Pajūrio naujienos
Help
2020 Rugpjūtis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną25°C debesuotumas 1 %
Naktį12°C debesuotumas 1 %
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Rusijos husarų karininkas, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantas grafas Juozapas Tiškevičius. Nuotr. O. Noišėferio, apie 1860 m. Kretingos muziejus

Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė vienas turtingiausių XIX a. Lietuvos žemvaldžių Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Pradėjęs karinę tarnybą ir sukūręs šeimą, ilgesnį laiką jis gyveno Vilniuje ir Lentvaryje, o likusią gyvenimo dalį praleido Kretingoje. Šįkart susipažinsime su grafo veikla ir gyvenimu Vilnijos krašte.

Juozapas Tiškevičius gimė 1835 m. Valažino dvarininkų Juozapo Mykolo ir Onos Tiškevičių šeimoje. Augo su dviem vyresniaisiais broliais – būsimuoju garsiu egiptologu, europinio masto kolekcininku, Biržų ordinatu Mykolu (1826–1897) ir Trakų Vokės rūmų statytoju Jonu Vytautu Emanueliu (1831–1892). Trečiasis brolis Vladislovas (1832 m.) mirė dar būdamas kūdikis.

Vaikystę leido Tiškevičių rūmuose Vilniuje, šeimos rezidencijoje Valažine ir tėvo įsigytame Trakų Vokės dvare. Jo auklėjimu rūpinosi Vilniaus dvasinės akademijos bibliotekininkas, filologas Adomas Benediktas Jocheris, muzikos pagrindų mokė Šv. Jonų bažnyčios, kurios parapijiečiai buvo Tiškevičių šeima, vargonininkas, Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas, kompozitorius Stanislovas Moniuška, estetikos – dailininkas Vincentas Dmachavičius.

Tėvui 1844 m. mirus, nepilnamečiams našlaičiams daug padėjo viengungis dėdė, Biržų ordinatas Jonas Konstantinas Tiškevičius (1801–1862), rėmęs jaunuolių mokslus Sankt Peterburge, testamentu visiems trims užrašęs pasakiškas tuo metu sumas – po milijoną rublių.

Juozapas mokėsi pažų korpuse (vidurinėje privilegijuoto luomo berniukų karo mokykloje), kurį baigęs studijavo kavalerijos mokykloje. Mokslo metais užmezgė naudingų pažinčių su įtakingais Rusijos veikėjais ir jų atžalomis, čia susiformavo jo dorovinės vertybės ir pasaulėžiūra.

Po tėvo mirties Juozapas paveldėjo su Valažino valda besiribojantį Izabelino dvarą bei Palangos valdą su Palangos, Darbėnų ir Pesčių dvarais. Be to, motinai mirus 1861 m. paveldėjo Grūžių ir Punkrelio dvarus Pasvalio krašte, o 1862 m. pagal dalybų sutartį įsigijo Šukėnų dvarą.

Tapęs kavalerijos kariuomenės karininku, buvo paskirtas į Vilniaus 1-ąjį Sumų husarų pulką. Įtakingų asmenų rekomenduotas jaunuolis netrukus tapo Vilniaus generalgubernatoriaus Iljos Bibikovo, o nuo 1855 m. – Vladimiro Nazimovo adjutantu.


Iš „mobilizacijos“ Kaune sugrįžus. Kretinga, 1921 m. spalio 2 d.

Kretingos muziejuje saugoma 1995 m. gauta Kretingos progimnazijos pirmojo direktoriaus (1920–1923) Broniaus Valiušaičio (1898–1981), stovinčio mokyklos tarpduryje iš priekio visu ūgiu, nežinomo fotografo daryta portretinė nuotrauka. Nei nuotraukos pateikėjui, nei muziejininkams nuotraukos atsiradimo aplinkybės ir data nebuvo žinoma.

Neseniai į rankas patekusi žurnalisto, publicisto ir visuomenininko Vidmanto Valiušaičio 2015 m. išleista knyga „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“ padėjo išsiaiškinti šios nuotraukos atsiradimo laiką ir aplinkybes.

Pedagogas B. Valiušaitis vedė savo asmeninį, iki šių dienų išlikusį 1923 m. rugsėjo 1 d. pradėtą rašyti dienoraštį. 1923 m. spalio 3 d., jau išvykęs iš Kretingos ir studijuodamas Lietuvos universitete Kaune fizikos ir matematikos mokslus, savo dienoraštyje jis rašė: „Vakar sukako dveji metai nuo mano sugrįžimo Kretingon po dešimties dienų „mobilizacijos“. Tai buvo antra spalio 1921 metais. Turbūt taip smarkiai neplakė iš džiaugsmo širdis izraelitams, kuomet jie, grįždami iš Babilonijos vergijos, pamatė savo gimtinę, kaip man važiuojančiam traukiniu iš Panemunės Kaunan. Pernakvojęs..., kitą dieną linksmu ūpu apleidau Kauną. Baisogaloje sustojau. Iš čia daviau telegramą Kretingon, kad grįšiu spalio 2 d. (o buvo rugsėjo 30 d.). Iš namų išvažiavau šeštadienį, 1 spalio, o kitos dienos rytą jau dūmiau Žemaitijos laukais. Darbėnuose traukinin įsėdo vienas Kretingos vienuolyno kandidatas ir jis man pasakė, kad mokiniai manęs laukia sugrįžtant. Greit pasirodė ir Kretinga. Pro vagono langą pamačiau, kad stoties peronas knibždėte knibžda žmonėmis. Privažiavęs arčiau, pažinau savuosius mokinius. Vos spėjau išlipti iš vagono, buvau apdovanotas puokštėmis gėlių, ir visi, iškilminga procesija traukėm progimnazijon. Iš mokytojų buvo atvykę stotin p. Tutlaitė ir kun. Martusevičius. Pasirodo, kad mokiniai visi kaip vienas septintą valandą ryto susirinko pamaldoms ir po šv. Mišių ėjo manęs sutikti. Progimnazijos išorines duris radau puikiai išvainikuotas. Viršuje buvo prisegtas plakatas: „Sveikiname sugrįžus.“ Po trumpų prakalbėlių persiskyrėm tą dieną su mokiniais, pažadėjau jiems spalio 4 d. (Švento Pranciškaus dieną) surengti bendrą pasilinksminimą. Kas aprašys tos dienos mano jausmus. Et aš pats nesugebu: sunku išreikšti žodžiais tą džiaugsmą, kurį pergyveno tuomet mano širdis. Kažin ar teks dar kada šio pasaulio trumpoj kelionėj pamatyti tokį mokinių arba bendrai savo pavaldinių prisirišimą...“


Virtualioje parodoje – apie šviesuolę iš Grūšlaukės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-04-17
Tokią Barborą Jankauskaitę, kuri vengdavo pozuoti fotografams, pavyko įamžinti Plungės bibliotekos dailininkei-fotografei Kristinai Paulauskaitei.

Grūšlaukės kraštas turėjo gilios kūrybinės dvasios asmenybę ir sakralinių paveikslų tapytoją Barborą Jankauskaitę, vietinių žmonių ypač mylimą ir vadintą tiesiog Barele. Šiemet kovą jai būtų sukakę 105-eri metai, – Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengta virtuali paroda apie šią įvairiaspalvę liaudies menininkę.

Gyveno vienybėje su kūrinija

„Mūsų kraštas turtingas liaudies kūrėjų, tačiau dar yra tokių, apie kuriuos mažai težinome. Jie gyveno tyliai ir ramiai, niekuo neišsiskirdami iš aplinkos, bet jų kūryba ir darbai stipriai nušvietė ne vien jų pačių, bet ir kitų žmonių gyvenimus. Viena tokių ir buvo Barbora Jankauskaitė, kilusi iš Grūšlaukės krašto, išauginusio ir pasaulinę šlovę pelniusį skulptorių Antaną Mončį“, – kalbėjo šios parodos iniciatorė bibliotekos Kraštotyros-informacijos sektoriaus vedėja Laima Jonauskaitė.

Parodoje pristatoma archyvinė medžiaga, sukaupta Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos fonduose ir Grūšlaukės filiale – pateikiama B. Jankauskaitės biografija, dokumentai, reprodukcijos. Gausiai archyvinės medžiagos perdavė Grūšlaukės filialo bibliotekininkė Birutė Markaitienė, ir pati gerai pažinojusi jų kaimo tapytoją Barelę.

L. Jonauskaitė sakė, kad besigilinat į dokumentus, ją itin sužavėjo šios paprastos kaimo moters gyvybingumas, grožio pajautimas ir siekis tą grožį perteikti savaip – per savo matymą ir mąstymą, gyvenat vienybėje su Dievu ir jo kūrinija.

