|
|
|
Mūsų žmonėsVestuvės: be panikos ir vestuvių planuotojų
Vasara ir ankstyvas ruduo – pats darbymetis muzikantams, fotografams ir kavinių savininkams. Šiuo metų laiku kelti vestuves jau tampa nauja lietuviška tradicija. Išsivadavusios iš kankinančio papročio švęsti visą savaitę, lietuviškos vestuvės įgauna vis daugiau vakarietiškų bruožų, tačiau neatsisakoma ir senoviškų tradicijų.
Ne menas išsiskirti. Menas – gyventi kartu
Ne veltui sakoma, jog priešingybės traukia. Danutė ir Jurijus Savčuk: ugninio charakterio, veikli, nuolat turinti naujų idėjų ir sumanymų, iškalba apdovanota moteris ir vyras, kurį galima vadinti ramybės, santūrumo ir kuklumo įsikūnijimu. Sutuoktiniai skirtingai elgėsi ir interviu metu. Jurijus, santūriai tylėdamas, apie judviejų meilę leido kalbėti savo žmonai. Danutė drąsiai išsakė savo jausmus: „Už viską, ką pasiekiau gyvenime, esu dėkinga savo vyrui. Turiu stiprų petį, į kurį galiu atsiremti“.
Su traukiniais susigyveno lyg su draugais
Darbėnų geležinkelis šiandien merdi: išdraskyti bėgiai, griūva dar prieškariu pastatyta stotis. Tačiau Darbėnuose gyvena žmogus, kuris sakė esąs ištikimas geležinkeliui visą gyvenimą. Tai – geležinkelininkų giminės atstovas, buvęs Darbėnų geležinkelio stoties viršininkas, 82-jų Kazys Galinauskas.
Aktorių tandemas scenoje - jau ketvirtį amžiaus
Karteniškiai Martina Žąsytienė ir Zenonas Jurgila yra skirtingų profesijų žmonės: Martina vadovauja Kultūros centro Kartenos filialui ir yra jo režisierė, o Zenonas ūkininkauja. Tačiau šiuos du žmones jau 25–erius metus sieja ne vien kaimynystė, bet ir meilė teatrui bei scenai. Jiedu – tai Magdė ir Jonis, Onė ir Adomas, Domicelė ir Juzė - yra kviečiami ir pravesti įvairius rajono renginius. Šmaikštus liežuvis ir kaimo gyvenimo pažinimas - pagrindinis jų koziris, leidžiantis abiem improvizuoti be išankstinių scenarijų. „Scenoje viens kitą suprantame iš pusės žodžio“, - tvirtino žinomi liaudies aktoriai.
Užburta akmenų
Rožinis kvarcas, kalnų krištolas, granatas, turkis, citrinas, gintaras… Pedagogė Ada Bastienė gali išvardinti daugybę pusbrangių akmenų, kuriuos jai patinka liesti, derinti jų spalvas, patirti jų šilumą arba šaltį. “Akmenys mane tarsi užburia. Manau, jie iš tiesų turi tam tikrų energetinių galių”, - pripažino mokytoja, kuriai akmenys – galimybė išreikšti savo meninius gebėjimus: Ada Bastienė iš akmenų kuria ir veria originalius papuošalus.
Japonija medžio drožėjo akimis: „Japonai - smalsūs ir mėgsta lietuviškus lašinius“
Kretingiškis medžio drožėjas Raimundas Puškorius – trečiasis lietuvis ir pirmasis žemaitis, sudalyvavęs Inamio tarptautinėje medžio drožybos stovykloje Nanto mieste Japonijoje. Menininkas japonus stebino aukštu ūgiu, juoda duona, lašiniais ir įmantria drožyba. Daugiau negu devynias valandas iš Amsterdamo į Japoniją skridęs kretingiškis saulės šalyje vienišas nepasijuto. Ten jo laukė prieš metus Austrijoje sutikti japonai medžio drožėjai Ahira ir Suhejus bei renginio organizatorius profesorius Hasegawa Soichiro.
Karteniškis ant krūtinės tebenešioja lagery ištatuiruotą vytį
Per visą aštuoniasdešimtmečio Kartenos gyventojo Valerijono Liaudanskio krūtinę ištatuiruotas masyvus vytis – šio žmogaus kovos už laisvę simbolis. Buvęs partizanas šį simbolį išsitatuiravo įkalintas Vorkutos lageryje.
Kojų netekęs vyriškis niekada nekeikė savo likimo
„Mano toks charakteris – stengiuosi nerodyti emocijų. Gyvenu pagal principą: nei džiaugiuosi radęs, nei liūdžiu praradęs. Visą laiką kabinausi į gyvenimą ir, kaip žmonės sako, „stojausi ant kojų“, - su autoironijos gaida kalbėjo 85-erių metų Pranas Laučys, jau kone 60 metų gyvenantis be abiejų savo kojų. Jų vyriškis neteko pakliuvęs po traukiniu.
Prasitęsusi bendrystė su rašytoju
Kolegos, bičiuliai, šeimos nariai, literatai, kultūros darbuotojai paminėjo buvusio Kretingos pašto viršininko, Kaimo rašytojų sąjungos nario Pranciškaus Šerno mirties metines. Jos sutapo ir su džiaugsmingu rajono kultūrinio-literatūrinio gyvenimo įvykiu – skaitytoją pasiekė P.Šerno knyga “Lygtis su daugybe nežinomųjų”. Knygos atsiradimą po P.Šerno mirties daugelis metinių minėjimo dalyvių pavadino prasitęsusia bendryste su rašytoju.
Po 37 ugniagesio darbo metų atsisveikino su kolegomis
Braukdamas susijaudinimo ašaras, M.Vaškyla sakė: visada suvirpės jo širdis, išgirdus ugniagesių automobilio sirenas.
|
|