|
|
|
Mūsų žmonėsGatvės naujakuriai išsaugojo jubiliejinį kryžių
Kretingoje, J. Basanavičiaus gatvėje, išsiskiria originalus pamario stiliumi pastatytas naujas 62 numeriu pažymėtas namas. Ši sodyba išsiskiria ir tuo, kad matomoje vietoje, prie pat gatvės, stovi senas, jau antrą šimtmetį skaičiuojantis jubiliejinis kryžius. Naujosios sodybos šeimininkai Rasa ir Matas Mizgiriai išsaugojo šį kryžių, kuris čia stovėjo prieš jiems įsikuriant. Buvo lyg ženklas, kad apsigyvens Ant betoninio kryžiaus aiškiai matosi lotyniškas užrašas „Anno Jubilei Magni 1901“, skelbiantis, kad pastatytas 1901-aisiais, paminint jubiliejinius 1900-uosius metus. Šios sodybos šeimininkai, verslininkai ir aktyvūs parapijiečiai, auginantys 5 atžalas, Rasa ir Matas Mizgiriai tvirtino sodybą įsigiję prieš kelerius metus iš Antano Šauklio. Pasistatė naują gyvenamąjį namą, o kryžių, kuris jiems lėmė vietos pasirinkimą, paliko ten, kur jis ir stovėjęs. „Tas kryžius mums buvo ženklas, kad čia gyvensime. Esame krikščionys, ir, kur begyventume, ketinome statyti kryžių. Kai Kretingoje ieškojome vietos, kur įsikurti, labai apsidžiaugėme pamatę parduodamoje sodyboje jau stovintį kryžių. Ir ne bet kokį, o istorinį, jubiliejinį“, – kalbėjo M. Mizgiris. Panevėžio katedroje vargonininku ir vargonų restauratoriumi dirbantis Antanas Šauklys, beje, restauravęs ir Darbėnų bažnyčios vargonus, „Pajūrio naujienoms“ pasakojo, kad tą jubiliejinį kryžių apie 1960–1962-uosius metus išgelbėjo jo motina Barbora Šauklienė. Parsigabeno iš ankstesnės vietos „Šis kryžius stovėjo prie įvažiavimo į Kretingą nuo Gargždų pusės, dabartinių Taikos ir J. Jablonskio gatvių sankirtoje, trikampyje netoli dabartinės „Minijos“ parduotuvės ir mano motinos sodybos. Kai kasė melioracijos griovius, – vieta ten buvo labai drėgna, tvinstanti, – prisimenu, atvarė traktorius, vadinamuosius „staliniečius“. Žadėjo nuversti tą kryžių. Jis ten stovėjo nuo senų laikų. Mama neleido jo griauti – perkėlė į mūsų sodą. Vėliau ten įrengė autobusų stotelę“, – pasakojo A, Šaulys. Po kurio laiko jo motina, pranciškonė pasaulietė, kuriai tas istorinis kryžius buvęs labai svarbus, persikėlė gyventi į J. Basanavičiaus gatvę, čionai ji persigabeno ir kryžių. „Labai džiugu girdėti, kad R. ir M. Mizgirių šeima išsaugojo jubiliejiniams metams skirtą kryžių“, – pasidžiaugė vargonų meistras. M. Mizgiris sakė, kad, pagal užrašą suprasdamas kryžiaus svarbą, kreipėsi į brolius pranciškonus: „Klausiau, ar turime garbės tokį kryžių laikyti savo kieme. Bet jie nerodė iniciatyvos, taip ir liko pas mus.“
Feliksas Vincentas Tiškevičius – šeimos rezidencijos ir kurorto Palangoje kūrėjas
Grafai Tiškevičiai Palangos dvarą valdė nuo 1824 iki 1940 metų. Iš pradžių tai buvo antraeilė valda, nes pagrindiniai šeimos dvarai plytėjo Vilniaus gubernijoje. Palangos reikšmė išaugo Juozapui Tiškevičiui (1835–1891) pradėjus kurti kurortą, o nuolatine šeimos rezidencija tapo po 1892 m., dvarą paveldėjus grafui Feliksui Vincentui Tiškevičiui (1869–1932). Feliksas Vincentas Tiškevičius gimė 1869 m. liepos 19 d. Lentvaryje, o rugpjūčio 17 d. buvo pakrikštytas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje. Peterburge baigęs vidurinę ir karo inžinerijos mokyklą, tarnavo Rusijos armijos 1-ajame Kaukazo inžineriniame pulke. 1892 m. paveldėjęs Palangos dvarą su 9 tūkst. 504 ha žemės, išėjo į atsargą. Netrukus Poznanės kunigaikštystės Noištato mieste (dab. Lvuvekas, Lenkija) 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką ir visą savo gyvenimą paskyrė šeimai, jos gerovei. Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai pasirinko Palangą. Anot jų sūnaus Alfredo, pasirinkimą lėmė motina, kuriai labai patikęs vaizdingas pajūrio kraštovaizdis. Senoji dvaro sodyba, tapusi besikuriančio kurorto centru, netenkino jaunųjų savininkų poreikių ir užmojų. Todėl jie nutarė pasistatyti naują šeimos rezidenciją – arčiau jūros, pušyne netoli legendinio Birutės kalno, pagal vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno projektą 1895–1897 m. iškilo ištaigingi dviaukščiai dvaro rūmai, kuriuos papuošė kartušai su Tiškevičių ir Lonckių giminių herbais, iš tolo pasakančiais, kas yra šios valdos šeimininkai. Rūmuose buvo įdiegti naujausi tuo metu pasiekimai: įrengti centrinis šildymas, kanalizacija, šiltas vanduo, tarnybinis liftas. Interjeras buvo subtilus ir skoningas. Kambarius puošė paveikslai, graviūros, grafų Tiškevičių giminės atstovų portretai, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, antikvariniai laikrodžiai, rytietiški kilimai, gobelenai, veidrodžiai auksuotuose rėmuose, sienų ir lubų lipdiniai, marmuro židiniai, bronzos, krištolo ir mediniai sietynai, Liudviko XVI ir ampyro stiliaus baldai. Rūmuose grafai įsirengė biblioteką, kurioje sukaupė per 3 tūkst. tomų knygų įvairiomis kalbomis ir šeimos archyvą. Bibliotekos knygas išduodavo skaityti ir vilose apsistojusiems vasarotojams, o šeimos archyve saugojo artimųjų ir pas grafus vasarojusių garsių asmenybių, tokių, kaip rašytojo Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus ir poeto dramaturgo Liucijono Rydelio, laiškus. Rūmus 1897–1899 m. apsupo apie 60 ha parkas, kurį sukūrė prancūzų landšafto architektas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė Eduardu ir belgų dendrologu Beisanu de Kulonu. Jame buvo pasodinta apie 2 tūkst. vietinių bei introdukuotų medžių ir dekoratyvinių krūmų. Čia taip pat buvo gausu mažosios architektūros statinių – pavėsinių, paviljonų, fontanų, o taip pat klasikinių skulptūrų ir iš Paryžiaus parvežtų meniškų vazų, kuriose augo palmės ir gėlės. Parke grafai įsirengė rožyną, teniso aikštyną, o netoli tvenkinio apie 1907–1912 m. pastatė Paryžiuje išlietą Švč. Jėzaus Širdies skulptūrą. Įkūrę šeimos rezidenciją, abipus Vytauto gatvės stovėjusią senąją dvaro sodybą grafai paliko kurorto poreikiams. Senuosiuose rūmuose vasaromis apsistodavo giminės ir artimieji.
Kaip mes šventėme atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 10-metį
Palyginti neseniai atšventę savo atkurtos valstybės 100-metį, prisiminkime tuos, kurie 1928 metais pirmojo 10-mečio šventę pavertė visos tautos švente. Artėjant atkurtos Lietuvos valstybės 10-mečiui, susirūpinta šios svarbios datos įprasminimu. Tam tikslui 1928 m. sausio 19 d. buvo įkurtas vyriausiasis komitetas Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 10-ties metų sukaktuvių iškilmėms ruošti (toliau – Vyriausiasis komitetas). Jam vadovauti buvo paskirtas kretingiškis Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius (1881–1954). Nuspręsta, kad Nepriklausomybės 10-metis bus švenčiamas dvi dienas: Vasario 16-ąją, kaip susikaupimo, minėjimų ir maldos dieną, ir gegužės 15-ąją – Steigiamojo Seimo susirinkimo 1920 m. dieną, turėsiančia tapti pagrindine džiugia šių iškilmių švente. Kad šios šventės būtų tinkamai surengtos, Vyriausiasis komitetas kvietė šalies organizacijas, šaulius, inteligentiją bei visą visuomenę suburti apskričių, valsčių, miestų, miestelių ir net kaimų komitetus iškilmėms rengti glaudžiai bendradarbiaujant su juo. Šios šventės rengimą parėmė ir Lietuvos katalikų bažnyčių vadovai, kviesdami dvasininkus aktyviai dalyvauti vietinių komitetų veikloje ir ragindami tikinčiuosius dalyvauti būsimose iškilmėse, ypač Vasario 16-osios dienos iškilmingose šv. Mišiose ir melstis už Tėvynę. Paramos sulaukta ir iš Lietuvos rabinų sąjungos valdybos, kuri pavedė šalies rabinams iškilmingai maldomis minėti Vasario 16-ąją sinagogose, prisiminti kovose už Lietuvos laisvę žuvusius žydus, sugiedoti šalies himną. Vyriausiojo komiteto kvietimas buvo išgirstas: visoje Lietuvoje per trumpą laiką susikūrė beveik tūkstančiui vietinių, tarp jų – ir tautinių mažumų, komitetų.
Nutiesė tautodailės tiltą tarp Kretingos ir Čikagos
Pandemijai užvėrus vienas duris į kultūros pasaulį, kretingiškiai ir užatlantės lietuviai atvėrė kitas, gerokai platesnes, ir nutiesė virtualų tiltą tarp Lietuvos ir JAV, Kretingos miesto ir Pasaulio lietuvių centro Čikagos priemiestyje, Lemonte. Surengtoje nuotolinėje mugėje „Įkvėpk! Kalėdos!“, skirtoje besibaigiantiems Tautodailės metams paminėti, buvo apsikeista vaizdais ir informacija apie kūrėjus ir jų kūrybą.
Talkino užjūrio kraštietis Renginys buvo kupinas virtualių pasivaikščiojimų po Kretingą ir jos rajoną, supažindinant su mediniu krašto paveldu, advento tradicijomis, liaudiškomis giesmėmis. Susijungus su užatlante, galima buvo pamatyti, kaip atrodo JAV Pasaulio lietuvių centras ir jame įkurtas Lietuvos dailės muziejus, po kurio gausias ekspozicijos sales, kur puikuojasi ir kretingiškių tautodailininkų Raimundo Puškoriaus ir Adolfo Viluckio darbai, vedžiojo šio muziejaus direktorė Asta Zimkus.
Projektas, kuriame dalyvavo per 10 lietuviškąsias tautodailės vertybes pristačiusių pranešėjų, buvo surengtas Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus specialistės Astos Pocienės, Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Birutės Naujokaitienės ir mūsų kraštiečio, iš Salantų kilusio JAV Lietuvių bendruomenės tarybos prezidiumo nario, LCC tarptautinio universiteto Klaipėdoje viceprezidento Artūro Žilio iniciatyva. „Su A. Žiliu susipažinome praėjusią vasarą, Kretingos muziejuje vykstant kretingiškio tautodailininko Alfonso Skiesgilo parodai. Nusprendėme bendradarbiauti. Jis ir pasirūpino, kokius žmones sutelkti, kaip pristatyti JAV puoselėjamą lietuvių liaudies meną. Mes taip pat siekėme parodyti Kretingos miesto grožį per tautodailės kūrėjus ir miestą puošiančius jų darbus“, – apie tai, kaip gimė projektas, pasakojo A. Pocienė. Ji patikino, kad ir kitąmet, talkinat A. Žiliui, ketinama pateikti kultūrinių staigmenų, ir prasitarė, kad bandys užmegzti ryšius su kitų pasaulio šalių lietuvių centrais.
„Pajūrio naujienos“ kviečia išrinkti „Metų žmogų“
Baigiantis metams, laikraščio redakcija kviečia susitelkti skaitytojus, rajono bendruomenę, kad visi kartu išrinktume „Pajūrio naujienų“ Metų žmogų, taip išlaikydami dešimtmečius puoselėtą ir mūsų gilią bendrystę liudijančią tradiciją. Šie, 2020-ieji, metai mums visiems nepagailėjo iššūkių. Tačiau ir juos įveikdami, išgyvendami, pamatykime aplink save krislą gėrio, grožio, aplinkinių pasiaukojimo, gebėjimo ir sunkiausiais gyvenimo momentais būti naudingais visuomenei, užjausti, padėti kitiems ar tiesiog gerai ir su įkvėpimu dirbti savo mėgstamą darbą. Kaip visada, savo skaitytojams bandome „pasufleruoti“, kas galėtų būti išrinktas 2020-ųjų Metų žmogumi – kandidatų sąrašą parenkame pagal redakcijos kūrybinės grupės rašytas publikacijas, kurių herojais ir tapo mūsų siūlomi pretendentai į Metų žmogaus titulą. Tačiau ir pavieniai skaitytojai, ir darbo kolektyvai, ir bendruomenės, visuomeninės organizacijos gali siūlyti savo kandidatą, motyvuodami, kodėl jį būtų galima išrinkti Metų žmogumi. Siūlyti kandidatūras arba pasisakyti už redakcijos rekomenduojamus kandidatus galite telefonais: (8 445) 77993, (8 445) 52382 arba (8 445) 43728. Balsuoti už patinkantį kandidatą bus galima ir „Pajūrio naujienų“ internetinėje svetainėje www.pajurionaujienos.com . Jūsų balsų lauksime iki gruodžio 18 d. (imtinai).
„Pajūrio naujienų“ redakcija
Sustabdyta išnykusios Klaipėdos akimirka
Žinomas Lietuvos dailininkas Jonas Buračas (1898–1977), pamėgęs Lietuvos pajūrį, mums paliko net tik drobėje ir popieriuje įamžintus unikalius gamtos vaizdus, bet ir fotografijas, kuriose atspindėta to meto aplinka, žmonės ir jų kasdienis gyvenimas. 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, jis, dar studijuodamas Kauno meno mokykloje, buvo vienas pirmųjų jį aplankiusių dailininkų. Susižavėjęs unikalia pajūrio gamta, jūros ir smėlio kopų, pušynų ir žvejų kaimelių vaizdais, J. Buračas pamilo pajūrį ir jis tapo nuolatine jo vasaros kūrybos vieta. Akademiko Antano Buračo (gim. 1939) pasidalinta jo tėvo Klaipėdoje 1937–1938 metais fotografijoje sustabdyta akimirka mums primena senąją Klaipėdą, kurios mes netekome. Nuotraukoje įamžintas Dangės upėje ties Biržos tiltu stovintis ar lėtai plaukiantis iš Vokietijos atplaukęs krovininis laivas „Rabe“, ties juo besibūriuojantys žmonės ir prie tilto stovėjusių senamiesčio pastatų fragmentai. Nuo senų laikų Dangės uostas buvo svarbiausias Klaipėdos jūrų prekybos uostas ir juo buvo iki pat XX a. vidurio. Čia buvo pastatyti sandėliai, kuriuose buvo laikoma per uostą išvežama žemės ūkio produkcija, mediena ir kt., įvežamos plataus vartojimo ir kolonijinės prekės, todėl iš užsienio šalių atplaukę krovininiai laivai, o nuo XIX a. 3-iojo dešimtmečio – ir garlaiviai, švartuodavosi upėje nuo jos žiočių Kuršių mariose iki geležinkelio tilto. Vokietijai priklausęs krovininis laivas „Rabe“, kas lietuviškai reiškia varną, buvo vienas jų. 1923 m. Ferdinando Schichau laivų statykloje tada Vokietijai priklausiusiame Elbingo mieste pastatytas 70 m ilgio, 10,2 m pločio ir 4,3 m aukščio iš plieno pagamintas 994 t talpos krovininis laivas, išvystydavęs iki 9 mazgų greitį, bazuodavosi šiaurės Vokietijos uostuose Bremene ir Liubeke, priklausė įvairiems laivų savininkams – rėderiams. Jis buvo dažnas svečias Klaipėdos uoste ir kai jis priklausė Lietuvai, ir po 1939 metų Klaipėdos krašto aneksijos. Jo likimas, kaip ir daugumos Vokietijos laivų, rekvizuotų nacistinės kariuomenės reikmėms, tragiškas – 1944 m. kovo 10 d. jis nuskendo Šiaurės jūroje užplaukęs ant minos prie Norvegijos Stavangerio uosto.
Kretingos krašto savanoriai, prieš šimtmetį žuvę dėl Lietuvos laisvės
Atkūrus 1918 m. Lietuvos valstybingumą, imta rūpintis krašto saugumu. Laikinoji vyriausybė lapkričio 23 d. sudarė Krašto apsaugos tarybą, kuriai pavedė užtikrinti atkurtos valstybės nepriklausomybę ir užkirsti kelią piktavališkiems potencialių priešų kėslams. Nuo tol lapkričio 23-ioji yra laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena. Paskui besitraukiančią Vokietijos kariuomenę prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, 1918 m. gruodžio 29 d. Laikinoji vyriausybė paskelbė atsišaukimą „Lietuva pavojuje“, kuriuo pakvietė piliečius stoti savanoriais į kariuomenę ir ginti savo šalies laisvę. Savanoriams buvo pažadėtas visas išlaikymas ir 100 markių mėnesinė alga, o jų išlaikomoms šeimoms – 50 markių mėnesinė išmoka. Be to, nepriklausomybės karams pasibaigus ir pradėjus Lietuvos žemės reformą, savanoriams buvo pažadėta skirti žemdirbystei tinkamos žemės. Kretingoje pirmieji kariai savanoriai susirinko 1919 m. sausio 22–23 dienomis. Iš viso 1919–1920 m. savo noru Lietuvos ginti iš apskrities išėjo apie 300 jaunų vyrų. Jiems teko kautis su pasaulinę revoliuciją nešančia bolševikine Raudonąja armija, po to – su bermontininkais vadinamų rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdinių kariuomene, gynusia Vokietijos ekonominius interesus ir siekusia atkurti Rusijos imperiją. Taip pat jiems buvo lemta susikauti su Abiejų Tautų Respubliką ketinusios atkurti Lenkijos vyriausybės išsiųstais generolo Liucijaus Želigovskio legionais.
Ir katastrofiškoje situacijoje pasirinko žmogiškumą
Šiais metais Lietuvos Respublikos Prezidentūroje surengta Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimo ceremonija dėl saugumo įvyko be gausaus būrio svečių, tačiau buvo ne mažiau jaudinanti ir reikšminga: valstybės apdovanojimai skirti 44 asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Didvyriais savęs nelaikė Dauguma jų jau yra mirę, todėl apdovanojimus atsiėmė žydų gelbėtojų vaikai, anūkai, kiti šeimų nariai. Tarp jų – ir Kaune gyvenanti Palmira Petrauskaitė, iš Prezidento Gitano Nausėdos priėmusi jos seneliams Palmirai ir Pranui Petrauskams skirtą apdovanojimą – karo metais jie nuo žūties išgelbėjo seseris žydaites Chają ir Esterą Chaimaites. „Apėmė geras jausmas, ir labai gaila, kad senelių nebėra gyvų, – „Pajūrio naujienoms“ teigė P. Petrauskaitė. – Prezidentas žydų gelbėtojų parodytą žmogiškumą prilygino žygdarbiui. Mano seneliai savęs didvyriais tikrai nelaikė – jie darė tai, ką liepė širdis.“ P. Petrauskaitė senelio P. Petrausko neteko 1978-aisiais, močiutės P. Petrauskienės – 1992-aisiais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir nacių terorui prieš žydus, P. ir P. Petrauskai gyveno Būtingėje. Prieškariu dažnai lankydavęsi Darbėnuose, apsipirkdavo žydų parduotuvėse, tad gerai pažinojo ir Chaimų šeimą. Budeliams rengiantis žydų egzekucijai, Chaja ir Estera Chaimaitės naktį pabėgo iš sinagogos ir, eidamos palei Darbėnų–Šventosios geležinkelį, pasiekė Būtingėje gyvenusius P. ir P. Petrauskus, kurie pasiryžo išgelbėti beviltiškoje padėtyje atsidūrusias seseris. Praleidę kelis neramius mėnesius Būtingėje, P. ir P. Petrauskai slapstomas žydaites perkėlė pas Prano seserį Adolfiną Barkienę, gyvenusią Daujotų kaime Skuodo rajone, kur šalia miško esančioje Petrauskų šeimos gimtojoje sodyboje Chajai ir Esterai gyventi buvo saugiau. Beje, Prezidento G. Nausėdos potvarkiu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanoti ir Adolfina bei Kostas Barkai, prisidėję prie seserų Chaimaičių išgelbėjimo. Seserys buvo pavadintos lietuviškais vardais: Chaja tapo Zuzana, o Estera – Maryte. Joms rūsyje buvo įrengta slėptuvė, taip pat slapta kamaraitė už rūbų spintos. Teko slapstytis ir daržinėje bei miške įrengtame bunkeryje. Didžiąją paslaptį apie slapstomas merginas 3 metus saugojo visi Petrauskų ir Barkų šeimos nariai, taip pat ir vaikai. Naciams pasitraukus iš Lietuvos, seserys Chaimaitės apsigyveno Klaipėdoje, ištekėjo. Chaja tapo Brezingeriene, Estera – Varpoliene. Chajos šeima susilaukė 4 vaikų ir 1961 m. išvyko gyventi į Šiaulius, iš kur 1972 m. išvyko į Izraelį. Esteros šeima, susilaukusi 2 vaikų, 1961 m. paliko Klaipėdą, apsigyveno Vilniuje. Seserų Chaimaičių šeimos neužmiršo gimtųjų Darbėnų, lankė artimųjų žūties vietas ir savo gelbėtojų Petrauskų ir Barkų šeimas iki pat išvykimo į Izraelį 1972 m. „Per vaikystės šydą atsimenu, kaip išgelbėtųjų seserų šeimos išvyko į Izraelį, kaip po to močiutė su jomis bendravo laiškais, – prisiminė 55-erių P. Petrauskaitė, akcentuodama labi gilų dvasinį ryšį su savo močiute. – Man vaikystėje nereikėdavo jokių stovyklų – aš laukdavau atostogų, kad galėčiau atvažiuoti pas močiutę į Palangą.“ Anot Palmiros, senelis seserų Chaimaičių gelbėjimo istorijos per daug neafišavo, buvo santūresnis, o močiutė buvo atviresnė, dažnai tą istoriją anūkei pasakodavo su įvairiomis detalėmis. „Tarkim, močiutė laikė žąsis, kad šios, pajutusios svetimus žmonės, gagentų ir taip praneštų apie pavojų. Arba vaikams buvo prisakyta, kad šie, grįždami iš mokyklos, žiūrėtų į kaminą – jeigu dūmas nerūksta, vadinasi, namo neikite. Mano tėvas taip net 3 valandas apie sodybą yra ratus sukęs...“, – prisiminimais iš pokalbių su močiute pasidalino P. Petrauskaitė. Anot jos, seserys Chaimaitės P. Petrauskienei buvusios kaip dukros, o ir visą gyvenimą močiutė vadovavosi samprata – jeigu žmogui bėda, vadinasi, jam reikia padėti. P. Petrauskaitė yra išsaugojusi močiutei seserų Chaimaičių rašytus laiškus, kuriuos jos vaikystėje kartu skaitydavo ne po vieną kartą. „Regis, per tuos laiškus mezgėsi toks nematomas, neapčiuopiamas ryšys, kuris atsigamino, kai seserų Chaimaičių išgelbėjimo istorija pradėjo domėtis ir ją aprašė Romualdas Beniušis. Jis privertė į šią istoriją pažiūrėti vėl iš naujo, daug ką permąstyti, iš užmaršties prikelti nuotraukas, laiškus, liudijančius buvusią tikrovę“, – sakė pašnekovė.
Už portreto įžvelgia žmogaus sielą
Lietuvos įžymybės – politikai, tarp jų ir prezidentai, iškilūs kūrėjai, scenos meistrai, verslo pasaulio magnatai ir paprasti žmonės, tiksliau – jų išraiškingi portretai, žvelgia iš garsaus šalies kino kūrėjo ir fotografijos meistro Eugenijaus Maciaus dokumentinės parodos „Susitikimai“, surengtos jo 80-mečio jubiliejaus proga Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Palangoje įspausta giminės pėda Iš Palangos kilusiam ir dar paauglystėje su pirmuoju tėvų dovanotu fotoaparatu „Liubitel“ pajūrio apylinkes išbraidžiusiam E. Maciui nesvetimas ir Kretingos kraštas – menininkas saugo pluoštą kretingiškių fotografijų. Pernai brolių pranciškonų, Kretingos rajono politikų, kultūros veikėjų ir svečių portretus jis fiksavo per naujosios Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos atidarymą, o įrašus perdavė bibliotekai. Tačiau fotografija, tikino kūrėjas, nėra jo profesija, iš kurios gyvenime pelnėsi duoną. Tai – tik pomėgis, kuriam atsirado laiko per pastaruosius porą dešimtmečių, kai baigė operatoriaus-režisieriaus karjerą. Ligi tol E. Maciaus gyvenimą ilgam buvo užvaldęs kinas, o pirmosios pažintys su juo prasidėjo prie Birutės kalno. „Esu iš 4-osios kartos palangiškių: mano mama Liucija Vilkaitė, seneliai ir proseneliai kilę iš Palangos. Senelis Ignas Vilkas buvo garsus medžio meistras – jo suolai ir šiandien tebestovi Palangos bažnyčioje, ir Palangos kurorto vilų statytojas, vaidinęs ir mėgėjiškame teatre. O tėvelis Feliksas Macius kilęs nuo Jokūbavo, iš Šašaičių kaimo. Mokiausi Palangos vidurinėje mokykloje, tuomet ji stovėjo prie Ronžės. Po pamokų jaunimas rinkdavosi prie Birutės kalno, kur pirmąsyk susitikau operatorių Georgijų Chnkojaną, filmavusį viršukalnėje. Pristojau, klausinėjau ir nuo to laiko užsidegiau kinu. Pirmieji mano mokytojai buvo operatoriai Algis Mockus ir Viktoras Starošas – šis bemokslis, bet kaip sakydavo, gimęs su kamera rankoje“, – apie ištakas kelio, ilgainiui atvedusio į Lietuvos kinematografijos elitą, pasakojo E. Macius.
Žemaitijos praeities tyrinėtojas Juozas Mickevičius, išsaugojęs Kretingoje muziejų
Šiemet minime Kretingos rajono Garbės piliečio, Žemaitijos praeities ir kultūros tyrinėtojo, muziejininko Juozo Mickevičiaus 120-ąsias gimimo metines. Brandžiausius savo gyvenimo metus jis paskyrė Kretingos kraštotyros muziejui. Jo pastangomis svariai pasipildė muziejiniai rinkiniai, o pats muziejus buvo išsaugotas Kretingoje ir perkeltas į restauruoti pradėtas vienuolyno patalpas. Juozas Mickevičius gimė 1900 m. rugpjūčio 27 d. bajoro Petro Povilo Mickevičiaus ir Onos Každailaitės šeimoje, Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo Pamedžių vienkiemyje. Į šį kraštą bajorai Mickevičiai atsikėlė XIX a. viduryje nuo Nevėžio ir kildino save iš tos pačios giminės šakos, iš kurios kilo garsusis poetas Adomas Mickevičius. Dar vaikystėje susidomėjęs gimtinės senove, besimokydamas Plungės gimnazijoje jis pradėjo rašyti kraštotyros rašinius, rinkti duomenis apie Platelių apylinkių kultūros paminklus. Keli jo rašiniai 1926–1927 m. buvo išspausdinti Lietuvos šaulių sąjungos leidinyje „Trimitas“. Tai paskatino jaunuolį toliau domėtis praeitimi ir įstoti į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame ėmėsi studijuoti istoriją. Jo kraštotyros darbais susidomėjo Šiaulių kraštotyros draugijos žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius ir „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis, 1936 m. vasarą aplankęs jaunuolį gimtinėje ir įtraukęs į draugijos veiklą. Studijų metais J. Mickevičius parašė išsamius mokslinius darbus apie 1863 m. sukilimą Žemaitijoje, žemaičių pirtis, durpių gaminimą, Platelių apylinkių geografinę ir istorinę praeitį, surinko ir paskelbė daug tautosakinės medžiagos apie kalendorines žemaičių šventes. Baigęs studijas ir pasirinkęs mokytojo kelią, Šilalės ir Laukuvos gimnazijose mokė vaikus istorijos, skatino juos domėtis gimtųjų apylinkių praeitimi ir kultūros paveldu, užrašinėti tautosaką. Aktyvi kraštotyrinė veikla ir dalykiškas bendradarbiavimas su Šiaulių kraštotyros draugija ir „Aušros“ muziejumi paskatino J. Mickevičių tapti profesionaliu muziejininku. „Po karo nutariau atsidėti vien muziejiniam darbui: rinkti nykstančius kilnojamus kultūros paminklus ir menines vertybes, saugoti, fiksuoti ir moksliškai tyrinėti nekilnojamus kultūros paminklus“, – rašo jis autobiografijoje. Muziejininko karjerą pradėjo 1945 m. Telšių muziejuje, tačiau netrukus buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Grįžęs į gimtinę, kūrybingiausius savo gyvenimo metus paaukojo Kretingos kraštotyros muziejui: nuo 1956 m. lapkričio 1 d. dirbo vyr. moksliniu bendradarbiu, o 1960–1975 m. – direktoriumi. „Kretingos kraštotyros muziejų radau labai apleistą, – prisimena Juozas Mickevičius. – Patalpos mažos, žiemą labai šaltos. Ekspozicijos nebuvo: ją išgriovė ruošdami liaudies meno parodą, po kurios nutarė rengti naują ekspoziciją, atitinkančią naujausius reikalavimus. Muziejaus ekspozicijoms nebuvo baldų, trūko originalių eksponatų. Muziejus buvo penktos kategorijos, atlyginimai maži, o darbo begalės. Dirbome du tarnautojai. Išvykoms po rajoną kultūros paminklų apsaugos reikalams ir eksponatų rinkimui 1958 metais nupirko vienintelę susisiekimo priemonę – dviratį.“
|
|