Kūrėjos paveiksluose sutilpo visas pasaulis: gimtoji Mončių dvarvietė su jos pastatais, gėlės, medžiai, gyvūnai, kol širdis pakilo viršum jų, o ranka išdrįso drobėje aliejiniais dažais atvaizduoti šventuosius. Jėzus ir Marija tapo labiausiai mėgstamais tapytojos paveikslų herojais, kaip, tikėtina, buvo ir realiame jos gyvenime.


Kretingos statytojas Rapolas Žigas

  • Mūsų žmonės
  • 2020-03-20
Sofija ir Rapolas Žigai su dukra Elena ir sūnumi Henriku apie 1926 m.

Retas kretingiškis šiandien yra girdėjęs, kad iki šiol jiems tarnaujančių XX a. 4-e dešimtmetyje statytų pastatų – Pranciškonų gimnazijos, Šv. Antano rūmų, lurdo grotos, buvusių parapijos namų- „špitolės“ – projektuotojas ir statytojas yra statybos inžinierius Rapolas Žigas (1891–1942), tapęs sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų auka. Jis gimė 1891 m. Kauno gubernijai priklausiusiuose Šiauliuose, čia baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją, kur mokslai vykdavo rusų kalba. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 m. Vokietijos kariuomenei įžengus į Lietuvą, R. Žigas kartu su šimtais tūkstančių lietuvių buvo priverstas trauktis nuo fronto ir taip atsidūrė Sankt-Peterburge. Jame įsikūręs Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti komitetas rūpinosi čia apsistojusiais tūkstančiais lietuvių karo pabėgėlių. Jie buvo registruojami, apgyvendinami laisvuose butuose ar tremtinių barakuose, gaudavo pinigines valdžios pašalpas. Kaip karo pabėgėlė į Peterburgą atvyko iš Kurtuvėnų kilusi 1893 m. gimusi Sofija Kazlauskaitė, 1915 m. rudenį tapusi R. Žigo žmona. Šiauliuose šiuo metu gyvenanti R. Žigo sūnaus Henriko (1916–1992) dukra Vida Žigaitė-Aleinikovienė (gim. 1945 m.) savo archyve saugo Petrogrado lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti 1915 m. rugsėjo 9 d. išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad 24 metų R. Žigas yra Romos katalikų tikėjimo ir nėra buvęs vedęs. Šis pažymėjimas buvo skirtas Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios dvasininkams, kurie netrukus ir palaimino šių jaunų žmonių santuoką. Šioje bažnyčioje, buvusioje lietuvių inteligentijos ir šviesuomenės Peterburge centru, kur 1850 m. Žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), kur šv. Mišias yra aukoję palaimintieji arkivyskupai Jurgis Matulaitis (1871–1927), Teofilius Matulionis (1873–1962) ir kiti lietuviai kunigai-misionieriai, buvo pakrikštytas ir 1916 m. liepos 15 d. gimęs jų pirmagimis Henrikas Žigas. Nors ir gyvendami toli nuo tėvynės lietuviai karo pabėgėliai rūpinosi švietimu, stengėsi tęsti karo nutrauktus mokslus, įsigyti profesiją, reikalingą būsimam darbui savame krašte. R. Žigas studijavo 1899 m. įkurtame Sankt-Peterburgo valstybiniame politechnikos universitete, kur baigė statybos inžinerinius mokslus. To meto statybos inžinierius buvo ir architektas, ir projektuotojas, ir statybų rangovas. Petrograde R. Žigo šeimą užklupo ir 1917 metų bolševikinis perversmas, čia 1918 m. gimė ir duktė Elena. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. pradžioje į ją sugrįžo ir R. Žigo šeima, įsikūrusi Šiauliuose, dabartinės S. Nėries gatvės mediniame name. Kadangi atsikūrusiai jaunai valstybei reikėjo darbščių, gerų savo srities specialistų, visuomeninius ir gyvenamus mūrinius pastatus projektavusiam ir stačiusiam R. Žigui darbo netrūko. Gerai apmokamas darbas leido sukurti šeimos gerovę, išmokslinti vaikus. Jo žmona Sofija rūpinosi šeimos buitimi, garsėjo kaip gera šeimininkė.


Biržų, Valažino, Kosino, Dubingių, Palangos, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarininkas Mykolas Juozapas Tiškevičius (1761–1839), 1828–1837 m. pirmasis iš Tiškevičių valdęs ir Kretingos dvarą. Nežinomas dailininkas. XIX a. II p. Kretingos rūmus iki 1940 m. puošęs portretas. Telšių Žemaičių „Alkos“ muziejus

Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozas Tiškevičius, prieš 145 metų oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą. Šiuo straipsniu tęsiame pažintį su grafų Tiškevičių gimine, kilusia iš Ukrainos ir iš ten per Baltarusiją atsikėlusia į Lietuvą.

Biržų linijos Tiškevičiai

Tiškevičiams kuriantis etninėse Lietuvos žemėse, pagrindine jų valda virto Biržų (Astravo) dvaras, tapęs lietuviškos grafų Tiškevičių giminės II (Biržų) linijos branduoliu.

Pirmasis į Biržų valdą įžengė Lahoisko linijos įkūrėjo Vasilio Tiškovičiaus (Bazilio Tiškevičiaus) VII kartos palikuonis, Kosino, Dubingių ir Valažino valdytojas, pulkininkas Juozapas Ignotas Tiškevičius (1724–1815). Jis nepilnamečio Biržų savininko kunigaikščio Domininko Jeronimo Radvilos globėjams paskolino nemažą pinigų sumą ir už tai kaip skolos garantą užstatu 1804 m. gavo valdyti Biržų dvarą, kurį galėjo išsipirkti paveldėjimo teise.

Biržų dvarą išsipirkti Juozapas Ignotas 1811 m. leido sūnui Mykolui Juozapui Tiškevičiui (1761–1839), po tėvo mirties paveldėjusiam ir kitas valdas. Iš pradžių šis rezidavo Valažine, o vėliau savo šeimos rezidenciją perkėlė į Biržų valdos administracinį centrą – Astravo dvarą.

Plėsdamas savo žemės valdas, Mykolas Juozapas pirmasis iš grafų Tiškevičių susidomėjo Lietuvos pajūriu: 1824 m. už 177 tūkst. 171,88 sidabro rublio iš lenkų generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais, o 1828 m. iš rusų generolo Dmitrijaus Zubovo už 250 tūkst. sidabro rublių išsinuomojo 9 metams Kretingos valdą. Nuo to laiko grafai Tiškevičiai tapo pajūrio žemaičių žemėse plytėjusių dvarų savininkais. Atvykę į naująsias savo valdas dažniausiai apsistodavo Darbėnų dvare, kuris tuo metu buvo Palangos valdos administracinis centras.

Po Mykolo Juozapo mirties Biržų dvaras atiteko vyriausiajam sūnui Jonui Konstantinui Tiškevičiui (1801–1862). Jis įsteigė dvare valstiečių vaikams lietuvišką mokyklą, 1857–1861 m. pastatė mūrinę Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Prie Biržų esantį Astravo dvarą pasirinko nuolatine savo rezidencija, ėmėsi statyti jame naują sodybą, 1862 m. įsteigė Biržų majoratą su 50 tūkst. ha žemės, tapo pirmuoju ordinatu ir grafų Tiškevičių II (Biržų) linijos įkūrėju.


Batsiuvys įkūrė pirmąją viešąją Kretingos biblioteką

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-03-20
Buvusi ilgametė bibliotekininkė-bibliografė Kleta Gindvilienė, kaip ir jos tėvas, sukaupė gausią namų biblioteką, kuria taip pat dalijasi su kitais kretingiškiais.

Dupulčiuose gyvenanti buvusi ilgametė bibliotekininkė-bibliografė 78-erių Kleta Gindvilienė dabar užrašo prisiminimus apie savo tėvą Vladą Mačernį (1908–1978), šviesuolį batsiuvį, kuris siuvo avalynę ir prieškariu puošė Kretingos ponias, kaupė knygas ir pačiame miesto centre atidarė pirmąją viešąją biblioteką.

Supleškėjo namas ir knygos

K. Gindvilienė pasakojo, kad jos tėvų Jadvygos ir Vlado Mačernių namas su dirbtuvėmis ir biblioteka prieš karą stovėjo pačiame miesto centre – Katkaus g. Nr. 6, ten, kur dabartinėje J. K. Chodkevičiaus gatvėje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, ir, simboliška, – priešais naująją Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešąją biblioteką.

„Tėvas namuose pats modeliuodavo ir siūdavo batus pagal ponių užsakymus ir pageidavimą. Ištaigingus vasarinius ir žieminius – dar atmenu man, seserims ir mamai buvo pasiuvęs šiltus, burkomis vadintus aulinukus. Tame pačiame name veikė ir turtinga nuosava biblioteka – tėvas buvo sukaupęs per 2 tūkst. įvairių knygų ir už simbolinį mokestį jas skolindavo kretingiškiams. Knygų jam paliko į Vokietiją emigravęs vienas kretingiškis, jų parsisiųsdavo iš „Spindulio“ spaustuvės Kaune“, – pasakojo kretingiškė.

Jos tėvų bibliotekoje ypač mėgę lankytis gimnazistai, – tarp skaitytojų buvusi ir kretingiškė Janina Krisiūnienė, kuri pasakojusi, kad už 10 centų parsinešdavo namo skaityti tuomet populiarių rašytojų – Onorė Balzako, Ivano Turgenevo, Levo Tolstojaus knygų, lietuvių rašytojo Justo Pilyponio kūrinių. O šviesaus atminimo Kretingos muziejaus muziejininkas Donatas Butkus jos tėvo biblioteką pavadino pirmąja viešąja Kretingos miesto biblioteka.

Deja, J. ir V. Mačernių namas 1941-ųjų birželį, mieste kilus gaisrui, sudegė ligi pamatų. Ugnis pasiglemžė ir biblioteką – išliko tik tos knygos, kurias buvo pasiėmę skaitytojai.


Vyskupas  Teofilius Matulionis (viduryje) ir kunigai prie vaišių stalo Šeduvoje  apie 1962 metus. Sėdi: (kairėje) Šeduvos bažnyčios klebonas kanauninkas Antanas Misevičius, dešinėje – Augustinas Pronckietis, stovi Šeduvos bažnyčios vikaras Jonas Juodelis.

Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Kapelionas – tai dvasininkas, kuriam paskirta uždaros bendruomenės ar tam tikros tikinčiųjų grupės, neturinčios klebono, nuolatinė ganytojiška globa. Kapelionas būna pavaldus vyskupui ir skiriamas kariniams daliniams, policijai, kalėjimams, ligoninėms ir pan. Nuo 1933 m. gruodžio iki 1937 m. rugsėjo mėnesio Bajorų kalėjimo kapelionas buvo Augustinas Pronckietis (1886–1986), kunigas-misionierius, bolševikinės Rusijos kankinys, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) bičiulis ir bendražygis.

Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomoje kun. A. Pronckiečio asmens byloje rašoma, kad jis gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Šeduvos parapijos Žilionių kaime, kur gyveno jo tėvai. 1896–1905 m. mokėsi Peterburge (Petrapilyje), Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tuo metu šiame mieste gyveno per 20 tūkst. lietuvių, kurie dirbo fabrikuose, valdžios įstaigose, kontorose ar tarnavo pas vietos turtinguosius. Prie 1783 m. pastatytos Šv. Kotrynos katalikų bažnyčios, kurioje 1850 m. žemaičių vyskupu buvo įšventintas Motiejus Valančius (1801–1875), įkurtose mokyklose mokėsi apie 100 auklėtinių: mergaičių ir berniukų. Jie buvo išlaikomi 1892 m. čia gyvenusių inteligentų įkurtos Labdarių lietuvių draugijos. Mokykla buvo gerai žinoma Lietuvoje, į ją savo vaikus mokytis siuntė ne tik bajorai, dvarininkai, bet ir pasiturintys valstiečiai. Nors auklėjimas mokykloje buvo gana griežtas, jos auklėtiniai įgydavo gerą išsilavinimą, čia buvo dėstomos prancūzų ir vokiečių kalbos, nemažas dėmesys skiriamas ir bendros lenkų ir lietuvių valstybės Abiejų Tautų Respublikos (1569–1795), kurios paskutinis valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo palaidotas Šv. Kotrynos bažnyčioje, istorijai. Šioje bažnyčioje nuo 1892 m. buvo aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, pamokslus yra sakę kun. Maironis, kun. Jurgis Matulaitis ir kt., 1896–1916 m. čia vargonininku ir choro vadovu dirbo kompozitorius Česlovas Sasnauskas (1867–1916), dėstęs muziką ir Šv. Kotrynos gimnazijoje.


Tiškevičių giminės pradininkas bajoras Tiška (Timotiejus) Kalenikovičius (~1452–1501). Nežinomas dailininkas, XVIII a. II p. Varšuvos nacionalinis muziejus

Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozapas Tiškevičius, prieš 145 metus oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą, kuriame įkūrė šeimos rezidenciją su nuostabiu Vasaros sodu, didžiausiu Europoje privačiu Žiemos sodu, pirmuoju Kretingoje telegrafu, pirmąja Lietuvoje telefono ryšio linija ir elektrine.

Grafų Tiškevičių giminė kilo iš Ukrainos. Iš ten per Baltarusiją atsikėlė į Lietuvą. Apžvelgdami šios giminės istorinį kelią, susipažinsime su jos ištakomis, simboliais, ryškesnį pėdsaką istorijoje palikusiomis asmenybėmis.

Giminės pradininkai

Grafų Tiškevičių šaknys glūdi Berdyčive (Ukraina). Giminės pirmtakas buvo Kijevo kunigaikščio Švitrigailos Algirdaičio patarėjas bajoras Kalenikas Miškovičius, už ištikimą tarnybą 1437 m. gavęs nemažas valdas Voluinėje, Žytomyro ir Ovručo pavietuose.

Tiškevičių pradininku laikomas Kaleniko Miškovičiaus sūnus Tiška (~1452–1501). Jo sūnūs rašytiniuose šaltiniuose vadinami Tiškovičiais, o vėliau, lenkų kalbos įtakoje – Tiškevičiais. Iš pradžių jie buvo stačiatikiai. Nuo XVII a. dauguma Tiškevičių priėmė katalikybę ir sulenkėjo.

Giminės herbas ir devizas

Grafai Tiškevičiai naudoja modifikuotą herbą „Leliwa“, kurio ištakos siekia XI amžių. Manoma, kad šis ženklas atsirado Artimuosiuose Rytuose, iš kurių į Europą per Kryžiaus karus atsivežė riteriai.

Herbo pavadinimo etimologija ir simbolių reikšmė iki šiol neturi argumentuoto paaiškinimo, todėl jo išversti į kitas kalbas ir paaiškinti neįmanoma.

Iš Lenkijos šlėktų herbą Horodlės unijos aktu 1413 m. pirmasis Lietuvoje priėmė Vilniaus vaivada Albertas Vaitiekus Manvydas. Vėliau šį herbą naudojo daugiau kaip 830 Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos bajorų giminių.


Atsekė giminės šaknis iki Antano Vienuolio

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-02-21
Pagal bažnyčių archyvus kretingiškis Artūras Patamsis atkapstė Patamsių genealogiją ligi XVII a.

Atsekė 11 protėvių kartų

Neseniai, dideliam savo džiaugsmui, kretingiškis atsekė tolimą giminystę su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku: jo proprosenelio Antano Patamsio motina Gertrūda Žukauskaitė buvo rašytojo senelio sesuo. Šį faktą raštu patvirtino Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininkas Remigijus Bimba.

G. Žukauskaitės sūnaus Antano ir jo žmonos Anėlės šeimoje gimė 8 vaikai, tačiau išgyveno tik vienintelis – pasaulį išvydęs septintasis – Antanas, nuo jo ir išsišakojo genealoginis Patamsių medis. „Įdomu, kad bažnyčių knygose surašytos ir vaikų mirties priežastys – džiova, išsekimas, išgąstis, kosulys, auglys“, – stebėjosi kretingiškis.

Per pastaruosius kelerius metus pagal metrikas A. Patamsis atsekė 11 giminės kartų pagal motinos tėvo liniją, pradedant nuo seniausiojo 1695-aisiais gimusio Jokūbo Patumsio – šis buvo 6-kart Artūro prosenelis – ligi savo anūkės 4-metės Patricijos. Anksčiau, ligi lietuvių kalbos reformos 1920-aisiais, įsitikino Artūras, visa jų giminė ir buvę Patumsiai. Jis pats sakė taip pat esąs įregistruotas motinos pavarde.

Iš viso jo giminės medyje, ranka paties išbraižytame 4 m ilgio popieriaus lakšte, A. Patamsis tiksliai neskaičiavo, tačiau mano identifikavęs kelis šimtus asmenų. Vien Antakalnių kaime per 200 metų suskaičiavo gyvenus 197 Patamsius.

Išblaškyti, lydimi netekčių

Giliau domėtis protėviais A. Patamsis sakė pradėjęs neseniai: „Vis važiuodavome į giminės kapus Troškūnuose, 17 km nuo Anykščių, – ten palaidoti mano proproseneliai, proseneliai ir mano senelis – visi trys buvo Antanai Patamsiai. Gyvo senelio nesu nė matęs: po karo jis gyveno JAV, Floridos valstijos Fort Myas mieste. Po mirties – jis žuvo autokatastrofoje1996-aisiais – mano mama jo urną su palaikais parvežė į tėvynę. Nuvykusi į JAV, gavo pilietybę. Pasiliko ten, bet ilgėjosi Lietuvos ir 2007 m. sugrįžo.“

Jaunystėje motinos pasakojimai apie giminę jam, kaip ir daugumai jaunų žmonių, būdavę neįdomūs ir nuobodūs. „O kai sugrįžo iš JAV, sakiau – sėsk, rašyk, ką ir kiek prisimeni. Kompiuteriu ji parašė 100 psl. atsiminimų knygą, kuri pragulėjo kurį laiką, kol sulaukė dienos, kai ją atsiverčiau“, – atviravo pašnekovas.

Pirmiausiai kretingiškį ir sudomino jo senelio gyvenimo istorija, – iš jos, tarsi iš kamuolio ir išsivyniojo ilga Patamsių giminės, išblaškytos po pasaulį, lydimos gausybės mirčių ir netekčių, linija. Ją Artūras ir pavaizdavo paties sukurtame giminės herbe: aukštyn apversta pasaga – sėkmės ženklas – simbolizuoja Patamsius buvus žemės žmones – ūkininkus, stilizuotas pranciškoniškas kryžius – giminės prieraišumą šiam ordinui. O Patamsį, kaip žodžio reikšmę, simbolizuoja šviesos spindulys po stogine.


Stasio Ušinsko vitražas Kretingos rajono kultūros centre

Ne vienas Kretingos kultūros rūmuose nuo pat jų atidarymo 1972 m. balandžio 21 d. lankęsis kretingiškis ar svečias prisimena lipant laiptais matomą spalvingą vitražą, tapusį jo puošmena ir svarbia istorijos dalimi.

Šis 2,74 m aukščio ir 2,20 m pločio vitražas vienos žymiausių ir unikaliausių lietuvių liaudies pasakų „Eglė žalčių karalienė“ tema priskiriamas garsiam Lietuvos menininkui dailininkui, vitražo mokyklos Lietuvoje pradininkui, scenografui, lėlininkui ir pedagogui Stasiui Ušinskui (1905–1974), bet informacijos apie jį publikacijose ir knygose apie šį kūrėją ir jo kūrybinį palikimą nerasite. Kas jis – S. Ušinskas, vienas brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos menininkų, stebinęs savo talento platumu, bet šiandien nepelnytai primirštas.

S. Ušinskas gimė 1905 m. liepos 20 d. Pakruojyje, akmenskaldžio šeimoje, 1909–1918 m. kartu su šeima gyveno emigracijoje JAV. Grįžęs į Lietuvą baigė Šiaulių gimnaziją, 1925–1929 m. studijavo Kauno meno mokykloje tapybą. 1929 m. po mokinių streiko iš jos pašalintas savo iniciatyva ir be valstybės paramos išvyko studijuoti į Paryžių, kur įstojo į aukštąją taikomojo ir dekoratyvinio meno mokyklą, ten mokėsi vitražo ir dekoratyvinio meno, vėliau mokslus tęsė Moderno akademijoje, kur studijavo tapybą ir scenografiją.

Negaunant valstybės stipendijos, S. Ušinskui teko dirbti įvairius darbus: pozuotoju, samdytu klakeriu teatre. (Klakeris – šiuo metu išnykusi profesija. Tai – renginio organizatorių ar spektaklių kūrėjų samdytas žiūrovas, plojantis ir giriantis spektaklį, koncertą ar aktorių.) Teatro aplinka, pažintis su žymia dailininke-moderniste ir scenografe Aleksandra Exter (1882–1949) turėjo didelę įtaką jo tolesnei kūrybai scenografijos ir marionečių teatro srityse. Grįžęs į Lietuvą 1931 m. rudenį jis Kaune surengė personalinę parodą, kuri turėjo didžiulį pasisekimą. Iki tol mažai žinomo dailininko parodoje buvo nupirkta net 15 iš 27 čia eksponuotų tapybos darbų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas