|
|
|
Vakarų LietuvaĮ kovą su Sosnovskio barščiais – mechaninėmis ir cheminėmis priemonėmis
Lietuvoje šiuo metu skaičiuojama apie 550 svetimžemių augalų rūšių, iš jų apie 45 yra invazinės. Šalies pavojingiausių invazinių augalų sąrašo „vedlys“ – Sosnovskio barštis. Nors kova su šiuo augalu efektyvi pavasarį, tačiau pasiruošti jai reikia iš anksto. Pasidomėjome, kokia situacija dėl Sosnovskio barščių yra Vakarų Lietuvos regione ir kokių priemonių savivaldybės imasi siekdamos jei ne išnaikinti, tai bent pristabdyti šio žmogaus sveikatai pavojingo augalo plitimą. Rietavo savivaldybėje – retas svečias Panašu, kad Vakarų Lietuvos regione tik Rietavo savivaldybei labiau pasisekė: čia didelės problemos Sosnovskio barščiai nekelia. Kaip komentavo Rietavo savivaldybės ekologė Jūratė Petrauskienė, iki šiol lėšų Sosnovskio barščiams naikinti nebuvo skiriama, kadangi Rietavo savivaldybėje šie augalai nėra stipriai išplitę. „Šiuo metu Aplinkos ministerijos kvietimu gyventojai raginami pranešti savivaldybei apie Sosnovskio barščių paplitimą. Iki šiol gauta informacijos apie tris galimas vietas Rietavo mieste ir vieną augavietę. Tiesa, ši informacija dar tikrinama, todėl tikslių vietų kol kas nurodyti negalime. Surinkus duomenis ir perdavus Aplinkos ministerijai, ateityje tikimės gauti lėšų Sosnovskio barščiams nustatytose vietose sunaikinti“, – akcentavo pašnekovė. Kitose Vakarų Lietuvos savivaldybėse Sosnovskio barščiai yra išplitę ir siekiant juos išnaikinti ar bent jau pristabdyti jų augimą imamasi atitinkamų priemonių. Klaipėdos rajono savivaldybė: „Sosnovskio barščiai auga ir privačiose valdose“ Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių ir bendradarbiavimo skyriaus patarėja, atliekanti skyriaus vedėjo funkcijas, Rita Rapalienė kalbėjo, kad pagal Sosnovskio barščių gausos reguliavimo Klaipėdos rajono apylinkėse 2021–2023 m. veiksmų planą Sosnovskio barščių populiacija buvo sumažinta 7-iose Klaipėdos rajono savivaldybėje esančiose teritorijose (iš viso 3,02 ha ploto): Endriejavo seniūnijoje – 1 ha (iš kurio apie 0,5 ha patenka į Dirsteikos upelio apsaugos juostą), Agluonėnų – apie 0,08 ha, Vėžaičių – apie 0,31 ha, Priekulės – apie 1,5 ha, Gargždų – apie 0,13 ha. Apskritai Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje šie invaziniai augalai labiausiai auga Endriejavo ir Priekulės seniūnijose. Beje, Priekulės seniūnijoje Sosnovskio barščiai paplitę ne tik valstybinėje žemėje, bet ir privačioje žemėje (besiribojantys sklypai). Gyventojai už savo teritorijoje išplitusius invazinius augalus atsakingi patys. Savivaldybė neturi teisės jų naikinti privačiuose sklypuose, todėl vis paplisdavo sėklos ir valstybinėje žemėje. „Per trejus Sosnovskio barščių gausos reguliavimo metus išleista 23 tūkst. 603,53 Eur, iš šių lėšų 13 tūkst. 859 Eur – gauta dotacija. Kiekvienais metais skiriamos lėšos iš Klaipėdos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos invazinėms rūšims naikinti. Naikinami šie augalai bus taip pat kaip ir ankstesniais metais – mechaniniais ir cheminiais būdais. Labai laukiame kitų metų, kai Aplinkos ministerija kvies teikti paraiškas dėl invazinių rūšių naikinimo finansavimo ne tik savivaldybėms, bet ir privatiems asmenims. Ir ne tik dėl Sosnovskio barščių naikinimo, bet ir dar dėl 5 invazinių rūšių“, – sakė R. Rapalienė.
