Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar jums įdomu, kodėl pykstasi rajono valdžia?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Antanas Lubys (Marijonos Borumienės sūnus iš pirmos santuokos), Marijona Borumienė, Adolfas Borumas, Elena Borumaitė, Augustas Borumas, Feliksas Borumas.

Vietiniai kretingiškiai greičiausiai puikiai žino Kęstučio g. 28 numeriu pažymėtą taip vadinamąją Borumų kalvę, kuri šiandien – vis labiau nykstantis kultūros paveldo objektas ir, ko gero, skaičiuojantis paskutiniąsias savo dienas.

Kone kasdien praeidama pro byrančias kalvės sienas pagalvodavau, kaip ši vieta atrodė prieš 100 metų, kokie žmonės čia gyveno, kokie jų likimai. Pamažu pradėjus vynioti Kretingos Borumų giminės istorijos kamuolį paieškos nuvedė iki Australijos. Turiu didžiulę viltį, kad, paskaitę šią publikaciją, mane susiras ir Žemaitijoje išsibarstę Borumų palikuonys, kad kartu galėtume sudėlioti išsamesnę Kretingos Borumų giminės istoriją.

1882 m. Kretingoje, Kęstučio gatvėje, įsikūrė iš Karaliaučiaus krašto kilęs kalvis Danielius Borumas, kaimynų vadinamas vokiečiu, nors pats save laikė lietuviu. Karaliaučiaus krašte baigęs kalvystės mokslus tapo savo amato profesionalu. Dirbdamas Klaipėdos apylinkių dvaruose susipažino su ten ekonome dirbusia savo būsima žmona Berta Zubovaite, kilusia nuo Kretingalės. Nežinia, kokios priežastys jų kelius pakreipė į Kretingą: Kęstučio g. išsipirko gabalą dvaro žemės kalvei, gyvenamiesiems ir ūkio pastatams. Danielius Borumas pats pasistatė namą, dirbtuves, tvartą, gyveno ūkiškai, laikė karvę. Kalvystės paslaugas teikė miestelėnams, apylinkės ūkininkams, šalia įsikūrusiai Rusijos imperijos sienos sargybos Gargždų brigados Kretingos įgulai. Didžiausia kalvė Kretingoje visą laiką išliko tokia, kokia buvo statyta XIX a. pab.

Danielius su žmona Berta, kuri Kretingoje buvo vadinama Barbora, užaugino šešis vaikus: sūnus Albertą (1875 09 05–1949 01 27), Augustą (1882–1948 02 28), Vincą ir dukteris Marijoną Liutikienę (1880–?), Grėtę Vincenberg ir Anę. Dukterys Anė ir Grėtė nutekėjo į Liepoją. Marijona – į Palangą, buvo pranciškonė tretininkė, užaugino tris vaikus. Sūnus Albertas tapo akmenskaldžiu, Plungėje susirado nuotaką ir ten pasiliko gyventi, užaugino keturis vaikus. Vienas jo sūnų Albertas dirbo pašte Gargžduose, Kretingoje. Grįžo gyventi į tėvo gimtinę – Kretingą.


Kretingos Šv. Cecilijos choras

  • Mūsų žmonės
  • 2022-07-15
Kretingos Šv. Cecilijos choras 1931 m. Trečioje eilėje pirmas iš dešinės – Stasys Piktuižis, šeštas iš dešinės – Juozas Pabrėža. Autoriaus archyvas

Kiekviena sena fotografija turi savo istoriją, bet ne visas jas pavyksta sužinoti ir atkurti, į amžinybę išėjus jose įamžintiems žmonėms, nepalikusiems kitoje nuotraukų pusėje jokio užrašo.

Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtojo ir leidėjo Kęstučio Demerecko archyve saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1927 m. gegužės 15-ąją, per Tautos šventę – Steigiamojo Seimo dieną, Klaipėdos šauliai ir tautiniais rūbais pasipuošusios moterys prie karių, žuvusių per 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos išvadavimo operaciją, paminklo. Ši fotografija taip ir būtų likusi bevardė, jeigu ne užrašas pieštuku jos kitoje pusėje. Toje nuotraukoje vėliavą laikantis klaipėdietis šaulys Adomas Petkus ją skiria savo žmonai Emilijai, įrašęs, kad kartu su šauliais vainikus prie paminklo žuvusiesiems padėjo ir Kretingos choras. 1925 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdos šaulių sąjungos iniciatyva senosiose miesto kapinėse žuvusiems Klaipėdos sukilimo dalyviams pastatytas paminklas tarpukariu buvo tapęs Klaipėdos krašto lietuvių politinių ir visuomeninių organizacijų bei eilinių klaipėdiečių valstybinių, tautinių švenčių, kitų svarbių valstybei datų minėjimo vieta. Čia žmonės pagerbti žuvusiųjų ateidavo ir per Vėlines. Kad Kretingos bažnyčios Šv. Cecilijos choras buvo nuolatinis ceremonijų prie paminklo Klaipėdoje dalyvis, savo giesmėmis ir dainomis suteikdamas joms šventiškumo ir iškilmingumo, patvirtina šio choro narių Juozo Pabrėžos ir Akvelinos Šikšniauskaitės-Pliuškienės šeimų archyvuose išsaugotos šių ceremonijų nuotraukos.

Šv. Cecilija – viena ankstyviausių krikščionybės amžių kankinių, šventąja buvo paskelbta V amžiuje. Ji nuo viduramžių buvo laikoma muzikos globėja dėl to, kad ji girdėjo dangiškąją muziką savo širdyje. Bažnytiniame mene šv. Cecilija vaizduojama su rožėmis, muzikos instrumentais – vargonais arba smuiku. Ji laikoma ir vargonininkų, bažnytinių chorų globėja, todėl po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. ne vienas šalies bažnyčių choras buvo pavadintas Šv. Cecilijos vardu, o lapkričio 22-oji minėta jos vardo diena.


Jokūbavo dvarininkas Konstantinas Parčevskis. Než. fotografas. Kretingos muziejus

Kretingos senosiose kapinėse akį traukia priešais žemaičių šventuoju laikomo pranciškono kunigo tėvo Ambraziejaus Pabrėžos kapą kitapus tako stūksantys antkapiniai paminklai. Jie liudija, kad šioje vietoje 1879–1922 m. palaidoti Jokūbavo dvarininkai Parčevskiai.

Jokūbavo Parčevskiai buvo lenkų kilmės Lietuvos bajorų giminė, naudojanti Raiščio (Nalęcz) herbą. Giminės šaknys slypi Pomeranijoje, iš kurios dalis jos atstovų XV–XVI a. atsikėlė į Lietuvą, valdė Raudondvario dvarą šalia Nemenčinės ir Židomlės dvarą netoli Gardino. Garsesniais giminės atstovais Lietuvoje tapo Smolensko ir Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis, 1831 m. sukilimo dalyvis Konstantinas Parčevskis, dailininkė Rožė Parčevskytė, Vilniaus universiteto rektorius Alfonsas Juozapas Parčevskis.

Iš Vilniaus apylinkių Parčevskiai atsikėlė į Vakarų Žemaitiją, kur valdė Mišučių, Jokūbavo ir Stončių dvarus. Mišučių dvaras Parčevskių giminės nuosavybe tapo apie 1810 m., buvusio Kartenos ir Mišučių dvarų savininko, Jokūbavo bažnyčios, dvaro ir miestelio įkūrėjo kunigaikščio Jokūbo Ignoto Nagurskio anūkei Kotrynai Žukauskaitei (1784–1815) ištekėjus už Ignoto Parčevskio (1770–1821). Salantų klebonas Stanislovas Čerskis 1830 m. išleistame „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ Parčevskius vadina Kartenos bažnyčios koliatoriais, o Mykolas Gadonas 1846 m. publikuotame „Telšių apskrities aprašyme“ Parčevskį vadina Mišučių žemvaldžiu, kuriam priklausė 855 baudžiauninkai. Savo kraitį Kotryna užrašė vieninteliam sūnui Antanui Anuprui Erazmui Parčevskiui (1815–1897), po kurio mirties valda perėjo vyriausiajam sūnui Konstantinui.

Konstantinas Parčevskis gimė 1843 m. Raudondvaryje prie Nemenčinės, bajorų Antano Anupro Erazmo ir Teklės Šystauskytės Parčevskių šeimoje. Pakrikštytas buvo dėdės – tėvo brolio, 1831 m. sukilėlių Vilniaus apskrities kariuomenės vado Konstantino Parčevskio (1801–1855) garbei. Studijavo teisės mokslus. Sekdamas dėdės Konstantino pėdomis, 1863 m. prisidėjo prie sukilimo. Dėl to Rusijos imperijos valdžia jį buvo suėmusi ir įkalinusi, tačiau netrukus paleido.


Paminklinį akmenį atidengė (iš dešinės) Adolfina Maksvytytė Viskontienė, Monika Rutytė Ruzgailienė ir Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Šeštadienį visi keliai vedė į Vaineikius: ir pačių Vaineikių, ir aplinkinių kaimų gyventojai, ir iš šio Žemaitijos pakraščio kilę kitų miestelių bei miestų – nuo Klaipėdos iki Vilniaus, ir net užsienin išvykę žmonės, kurių giminės medžio šaknys Vaineikuose, – kas pėsti, kas važiuoti, kas nešini, o kas vežini krepšiais su įvairiausiomis vaišėmis rinkosi kaimo centre šalia „Kningu truobelės“, kur stūksojo balta drobule uždengtas akmuo, prie kurio ne vieną dešimtį metų vaikystėje žaidė kelios vaineikiškių kartos.

Vieno senųjų Lietuvos ir Žemaitijos kaimų istoriją susirinkusiesiems priminė iš rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtų Vaineikių kilusi Vilniuje gyvenanti kraštietė Vaiva Radikaitė-Žukienė, akcentavusi, kad toji istorija prasidėjusi gerokai anksčiau. Tą mena įvairūs padavimai apie švedų supiltą Vaineikių pilalę, kurios vietoj, sakoma, ir dabar tebesama užkastų lobių, ir prie Šlaveitos upelio esantis, kaip manoma, apeiginis kūlis.

XVIII–XIX a. siautusios maro epidemijos neaplenkė ir šio Žemaitijos pakraščio: aplink kaimą esama net ketverių maro kapinaičių. Beje, Vaineikius, Vaineikių miškus kelis kartus savo kūriniuose yra minėjęs vyskupas Motiejus Valančius.

Nedidelis kaimas neliko Lietuvos istorijos nuošalėje. Spaudos draudimo laikais pro vaineikiškio Antano Motiejausko sodybą ėjo knygnešių kelias – sodybos kieme buvusiame išdžiūvusiame šulinyje knygnešiai slėpė lietuvišką spaudą.

Vaineikiškiai dalyvavo ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, ir pokariu kovojo su okupantais Vaineikius supančiose miškuose. Į Sibirą buvo ištremtos Mickų, Tamošauskių, Gadliauskių šeimos, o Ronkaičiai ir Martinkai išginti iš namų.


Antano Mončio dovanotas molinis švilpis Rimgaudo Kazakevičiaus buto balkone Vilniuje. Autoriaus nuotr.

1944 m. rudenį į Vakarus pasitraukęs ir 1950 m. Paryžiuje apsigyvenęs skulptorius Antanas Mončys (1921–1993) ilgėjosi Lietuvos ir už „geležinės uždangos“ likusių savo artimųjų ir draugų, todėl kiekvienas apie gimtąjį kraštą išgirstas žodis, gautas laiškas ar sutiktas tautietis jam buvo brangus.

Atsisakęs ketinimo vykti gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kurias pasirinko didžioji dauguma į Vakarus pasitraukusių kretingiškių, jis liko gyventi Europoje arčiau savo tėvynės. Savo laiškuose A. Mončys prisipažindavo, kad jį slegia savo krašto ilgesys ir jam trūksta bendravimo su tautiečiais. 1951 m. Paryžiuje įvykusiame Europos krepšinio čempionate Pirmą vietą laimėjo SSSR rinktinė, kurioje vieni lyderių buvo lietuviai Stepas Butautas ir Justinas Lagunavičius. Bandymas su jais nors kiek pakalbėti nepavyko, nes aplinkui buvo daug apsaugos, o ir patys žaidėjai komandoje buvusių sovietinių „politrukų“ buvo prigąsdinti , tad jie bet kokių kontaktų su vietiniais žmonėmis, juo labiau emigrantais iš Lietuvos, vengė.

Lietuvoje likusi šeima apie Antano likimą sužinojo tik 1955 m. per „Amerikos balso“ radiją išgirdusi apie Paryžiuje surengtą jo kūrybos parodą. Po kurio laiko pavykus užmegzti ryšį, prasidėjo atsargus susirašinėjimas laiškais, kurie galėjo būti kontroliuojami sovietinio saugumo.

Kad išvengtų šios kontrolės, Lietuvoje likę skulptoriaus artimieji stengdavosi jam adresuotus laiškus perduoti per į Paryžių vykstančius Lietuvos kultūros, meno ir sporto atstovus, nors tai daryti sovietinė valdžia draudė.


Inžinierius Ignas Jablonskis (1911–1991) tyrinėjimų metu. 1981 m.

Gegužę Skuodo rajono bibliotekoje įvyko mokslinė konferencija, skirta miesto savivaldos 450-čiui ir Europos archeologijos dienoms paminėti. Vienas pranešimų buvo skirtas iš Mosėdžio apylinkių kilusio inžinieriaus, Lietuvos garbės kraštotyrininko ir Kretingos rajono Garbės piliečio Igno Jablonskio (1911–1991) veiklai tyrinėjant Skuodo rajono archeologinius paminklus.

Didesnę gyvenimo dalį Ignas Jablonskis praleido Kretingoje, tyrinėdamas šio rajono kultūros paveldą. Tačiau pirmuosius tyrėjo žingsnius žengė gimtajame Skuodo rajone, kurio paveldu domėjosi ir vėliau, tapęs patyrusiu tyrinėtoju. Prisiminimuose jis rašė, kad susidomėti priešistore paskatino tėvo pasakojimai apie netoli gimtojo Budrių kaimo esantį Puodkalių piliakalnį ir žemaičių kovas su kryžiuočiais. Potraukį archeologijai pajuto 1926–1928 m., kai kaimo ganyklose rado akmens kirvelį, o tėvų darže – akmeninį trintuvėlį.

Visi Skuodo rajone atlikti archeologiniai tyrinėjimai buvo žvalgomojo pobūdžio. Nuo 1938 m. jis aprašydavo ir apmatuodavo jau žinomus paminklus arba ieškodavo naujų objektų. Nuo 1973 m. taip pat vykdė nedidelės apimties kasinėjimus, kuriais siekė aptikti kultūrinį sluoksnį, konstrukcines struktūras ar artefaktus, patvirtinančius objekto archeologinį vertingųjų savybių pobūdį ir leidžiančius jį datuoti. Paskutinis sugrįžimas į gimtąsias apylinkes – 1988 m. Kulalių užtvankų žvalgymai. Iš viso jis žvalgė mažiausiai 23 objektus, kuriuos aprašė, apmatavo ir nubraižė planus. Iš jų pats atrado apie 17 objektų: porą piliakalnių, pilkapyną, kapinyną, dvi senovės žemdirbystės vietas, šešis dubenėtus akmenis ir penkias užtvankas.

Pirmuoju jo bandymu fiksuoti archeologinį paveldą buvo 1938 m. atlikti Puodkalių piliakalnio ir Tauzų akmenų krūsnių geodeziniai matavimai, kuriuos vykdė baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir įgijęs inžinerinį išsilavinimą. Abiejų objektų aprašymus ir topografinį planą išsiuntė Vytauto Didžiojo kultūros muziejui. Maloniai nustebinta šios įstaigos vadovybė pareiškė padėką ir tarpininkavo paskelbiant 1938 m. „Lietuvos aide“ pirmąją I. Jablonskio parengtą kultūros paveldo populiarinimo publikaciją „Puodkalių piliakalnis laukia tyrinėtojų“.

1964 m. žvalgydamas žemiau Puodkalių esančias Bartuvos pakrantes, Kulų II kaimo pietiniame pakraštyje rado dar vieną iki tol nežinomą piliakalnį, vietos gyventojų vadinamą Palipčio arba Kubiliškės pilale. Jį 1967 ir 1977 m. aprašė, nubraižė planą, o 1981 m. pasiūlė įrašyti į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą.


Aloyzų sambūris kviečia į festivalį

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-06-17
Vienas naujesnių Aloyzo Žilio leidinių „Dainų Tėvynei reikės“

Sekmadienį, birželio 19 dieną, kretingiškis kompozitorius, pedagogas ir chorvedys Aloyzas Žilys jau aštuntą kartą šalies Aloyzus kviečia dalyvauti tradiciniame festivalyje „Aloyzai Lietuvoje – Lietuvai“.

Festivalis prasidės 12.30 val. šv. Mišiomis – jungtinis choras atliks Mišias Šv. Aloyzui – jaunimo globėjui, kitas liturgines giesmes, kurioms muziką sukūrė A. Žilys. Po šv. Mišių, 14 val., vienuolyne kiemelyje rengiamas vokalinės muzikos koncertas, kuriame dalyvaus 5 vokaliniai ansambliai ir 3 chorai. Tai Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus moterų vokalinis ansamblis, vadovaujamas Antano Žvinklio, Elektrėnų moterų vokalinis „Eldija“ (vad. Greta Garmašaitė), Kuršėnų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Melodija“ (vad. Daina Kavaliauskienė), Kretingos rajono kultūros centro mišrus ansamblis „Svaja“ ir Kretingos trečiojo amžiaus universiteto ansamblis „Svajonių aidas“ (abiem kolektyvams vadovauja A. Žilys), ne pirmą kartą į Kretingą atvyks ir Vilniaus kultūros centro LRT vaikų choras, vadovaujamas Reginos Maleckaitės, Klaipėdos Žvejų kultūros rūmų moterų choras „Dangė“ (vad. Judita Kiaulakytė) ir Mažeikių kultūros centro mišrus choras „Draugystė“ (vad. Ričardas Grušas).

Programoje dominuos renginio iniciatoriaus ir rengėjo A. Žilio kūriniai, kurie skambėdavo ir per autorinius koncertus, rengiamus kas penkerius metus. „Dėl pandemijos tradicinis jubiliejinis autorinis koncertas, skirtas kūrybinės veiklos 50-mečiui ir 70 metų asmeniniam jubiliejui paminėti, praėjusiais metais neįvyko“, – apgailestavo A. Žilys.


Apie krepšinį ir gyvenimą jam pašventusią asmenybę

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-06-17
Medžiagą, liudijančią Stasio Ruzgailos gyvenimą ir veiklą, Tadas Šaulys pradėjo kaupti dar sausį. Nors paroda pavyko turtinga, istorikas mano, kad galbūt atsiras ir daugiau trenerio bendražygių, buvusių ugdytinių, norinčių pasidalinti prisiminimais apie jį.

Šiandien Kretingos rajono kultūros centre surengta Stasio Ruzgailos 100-osioms gimimo metinėms skirta konferencija „Krepšiniui pašvęstas gyvenimas“, o Kretingos muziejaus, kaip patys darbuotojai vadina, „salėje po veranda“ eksponuojamos nuotraukos ir apdovanojimai, pasakojantys apie šią neeilinę asmenybę. Rytoj kartu bus paminėtas dar ir Lietuvos krepšinio 100-metis – visą dieną mieste šurmuliuos sportininkai, vyks įvairios krepšinio varžybos.

Toks jis ugdytinių prisiminimuose

„Ir nesu tikras, kas nusipelniusį trenerį džiugintų labiau – paroda, konferencija ar diena, pilna sporto? Man atrodo, kad būtent ji“, – juokėsi nuo sausio eksponatus parodai kruopščiai rinkęs, ne vieno S. Ruzgailos buvusio ugdytinio ar kolegos prisiminimus užrašęs ir šias impresijas visuomenei paviešinęs muziejaus istorikas Tadas Šaulys.

„Jį ir dabar matau taip, kaip tada matydavau. Toks žmogus – neeilinis. Punktualus. Nepamenu, kad kada nors būtų neatėjęs į treniruotę. Turėjo drobinį maišą ir tuos kamuolius nešdavosi ant nugaros kaip koks Kalėdų Senis“, – pasakojo Barselonos olimpinių žaidynių bronzos laimėtojas Romanas Brazdauskis.

„Visų pirma, tai buvo Kretingos legenda. Vaikščiojanti enciklopedija. Nėra atsakęs vaikui, kad „Tu negali dabar eiti į salę“. Pabelsdavau į duris, sakydavo: „Vieną minutėlę“... Ar tu būsi vienas, ar dviese, – treneris visada skirs dėmesį“, – sakė kūno kultūros mokytojas Rolandas Žiubrys.

„1966 metais gavau paskyrimą į Kretingą. Be galo šiltai sutiko mokykloje. Aukšto ūgio, vyriškų pečių Stasys man visada padėdavo – būdavo, salėje išrikiuoji kokius 30 mokinių ratu, užmeti akį į balkoną, kuriame Stasys yra, ir supranti, kad viskas gerai. Nebuvo jokio pavydo tarp mūsų. Nikolajus Gnedojus – pirmasis mokinys, patekęs į respublikos rinktinę. Stasys man pasiūlė jį treniruoti“, – prisiminimais dalijosi buvusi kūno kultūros mokytoja Irena Augutienė.

„Antroj klasėj pakvietė mane į treniruotes ir taip sudomino, „užkabino“, kad jau tada žinojau: ir aš būsiu treneris. Kad taip atsitiko, – Stasio Ruzgailos nuopelnas. Jeigu tik norėdavai sportuoti, jis visuomet rasdavo laiko su tavimi pabūti salėje. Vaikams tokie dalykai yra neįkainojami“, – atviravo krepšinio treneris Regimantas Juška.


Gyvenimą nuspalvino triguba savanoryste

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-06-03
Dvidešimt metų Lazdininkų kaimo žmonės statė savo koplyčią, kurios statybai vadovavo Albinas Šimkus, o jo sutuoktinė Vanda Šimkuvienė ilgus metus savanoriškai ją prižiūrėjo – kaip ir abu rūpinosi pagalba savojo krašto žmonėms.

Yra žmonių, kurių geri darbai, metams bėgant, nenublanksta. Viena tokių – 78-erių Vanda Šimkuvienė iš Lazdininkų. Moteris, kuri savo gyvenimą nuspalvino triguba savanoryste: 12 metų ji vadovavo savojo kaimo bendruomenei, būdama felčerė, gerai pažinojo kaimo žmones, suprato varguolių rūpesčius, rinko ir dalijo jiems maistą. O kai lazdininkiečiai savo iniciatyva pasistatė kaime koplyčią, V. Šimkuvienė ilgus metus buvo jos prižiūrėtoja – vadinamoji pročkelė.

Po gaisro kilo koplyčios idėja

V. Šimkuvienės namuose kabo du Popiežiaus Pranciškaus 2015-aisiais pasirašyti įrėminti palaiminimai: jos pačios 70-mečio ir į amžinybę prieš trejus metus iškeliavusio jos vyro, ilgamečio Darbėnų kolūkio pirmininko, koplyčios idėjos sumanytojo ir jos statytojo Albino Šimkaus 80-mečio progomis. Tuos garbingus apdovanojimus už įdėtas pastangas statant koplyčią jiems iš Šventojo Tėvo parvežė klaipėdiečiai kunigai.

Lazdininkų koplyčios statyba buvo pradėta dar sovietmečiu, o užbaigta ir pašventinta 2010-aisiais. Ji iškilo toje vietoje, kur kažkada buvo kaimo kultūros namai. Idėja statyti koplyčią kilusi po gaisro, kai sudegė senieji kultūros namai ir ugnyje žuvo vaikinas. Kaimo žmonės ėmė šnekėti, kaip reikėtų jį atminti, taip ir kilęs sumanymas toje vietoje statyti nedidelę bažnytėlę.

„Drąsus žmogus buvo Albinas: pradėti bažnyčios statybą sovietmečiu nebuvo paprasta – toks žmogus buvo po valdžios didinamuoju stiklu. Širdyje jis buvo tikintis, jo sumanymą ir ryžtą palaikė kaimo žmonės: sudarė statybos komitetą, patys rinko lėšas. Albinas turėjo daug pažįstamų: jam aukodavo įstaigos, pavieniai geradariai – ne vieną kartą pinigų pervedė „Autoratas“, „Kretingos vandenys“, kitos įmonės. Per patį nepriklausomybės „ciongą“, kai keitėsi valdžios, statyba sustojo, ją atnaujino susikūrusi Lazdininkų bendruomenė“, – pasakojo V. Šimkuvienė.


Kretingos kunigaikščiai Sapiegos

  • Mūsų žmonės
  • 2022-05-20
Kunigaikščių Sapiegų giminės didysis herbas. XIX a. vid.

Prieš 400 metų Kretingos dvaro valdos su miestu atiteko kunigaikščių Sapiegų giminei, kuri čia šeimininkavo iki 1745 metų. Šią įtakingą XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminę mūsų mieste nuo 2021 m. mena Sapiegų gatvė, jungianti Vilniaus gatvę su Darbėnų plentu.

Kretingos savininkui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1621 m. mirus, jo valdų paveldėtoja tapo 17-metė dukra Ona Scholastika Sapiegienė. Nepaisydama pamotės Onos Aloizės Chodkevičienės ir dėdės Trakų vaivados Aleksandro Chodkevičiaus nepritarimo, visą paveldėtą turtą 1622 m. gegužės 2 d. ji užrašė vyrui, Lietuvos didžiajam maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Dėdė ir antros eilės pusbrolis Kristupas Chodkevičius bandė valdas išsaugoti Chodkevičių giminei ir šį veiksmą užprotestavo. Tačiau 1625 m. vasario 18 d. Varšuvoje posėdžiavęs seimas pripažino, kad valdos užrašytos nepažeidžiant įstatymų. Taip Kretingos dvaras atiteko kunigaikščių Sapiegų giminei.

Sapiegos kildina save iš Gedimino sūnaus Narimanto. Tačiau rašytiniai šaltiniai liudija, kad giminė XV a. viduryje kilo iš Smolensko žemės rusų bajoro, didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio raštininko Semeno Sopihos. Didžiausią galybę Sapiegos įgavo XVII a., kai lietuvių ir rusėnų žemėse valdė daugybę dvarų ir miestų, formavo ir vykdė Lietuvos užsienio ir vidaus politiką.

Giminės simboliu tapo iš lenkų bajorų atkeliavusio Lapino herbo atmaina. Didįjį Sapiegų herbą sudarė mantijos su kunigaikščio karūna fone esantis raudonas skydas, kurio apatinę dalį užėmė Vytis. O viršutinė dalis buvusi padalinta į tris laukus: viduriniame vaizduojama strėlė su dvigubu kryžiumi (Lapino herbo ženklas), dešiniajame – strėlės peršauta šarvuota ranka, kairiajame – trys lelijos. Virš skydo kilo šalmas su karūna ir lapino pusfigūre.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas