|
|
|
Mūsų žmonėsKretinga, Viešoji aikštė 16
Kiekvienas per didįjį Kretingos gaisrą 1941 m. birželio 26 d. sudegęs namas turėjo savo ir čia gyvenusių žmonių istoriją ir tik nedaugelį jų pavyko išsaugoti. Vienas jų – šiaurinėje centrinės miesto aikštės dalyje stovėjęs dviaukštis raudonų plytų namas, kuriame nuo 1914 m. pradžios gyveno provizoriaus Vlado Grudzinsko (1868–1936) šeima, čia buvo jo vaistinė bei pusrūsyje įsikūrusi maitinimo įstaiga – valgykla ar arbatinė. V. Grudzinskas – vienas iškiliausių tarpukario kretingiškių, į Kretingą atsikėlė iš Peterburgo, šį namą įsigijęs iš latvių tautybės provizoriaus Augusto Splito. 4-asis nuo Vakarų šiaurinės aikštės pusės namas buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje ir iš kitų aplinkinių namų išsiskyrė savo raudonų plytų mūro spalva, segmentinėmis langų ir durų angomis, figūriniais karnizais ir skarda dengtu stogu. Virš kairiajame fasado krašte įrengto pagrindinio įėjimo kilo balkonas, po juo buvo įrengti betoniniai laiptai.
Senųjų pajūrio žvejų vardu palikta žinia dabarčiai ir ateičiai
Besidomintys Lietuvos pajūrio gyvenimu, norintys kuo daugiau sužinoti apie pačius įvairiausius jūros žvejų verslo, buities ir kultūros reiškinius jau turi galimybę tai padaryti: Lietuvos jūrų muziejus išleido amžininkų ir tyrėjų tekstų antologiją „Jūros skonis: žūklė Lietuvos priekrantėje 1900–1944 m.“
Skola „jūros žmonėms“ Pristatydamas naująją knygą leidinio rengėjas istorikas Dainius Elertas sakė, kad tokiu būdu atiduoda skolą „jūros žmonėms“. „Lietuvos kultūros istorijoje vyrauja žemdirbiškas pradas. Tai rodo ir jūrinius dalykus apibūdinantis bendrinės kalbos žodynas: jame laivai, kaip valstiečio jaučiai, „vagoja“ vandenynus arba plaukia, lyg plukdomi sieliai. Dainose jūra painiojama su mariomis ir atvirkščiai, o apdainuoti laiveliai neturi jūrinių atributų. O juk dar visai neseniai Lietuvos pajūrio ruože gyventa tikrų „jūros žmonių“ ir būta savitos pajūrio žvejų kultūros. Tad šia knyga ir joje sudėtais tekstais visų senųjų pajūrio žvejų vardu paliekame žinią dabarčiai ir ateičiai“, – beveik 600 puslapių antologiją, gausiai iliustruotą iš muziejų ir privačių kolekcininkų archyvų surinktomis ir iki šiol beveik niekur nepublikuotomis nuotraukomis, pristatė istorikas. D. Elertas prisipažino, kad imtis šios antologijos rengimo darbų paskatino noras publikuoti Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniuose saugomus buvusio muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio ir Edmundo Mačiulaičio etnografinių ekspedicijų Šventosios apylinkėse užrašus, kuriuose užfiksuoti pasakojimai apie XIX a. pabaigos–XX a. pradžios pirmosios pusės žvejų kasdienybę. Beje, A. Každailis paliko ir pašnekesių su senaisiais žvejais garso įrašus, iš kurių taip pat pasisemta nemažai informacijos, nuspalvintos Šventosios gyventojų kuršininkų ypatinga šnekta. O pradėjus studijuoti užrašus, įrašus, pamažėl ėmė dėliotis ir knygos „rėmai“, kurie, renkant medžiagą, vis platėjo, kol nuspręsta apsiriboti 1900–1940 metais.
Kretingos provizorius Vladas Grudzinskas
Provizorius ir vaistinės savininkas Vladas Grudzinskas (1868–1936) – viena iškiliausių tarpukario Kretingos asmenybių, jos politinis ir visuomeninis veikėjas. Gimęs po 1863 m. Lietuvos-Lenkijos sukilimo prieš carinę priespaudą numalšinimo ir lietuviškos spaudos, mokyklų uždraudimo Gintališkės kaime, netoli Platelių, bajorų kilmės dvaro ūkvedžio Kajetono Grudzinsko šeimoje, kurioje augo 6 vaikai, mokslo turėjo siekti svetur. Vienas lengvesnių kelių išsilavinimui įgyti tuo metu buvo vaistinės mokinio praktika. Norint juo tapti pakakdavo baigti 4-ias gimnazijos klases. Mokiniai už savo darbą vaistinėse gaudavo išlaikymą, butą ir dar šiek tiek algos. Atlikę trejų metų praktiką vaistinėje, prie universiteto baigę kelių mėnesių kursus ir išlaikę egzaminus, gaudavo vaistininko padėjėjo pažymėjimą ir tapdavo farmacininkais. O po trejų metų darbo didesnėje vaistinėje, prižiūrint provizoriui, jau buvo galima stoti į universitetą ir ten dvejus metus studijuoti farmaciją. Išlaikius baigiamuosius egzaminus ir baigus universitetą buvo išduodamas provizoriaus diplomas. Tokiu būdu farmacija Lietuvos gyventojams padėjo siekti geresnio išsilavinimo ir taip gausinti šviesuomenės gretas, nors dirbti dažniausiai tekdavo Rusijoje, nes gauti darbą Lietuvoje buvo nelengva.
Jonas Chodkevičius ir jo pėdsakai Žemaitijoje
Istorija liudija, kad svarbus vaidmuo Šiaurės Vakarų Žemaitijos istorijoje XVI a. antroje pusėje–XVII a. pradžioje teko grafų Chodkevičių giminei. Įsigiję čia nemažas valdas, jie rūpinosi socialine-ūkine šio regiono raida, skatino prekybos, amatų ir kitų verslų plėtrą, įkūrė magdeburginius Johanesbergo (Skuodo) ir Karolštato (Kretingos) miestus, steigė bažnyčias ir mokyklas. Praeitais metais pagerbėme žymiausią šios giminės atstovą – Lietuvos didįjį etmoną, Žemaičių seniūną ir Vilniaus vaivadą, Kretingos miesto, vienuolyno ir bažnyčios įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių (1570–1621). O šiemet žvilgsnį kreipiame į jo tėvą, vieną žymiausių XVI a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjų ir diplomatų, Skuodo miesto įkūrėją Joną Chodkevičių (~1537–1579). Jonas Chodkevičius gimė maždaug prieš 485 metus Ašmenos seniūno Jeronimo Chodkevičiaus ir iš Žemaičių bajorų kilusios Onos Šemetaitės šeimoje. Jo tėvas Jeronimas laikomas Chodkevičių giminės katalikiškos Bychavo šakos įkūrėju, nes jis buvo pirmasis šios giminės atstovas, iš stačiatikybės perėjęs į katalikybę ir vedęs katalikę. Jam Šventosios Romos imperatorius Karolis V 1555 m. suteikė paveldimą Šv. Romos imperijos grafo titulą ir herbą su imperatoriškuoju grifu. Pagal to meto diduomenės šeimų tradicijas Jonas augo ir mokslo žinių sėmėsi tėvų dvaruose, auklėjamas ir mokomas motinos, guvernančių ir geriausių, tarp jų – Vakarų Europoje samdytų, mokytojų. Visapusiškų žinių įgijęs jaunuolis 1547 m. įstojo į prieš trejetą metų įkurtą Karaliaučiaus universitetą. Po studijų nuo 1552 m. tarnavo Šventosios Romos imperatoriui Karoliui V, dalyvavo imperijos kare su Prancūzija. 1555 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, tapo didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto rūmininku, o 1559 m. sukūrė šeimą – vedė įtakingo Lenkijos Karalystės valstybės ir karo veikėjo, Poznanės vaivados Martyno Zborovskio dukrą Kristiną.
Tradicinė konferencija – laisvės kovoms atminti
Pranciškonų gimnazijoje šios mokyklos istorijos mokytojo Vaido Kuprelio iniciatyva įvyko XV Kretingos rajono konferencija „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“. Tradicinis renginys šiais metais vyko nauja – hibridinės konferencijos – forma. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė Pranciškonų, Jurgio Pabrėžos universitetinės, Salantų, Darbėnų gimnazijų, Marijono Daujoto progimnazijos, Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokiniai. Konferencijos sumanytojas V. Kuprelis akcentavo, kad šių metų pranešimai buvo skirti laisvės kovų asmenybių ir įvykių jubiliejams. Pranciškonų gimnazijos mokinys Arijus Drungilas, vadovaujamas mokytojo V. Kuprelio, parengė pranešimą „Juozo Lukšo Daumanto veikla 1940–1947 m.“, o tos pačios mokyklos gimnazistas Dominykas Mišinis apžvelgė šios asmenybės vėlesnę – 1947–1951 m. – vykdytą veiklą. Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokinės Simona Daugintytė ir Skirmantė Jurgutytė, vadovaujamos mokytojos Astos Pocienės, prisiminė 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) tarybos deklaracijos signataro Bronislovo Liesio-Kauko-Ėglies-Nakties asmenybę. Šiemet yra minimos šių abiejų laisvės kovų dalyvių 100-osios gimimo metinės.
Velyknakčiui – salantiškio atkurti žalnieriai
Ilgą laiką Salantų bažnyčios sandėliuose tūnoję žalnieriai – medinės, žmogaus dydžio, kareivius vaizduojančios lėlės su mechanizmais, atkurti salantiškio tautodailininko Alioyzo Pociaus, Velykų naktį bus išnešti ir pastatyti abipus simbolinio Kristaus kapo. Pats meistras arba zakristijonas per šv. Mišias užlenda už pakylos ir, pagal seną paprotį, judina lėles, imituodami atgijusius Romos kareivius. Magiškai viliojo vaikystėje „Įprastai prie Kristaus kapo būdavo po du žalnierius. Kai buvau mažas, atsimenu, tie judantys kareiviai atrodė lyg koks stebuklas: zakristijonas tai galvą pajudindavo, tai rankas pakaitomis iškeldavo. Žalnieriai tarsi atgydavo, mistika tapdavo realybe. Vien dėl jų norėdavosi eiti į gana ilgas Velykų nakties mišias“, – atviravo A. Pocius. Jam žinomi žalnieriai, kuriuos jis ėmėsi tvarkyti, buvę sukurti salantiškio meistro Adomo Kvaso 1961 m. Ligi tol Salantų bažnyčioje buvo naudojami gerokai senesni, betgi medis, kaip žinia, trūnija ir nyksta. Matyt, todėl A. Kvasas ir sugalvojęs pagal ankstesnių žalnierių pavyzdį išdrožti ir sukonstruoti kitus. „Pamačiau, kad tie mano vaikystės žalnieriai užmesti guli sandėly, pasisiūliau klebonui juos sutvarkyti. Kai kur detalės – kojų, rankų gabalai – buvo visai sutręšę, reikėjo sutvarkyti mechanizmus, kad per sulenkimus lėlės judėtų. Teko atkurtas detales padengti specialiu glaistu, perdažyti, Nebuvo labai seni tie žalnieriai – 60 metų senumo, tad dar neblogai buvo išlikę dažai ir ankstesnės spalvos“, – kalbėjo salantiškis meistras. Išsaugojo ir kitos bažnyčios Žalnieriai nėra vien Salantų bažnyčios paveldas. Du masyvūs, Prano Gudyno restauravimo centre atkurti žalnieriai, Velykų naktį dar išnešami ir kaimyninėje Kalnalio bažnyčioje. Tik vaidinti jais, kaip teigė ilgametė šios bažnyčios prižiūrėtoja Dalicija Preibytė, kuriai šiemet už rūpinimąsi šia bažnyčia ir buvo įteiktas Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medalis, deja, nebėra kam – žmonių mažėja, bažnyčios tuštėja. Žalnierių kažkada būta ir Grūšlaukės bažnyčioje ir jie, kaip atsimena iš Grūšlaukės kilęs tautodailininkas Adolfas Andriejus Viluckis, turėjo dar įdomesnį ir sudėtingesnį mechanizmą negu šių. Tačiau Grūšlaukėje lėlės-kareiviai neišlikę, jos sudegė per kaime kilusį gaisrą. Pernai vasarą du žalnieriai, bokšte užmesti tarp senų rakandų, buvo aptikti Laukžemės bažnyčioje. Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, šiedu – itin reti, jie nebuvo žinomi ir neregistruoti Kultūros vertybių registre. „Apie žalnierių buvimą Laukžemės bažnyčioje nieko nežinojome. Šios, skirtingai nuo Kalnalio ir Salantų žalnierių, kurios yra skulptūrinės figūros, yra plokščios, reljefinės. Ant vienos jų matėsi įrėžta data – 1927 m.“, – „Pajūrio naujienoms“ po netikėtų radybų pasakojo L. Kavaliauskas.
Kretinga. Vilniaus gatvė. Nuo užmiesčio kelio iki magistralinės miesto gatvės
Užbaigta pora metų trukusi Vilniaus gatvės rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė šio kelio, nuo seno jungusio miestą su dvaru, vaizdą. Nuo Kretingos miesto įkūrimo XVII a. pr. tai buvo užmiesčio kelias, jungęs miestą ir bernardinų bažnyčią su dvaru, Salantų ir Darbėnų keliais. Kelio pradžioje priešais bažnyčią buvusi nemaža aikštelė, kurioje savo vežimus palikdavo atvykę parapijiečiai. Nuo važiuojamosios dalies ją skyrė medinė statinių tvora, priešais kurią XIX a. stovėjo monumentalus kryžius su koplytėle. Už aikštelės stūksojo aukšta akmenų mūro bernardinų sodo, o toliau palei kelią – šventoriaus tvora. Kairėje pusėje stovėjo medinis gyvenamasis namas su bažnyčios tarnautojų būstais. Toliau nuo jo pakelėje veikė kapinės, kuriose ir šalia esančiame šventoriuje iki XVIII a. pabaigos laidoti mirę parapijiečiai. Už jų tolyn į šiaurę driekėsi vienuolyno žemė, kuria kelias ėjo link dvaro valdų. 1771 m. žemėlapis liudija, kad pagal pirminį sumanymą dvarą su bažnyčia turėjo jungti plati ir tiesi gatvė. Tačiau rimta kliūtimi tapo Dopulties upelio slėnis ir status bei aukštas kairysis krantas, kuriam įveikti teko daryti nemažą lankstą. Nuo bažnyčios upelio link kelias leidosi šlaitu ties dabartiniais namais Vilniaus g. 9 ir 11, kirto platų santakos su Akmena slėnį, o iš jo palei namą Vilniaus g. 17 kilo į aukštyn. Pliaupiant lietums ir žiemą šis kelio ruožas tapdavo labai slidus ir pavojingas, todėl, sutarus su vienuolynu, vykstantiems į bažnyčią leidžiama buvo važiuoti per vienuolyno palivarko kiemą ir užtvankos pylimu. Pasibaigus vienuolyno žemei, kelias toliau kirto prieglaudos valaką, kuris prasidėjo ties dabar dešinėje pusėje esančių antrųjų senųjų kapinių šiaurine riba. Dar už 110 metrų buvo įvažiuojama į vaito valaką – Vaitiškes. Šiuo sklypu iki XVIII a. pabaigos vietoje atlyginimo naudojosi Kretingos vaitas – dvaro skiriamas aukščiausią valdžią turėjęs pareigūnas, vadovavęs miesto tarybai ir baudžiamąsias bylas nagrinėjusiam teismui. Nuo dabartinės Žemaitės alėjos abipus kelio prasidėjo dvaro palivarko žemė. Čia kelias pirmiausia ėjo ganykla, kurią pravažiavus dešinėje pusėje į rytus nutįsęs buvo ilgas akmenų pylimas. Už pylimo toliau kelias kirto dirbamą lauką, už kurio prie upelio stovėjo dvaro sodyba. Ją nuo seno juosė medinė užtvara, sauganti nuo nepageidaujamų svečių ir žvėrių. Vykstant karams su švedais ir Lietuvos magnatų tarpusavio kovoms, kunigaikščių Sapiegų laikais XVII–XVIII a. sodybą saugojo gilus griovys ir aukšta akmenų siena, kurioje kelyje nuo miesto buvo įrengti vartai su pakeliamu tiltu.
Kunigas, pabėgęs iš Kretingos NKVD būstinės
Sovietinės okupacijos metais šimtams Lietuvos katalikų kunigų teko patirti valdžios persekiojimus ir represijas. Jie buvo žudomi, įkalinami konclageriuose, tremiami ir kitaip persekiojami visą okupacijos laikotarpį. Vienas jų buvo ilgametis Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Juozas Olšauskas (1910–1988). Jis gimė 1910 m. Mažeikių apskrities Židikų miestelyje, valstiečių šeimoje. Tėvai Marcelė ir Juozas valdė 22 ha žemės, šeimoje augo 5 vaikai. 1921–1924 m. jis lankė vietos pradžios mokyklą, vėliau įstojo į Mažeikių gimnaziją, kurią baigė 1932 m. Tais pačiais metais priimtas į Telšių dvasinę seminariją, kurią baigęs 1937 m. buvo įšventintas kunigu. Paskirtas vikaru į Plungę, čia išbuvo iki 1942 m., iš kur buvo perkeltas į Mosėdį. 1943 m. birželį jaunas ir energingas kunigas paskiriamas Pakutuvėnų bažnyčios klebonu, čia rūpinasi Plungės bažnyčios klebono Povilo Pukio (1882–1964) pastangomis ir lėšomis baigiama statyti Pakutuvėnų mūrine bažnyčia. Kaip rašo Pakutuvėnų kaimo istorijos tyrinėtoja Jolanta Klietkutė, naujasis klebonas mokėjo bendrauti ne tik su vaikais ir jaunimu, bet ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Buvo geras psichologas, greitai susipažino su vietos bendruomene, ją įtraukė į baigiamos statyti bažnyčios užbaigimo ir vidaus įrengimo darbus. Mokėjo juos įtikinti paaukoti ąžuolines lentas bažnyčios suolams pagaminti ar kitaip prisidėti prie bažnyčios užbaigimo. Vasarą statyboje dirbusiam jaunimui iš Plungės klebonas negailėjo knygų iš savo gausios bibliotekos, visada būdavo geros nuotaikos, kuria užkrėsdavo ir aplinkinius. Be savo tiesioginių kunigo pareigų, jis dėstė tikybą kaimyninio Aleksandravo kaimo pradžios mokykloje. Atvykdavęs į ją kartu su bažnyčios vargonininku, vaikus mokė giedoti kalėdines ir velykines religines giesmes. Naujai pastatyta Pakutuvėnų bažnyčia tapo apylinkės dvasiniu ir kultūriniu židiniu. Deja, tai tęsėsi neilgai.
Piešė signatarų portretus
Kretingos muziejaus surengtam piešinių konkursui „Vasario 16-osios akto signatarų portretai“ buvo atsiųsti 165 darbai iš 19-os ugdymo įstaigų, 11-os vietovių: Jokūbavo, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Kūlupėnų, Palangos, Panevėžio, Pasvalio, Veiviržėnų, Vėliučionių, Vilniaus. Be to, kad mokinių darbus vertino komisija, simpatijas buvo galima išreikšti ir feisbuko patiktukais. Konkurso nugalėtojais tapo ir daugiausia patiktukų surinko: I–IV pradinių klasių grupėje (40 darbų) – Jokūbas Šimkūnas (Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija), Adelė Kerbelytė (Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro dizaino studija „Kukutis“), Bella Katkevičiūtė (Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimn.), feisbuko patiktukų dauguma atiteko Emilijai Geležauskaitei iš Kauno Prezidento Valdo Adamkaus gimnazijos. Penktų–aštuntų klasių grupėje (80 darbų) nugalėjo: Ernesta Karpaitė (Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazija), Tadas Daukša (Vydmantų gimnazija), Austėja Kaulickytė (Kretingos Simono Daukanto progimnazija), feisbuko patiktukų dauguma – Gintautė Raudoniūtė (Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinė mokykla). Pirmų–ketvirtų gimnazijos klasių grupėje (45 darbai) laimėjo: Mindaugas Puplesis (Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazija), Kamilė Kairiūkštytė (Kauno LSMU gimnazija), Edvinas Zubė (Pranciškonų gimnazija), feisbuko patiktukų dauguma – Aistė Slušnytė (Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija). Nugalėtojų laukia atminimo dovanėlės.
„P. n.“ Informacija
Lazdos – stiliaus, buities, apeigų atributas
Kretingos muziejuje sukaupta 36-ių skirtingų įvairios paskirties lazdų kolekcija, kurioje – nuo grafų Marijos ir Aleksandro Tiškevičių auksinių vestuvių jubiliejinės lazdos iki lazdos apsiginti nuo šunų ir ypač išradingos lazdos-kėdutės. Daugiausia surinkta Žemaitijoje Daugumos lazdų autoriai nežinomi. „Jeigu šios lazdos prabiltų, jos daug papasakotų apie meistrus, jų gyvenimo filosofiją, buitį, to meto papročius“, – įsitikinusi Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė. Daugumos kolekcijos lazdų amžius – per 200 metų. Jos buvo pradėtos rinkti, kai 1935-aisiais buvusiame garsaus krašto gydytojo Felikso Janušio raudonplyčiame name Kęstučio gatvėje buvo pradėtas kurti Kretingos muziejus. N. Vasiliauskienės žodžiais, pirmasis šio muziejaus direktorius Juozas Žilvitis važinėjo į ekspedicijas po visą Lietuvą, rinko įvairius eksponatus, pargabeno ir įdomių lazdų. Vis dėlto daugiausiai lazdų surinkta Žemaitijoje – Kretingos, Salantų, Platelių, Beržoro apylinkėse. Vėliau jas rinko muziejaus vadovas Juozas Mickevičius ir kiti muziejininkai. Lazdos išdrožtos iš ąžuolo, obels, slyvos, net kadagio krūmo, pagamintos iš metalo, išmargintos zoomorfiniais, augaliniais motyvais, bet svarbiausia – daugumos jų viršų puošia galvos: žmogaus, žalčio, šuns, velnio ir kt.
|
|
