|
|
|
Mūsų žmonėsTrijų seserų gyvenimo kelionė išvien su grafais
Trijų kone Kretingos legendomis tapusių seserų Irenos, Elžbietos ir Stefanijos Suchanekaičių, pagal tautybę – čekių, gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaro gyvenimu: kur keliaudavo dvaras, ten apsistodavo ir jų šeima. Didžiąją dalį gyvenimo jos visos trys, beje, niekada netekėjusios, kartu nugyveno dvaro ūkvedžio name. Iš Čekijos – į Kretingą Visos trys seserys Suchanekaitės prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimė Kretingos dvare, iš čia ir iškeliavo amžinybėn. Apie seniesiems Padvarių gyventojams įsiminusias seseris, kurių gyvenimas daugeliui atrodė paslaptingas, „Pajūrio naujienoms“ papasakojo jų tolimas giminaitis pagal tėvo liniją kretingiškis Vytautas Ruzgaila. O vienas itin įspūdingas eksponatas, saugomas Kretingos muziejuje – senovinės žnyplės plaukams garbiniuoti – pasakoja apie seserų buitį ir poreikį gražintis. Seserų tėvas Vladislovas Suchanekas buvo nagingas dvaro stalius, Čekijoje vedęs jų motiną Juzefą, ir su ja atvykęs grafų pakviestas. Manoma, kad jo tėvas buvęs muzikantu ir grojęs grafų orkestre. Juzefa dirbo grafų virtuvėje. Visos trys jų dukterys gimė Kretingoje, tačiau mokėsi Lenkijoje. Apie tai liudija dokumentai, kuriuos išsaugojo V. Ruzgaila: tai – Irenos ir Elžbietos gimimo vietą, užimtumą bei pilietybę patvirtinantys liudijimai, išduoti Čekijos valstybinėje institucijoje. „Įdomi detalė: Irenos 1938-aisiais išduotame liudijime įrašyta, kad ji gimė 1911 m. Kretingoje Lietuvoje, tačiau 1936 m. Elžbietai išduotame įrašyta, kad ji gimė 1913 m. Kretingoje Lenkijoje“, – rodydamas raštus, kuriuose nurodytos skirtingos valstybės, stebėjosi V. Ruzgaila. Jis taip pat išsaugojo ir I. Suchanekaitei 1938-aisiais išduotą Čekijos pilietės pasą, kuris galiojo iki 1943 m. Šis išsilaikė tokios geros kokybės tarsi būtų visai naujas.
Kretingos dvarininkai Zubovai
Prieš 215 metų Kretinga atiteko Rusijos imperijos didikų Zubovų giminei, tuo metu viešpatavusiai šiaurės Lietuvoje ir Kuršo gubernijoje. Keturios grafų Zubovų kartos Kretingos dvarą valdė 68 metus, kol valda perėjo vėliau ją garsinusiems Tiškevičiams. Rusijos didikai Zubovai savo protėviu laiko XIII a. gyvenusį Amragatą, kuris buvo Vladimiro kunigaikštystės baskakas – Aukso Ordos chano vietininkas. Manoma, kad tai buvęs Volgos bulgarų kunigaikštis, radęs prieglobstį Vladimire. Vienas iš septintos kartos jo palikuonių Nikita Širiajus turėjo Zubo pravardę, pagal kurią jo sūnūs gavo Zubovų pavardę. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ši giminė iškilo XVI a., kai jos atstovai pradėjo karjerą valstybinėje tarnyboje, o didžiausią politinę, karinę ir turtinę galią pasiekė XVIII a. pabaigoje. Lietuvoje pirmasis valdų įsigijo labiausiai giminę išgarsinęs grafas ir Šventosios Romos imperijos šviesusis kunigaikštis Platonas Zubovas (1767–1822). Tai buvo imperatorės Jekaterinos II favoritas, sparčiai kopęs karinės ir valstybinės tarnybos laiptais. Dar 1793 m. imperatorė jam dovanojo Šiaulių ekonomiją, kurios savininku jis tapo tik po poros metų – 1795 m. rugpjūčio 18 d., prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos. Imperatorei mirus, P. Zubovas 1797 m. prarado turėtą įtaką ir buvo priverstas pasitraukti iš tarnybos.
Kaip mes prieš 100 metų iš brolių latvių atgavome Palangos pajūrį
Lankydamiesi ar poilsiaudami Palangoje gėrimės šiuo kasmet vis gražėjančiu pajūrio kurortu, jo gamtos ir jūros harmonija ir tik retas žinome, kad 1918–1921 metais šis pajūrio ruožas nuo Nemirsetos iki Šventosios Lietuvai nepriklausė, ir ji dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių priėjimo prie Baltijos jūros tuomet iš viso neturėjo. 1819 m. tenkinant Kuršo gubernijos dvarininkų norą turėti tiesioginį ryšį per sieną su Klaipėdos krašte įsitvirtinusia Prūsija, Rusijos caro Aleksandro I sprendimu Palangos valsčius buvo atskirtas nuo Vilniaus gubernijos ir priskirtas Kuršo gubernijai, kai Kuršo valdžia neprieštaravo Latgalos prijungimui prie Vitebsko gubernijos. Tuo metu atrodęs mažai reikšmingas carinės Rusijos teritorinis perskirstymas po 100 metų atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei virto rimtu diplomatiniu išbandymu, kurį gana sėkmingai pavyko įveikti. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomos valstybės atkūrimą, o Latvijai – apie jos valstybės įkūrimą, netrukus iškilo šių kaimyninių artimų baltų tautų bendros valstybinės sienos klausimas. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas nenumatė jos teritorijos ribų, nes tuo metu nebuvo aiškios lietuvininkų apgyvendinto Klaipėdos krašto perspektyvos, kai Latvija, 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbusi savo nepriklausomos valstybės įkūrimą, iš karto deklaravo savo valstybės sieną su Lietuva, sutapusią su buvusios Kuršo gubernijos ribomis. Neatgavus Klaipėdos, pajūrio ruožas tarp Palangos ir Šventosios ateityje Lietuvai galėjo tapti svarbiu ir vieninteliu priėjimu prie Baltijos jūros, įkuriant čia šalies ekonomikai be galo svarbų prekybos ir žvejybos uostą prie Šventosios upės žiočių. Derybos dėl sienų su latviais prasidėjo išsakant abiejų šalių nuostatas dėl bendros sienos padėties. Kadangi Latvija laikėsi Kuršo gubernijos sienų neliečiamumo, o Lietuva rėmėsi istoriniais ir ekonominiais argumentais, Palangos pajūris tapo šių derybų kertiniu akmeniu, į kurį istoriškai pretendavo lietuviai, o pagal XIX a. pradžios teritorijų perdavimus – ir latviai. Lietuvos derybininkai siūlė latviams Alūkstos apylinkėse, teritorijoje tarp Zarasų ir Daugpilio, padaryti didesnes nuolaidas mainai į Palangos pajūrį. 1919 m. Latvija sutiko vakarinės sienos ribą su Lietuva vesti palei Šventosios upę iki jūros, bet Lietuvos toks siūlymas netenkino, nes tokiu atveju ir Šventoji, ir Būtingė priklausytų Latvijai, o Šventoji buvo vienintelė tinkama vieta pajūryje uostui įrengti.
Garsus menininkas Lietuvos rekordų nebesiekia
Palangoje gyvenantį, iš Žiogelių kaimo Kretingos rajone kilusį 72-erių menininką Vytautą Kusą žino visi, kas domisi kūryba, ir jau seniai jį vadina žmogumi-orkestru. Nes jis ne vien tapo paveikslus, kuria eiles, drožinėja, skutinėja, tekina, bet ir į gyvenimą paleidžia savo sukurtas miniatiūras – V. Kusas jau yra 8-ių Lietuvos rekordų autorius. Į Lietuvos rekordus galėtų pretenduoti dar 3 naujausi jo kūriniai – verpimo ratelis, plaktukas ir inkilas, tačiau, kūrėjas tikino, daugiau rekordų nebesiekiąs – kuriąs vien savo malonumui. Visos mintys – tik į darbą „Tie rekordai, liaudiškai šnekant, jau „užkniso“ – kol juos įregistruoji, šūsnis visokiausių dokumentų turi surinkti, užpildyti ir dar – ne tą, ne taip užpildei. Aš geriau per tą laiką dar vieną kūrinį padarau ir esu ramus. Dirbu sau, kad per tą „koronę“ nuo bėgių nenušokčiau. Pačiam reikia užsiimti, nes, kai užims Tas, kuris aukštai viršuje, jau nebe laikas galvoti“, – tikino tiesaus ir šmaikštaus žodžio kišenėje neieškantis V. Kusas. Paklaustas, kuo jį patraukė itin kruopštaus rankų darbo, įdėmaus žvilgsnio ir didžiulio susikaupimo reikalaujantis miniatiūrų kūrimas, atrėžė: „Viskas labai paprasta. Pamatai vienądien, kad pradeda rankos drebėti, o kruopšti kūryba – pats geriausias vaistas. Pradedi dirbti, ir visos mintys sueina tik į darbą.“ V. Kuso išmonei pakluso pats tikriausias verpimo ratelis – visas miniatiūrinis 10 cm mechanizmas atkartoja tokį pat, kokiais verpdavo mūsų prosenelės. Menininkas sakė visas detales keliasdešimt kartų sumažinęs ir tiksliai suderinęs jų proporcijas, ištekinęs iš beržo. O sujungus į vieną, ratelis sukasi ir kuo puikiausiai tiktų senoviniam lietuvių moterų amatui reprezentuoti. Iš juodojo beržo – meistrystei gana sudėtingos medienos, nes ši esanti kieta ir turinti daug porų, meistras ištekino kelis vos 1 cm dydžio angeliukus, kuriuose galima įžvelgti net veido bruožus. O drožinėti, sakė, pabandęs prieš 55-erius, to jį išmokęs Vydmantų plytinėje tuomet dirbęs garsus meistras Adomas Kvasas. Tačiau kūrėjo mintys nenustygo vietoje, ir jis sumanė iš tikro metalo ištekinti miniatiūrinius buities daiktus – vos 1 cm dydžio plaktuką ir inkilą. Nebūtų nuostabu, jei tame inkile dar sumanytų įkurdinti ir paukščių. Nes tokios patirties jau turįs nemažai, ypač – Velykų laikotarpiu kūrybiškai eksperimentuodamas su kiaušiniais ir per pastarąjį dešimtmetį pasiekęs neįtikėtinų meninių aukštumų.
Užmirštieji Lietuvos kariuomenės artileristai
Šiemet sukanka 90 metų, kai 1931 m. vasario 16 d. senosiose Klaipėdos kapinėse buvo atidengtas paminklas čia palaidotiems per 1928 m. birželio 19 d. anglų karo laivo HMS „Canterbury“ sutikimą žuvusiems Lietuvos kariuomenės artileristams vyr. leitenantui Nikodemui Jakučiūnui, viršilai Juozui Lingiui ir eiliniam Antanui Šimkui. 1928 m. birželio pradžioje 30 anglų karo laivų išplaukė į kelionę aplankyti Baltijos jūros šalių valstybių uostus: Helsinkį, Taliną, Rygą, Liepoją, Klaipėdą ir Gdanską (Dancigą). Nuo pat Klaipėdos krašto atgavimo 1923 m. sausio mėn. kiekvienas draugiškas užsienio valstybių karo laivų atvykimas į Klaipėdos uostą buvo reikšmingas įvykis vietos valdžiai, kariškiams ir miesto žmonėms. Lengvasis kreiseris HMS „Canterbury“, kaip ir jo dvynys HMS „Cambrian“, į Klaipėdą atplaukęs birželio 20 d., buvo pastatytas I pasaulinio karo metais. 4390 t talpos, 136 m ilgio, 12,6 m pločio ir 4,5 m grimzlės laivai, išvystantys iki 53 km per val. greitį, ginkluoti ne tik artilerijos pabūklais, bet ir jūrinėmis torpedomis, dalyvavo ne vienoje britų laivyno karinėje misijoje visame pasaulyje, o jų kapitonai ir komandos turėjo nemažai karinės patirties. Įplaukdamas į uostą laivas HMS „Canterbury“, laikantis senos jūreiviškos tradicijos, pasveikino mūsų valstybę ir jos žmones 21 laivo pabūklo šūviu, kai nuo kranto pajūryje dislokuoto Lietuvos kariuomenės 2-ojo artilerijos pulko 4-osios baterijos 2 pabūklai, pagerbdami Didžiąją Britaniją, atsakė tuo pačiu, paleisdami taip pat 21 šūvį. Šaunant 17-ą ar 18-ą šūvį vienas sviedinys iš 2 šaudančių pabūklų neiššovė net ir po trijų mėginimų. Nusprendus jį iškelti ir atidarius pabūklo spyną, sviedinys sprogo, sunkiai sužeisdamas šaudymui vadovavusį vyr. leitenantą N. Jakučiūną ir 3 kareivius. Vyr. leitenantas N. Jakučiūnas, nežiūrint mirtino sužeidimo, iki galo vadovavo šaudymo ceremonijai, tad anglų kreiserio jūrininkai šio incidento net nepajuto. Sunkiai sužeistieji N. Jakučiūnas ir A. Šimkus mirė tą pačią dieną, kai trečiojo – J. Lingio – gyvybė užgeso 1928 m. rugpjūčio 11 d.
Jonas Karolis Chodkevičius: švedų Kuoknesėje nugalėtojas ir pirmosios bažnyčios Kretingoje įkūrėjas
Minėdami Jono Karolio Chodkevičiaus metus, prisiminkime vieno žymiausių Abiejų Tautų Respublikos karvedžių ir Kretingos valdovų didžius darbus ir pergales. Vieną pirmųjų žymesnių pergalių jis pasiekė prieš 420 metų Kuoknesės mūšyje, kaudamasis su švedais. Ši pergalė ne tik buvo ženklus žingsnis asmeniniame karvedžio kelyje į šlovę, bet ir suvaidino žymų vaidmenį Kretingos istorijoje. Vienuolika metų trūkusį pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą sukėlė konfliktas dėl Švedijos karaliaus sosto, kilęs tarp Zigmanto Vazos ir jo dėdės Karolio. Zigmantas Vaza (1566–1632) buvo vienintelis švedų karaliaus Jono III ir lietuvių kilmės karalienės Kotrynos Jogailaitės sūnus, pakrikštytas senelio Žygimanto Senojo garbei. Motina nuo ankstyvos vaikystės auklėjo jį katalikybės dvasia ir ruošė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostui. Jos viltys ir pastangos netruko pasiteisinti: 1587 m. Lenkijos didikai Zigmantą Vazą išsirinko karaliumi, o 1588 m. jis priėmė ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio karūną. Tėvui 1592 m. mirus, Zigmantas tapo ir Švedijos karaliumi, kuriuo karūnuotas buvo 1594 metais. Asmenine unija apjungęs Abiejų Tautų Respubliką ir Švedijos karalystę, Zigmantas Vaza parvyko į Lenkiją. Švediją valdyti paliko dėdei, Siodermanlando kunigaikščiui Karoliui, Valstybės tarybos išrinktam karalystės regentu. Tačiau šis, pasinaudodamas tuo, kad Zigmanto valdymo pradžioje šalyje ėmė augti katalikų bažnyčios įtaka ir iškilo katalikiškosios reformacijos grėsmė, pasiskelbė protestantiškosios opozicijos lyderiu, protestantizmo gynėju ir ėmėsi žygių brolėnui nuversti nuo karaliaus sosto. Iš Švedijos parlamento 1597 m. gavęs neribotus įgaliojimus, ėmėsi uždaryti katalikų bažnyčias ir vienuolynus, užimti brolėno šalininkų pilis, priversdamas katalikus ir karaliaus šalininkus protestantus bėgti iš šalies ir ieškotis prieglobsčio Lenkijoje. Siekdamas šalyje atkurti tvarką, Zigmantas su 5 tūkst. karių 1598 m. išsilaipino Švedijoje netoli Nišiopingo, tačiau rugsėjo 25 d. mūšyje prie Stongebru pralaimėjo ir buvo priverstas grįžti į Lenkiją. Švedijos parlamentas 1599 m. paskelbė jį netekusiu karūnos, o visa šalis, kol bus išrinktas naujas karalius, liko regento Karolio valdžioje. Tačiau Zigmantas Vaza nesiruošė nuleisti rankų ir ryžosi stoti į ginkluotą kovą dėl prarasto Švedijos karaliaus sosto. Tokiu būdu asmeninis konfliktas peraugo į karinę priešpriešą tarp dviejų kaimyninių šalių, siekusių viešpatauti Baltijos jūros regione.
Jurgio Pabrėžos asmeninę biblioteką – į „vieną kūną“
Ilgametė Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė ir Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos inicijavimo grupės narė Nijolė Raudytė jau dvejus metus, bendradarbiaudama su Vilniaus universiteto knygotyrininkais, tiria asmeninę kunigo mokslininko Jurgio Pabrėžos biblioteką, kurią sudaro apie 400 knygų, iš kurių jau ištirta 200. „Mano darbas – rasti ir išaiškinti, įvertinti ir aprašyti visas knygas, kad galėtume išleisti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos knygų katalogą arba paveldui skirtą leidinį“, – teigė N. Raudytė. – Papasakokite, kokia buvo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biblioteka, koks jos likimas? Ar išliko knygų Kretingos vienuolyne, ar visos šiandien saugomos kitur? – Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmeninė biblioteka yra Lietuvos kultūros paveldas, o pats Pabrėža Lietuvos kultūros istorijai svarbus kaip XIX a. pirmos pusės bibliofilas. Jo asmeninė biblioteka yra sulaukusi nemažo mokslininkų dėmesio ir apibūdinta kaip kolekcija „in corpore“, tai yra „vienas kūnas“, vadinasi, istoriškai susiformavęs, nedalomas, mokslinę ir kultūrinę reikšmę turintis leidinių kompleksas. Jurgis Ambraziejus Pabrėža savo asmeninėje bibliotekoje turėjo daugiau kaip 400 tomų. Šiuo metu yra išaiškinta apie 200 išlikusių, iš kurių 90 tomų saugoma Vilniaus universiteto, 92 – Kauno apskrities viešojoje, 9 – Kauno technologijos universiteto, 7 – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose ir 2 – privačiose kolekcijose. Kretingos vienuolyno bibliotekoje, deja, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos knygų nėra – jos, iškeliavusios po 1940 m. nacionalizacijos, taip ir nebesugrįžo. Manoma, kad Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, liaudyje nuo seno laikomu šventuoju, knygų su jo įrašais kaip šventojo relikvijas tebesaugo ir kretingiškiai. Nors kolekcija ir išblaškyta po skirtingas vietas, paveldo prasme ji yra laikoma vieninga kolekcija „in corpore“. – Kokia ištirtų knygų būklė? – Patenkinama, nemažai knygų su defektais, paženklintų laiko. Dalis jų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių fonde, jau yra restauruotos, o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje dabar vykdomi restauravimo darbai. – Kokios knygos labiausiai domino tokią iškilią mokslo ir Bažnyčios asmenybę, eruditą, koks buvo tarp Kretingos vienuolyno sienų net 33-jus metus gyvenęs Jurgis Ambraziejus Pabrėža? – Knygų tematika – įvairi. Pusę jų sudaro teologinės knygos, nemažą dalį užima medicinos ir gamtos mokslų veikalai, taip pat sukaupta filosofijos, istorijos, geografijos, chemijos, grožinės ir kitos literatūros. Išlikusi Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmeninės bibliotekos dalis pateikia autentiškų žinių apie jo asmenybės raišką teologinėje-pastoracinėje, praktinės medicinos, botanikos, lituanistikos ir kitose srityse. Jo įsigytos knygos buvo veiksminga priemonė, skelbiant Evangeliją ir tarnaujant žmonėms, ypač vargšams. Daugiausiai knygų – lenkų kalba, nemaža dalis – lotynų ir negausiai vokiečių, graikų, lietuvių ir latvių kalbomis. Seniausia knyga kolekcijoje – 1634 m. išleista Mikalojaus Kosino (Nicolai Causssini) lotyniškas homiletikos veikalas su teksto dalimi senąja graikų kalba, jau ir tuo metu buvęs bibliografinė retenybė. Didžiąją dalį sudaro XVIII–XIX amžiaus leidiniai, iš kurių naujausias datuojamas 1838 metais. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bibliotekoje yra knygų latvių kalba, nes, be lietuvių, lenkų ir lotynų, šviesuolis gerai mokėjo latviškai, netgi mėgino eiliuoti latvių kalba. Mat jo gimtinė buvo netoli Latvijos.
Edvardui Tadevušui Stalmokui įteikė Garbės piliečio regalijas
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Kretingos muziejaus Baltojoje salėje rajono meras Antanas Kalnius Kretingos rajono Garbės piliečio regalijas įteikė Edvardui Tadevušui Stalmokui. Tautodailininkų klubui „Verpstė“ ir Savivaldybės administracijos Darbėnų seniūnijai pasiūlius Edvardo Tedevušo Stalmoko kandidatūrą, Kretingos rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisija 2020-ųjų rugpjūtį nusprendė tautodailininkui, Senosios Įpilties bendruomenės pirmininkui ir buvusiam ilgamečiam Darbėnų seniūnui suteikti Kretingos rajono Garbės piliečio vardą. Dabartinis Senosios Įpilties kaimo bendruomenės pirmininkas E. T. Stalmokas Darbėnų seniūnijai vadovavo 1997–2015 m. – jam vadovaujant, Darbėnų seniūnija pelnė Lietuvos bendruomeniškiausios seniūnijos nominaciją. Piešimu jis domėjosi nuo ankstyvos vaikystės. Pirmieji darbai – tapymas iš nuotraukų, pertapyti patikusių dailininkų paveikslai. Kūrybinio kelio pradžia skaičiuojama nuo 1976-ųjų, o jau 1978 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Nuo 1976-ųjų tautodailininkas surengė per 20 personalinių parodų Kretingoje, Klaipėdoje, Palangoje, Plungėje, Gargžduose, Skuode, Priekulėje (Latvija), nutapė per 500 paveikslų, kurie pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį, papildė muziejų fondų kolekcijas, papuošė įstaigų ir organizacijų interjerus. E. T. Stalmoko molbertinės tapybos kūriniai puošia ne vieną privačią kolekciją Lietuvoje ir už jos ribų.
Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė
Šiemet sukanka 70 metų nuo 1951 m. spalio 2–3 dienomis sovietinio saugumo struktūrų (MGB) surengtos trečiosios didelės pokario trėmimų operacijos „Osen“ („Ruduo“), kurios metu daugiau negu 16 tūkst. „buožėmis“ pavadintų žmonių, iš jų – per 5 tūkst. vaikų, gyvuliniuose vagonuose antisanitarinėse sąlygose buvo ištremti į Sibirą. Tada tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino lietuvių tremties kelią į Sibirą. Šį kartą tremiamųjų sąrašus buvo patikėta sudaryti vietinės valdžios administracijai ir partiniams komitetams, nes trėmimų planams vykdyti tinkančių „buožių“ surasti kasmet darėsi vis sunkiau. Taip atsirado galimybė į tremiamųjų sąrašus įtraukti vietinei valdžiai neįtikusiuosius, labiau išsilavinusius net ir miestuose gyvenusius žmones, suvedant ir asmenines sąskaitas bei siekiant pasisavinti ištremtųjų turtą. Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo iki trėmimo pradžios tepraėjo kelios dienos, trėmimai pradėti vykdyti nesudarius formalių trėmimo bylų, kurios sudarytos vėliau. Mažaraščiai vietiniai sąrašų sudarytojai ir dažniausiai kitataučiai MGB pareigūnai bylų formintojai juose pridarydavo begales klaidų, iškraipydami pavardes, gimimo metus ir pan., bet tai netapdavo kelionės į Sibirą kliūtimi. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma nacių okupacijos metais dviejų salantiškių žydų Basios Abelmanaitės ir Rapolo Veržbolausko gyvybes nuo žūties išgelbėjusios Imbarės kaime prie Salantų gyvenusios Kasperaičių šeimos tremties byla liudija sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų cinizmą ir savo šviesiausius žmones praradusios į kolūkius suvarytos įbaugintos Lietuvos provincijos žmonių moralinių vertybių praradimą. Kokia slogi atmosfera tuo metu buvo Lietuvos kaime, parodo joje saugomas visuotinio „Imbarės“ kolūkio narių susirinkimo, įvykusio 1951 m. liepos 12 d., kuriame dalyvavo 75 proc. visų kolūkio narių, taip pat atvykę Salantų rajono vykdomojo ir komunistų partijos komitetų atstovai, protokolas. Susirinkimo darbotvarkėje buvo du klausimai: 1) Lietuvos TSR kolūkiečių laiško draugui Stalinui apsvarstymas ir priėmimas; 2) organizaciniai ir ūkiniai kolūkio stiprinimo klausimai. Laiškas drg. Stalinui buvo greitai apsvarstytas ir be didesnių diskusijų vienbalsiai priimtas, kai 2-asis darbotvarkės klausimas sulaukė daugiau diskusijų.
Tėvo Ambraziejaus Pabrėžos pėdsakai Kretingoje
Sausio 15 d. sukako 250 metų, kai gimė viena iškiliausių XIX a. Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių Jurgis Pabrėža, labiau žinomas vienuoliniu tėvo Ambraziejaus vardu. Šį pasaulį jis išvydo Lenkimų parapijos Večių kaime, o savarankišką gyvenimo kelią pradėjo ir ryškiausius pėdsakus paliko Kretingoje. Viename laiške Jurgis Pabrėža rašė, kad „dar vaikas būdamas pamėgau augalus, juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau“. Todėl nuo mažų dienų į mokslus, o ne į ūkininkavimą, linkusį paauglį tėvai 1785 m. atvežė į Kretingoje veikusią vienintelę Vakarų Žemaitijoje vidurinę mokykla, tuo metu vadintą Karolštato aukštesniąja mokykla. Mokykla stovėjo aikštės vakariniame pakraštyje, tarp dabartinių prekybos centrų „Senukai“ ir „Maxima“. Viename jos pastate buvo mokyklos vadovo ir mokytojų butai, o kitame veikė trys klasės, bendrabutis ir koplyčia, taip pat gyveno du auklėtojai. Vaikus mokė kunigai jėzuitai, dieceziniai kunigai, mokytojai pasauliečiai, taip pat kunigai bernardinai. Mokoma buvo lenkiškai, todėl prieš stojant į mokyklą J. Pabrėžai teko mokytis šios kalbos pagrindų. Mokykloje J. Pabrėža praleido septynerius metus. Joje mokėsi algebros, gamtos mokslų, geografijos, istorijos, katekizmo, logikos, matematikos, retorikos, lenkų kalbos gramatikos, lotynų ir vokiečių kalbų. Mokslai sekėsi gerai, todėl jaunuolis pateko tarp geriausiai besimokančių moksleivių, kurie 1791 m. buvo apdovanoti sidabro medaliu „Diligentiae“. Mokymo procesas glaudžiai buvo susijęs su religiniu doroviniu ugdymu. Todėl kiekvieną mokslo ir poilsio dieną mokiniai koplyčioje pradėdavo ir baigdavo pamaldomis, religinių švenčių švęsti ir šv. Mišių klausyti iš bendrabučio eidavo visi drauge į bernardinų bažnyčią. Baigęs mokyklą, J. Pabrėža mokslų tęsti 1792 m. išvyko į Vilniaus universitetą. Vėliau baigė Varnių dvasinę seminariją, tapo kunigu ir nuo 1796 m. tarnavo įvairiose Žemaitijos parapijose nepriekaištingai vykdydamas jam patikėtas pareigas, daug dėmesio skirdamas apaštalavimui, rūpinimuisi parapijiečiais, savo dvasios tobulinimui. Tuo pat metu jis ėmėsi mokslinės veiklos: savarankiškai vykdė botanikos ir medicinos studijas. Tačiau dėl kasdienių ūkinių parapijos reikalų dažnai tekdavo ilgesniam laikui atsitraukti nuo pasiruošimo pamokslams ir mokslo studijų. Todėl siekdamas tobulinti savo asketišką gyvenimą ir giliau pasinerti į sielovados darbą, 1816 m. gruodžio 8 d. įstojo į Šv. Pranciškaus III ordiną (OFS), pasirinkdamas vienuolinį tėvo Ambraziejaus vardą, o 1817 m. gruodžio 9 d. davęs įžadus, apsigyveno Kretingos bernardinų vienuolyne.
|
|