Meistro rankoms paklūsta ir bažnyčios paveldas, ir senoviniai laikrodžiai
Apie tokius žmones, kaip Kretingos rajone, Pryšmančių kaime, prieš dešimtmetį įsikūrusį 78-erių Antaną Žukauską, sakoma, kad tai – auksinių rankų meistras. Kruopštiems restauratoriaus pirštams, įžvalgiai akiai ir kantriai širdžiai paklūsta sudėtingiausi laiko nualinti daiktai, priklausantys bažnyčių ir laikrodžių paveldui,– jis juos prikelia naujam gyvenimui. Paviliojo nykstantis bažnyčių grožis Pagal profesiją A. Žukauskas – inžinierius-mechanikas, ilgus metus dirbęs Šiauliuose, kur anksčiau su žmona Genovaite ir gyveno, išleido į gyvenimą du sūnus – Juozapą ir Justiną, statė Kryžių kalno vienuolyną. Stipriai susidomėjęs Bažnyčios paveldu, mokėsi ir įgijo Kultūros paveldo departamento licenciją atkuriamiesiems darbams atlikti. Sūnaus pranciškonų kunigo Juozapo Marijos prikalbintas – šis žinojo tėvo talentą, ėmėsi ir senosiose bažnyčiose prikelti tai, kas atrodė nebeprikeliama. Taip kone iš kaladėlių – kinivarpų sugraužtų ir sudūlijusių medžio detalių – Kretingos katalikų bažnyčioje pagal išlikusius dokumentus, nuotraukas per pusantrų metų A. Žukauskas atkūrė senąsias stales – vienuolių choro suolus, kurie dabar didingai puošia šios bažnyčios Kankinių koplyčią. „Tų stalių liekanos dūlėjo užmestos sandėlyje, už vargonų, dalis jų išvis buvo sunykę. Tardavomės sykiu su broliais pranciškonais – jie manimi pasitikėjo, o jei ko nebežinodavau, kreipdavausi patarimo į Dangiškąjį Tėvą, ir, mūsų visų pastangomis, pavyko atkurti tai, ką matome šiandieną“, – kukliai apie savo įnašą į Kretingos ir visos Lietuvos bažnytinį paveldą kalbėjo A. Žukauskas. Jis taip pat atkūrė ir seniausią Lietuvos katalikų bažnyčios kryžių toje pat Kankinių koplyčioje, dirbo restauruojant altorius Vilniaus Bernardinų bažnyčioje ir Kauno Šv. Jurgio koplyčioje.
Ukrainą pasiekė 24-ių automobilių karavanas iš Lietuvos
„Esu informatikas, keliolika metų gyvenu ir dirbu Ispanijos mieste Barselonoje, ten nusipirkau butą, į kurį priėmiau gyventi pagyvenusių ukrainiečių porą, o dabar ryžausi prisijungti prie karavano ir pamatyti karo realybę. Mamai to nesakiau, papasakosiu, kai grįšiu į Vilnių, nenoriu, kad išgyventų“, – kalbėjo 46 metų Laurynas Norvydas.
Šis vyras buvo vienas iš trisdešimties žmonių, kurie atsiliepė į viešosios įstaigos (VšĮ) Tarptautinis Ukrainos draugų fondas vadovo Valdo Bartkevičiaus kvietimą padėti nuvairuoti mašinas į Ukrainą. Žinomas Vilniaus visuomenininkas planavo į frontą nuvežti 15 mašinų, tačiau per paskutinę savaitę padovanotų ir nupirktų netikėtai padaugėjo iki 25. „Žolinės konvojumi“ pramintas mašinų karavanas pajudėjo iš Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikos kiemo, į kurį išvakarėse mašinos buvo suvežtos iš įvairių Lietuvos vietų. Vairuotojai, tarp kurių buvo ir dvi moterys, irgi suvažiavo iš įvairių miestų bei kaimelių, jų amžius buvo nuo 25 iki 64 metų. Visi jie yra verti pagarbos, nes aukojo savo laiką per šventes atsitraukdami nuo šeimų. Dalis jų grįžo po dviejų parų, nes vairavo vien iki Lvivo, o naktį permiegoję skubėjo į darbą ir pas šeimą. Lvive karavanas išsiskaidė ir mašinos po kelias buvo vežamos kariams į skirtingus miestus, dalis – net į pafrontę.
Ukrainoje okupantai žudo net dvasininkus
„Visi mano parapijiečiais yra rusakalbiai, tad, jei imčiau mišias laikyti ukrainietiškai, dauguma išsilakstytų, be to, Maskva į mūsų darbą nesikiša ir apie politiką bažnyčioje nekalbame“, – taip Charkive aiškino 58 metų stačiatikių vienuolis, archimandritas Nikodimas Sylko.
„Daug ką turime, tik jūros – ne“
Taip apie teikiamų reabilitacijos paslaugų spektrą ir galimybes viešojoje įstaigoje Plungės ligoninė sakė direktoriaus pavaduotoja, gydytoja reabilitologė, Fizinės medicinos ir reabilitacijos poskyrio vedėja Danguolė Luotienė. Gydytojos teigimu, reabilitacijai jokių eilių nėra, ir, jei potencialiam pacientui reikėtų vienokios ar kitokios pagalbos, ji galėtų būti suteikta jau kitą dieną.
Viskas tobulėja?
Dar 1845 m. Peterburge žymus lietuvių rašytojas, istorikas, švietėjas Simonas Daukantas išleido savo istorinį veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kuriame aprašė lietuvių tautos charakterį, materialinį ir dvasinį žmonių gyvenimą, visuomeninę santvarką, papročius ir kita. Manau, kad svarbiausia veikale padaryta išvada buvo ta, kad tiek žemaičiai, tiek aukštaičiai, tiek kiti baltai priklausė vienai tautai. Tai – tarsi vienybės deklaracija ir pirmas rimtas požiūris į savo tėvynainius.
„Lietuvišku“ vadinamame Ukrainos kaime – ir pyktis Maskvai, ir penkiakampės žvaigždės
Vykdamas į lietuvišku vadinamą Sursko Lytovskės kaimą vyliausi, kad išgirsiu gimtą šneką, tačiau paaiškėjo, kad lietuviais buvo praminti čia prieš 230 metų prievarta atkelti baltarusiai. Ši žinia vis dėlto ne tiek nuvylė, kiek priminė, kad LDK ribos buvo nepalyginti didesnės negu dabartinės Lietuvos ir kad mes dar daug ko nežinome apie savo šalies praeitį. Sursko Lytovskė yra nutolusi vos 20 km nuo milijoninio Dnipro miesto ir yra įsiskūrusi abipus kelio, einančio į Zaporižę. Pro kaimą teka upelis Drėgnasis Surskas, taip pramintas todėl, kad šis 134 km Dnipro upės intakas daug kur teka per pievas ir yra labai negilus – vos keliolikos centimetrų gylio. Pagal senas vietos tradicijas prie upelio įsisteigusioms gyvenvietėms prilipdavo pavadinimai iš dviejų žodžių, kurių pirmasis buvo upės vardas. Todėl Rusijos carienės Jekaterinos II įsakymu prieš 230 metų įkurtai gyvenvietei irgi pritapo dvigubas pavadinimas – Sursko Lytovskė. Painiavą dėl kaimo sąsajų su Lietuva pasėjo ne tik jo pavadinime esantis žodis „Litovsk“, bet ir klaidingi Rusijos istorikų teiginiai. 1981 m. Maskvoje „Mokslo“ leidyklos išleistoje knygoje „Pietų Ukraina Feodalizmo krizės laikmečiu 1825–1860 metais“ rašoma, kad carienė Jekaterina II nurodė apgyvendinti „laukines“ Pietų Ukrainos stepes, todėl į vieną naujai kuriamų gyvenviečių buvo perkelti žmonės iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų.
Seniūnijos – stipri vietos savivalda
Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija (LSSA) – organizacija, vienijanti 493 seniūnijas visoje Lietuvoje. Naujai – jau trečiajai – kadencijai iš eilės išrinktas LSSA prezidentas, Telšių rajono Varnių seniūnijos seniūnas Rolandas Bružas akcentavo, kad gyvybiškai svarbu išlaikyti ryšį tarp seniūnijų ir savivaldybių, aktyviai atstovauti seniūnų interesams. „Vakarų Lietuva“ pasidomėjo, su kokiais iššūkiais susiduria LSSA ir seniūnijos, kokie LSSA prioritetai numatomi artimiausiems metams.
Civilinės saugos stiprinimui reikia ne tik valios, bet ir resursų
Per 34-erius atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuva svajojo tik apie laimingą ir taikų gyvenimą. Vietoj slėptuvių daugiabučių rūsiuose kūrėsi privačios kirpyklos ar kavinės, perspėjimo apie pavojų garsiakalbiuose lizdus sukosi varnos. Kol nenugriaudėjo agresorės Rusijos karas Ukrainoje, tol Lietuvoje civilinės saugos reikalai buvo podukros vietoje.
Antano Mončio muziejui pakeitus pavadinimą koncepcija išliko nepakitus
„Mūsų muziejus pakeitė pavadinimą ir nuo šių metų vadinasi nebe Antano Mončio namai-muziejus, o Antano Mončio meno muziejus, tačiau pati jo koncepcija išliko nepakitusi“, – paaiškinusi, kad tiesiog atėjęs laikas pakeisti 1999 liepos 10 d. Palangoje atidaryto muziejus pavadinimą patikino jo direktorė Loreta Birutė Turauskaitė. Namai-muziejus tapo meno muziejumi L. B. Turauskaitė priminė, kad Mončių kaime Kretingos rajone gimęs, 1944 m. į Vakarus pasitraukęs Freiburge ir Paryžiuje skulptūrą studijavęs vėliau Prancūzijos sostinėję gyvenęs ir kūręs garsusis skulptorius Antanas Mončys (1921–1993) 1989 metais viešėdamas Palangoje būtent šiam Lietuvos miestui nusprendė padovanoti savo kūrinių kolekciją. 1998-aisiais, kai buvo priimtas sprendimas Palangoje atidaryti muziejų, jam buvo suteiktas Antano Mončio namų-muziejaus pavadinimas. „Tuo metu viešųjų įstaigų, kuriose būtų kūrėjų dovanotos kolekcijos, Lietuvoje buvo vienetai. Ir tada buvo nuspręsta, kad ši įstaiga neturėtų būti vien muziejus, į kurį žmogus atėjo ir, apėjęs ekspoziciją, išėjo. Norėjosi, kad čia nuolat būtų veiksmas, kad vyktų judėjimas ir gyvenimas kaip namuose. Šitą sumanymą mes įgyvendinome ir pavadinimą pateisinome. Bet pastaruoju metu atėję lankytojai vis dažniau klausdavo: o ar čia Mončys ir gyveno? Ar čia Mončio gimtieji namai? O kai perskaitėme svečių iš Rusijos atsiliepimus, kurie muziejuje neva matė netgi lovą, kurioje buvo pradėtas Mončys, supratome, kad senasis muziejaus pavadinimas jau nebeatitinka realybės ir veiklos. Nes čia visų pirma yra pristatomas menas – ir ne tik A. Mončio menas, jo kūryba, visas jo kūrinių rinkinys, bet ir kitų menininkių sukurtas įvairus menas. Todėl visuotiniame dalininkų susirinkime nuspręsta, kad pats geriausias pavadinimas būtų Antano Mončio meno muziejus“,– akcentavusi, kad dabar niekam jokių klausimų nebekyla, sakė muziejaus direktorė.
|
|
