|
|
|
Mūsų žmonėsKretingos dvaro parko kūrėjas Johanas Larasas
Prieš 140 metų grafas Juozapas Tiškevičius baigė įrengti savo šeimos nuolatinės rezidencijos Kretingos dvare reprezentacinius vasaros ir žiemos sodus, netrukus išgarsėjusius ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Ilgą laiką neturėjome patikimų šaltinių, pasakojančių apie šios nuostabios žmogaus rankomis sukurtos gamtos oazės projektuotojus ir kūrėjus. Žinojome, kad Kretingos dvaro parką ir žiemos sodą kūrė grafo Juozapo Tiškevičiaus dvariškiai. Kretingos muziejuje saugomi brėžiniai ir dvaro kasos išlaidų knygos liudija, kad parko tvenkinius, juos vandeniu maitinantį Grykšių kanalą bei fontanų vandentiekio sistemą 1878–1880 m. projektavo grafo matininkas Jonas Šostakas. Jis su kitu dvaro pareigūnu techniku Jonu Keturausku 1883 m. vadovavo tvenkinių kasimo, užtvankų supylimo, vandentiekio tiesimo, kaskados ir jos kanalo įrengimo darbams. Apželdinti tvenkinių aplinka, įrengti prancūziškąjį (geometrinį) parką ir žiemos sodą 1883 m. rūpinosi dvaro vyriausiasis daržininkas Liudvikas Haidukas. Turimus duomenis prieš dešimtmetį papildė Olštyno valstybiniame archyve Lenkijoje aptikti brėžiniai, kurie liudija, kad Kretingos dvaro parko ir žiemos sodo idėjos autoriumi reikėtų laikyti vokiečių kraštovaizdžio architektą Johaną Larasą. Enciklopediniai leidiniai skelbia, kad Johanas Larasas (Johann Larass) gimė 1820 m. rugpjūčio 5 d. Prūsijos karalystės Saksonijos žemėje, netoli Bauceno esančio Nešvico žemvaldžių šeimoje. Manoma, kad pirmuosius profesinius įgūdžius įgijo besimokydamas Bauceno sodininkystės mokykloje. Vėliau siekė universitetinio išsilavinimo, o parkų projektuotojo kvalifikaciją įgijo netoli Berlyno veikusioje Potsdamo karališkųjų sodininkų mokykloje, vadovaujamoje žymaus klasicizmo epochos Prūsijos kraštovaizdžio architekto Peterio Jozefo Lenė (Peter Joseph Lenné).
Mosėdžio žydai, savo gyvenimo kelią pabaigę Kretingoje
Daugelio Lietuvos miestų ir miestelių apylinkėse yra II pasaulinio karo žydų masinių žudynių vietų, bet prie Mosėdžio tokių nėra. Kodėl? Savo prisiminimais apie tuos rūsčius laikus 1991 m. pasidalijo tuo metu 6 km nuo Mosėdžio, Daukšių kaime, savo šeimos ūkyje gyvenusi Emilija Rokaitė Malūkienė (1908–1991), buvusi tų įvykių liudininkė. Jos beveik visa šeima pokario metais sovietinės valdžios buvo represuota, vyrą Antaną Malūką 1947 m. už priklausymą Šaulių sąjungai ir ryšius su partizanais nuteisus 10 metų kalėti, dukrą Jadvygą 1951 m. už ryšius su partizanais ištrėmus į Sibirą, kai ji pati kaip „buožė“ 1952 m. taip pat buvo ištremta į Sibirą. Nuo 1954 m. Sibire prie Ačinsko miesto kartu gyvenusi šeima į Lietuvą, kaip ir dauguma tremtinių, grįžo 1958 m. vasarą. A. Malūkas Daukšiuose turėjęs iš savo tėvų paveldėtą apie 18 ha žemės ūkelį su trobesiais, buvo aktyvus šaulys, dalyvavęs Mosėdžio šaulių kuopos veikloje, gerai pažinojęs Mosėdžio valsčiaus tarybos narius. Kaip prisiminė E. Malūkienė, visi Mosėdžio žydai okupacinės valdžios nurodymu buvo surinkti ir uždaryti miestelio sinagogoje, kur juos saugojo pagalbinė policija. Birželio pabaigoje į Mosėdį atvykę žydų žudynių Skuode aktyvūs dalyviai Juozas Mažunavičius ir broliai Veitai ragino Mosėdžio žydus kuo greičiau sunaikinti ir patys siūlėsi aktyviai dalyvauti jų egzekucijose, bet Mosėdžio seniūnas Kazys Lukošius ir įtakingas ūkininkas, Rainių miškelyje 1941 m. birželį nužudyto Mosėdžio viršaičio Jurgio Vičiaus brolis Adomas (?) tam pasipriešino. „Mosėdžio žydai nieko blogo mums nėra padarę ir nėra už ką juos žudyti. Jei vokiečiams jie yra kuo nors nusikaltę, tegu jie juos ir baudžia, bet tik ne Mosėdyje, ir mosėdiškiai prie to neprisidės.“ Ši tvirta pozicija privertė okupacinės valdžios atstovus žydų egzekucijai ieškoti kitos vietos.
Leonas Šidlauskas: „Gerą mokyklą kuria geri mokytojai“
Liepos 15-oji Palangos senojoje gimnazijoje direktoriui Leonui Šidlauskui buvo paskutinė. Ugdymo įstaigai jis vadovavo pastaruosius 8-erius metus. Per tą laiką pavyko sukurti išskirtinę aplinką, darbo kultūrą, šalyje itin gerais moksleivių pasiekimais garsėjančią gimnaziją, kurią baigę abiturientai sėkmingai įstoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas. „Gerą mokyklą kuria geri mokytojai“, – įsitikinęs L. Šidlauskas, nuopelnų neprisiėmęs vien sau. Dešimt principų sukūrė pats Simbolinis direktoriaus atsisveikinimas su mokyklos bendruomene jau įvyko: šventiškai nuteikė kūrybiški gimnazistų atstovai, gražių žodžių pasakė miesto meras Šarūnas Vaitkus, bažnyčios klebonas Kęstutis Balčiūnas, mokinių tėvai. Pedagogai ir kiti darbuotojai savo patirtis perteikė Kristijono Donelaičio tekstais. „Klasiko įžvalgos ir epinis pasakojimas apie žmogaus gyvenimo bei darbo prasmę mane ir prajuokino, ir pakylėjo, ir leido ne sentimentaliai visiems padėkoti už kartu praleistą laiką, nuveiktus darbus“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo L. Šidlauskas. Dešimt aukštos ugdymo kultūros kūrimo principų jis yra pats suformulavęs ir jų laikėsi: jeigu darysime, kaip visi, – bus kaip visur, o visur yra labai nekaip; turime daryti viską, kad Lietuva Palangoje neprarastų nė vieno talentingo mokinio, tačiau mūsų siekis bus nieko vertas, jeigu nepasirūpinsime mokymosi sunkumų turinčiaisiais; geras mokytojas – mokyklos turtas. Gera mokykla kainuoja. Mokytojas turi turėti ugdymo įrankius ir galimybes kokybiškam ugdymui; žinoti ir stebėti, kas vyksta pažangiausiose Lietuvos mokyklose; gyvenimas be meno – nevisavertis. Mokykloje turi būti vietos ir profesionaliajam menui; istorinės atminties palaikymas ir pilietiškumo ugdymas – ne antraeilis dalykas; į mokyklos teritoriją neįsileisti praeities švietimo viešojo administravimo kultūros; kaip turi būti, gali ir nežinoti, bet kaip neturi būti, žinoti privalai. Visada reaguoti į profesinę tuštybę, pasitikėti mokytojų kūrybiškumu, eksperimentais; tik mokykloje dirbantys žmonės gali sukurti gerą mokyklą. Visi kiti arba mokyklai padeda, arba ją žlugdo; jokios tolerancijos nepagarbiems santykiams.
Kur menas ir gamta susilieja į vientisą harmoniją
Olandija – viena tankiausiai Europoje apgyvendintų šalių, ypač sauganti savo aplinką ir gyvenanti harmonijoje su gamta. Šalyje nemažai turtingų muziejų ne tik miestuose, bet ir provincijoje. Tarp jų išsiskiria vieno žmogaus Helene Kroller-Muller (1869–1939) visą gyvenimą kurtas šedevras – jos vardu pavadintas muziejus (KMM). Jis įkurtas prie Oterlo miestelio apie 80 km nuo Amsterdamo, kur H. Kroller-Muller šeima 1906 m. įsigijo apie 600 ha žemės, kuri 1935 m. tapo čia įkurto de Hoge Veluve nacionalinio parko dalimi. 1907 m. pradėjusi rinkti savo meno kolekciją, ji įsigijo per 11 tūkst. meno kūrinių, ir tai laikoma viena didžiausių XX a. privačių meno kolekcijų. Ji viena pirmųjų įvertino Vincento van Gogo (1853–1890) talentą, sukaupusi jo sukurtų 90 drobių ir per 180 piešinių, tad ši kūrinių kolekcija nusileidžia tik Vincento van Gogo muziejaus Amsterdame rinkiniui. Helene visą gyvenimą svajojo apie savo muziejų, kuris atvėrė duris tik 1938 m., likus vieneriems metams iki jos mirties. Koller-Muller šeima šią kolekciją padovanojo valstybei, kuri turėjo daugiau galimybių pasirūpinti jos saugumu ir pristatymu visuomenei. 1953 m. muziejus buvo praplėstas skulptūrų galerija, o 1961 m. prie muziejaus atidarytas skulptūrų parkas, vėliaus muziejus ne kartą buvo atnaujintas ir praplėstas. Nacionalinio parko, kurio plotas apie 55 kv. km, kraštovaizdis susiformavo per kelis šimtus metų žmonėms kertant miškus ir ganant avis, todėl čia vyrauja retomis pušimis apaugusios smėlio kopos, viržynai ir jau subrendę miškai. Čia galima sutikti ir laukinių elnių, stirnų, muflonų, kitų gyvūnų ir paukščių.
Berekas Joselevičius ir jį menančios vietos
Šiemet minime 230-ąsias Kosciuškos sukilimo metines. Šis nesėkme pasibaigęs patriotinių jėgų bandymas išvaduoti šalį nuo Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės bandymų galutinai likviduoti Abiejų Tautų Respubliką patenka ir į Kretingos istoriją, nes vienas šio pasipriešinimo didvyrių buvo kretingiškis Berekas Joselevičius, kurio gimimo 260-ąsias metines minėsime šį rudenį. Būsimasis didvyris gimė 1764 m. rugsėjo 17 d. Kretingos priemiesčio Žydų Naumiesčio verslininkų šeimoje. Pagal tradiciją jis gavo hebrajišką vardą Dov Ber ben Joseph, kuris lietuviškai reiškia – Dovas Beras Juozapo sūnus. Kasdienėje buityje žydai naudojo jidiš kalbą, kuria berniukas vadintas Bereku, o jo tėvas – Joseliu. Tuo metu žydų bendruomenėje dar nebuvo įvesta nuolatinių pavardžių sistema, o vietoje jų vartota slaviškoji tėvavardžių forma. Taip Dovas Beras ben Josefas oficialiai tapo Bereku Joselevičiumi (kai kuriuose šaltiniuose dar rašoma – Joselovičius). Berniukas mokėsi chedere – religinėje judėjų pradžios mokykloje, kurioje išmoko hebrajų kalba skaityti maldas, studijavo Torą ir Talmudą. Vėliau mokslus tęsė Telšiuose, iš kur sugrįžęs į Kretingą septyniolikmetis Berekas susilaukė Kretingos grafystės savininko, Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio pasiūlymo tapti jo prekybos reikalų patikėtiniu. Tai leido jam vyskupo pavedimu keliauti ne tik po Abiejų Tautų Respubliką, bet ir lankytis užsienio šalyse, užmegzti ryšius ir pažintis su įtakingais asmenimis.
Menininko Eugenijaus Kulviečio sugrįžimas-sugrąžinimas į Lietuvą
Vienas svariausių Kretingos miesto šventės meno projekto „Kretingos meno įvykis 2024 m.“ renginių – senajame Lietuvos banko pastate surengta garsaus tarpukario Lietuvos menininko, mokytojo, sodininko, poligloto Eugenijaus Kulviečio (1883–1959) paveikslų reprodukcijų paroda „Reminiscencijos“. Pažintis su šia Lietuvos istorijai svarbia asmenybe, jo kūryba įvyko Kretingoje apsigyvenusio ir senelio palikimo išsaugojimu besirūpinančio jo anūko tautodailininko Alekso Kulviečio bei jo šeimos iniciatyva. E. Kulvietis – tarsi žmogus-orkestras Parodoje, kurią praturtino istorinės Lietuvos banko erdvės su išsaugotu įžymaus tarpukario dailininko Petro Kalpoko drobių triptiku, eksponuojama ne itin gausiai E. Kulviečio paveikslų reprodukcijų, tarp jų – paties autoportretas bei jo kolumbietės žmonos Josepinos portretas. E. Kulviečio gyvenimas susiklostė taip, kad likimas jį dukart nubloškė už Atlanto – pirmąkart 1910–1914 m. į JAV, o 1944 m. su kitais pabėgėliais – į Vokietiją, iš ten 1948-aisiais – į Kolumbiją. Būtent, gyvendamas Pietų Amerikoje, jis ir nutapė pačius brandžiausius savo darbus, persmelktus tėviškės ilgesio, atmintyje išsaugoto jos gamtos grožio, senųjų kryžių ir koplytstulpių pakelėse vaizdų. Apie E. Kulvietį kaip asmenybę įprastai sakoma, kad tai žmogus-orkestras. Jis pasižymėjo kaip labai stipriai gyvenimą mylintis, įvairiais talentais apdovanotas itin aktyvus žmogus: jis buvo mokytojas, visuomenininkas, skautininkas, bitininkas, be galo gerbė ir tausojo gamtą, įveisė turtingą sodą ir amžininkų buvo vadinamas sodo alchemiku. Žmogus, ne tik savo būties epochoje, bet ir vidiniais virsmais stipriai išgyvenęs Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius, taip pat Rusijos–Japonijos karus, o ir pats kovojęs fronto linijose, 1919 m. dalyvavo savanoriu kovose su bolševikų Rusija. Žmogus apkeliavęs pasaulį nuo Lietuvos iki Tolimųjų Rytų ir kitapus Atlanto iki JAV ir Pietų Amerikos. Poliglotas, be gimtosios kalbos, laisvai dar kalbėjęs 6 kalbomis: rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, angliškai, ispaniškai, buvęs geras lotynų kalbos žinovas ir aktyvus esperantininkas.
Iš grafų Tiškevičių Palangos dvaro istorijos
Istoriniai duomenimis, 1892 m. mirus grafui Juozapui Tiškevičiui, jo sūnus Feliksas Vincentas paveldėjo Palangos dvarą. 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką ir visą savo gyvenimą paskyrė šeimai, jos gerovei. Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai pasirinko Palangą. Arčiau jūros, pušyne netoli legendinio Birutės kalno, pagal vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno projektą 1895–1897 m. iškilo ištaigingi dviaukščiai dvaro rūmai. „Tie nuostabūs Birutės rūmai, kuriuos jie [Antanina ir Feliksas Tiškevičiai] nuolat puošė ir gražino, aplink kuriuos tarp miškų prie jūros driekėsi gražus neseniai įkurtas garsaus iš Prancūzijos pakviesto sodininko p. Andrė parkas, kėlė pasakišką įspūdį. Jie turėjo meilę, sveikatą, turtus, grožį ir, be to, didžiausią Dievo dovaną – ramybę“, – savo atsiminimuose rašė Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska, Felikso Tiškevičiaus sesuo. 2019 m. Aistė Bimbirytė -Mackevičienė savo daktaro disertacijoje „Vakarų Europos dailė Lietuvos kolekcijose XIX amžiuje ir grafas Vladislovas Tiškevičius“ rašė, kad „apie Aleksandro ir Felikso Tiškevičių kolekcijas žinoma mažiausiai. [...] Palangoje taip pat buvo Vakarų Europos dailininkų darbų, vertingų istorinių baldų, gintaro kolekcija, iš čia į Vilniaus mokslo ir meno muziejų 1908 m. atkeliavo 702 „senovinės graviūros“, tarp kurių buvo Diurerio „Ieva ir Adomas rojuje“, 100 „religinių raižinių“ bei vietinių dailininkų tapybos pavyzdžiai...“. Grafai Tiškevičiai Lietuvoje garsėjo kaip senienų ir meno kūrinių kolekcininkai, nes jų socialinis statusas ir turtai leido jiems sukaupti ypač vertingus meno rinkinius. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos dvarai virto klestinčiais ūkiais ir tai buvo paskutinis pakilimas, nes Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykusios įvairios permainos galutinai pakirto dvarus, išblaškė dvarininkus. Nors pirmoji sovietinė okupacija buvo trumpa, tačiau per ją buvo nacionalizuoti dvarai ir juose buvusios kultūrinės meninės ir istorinės vertybės. Dalį vertybių pavyko perduoti muziejams.
Judelis Taicas. Iš Darbėnų kilęs tarpukario Kretingos verslininkas
Darbėnų žydų bendruomenėje gimė ir užaugo ne vienas verslininkas, kurie, palikę gimtąjį miestelį, tapo garsiais Žemaitijos ar kitų šalių vietovių prekybininkais ir pramonininkais. Vienas jų buvo Judelis Taicas, tarpukariu Kretingoje įsteigęs stambiausias šiame mieste smulkiosios pramonės įmones, liejusias žvakes, svarsčiusias arbatžoles, presavusias sacharino tabletes, fasavusias augalinius taukus. Kretingos kraštotyros muziejaus direktoriaus Juozo Mickevičiaus surinktais duomenimis, Judelis Taicas gimė po 1880-ųjų metų Darbėnų miestelio žydų verslininkų šeimoje. Užaugęs vertėsi prekių ekspedijavimu: turėjo šešis arklius, kurių traukiamais vežimais iš Liepojos uosto ir Muravjovo (Mažeikių) geležinkelio stoties pats ir jo samdyti vežėjai vežiojo įvairias paklausias iš kitų kraštų atgabentas prekes, platino jas Darbėnų, Laukžemės, Salantų, Grūšlaukės ir Kretingos apylinkėse. Sukaupęs kapitalą, po Pirmojo karo persikėlė gyventi į Kretingą ir apsigyveno miesto centre, reprezentacinėje vietoje, Turgaus aikštės vakariniame pakraštyje įsigytame mediniame vieno aukšto name, stovėjusiame priešais dabartinį Kretingos vartotojų kooperatyvo parduotuvės „Senukai“ pastatą. Šis namas buvo medinis, statytas XIX a. antroje pusėje. Deja, istoriniai šaltiniai nutyli, kas buvo jo statytojas ir kam pastatas naudotas. Greičiausiai tai buvo vieno žydų kilmės Kretingos verslininkų pasistatytas gyvenamasis namas su prekybai ar aptarnavimui skirtomis komercinėmis patalpomis. Pats žemės sklypas priklausė Kretingos dvarui, todėl už jį namo savininkas privalėjo grafui Juozapui Tiškevičiui, o nuo 1891 m. – jo sūnui Aleksandrui Tiškevičiui, mokėti činšą – žemės rentos mokestį.
Projektas – bendruomenių kultūros poreikiams atpažinti
Ryšys su gamta – laimė daryti tai, kas teikia džiaugsmą
Kretingos krašte šaknis leidžianti kūrėja Modesta Genytė įsitikinusi, kad gamtos virsmai mums primena, jog gyvenimas yra nuolatinis kitimas. Gamta, filosofija, teosofija, alchemija, menai, mitai ir sakmės – tai tos pasąmonės dalys, kurios ją įkvepia, padėdamos susigyventi su realybe taikoje ir harmonijoje. Žolynų pasaulio tyrinėjimai, miškų paslaptys, šaltinių versmės, smilkalų, žvakių ir kvapų kūryba, kurią vienija pasirinktas pavadinimas „Laumės virsmas“, – tai gelmės, kūrėją pakvietusios per tai skleisti žinią pasauliui. Modestos kūrybinis Laumės vardas, tarsi palaiminimas iš vandenų ir miškų dievybių, jai, anot pačios kūrėjos, buvo perduotas Gamtos šnabždesiais, kuriuos išgirsti galima klausantis širdimi. „Šiuo metu esu susikūrusi tokį gyvenimą, kad būčiau kuo arčiau gamtos. Pasitelkdama gamtos galias, pamokas, augdama ir tobulėdama, noriu tas žinias perduoti kitiems“, – kalbėjo Modesta, pagalbą sau ir kitiems gamtoje surandanti kiekviename žingsnyje. Menininkė iš įvairiausių žolelių kuria smilkalus, gamina natūralią kosmetiką, lieja bičių vaško žvakes. Visa ši veikla prasidėjo moteriai iš naujo užmezgus ryšį su gamta. Nors vaikystėje Modesta daug laiko praleisdavo gamtoje, bet studijų metais nuo jos šiek tiek atitolo. Studijuodama ji gyveno Kaune, vėliau Alytuje, Vilniuje. Nors tuo metu Modesta dalyvaudavo įvairiuose žygiuose, mėgo daug vaikščioti, bet ryšys su gamta nebuvo toks stiprus. Gyvendama Kaune ji pradėjo jausti, kad pastatas, kuriame dirbo, ją slegia, ji dūsta, jai tarsi trūksta erdvės ir oro, todėl ėmė dažniau lankytis miške, kur rado atgaivą ir ramybę. Nutarusi, kad jos biuras bus gamta, Modesta ėmėsi organizuoti patyrimines keliones gamtoje – ši patirtis kažkiek panaši į šiuo metu populiarėjančias vadinamąsias miško maudynes.
|
|
