją. Taip pat jiems buvo lemta susikauti su Abiejų Tautų Respubliką ketinusios atkurti Lenkijos vyriausybės išsiųstais generolo Liucijaus Želigovskio legionais.


Ir katastrofiškoje situacijoje pasirinko žmogiškumą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-11-20
Kaune gyvenanti Palmira Petrauskaitė iš šalies Prezidento Gitano Nausėdos perėmė valstybinį apdovanojimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių, skirtą jos seneliams Palmirai ir Pranui Petrauskams.

Šiais metais Lietuvos Respublikos Prezidentūroje surengta Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimo ceremonija dėl saugumo įvyko be gausaus būrio svečių, tačiau buvo ne mažiau jaudinanti ir reikšminga: valstybės apdovanojimai skirti 44 asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.

Didvyriais savęs nelaikė

Dauguma jų jau yra mirę, todėl apdovanojimus atsiėmė žydų gelbėtojų vaikai, anūkai, kiti šeimų nariai. Tarp jų – ir Kaune gyvenanti Palmira Petrauskaitė, iš Prezidento Gitano Nausėdos priėmusi jos seneliams Palmirai ir Pranui Petrauskams skirtą apdovanojimą – karo metais jie nuo žūties išgelbėjo seseris žydaites Chają ir Esterą Chaimaites. „Apėmė geras jausmas, ir labai gaila, kad senelių nebėra gyvų, – „Pajūrio naujienoms“ teigė P. Petrauskaitė. – Prezidentas žydų gelbėtojų parodytą žmogiškumą prilygino žygdarbiui. Mano seneliai savęs didvyriais tikrai nelaikė – jie darė tai, ką liepė širdis.“

P. Petrauskaitė senelio P. Petrausko neteko 1978-aisiais, močiutės P. Petrauskienės – 1992-aisiais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir nacių terorui prieš žydus, P. ir P. Petrauskai gyveno Būtingėje. Prieškariu dažnai lankydavęsi Darbėnuose, apsipirkdavo žydų parduotuvėse, tad gerai pažinojo ir Chaimų šeimą. Budeliams rengiantis žydų egzekucijai, Chaja ir Estera Chaimaitės naktį pabėgo iš sinagogos ir, eidamos palei Darbėnų–Šventosios geležinkelį, pasiekė Būtingėje gyvenusius P. ir P. Petrauskus, kurie pasiryžo išgelbėti beviltiškoje padėtyje atsidūrusias seseris. Praleidę kelis neramius mėnesius Būtingėje, P. ir P. Petrauskai slapstomas žydaites perkėlė pas Prano seserį Adolfiną Barkienę, gyvenusią Daujotų kaime Skuodo rajone, kur šalia miško esančioje Petrauskų šeimos gimtojoje sodyboje Chajai ir Esterai gyventi buvo saugiau. Beje, Prezidento G. Nausėdos potvarkiu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanoti ir Adolfina bei Kostas Barkai, prisidėję prie seserų Chaimaičių išgelbėjimo.

Seserys buvo pavadintos lietuviškais vardais: Chaja tapo Zuzana, o Estera – Maryte. Joms rūsyje buvo įrengta slėptuvė, taip pat slapta kamaraitė už rūbų spintos. Teko slapstytis ir daržinėje bei miške įrengtame bunkeryje. Didžiąją paslaptį apie slapstomas merginas 3 metus saugojo visi Petrauskų ir Barkų šeimos nariai, taip pat ir vaikai.

Naciams pasitraukus iš Lietuvos, seserys Chaimaitės apsigyveno Klaipėdoje, ištekėjo. Chaja tapo Brezingeriene, Estera – Varpoliene. Chajos šeima susilaukė 4 vaikų ir 1961 m. išvyko gyventi į Šiaulius, iš kur 1972 m. išvyko į Izraelį. Esteros šeima, susilaukusi 2 vaikų, 1961 m. paliko Klaipėdą, apsigyveno Vilniuje. Seserų Chaimaičių šeimos neužmiršo gimtųjų Darbėnų, lankė artimųjų žūties vietas ir savo gelbėtojų Petrauskų ir Barkų šeimas iki pat išvykimo į Izraelį 1972 m.

„Per vaikystės šydą atsimenu, kaip išgelbėtųjų seserų šeimos išvyko į Izraelį, kaip po to močiutė su jomis bendravo laiškais, – prisiminė 55-erių P. Petrauskaitė, akcentuodama labi gilų dvasinį ryšį su savo močiute. – Man vaikystėje nereikėdavo jokių stovyklų – aš laukdavau atostogų, kad galėčiau atvažiuoti pas močiutę į Palangą.“

Anot Palmiros, senelis seserų Chaimaičių gelbėjimo istorijos per daug neafišavo, buvo santūresnis, o močiutė buvo atviresnė, dažnai tą istoriją anūkei pasakodavo su įvairiomis detalėmis. „Tarkim, močiutė laikė žąsis, kad šios, pajutusios svetimus žmonės, gagentų ir taip praneštų apie pavojų. Arba vaikams buvo prisakyta, kad šie, grįždami iš mokyklos, žiūrėtų į kaminą – jeigu dūmas nerūksta, vadinasi, namo neikite. Mano tėvas taip net 3 valandas apie sodybą yra ratus sukęs...“, – prisiminimais iš pokalbių su močiute pasidalino P. Petrauskaitė.

Anot jos, seserys Chaimaitės P. Petrauskienei buvusios kaip dukros, o ir visą gyvenimą močiutė vadovavosi samprata – jeigu žmogui bėda, vadinasi, jam reikia padėti.

P. Petrauskaitė yra išsaugojusi močiutei seserų Chaimaičių rašytus laiškus, kuriuos jos vaikystėje kartu skaitydavo ne po vieną kartą. „Regis, per tuos laiškus mezgėsi toks nematomas, neapčiuopiamas ryšys, kuris atsigamino, kai seserų Chaimaičių išgelbėjimo istorija pradėjo domėtis ir ją aprašė Romualdas Beniušis. Jis privertė į šią istoriją pažiūrėti vėl iš naujo, daug ką permąstyti, iš užmaršties prikelti nuotraukas, laiškus, liudijančius buvusią tikrovę“, – sakė pašnekovė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas