|
|
|
Mūsų žmonėsJonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai – katalikybės citadelės Prūsijos pasienyje kūrėjai
Šiemet minime iškilaus karvedžio, Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400-ąsias metines. Jis garsėjo ne tik savo karinėmis pergalėmis, bet ir tuo, kad aktyviai rėmė Katalikų Bažnyčią, statė vienuolynus, bažnyčias, mokyklas ir prieglaudas. Vienas didžiausių jo nuopelnų Žemaičių seniūnijoje, greta Kražių jėzuitų kolegijos įsteigimo, buvo Kretingos miesto, arba Karolštato, su bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynu ir bažnyčia įkūrimas. Kretingos dvarą Jonas Karolis paveldėjo 1592 m. gegužės 18 d. Kartu su šia valda Žemaičių seniūnijoje jam atiteko Skuodas ir Grūstė, Vilniuje – mūriniai rūmai, Naugarduko vaivadijoje – Liachavičai, Svisločius ir Gnezna, o Vitebsko vaivadijoje – Bychavas. Žemaičių seniūnijoje pagrindinė Chodkevičių valda nuo 1568 m. buvo Skuodo dvaras, šalia kurio Jono Karolio tėvas Jonas įkūrė katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčias, pastatė savo vardu pavadintą Johanesbergo miestą, į kurį pakvietė protestantus vokiečių pirklius ir amatininkus. Vis dėlto tėvo puoselėtas Skuodas nesusilaukė Jono Karolio ir jo žmonos Sofijos dėmesio. Gali būti, kad nuo jaunų dienų katalikybės dvasia auklėtiems sutuoktiniams protestantiška Johanesbergo aplinka netiko, todėl jiedu susidomėjo šalia Prūsijos buvusia Kretinga, pro kurią nuo XVI a. pabaigos ėjo svarbus užsienio prekybos traktas. Čia jiedu sumanė kurti katalikybės citadelę, užkardančią protestantizmo plitimą žemaitiškose jų valdose. Sumanytojų valia šios citadelės branduoliu turėjo tapti bernardinų vienuolynas su greta esančiu katalikų miestu. Vienas padavimų, pasakojančių apie vienuolyno ir miesto atsiradimą, mena, kad sykį iš karo žygio į Kretingą parvykęs etmonas prisėdęs dvare po mėgstamiausiu didžiuliu ąžuolu pailsėti. Jam susimąsčius apie ateities planus, ant peties nutūpusi baltu balandžiu apsireiškusi Apvaizda ir pašnibždėjusi mintį, kad šalia dvaro reikia pastatyti katalikų vienuolyną, bažnyčią ir miestą. Vienuolynui ir miestui pastatyti reikėjo laiko ir lėšų, kurių dėl prasidėjusio karo su švedais steigėjams labai trūko. Todėl, atsiliepdamas į Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio raginimą remti katalikų misijas, Jonas Karolis dešiniajame Akmenos upės krante esančiose Kretingos kaimo kapinėse pirmiausia 1602 m. pastatė medinę katalikų bažnyčią. Jai prižiūrėti ir dvasiniu pavaldinių gyvenimu rūpintis pakvietė aktyviai katalikybę krašte skleidusius vienuolius bernardinus, kurie tais pačiais 1602 m. Radome vykusioje Mažesniųjų brolių observantų ordino Lenkijos provincijos kapituloje įkūrė Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyną su parapija.
Vargonininką žavi Salantų bažnyčios statytojo asmenybė
Kone pusšimtį metų Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vargonininku tarnaujantis 74-erių Vaclovas Mikuta taip pat domisi krašto bažnyčių istorija. Jo dėmesį prikaustė kruopšti naujosios gotikinės Salantų bažnyčios, kuriai spalio 18-ąją sukaks 110 metų, statyba, o ypač – jos statytojo klebono Prano Urbanavičiaus, tarnavusio Salantuose per 20 metų, asmenybė ir jo ryžtas imtis šio galingo darbo. Žmonės laukė stebuklo Salantuose gimęs, augęs ir dirbęs V. Mikuta į redakciją atsinešė kaligrafiška savo rašysena perteiktus faktus iš kunigo, teologijos mokslų daktaro ir politinio kalinio Kazimiero Olšausko, pasirašiusio dr. K. Alšėno slapyvardžiu, manoma, 1943-aisiais Telšių vyskupijoje išleistos knygelės „Prelatas Pranas Urbanavičius“. Buvusį salantiškį, dabar – kretingiškį, ilgus metus dirbusį Elektros tinkluose, ypač sužavėjo, koks krašto šviesulys buvo P. Urbanavičius, kaip jo užsidegimu ir pastangomis per 5-erius metus tokiam mažam miestelyje, kaip Salantai, buvo pastatyta didinga šventovė. Knygoje rašoma, kad 1906-ųjų Velykų trečiąją dieną iš senosios medinės bažnyčios buvo išnešta monstrancija – liaudyje vadinamasis Švenčiausiasis – ir nešama į Gargždelės kapinių koplyčią už 1,5 km. Ją lydėjo minių minios. Tą pačią dieną, sugrįžus iš Gargždelės, buvo pradėta griauti senoji bažnyčia: joje pasilikti buvo pavojinga, bet žmonės nesiskirstė, laukdami didžiajame altoriuje garbinamos Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslo stebuklo. Tik stebuklas neįvyko – vietoj jo iš bokšto žemėn tėškėsi nutrūkęs balkis. Rašoma, kad nieko nesužeidęs, tik kiek aimanuodamas darbininkas iš lauko ant jo „atjojęs raitas“ vėl kibęs į darbus.
Chotyno mūšis. Paskutinė karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus pergalė
Šiemet sukanka 400 metų, kai 1621 m. rugsėjį jungtinė Lenkijos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Zaporožės kazokų kariuomenė, vadovaujamos Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, mūšyje prie Chotyno tvirtovės Podolėje (Ukraina) atrėmė kelis kartus gausesnės Osmanų imperijos kariuomenės puolimą ir sustabdė turkų veržimąsi į Vidurio Europą. Abiejų Tautų Respublika nuo XVI a. pabaigos siekė pajungti savo įtakai kaimyninę Moldavijos kunigaikštystę, buvusią Osmanų imperijos vasalu. Lenkijos ir Lietuvos didikai palaikė jiems palankius pretendentus į Moldavijos valdovo sostą, siuntė jiems į pagalbą karinius dalinius. Savo ruožtu turkai politiškai ir kariškai rėmė savo pretendentus. Konfliktui gilėjant, jungtinė Osmanų imperijos, Transilvanijos, Valakijos ir Moldavijos kunigaikštysčių kariuomenė, vadovaujama turkų karvedžio Iskandero Pašos, 1617 m. surengė demonstratyvų žygį Abiejų Tautų Respublikos link, ir jo metu prie Dniestro upės apsupo Raškovo tvirtovę. Tačiau pilies įgulai į pagalbą atskubėjusi Lenkijos karūnos etmono Stanislovo Žulkievskio kariuomenė turkus privertė atsitraukti. Abu karvedžiai sutarė toliau ne kariauti, o sėsti prie derybų stalo. Bušos taikos sutartimi Moldavija, Transilvanija ir Valakija liko Osmanų imperijos įtakoje, o sultonas įsipareigojo nutraukti Krymo totorių išpuolius į Lenkijos Karalystės valdytas žemes. O Abiejų Tautų Respublikos valdovas pasižadėjo uždrausti kazokams puldinėti turkams pavaldžias teritorijas.
Būtingės pereinamasis punktas
Būtingės pereinamojo punkto Lietuvos-Latvijos pasienyje istorija neatsiejama nuo jo viršininko Benedikto Bagdanavičiaus (1892–1961) profesinės veiklos (1920–1940) Lietuvos muitinėje ir jo šeimos gyvenimo istorijos. Šios šeimos išsaugoti atsiminimai, archyvinė medžiaga ir fotografijos – unikali Lietuvos tarpukario muitinių istorijos dalis. 1921 m. kovo 31 d. Lietuvai susigrąžinus 19,5 km ilgio priėjimą prie Baltijos jūros tarp Nemirsetos ir Būtingės, netrukus 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai Juozas Purickis ir Zygfrydas Mejerovicas (Zigfrids Meierovics) pasirašė konvenciją, kuria įsipareigojo nustatyti ir paženklinti šių valstybių bendrą sieną. Šiame dokumente buvo numatyta išspręsti ir daugybę kitų klausimų, tarp jų – ir pasienio kontrolės punktų steigimo. Prie visų kelių, kertančių sieną, buvo pastatytos užkardos, statomos muitinės arba joms naudojami iš privačių savininkų išpirkti pastatai. Juose dažnai buvo ne tik dirbama, bet ir gyvenama.
Kolekcijoje – Kretingos pranciškonų spaustuvės leidiniai
Ilgametė „Pajūrio naujienų“ laikraščio platintoja Rita Nagienė yra ir aistringa kolekcininkė, renkanti istorinius atvirukus, įvairius spaudinius apie Kretingą. Kolekcininkė yra surinkusi ir pluoštą leidinių, kurie buvo išspausdinti 1935–1940 m. veikusioje Pranciškonų spaustuvėje, įkurdintoje vadinamajame Šv. Antano namelyje, kuris dabar priklauso Pranciškonų gimnazijai, Vilniaus gatvėje. Gausu įdomių faktų Tarp R. Nagienės kolekcijos leidinių – keletas 1937–1940 m. išspausdintų garsiojo pranciškono Augustino Dirvelės sudarytų ir redaguotų kasmėnesinių leidinių „Pranciškonų pasaulis“. Tai – pasauliečių pranciškonų, vadinamųjų tretininkų, leidinys, kuriame nušviečiamas jų brolijos gyvenimas, įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje bei svarbiausios Bažnyčios naujienos. Įdomu tai, kad iš pradžių šis leidinys vadinosi „Šventojo Pranciškaus varpelis“, o po metų – nuo 1936-ųjų – pavadintas naujai. R. Nagienė atkreipė dėmesį, kad leidinyje galima aptikti šiandienos skaitytojui itin patrauklių detalių, tarkim: Pranciškonų spaustuvės adresas prieškariu skyrėsi nuo dabartinio Vilniaus gatvėje – tuomet šis pastatas buvo pažymėtas 20-uoju numeriu, o dabar Nr. 6. Tačiau įdomiausia yra tai, kad nurodomi tik dviženkliai telefono numeriai: spaustuvės – tel. 83, o Pranciškonų vienuolyno – tel. 15. Šiandieniniam Kretingos katalikų parapijos leidiniui „Kelyje“ prieškariu prilygo laikraštėlis „Kretingos R. (Romos) K. (Katalikų) parapija“, kurį redaguodavo parapijos klebonai. Kolekcininkės turimus 1937 m. leidinius redagavo kunigas Leonas Jocas. Laikraštėlyje pateikiama ne vien Kretingos tikintiesiems, bet ir visam miestui aktuali informacija apie užsakius ir santuokas, krikštynas ir mirtis. Tarkim, 1937-ųjų spalio mėn. leidinyje dėmesį traukia parapijiečių mirčių statistika: dominuoja mirę kūdikiai, sulaukę vos kelių savaičių ar kelių mėnesių amžiaus, ir jauni – apie 30 metų – žmonės. Iš 16 mirusiųjų – tik 2 perkopę per 70–80 metų.
Jonas Karolis Chodkevičius karuose su Rusija
Sėkmingai kare su Švedijos karalyste pasirodžiusiam Kretingos dvarininkui, Žemaičių seniūnui ir Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui po paliaubų su švedais teko įsitraukti į naują karą su Rusijos caryste. Po caro Ivano Rūsčiojo mirties Rusijoje prasidėjo kova dėl valdovo sosto, į kurią įsitraukė ir nemaža dalis Abiejų Tautų Respublikos didikų, rėmusių į sostą pretendavusius apsišaukėlius. Matydamas augančią Abiejų Tautų Respublikos politinę įtaką Rusijoje, Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos dėdė ir didžiausias politinis konkurentas Švedijos karalius Karolis IX Vaza 1609 m. vasario 28 d. sudarė sąjunga su Rusijos caru Vasilijumi Šuiskiu, įsipareigodamas jam teikti karinę paramą. Besiformuojanti Rusijos ir Švedijos sąjunga kėlė pavojų Abiejų Tautų Respublikai, todėl jos Seimas 1609 m. pavasarį paskelbė karą Rusijai. Lenkijos–Lietuvos karinės pajėgos 1609 m. rugsėjį apgulė Smolenską, o 1610 m. vasarą įžengė Maskvą. Caras Vasilijus Šuiskis buvo nuverstas nuo sosto ir įkalintas. Sudaryta laikinoji vyriausybė nauju caru pripažino Zigmanto Vazos vyriausią sūnų Vladislovą ir, kol jis bus karūnuotas, jo vardu ėmėsi valdyti šalį. Vyriausybei padėti ir tvarkai šalyje palaikyti Maskvoje ir kituose miestuose buvo įkurdintos Abiejų Tautų Respublikos karinės įgulos. Laikinajai vyriausybei nepavykstant įvesti tvarkos ir nuraminti sunkia padėtimi nepatenkintų valstiečių ir miestiečių, didesniuose miestuose ėmė formuotis pašauktinių būriai, kurie ruošėsi kovai su užsieniečių valdymu. Maskvoje 1611 m. kovo 19–20 d. kilo ginkluotas miestiečių maištas, kurį parėmė į pagalbą atvykę kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio pašauktinių būriai. Susirėmimų metu buvo padegtas miestas, žuvo nemažai miestiečių, o apgultyje atsidūrusi 3 tūkst. Lenkijos–Lietuvos karių įgula, vadovaujama pulkininko Mikalojaus Strusio, įsitvirtino Kremliuje ir Kitaj-Gorode. Sudėtingoje padėtyje atsidūrusiai įgulai į pagalbą karalius išsiuntė Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių. Ankstyvą 1611 m. rudenį jis Šklove surinko 2,5 tūkst. karių, amunicijos bei maisto atsargų ir spalio 6 d. atvyko į Maskvą. Bet po keleto susirėmimų su miestą užvaldžiusia gausia pašauktinių ir kazokų kariuomene, lapkričio pradžioje pasitraukė į Gomelį. Čia jis vėl surinko maisto atsargų ir 1611 m. gruodžio 18 d. atvežė jas Kremliaus įgulai. Tačiau apgultyje atsidūrusiai įgulai toliau labai trūko maisto, todėl 1612 m. J. K. Chodkevičius dar du kartus vyko į šiaurės rytus nuo Maskvos, į Volgos aukštupyje esančias žemes rinkti maisto atsargų. Sugrįžęs su 400 vežimų maisto, etmonas nutarė nutraukti apgultį, išginti iš Maskvos pašauktinius su kazokais ir įvesti mieste tvarką. Puolimui jis sutelkė apie 8 tūkst. raitelių ir 2 tūkst. pėstininkų. O rusų vadai D. Požarskis ir Dmitrijus Trubeckis surinko 7,5 tūkst. kazokų, 2,5 tūkst. pašauktinių ir iš anksto užsiėmė gerai įtvirtintas gynybines pozicijas, o pagrindines karines pajėgas sutelkė prie Smolensko vieškelio, kuriuo turėjo atžygiuoti etmono kariuomenė.
Dienoraštyje – kaimo vaikino virsmas partizanu
Vienas svarbiausių Salantuose įkurtos Partizanų trobos eksponatų – laisvės kovotojo Antano Šverio-Aukselio iš Mažųjų Žalimų kaimo dienoraštis, kurį jis rašė ketverius metus – 1941–1945 m., iki išeinat į partizanus 1946-aisiais. „Šis dienoraštis – tai autentiškas liudijimas, kaip iš paprasto kaimo jaunuolio A. Šverys tapo kovotoju už laisvę, kas jį privertė imti į rankas ginklą ir išeiti į mišką“, – kalbėjo salantiškis Aurimas Rapalis, partizanų rekonstruktorius ir vienas Partizanų trobos įkūrėjų. Gyvenimą suvokė kaip kovą A. Rapalio žodžiais, žinių apie A. Šverį-Aukselį nėra daug: „Žinoma, kad jis gyveno vien su motina, be tėvo, seserų ir brolių neturėjo. Dėl to šiandien sunku atsekti gimines, nežinoma, nė kur jis palaidotas. Amžininkų liudijimu, o ir sprendžiant iš dienoraščio eilučių, A. Šverys buvęs giliai tikintis, ramaus būdo, gal net paleisti kulkos į žmogų negalėjęs. Niekas apie jį nei kažko ypatingo, nei blogo pasakyti negalėjo. Žuvo 1948-aisiais Juodupėnų miške, būdamas 24-erių, tikslios jo žūties aplinkybės taip pat nežinomos, yra tik pasvarstymų“, – pasakojo A. Rapalis. Tačiau, tikino pašnekovas, įdomiausia ir yra panagrinėti dienoraštį, kaip liudytoją: kas gi paskatino ar vertė jį eiti pas Vaineikių- Grūšlaukės miškuose veikusius, Kazimiero Kontrimo vadovaujamus, partizanus. Dienoraščiui patikėtuose apmąstymuose dar jaunuolis A. Šverys drąsiai rašė, kad nemėgsta komunistų, vadina juos „prakeikta azijatų ubagų Stalino kultūra“. Karui besibaigiant, slapstėsi nuo represijų, vėliau gyveno legaliai. „Tačiau apkrautas pyliavomis ir mokesčiais, už ką grėsė netekti ūkio, atsidūrė Salantų „daboklėje“. Tuomet spjovė į priespaudą, suvokęs, kad gyvenimas – tai kova, išėjo į mišką“, – pasakojo dienoraštį išstudijavęs A. Rapalis.
Paslaptingieji „Molotovo linijos“ bunkeriai
Kai kur pakelėse ar pamiškėse matydami apgriuvusius masyvius betono įtvirtinimus, nedaugelis težinome, kad tai – vadinamosios „Molotovo linijos“ bunkeriai. Ši fortifikacinė 4,5 tūkst. km ilgio bunkerių grandinė, kurioje – per 2 tūkst. statinių, buvo paskubomis statyta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sovietų aneksuotose Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose. Bunkerių yra išlikę ir Palangos – „Molotovo linijos“ pradžios – bei Kretingos rajono teritorijose. Apleisti ir neprižiūrimi „Mes, vietiniai Rubulių kaimo gyventojai, seniai žinome, kad mūsų kaime yra 2 sovietų bunkeriai: vienas užpiltas žemėmis, kitas – privačioje sodyboje, kur buvo kavinė „Žibintas“, dar 2 – prie Minijos, dar kiti – Nausodyje. Ten nueidavome, būdami vaikai, o ir dabar įdomu – galima įlįsti, aptikti šikšnosparnių, aplinkui išlikę senųjų sodybų liekanų“, – kalbėjo Rubuliuose augusi, o ir dabar su šeima ten įsikūrusi šio kaimo gyventoja Rūta Dorelienė. Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, manoma, kad visoje Lietuvoje išlikę per 100 bunkerių. Jų grandinė vingiavo nuo Nemirsetos per Kretingos rajoną – Rūdaičius, Kurmaičius, Rubulius, Minijos kairįjį krantą. Kretingos krašte jų buvo per 10: be Rubulių, dar Kalno Grykštų kaime – 2 dzotai, Mišučiuose ir Nausodyje – vienas užbaigtas, kitas – ne, taip pat Rūdaičiuose – vienas slėnyje, o kitas – alkakalnio šlaite, ties evangelikų liuteronų kapinėmis. Dar 3 bunkeriai išlikę Padvariuose, verslininko Algio Šoblinsko įkurtame parke: vieną jų verslininkas prijungė prie elingo, skirto švartuotis laiveliams, o kiti miško pakraštyje, ir į šių vidų galima patekti. Įtvirtinimų sienų storis siekia 1–2 m. „Tokių bunkerių Lietuvoje pilna. Tačiau saugoti jų neprivaloma, nes pas mus tokia politika – kas rusų, tas ne mūsų, esame kategoriškai nusistatę prieš sovietinį paveldą“, – tvirtino A. Šoblinskas.
Antano Mončio „Šv. Pranciškus“: žaizdos užgydytos
Kai praėjusių metų rugsėjį Pranciškonų gimnazijos direktoriaus Alvydo Virbalio ir kraštiečio Vilniuje gyvenančio Romualdo Beniušio rūpesčiu iš gimnazijos į Vilniaus dailės akademiją (VDA) buvo išvežta sudužusi Antano Mončio skulptūra „Šv. Pranciškus“, dar niekas nežinojo, nei kiek laiko truks jos restauravimas, nei kas imsis šio darbo. Šiandien gi jau yra gerų žinių – A. Mončio „Šv. Pranciškaus“ žaizdos užgydytos, ir skulptūra neilgai trukus sugrįš namo, į gimnaziją. Imtis darbo įkvėpė autoriaus biografija Darbo restauruoti A. Mončio skulptūrą „Šv. Pranciškus“ ėmėsi VDA magistrantės pirmakursės Raimonda Žukauskaitė ir Erika Vilkinytė, darbui vadovavo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos lipdybos, natūralaus ir dirbtinio akmens skulptūros restauratorė nuolat polichromijos ir sienų tapybos tyrimus vykdanti, dailės kūrinių tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programas rengianti Ramunė Balandžiūnienė, kurią mūsų kraštietis R. Beniušis įvardino šio projekto siela. R. Balandžiūnienė neslėpė – skulptūros restauravimo imtis įkvėpė autoriaus biografija ir skulptūros istorija: „Taip pat, žinoma, ir sudužusios skulptūros nuotrauka.“ Skulptūra buvo smarkai nukentėjusi: sudužusi į keturias stambias dalis ir daug smulkių, skulptūros dalių paviršius buvo subraižytas, birus, jį dengė dulkės, nešvarumai, klijavimo medžiaga, arba epoksidinė derva. „Konservuojant ir restauruojant skulptūrą reikėjo apdoroti ir nuvalyti paviršių, pašalinti dervą, sutvirtinti birų akmens paviršių, suklijuoti skulptūrą ir atkurti netektis, padengti apsaugine danga“, – atliktus darbus išvardino darbų vadovė. Jos pastebėjimu, teoriškai restauruotos skulptūros medžiaga – „Šv. Pranciškus“ yra iškaltas iš alebastro – merginoms buvo žinoma, bet praktikoje nė vienai studenčių nebuvo tekę restauruoti kūrinių, sukurtų iš šio akmens. „Kadangi studentės jau yra atestuotos restauratorės, dirbo labai metodiškai, atidžiai ir kruopščiai, rengdamos konservavimo ir restauravimo darbų metodiką, akademijos restauravimo laboratorijoje atliko nemažai bandymų, tad galutinis rezultatas – puikus“, – tvirtino R. Balandžiūnienė. Kad darbas pavyktų, iš pradžių buvo renkamos žinios apie autorių, atliekami tyrimai, rengiama konservavimo ir restauravimo darbų metodika. Skulptūrą studentės pradėjo restauruoti kovą ir baigė rugpjūčio viduryje.
Jono Karolio Chodkevičiaus pergalės pirmojo karo su Švedija pabaigoje
Kretingos dvarininkui, Žemaičių seniūnui, Livonijos valdytojui ir Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1560–1621) teko pagrindinis vaidmuo baigiamajame pirmojo Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos Karalystės karo etape, kilusiame dėl Livonijos žemių padalijimo ir trukusiame nuo 1600 m. iki 1611 m. Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilio (Kircholmo) mūšyje sutriuškinus Švedijos karaliaus Karolio IX Vazos kariuomenę, Abiejų Tautų Respublikai pavyko išsaugoti savo įtakoje Uždauguvio kunigaikštystę ir pagrindinius šio regiono vartus į Baltijos jūrą – Rygos uostą. Tačiau Abiejų Tautų Respublika nepasinaudojo šia pergale, kad užimtų Švedijos valdomą šiaurinę Estiją, dėl kurios formaliai prasidėjo karas, ir išstumtų švedus iš visų Livonijos žemių. Taip atsitiko todėl, kad, šalies valdovui ir Seimui nesugebant rasti lėšų kariuomenei išlaikyti, nemaža dalis atlyginimo negavusių samdytų karių paliko Lietuvos kariuomenę. Be to, valstybėje kilo nesutarimai tarp valdovo Zigmanto Vazos šalininkų ir priešininkų. Todėl Abiejų Tautų Respublikai neliko nieko kito, kaip pradėti su Švedijos Karalyste taikos derybas, po kurių buvo sudarytos paliaubos iki 1608 m. spalio 31 d. 1606 m. šalyje prasidėjo Zigmanto Vazos valdymu nepatenkintų didikų maištas. Iš pradžių ginčas tarp abiejų priešininkų stovyklų vyko taikiai, stengiantis į savo pusę pritraukti kuo daugiau sąjungininkų. Galų gale jis išvirto į karinį konfliktą, kuriam išspręsti Zigmantas Vaza 1607 m. iš Uždauguvio kunigaikštystės atšaukė Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių su kariuomene. Prie jo prisijungus karūnos lauko etmono Stanislovo Žulkievskio lenkų kariams ir Jono Paco vadovaujamiems karaliaus šalininkų suburtiems savanoriams, jungtinės karinės pajėgos – 12,3 tūkst. karių, kartu su valdovu Zigmantu Vaza, patraukė į Mazoviją (Lenkija) maištininkų stovyklos, kurioje buvo 10,6 tūkst. karių, link. Prie Guzovo 1607 m. liepos 5 d. įsiplieskusį mūšį talentingų karvedžių J. K. Chodkevičiaus ir S. Žulkievskio vadovaujami kariai be didesnio vargo sutriuškino maištininkų kariuomenę, nutraukdami įsiplieskiantį pilietinį karą.
|
|
