|
|
|
Vakarų LietuvaPalanga pradeda vasarą: bus brangiau, bet ypatingiau
Fotografuojami įvažiuojantys automobiliai, atnaujinta paplūdimių infrastruktūra, pasodinta naujų želdinių, maitinimo paslaugos ir pramogos orientuotos į vaikus auginančias šeimas, kova su triukšmu – tai naujovės, su kuriomis vasaros sezoną pasitinka 770-ąjį gimtadienį švenčianti Palanga. Fotografuos kiekvieną mašiną Vaizdo stebėjimo kameros sumontuotos pagrindiniame įvažiavimo į kurortą kelyje nuo Kretingos, prie oro uosto, prie miesto ribos Nemirsetos kelyje, Liepojos plento transporto žiede ties posūkiu aplinkkelio link. Kaip sakė miesto meras Šarūnas Vaitkus, nuo kovo automobiliai fotografuojami siekiant suskaičiuoti, kiek jų apytiksliai įvažiuoja į Palangą. Remiantis statistika, paprasčiau bus organizuoti policijos, gelbėtojų pajėgas, be to, atsižvelgus į kelerių metų duomenis, Palangos prieigose ruošiamasi statyti automobilių stovėjimo aikšteles. Čia palikę automobilius, žmonės miestą nemokamai galės pasiekti autobusais, kurie kursuos kas 15 minučių. Pasak Š. Vaitkaus, vienas pagrindinių dalykų, skatinančių riboti srautus, yra ekologija. Miestas – nedidelis, galima daugiau pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Praėjusiais metais buvo pasiektas atostogautojų pikas – Statistikos departamento duomenimis, užregistruota 1 mln. 250 tūkst. nakvynių. Bet šiuos duomenis pateikė tik tie, kurie privalo deklaruoti, tai yra juridiniai asmenys: viešbučiai, sanatorijos, poilsio namai. Nuo 2013-ųjų fiksuota daugiausiai per dešimtmetį – 12 mln. – turistų. Turint omenyje, kad didžiąją apgyvendinimo sektoriaus dalį – 40 proc. – sudaro privatus sektorius, atostogautojų galėjo būti ir gerokai daugiau. Per pastarąjį ilgąjį savaitgalį – nuo balandžio 28 iki gegužės 1 d. vidurnakčio – į Palangą įvažiavo 42 tūkst. 573 automobiliai. „Gerai, kad turime aplinkkelį, be jo srautai būtų nepalyginamai didesni – suskaičiuota, kad per metus aplinkkeliu pravažiavo apie 3 milijonai mašinų“, – sakė Š. Vaitkus. Dėl automobilių parkavimo – Palanga esanti vienintelis miestas Lietuvoje, automobilių stovėjimą apmokestinanti ne ištisus metus, o 4 mėnesius. Šiemet įrengti du papildomi parkomatai – Prieplaukos g. ir Gubojų g., ties „Medūza“.
Lietuvę palaidojusį Ukrainos kaimą „smaugia“ minų gausybė
„Žiūriu į žvejus, ir pykina pagalvojus, kad jie visi netrukus puls gaudyti vėžių, nors šie yra prisikirtę žmogienos. Per okupaciją ledu bėgdami įlūžo ir nuskendo grupė buriatų, kurie dėl sunkių rūbų į viršų neiškilo ir niekas jų neieškojo“, – sakė Olia Myščenko. Ši 53 metų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per du mėnesius užsitęsusią okupaciją liko kaime, nes kiti du tūkstančiai gyventojų išbėgo į saugesnes vietoves.
Lygiai prieš metus Vilhivkoje apsilankiau sužinojęs, kad vietos mokinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Mokytoja su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, tačiau visada domėjosi Lietuva, rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, dėl to mokiniai ją vadino „lietuve“. V. Aleksenkos sutikti nebeteko, nes 86 metų pedagogė per okupaciją mirė dėl širdies nepakankamumo. Mirė per savo gimtadienį – kovo 8 d. Prieš metus nuvykus į Vilhivką sukrėtė pamatytas „lietuvės“ kapas, nes, okupantams uždraudus eiti į kapines, mokytoja buvo užkasta pakrūmėje senose nebenaudojamose kapinėse. Ten ją slapta, griaudint sprogimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidojo keli buvę mokiniai. Priekaištauti dėl nenuravėto kapo nedrįsau, mat sugriauto kaimo žmones slėgė gerokai didesnės problemos. Dabar į Vilhivką vykau norėdamas pažiūrėti, kokie čia įvyko pasikeitimai. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkovo yra nutolusi dvidešimt, o nuo Rusijos sienos keturiasdešimt kilometrų. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną.
Su Arvydo Sabonio „Žalgiriu“ varžęsis kijevietis išgyveno Bučos žudynių košmarą
„Už ką jus, Arvydo Sabonio konkurentą krepšininką, Maskva norėjo diskvalifikuoti visam gyvenimui ir kodėl prieš metus, Rusijai užpuolus Ukrainą, nebėgote, o vykote gelbėti civilių ir net ėjote derėtis su Bučos žudynių organizatoriumi?“ – paklausiau 59 metų Jevgenijaus Dolgovo. Su šiuo Kijevo priemiestyje, kurortiniame Vorzelio kaimelyje, gyvenančiu verslininku mane supažindino lietuvių kilmės kazachas Konstantinas Gudauskas. Iš diktatoriško Kazachstano priverstas bėgti dėl grasinimų nužudyti už protesto demonstracijų organizavimą, K. Gudauskas, kilus karui Ukrainoje, pademonstravo išskirtinę drąsą. Vildamasis, kad jo, turinčio Rusijai draugiško Kazachstano pasą okupantai nelies, lietuvis mašina į Bučą ir Vorzelį gabeno vaistus ir maistą, o iš ten į Kijevą – vaikus, ligonius ir visus, kas nespėjo pabėgti. Lietuvio mašina ne kartą buvo apšaudyta, suvarpyta skeveldrų, per sprogimą jis buvo kontūzytas, tačiau liko gyvas ir išgelbėjo per 200 žmonių. Ukrainiečiai K. Gudauską praminė „Bučos angelu gelbėtoju“, o pagal jo istoriją kuriamas meninis filmas, kuris rudenį turi pasirodyti kino ekranuose. „J. Dolgovas su žmona Sofija buvo vieni vos iš kelių mano pagalbininkų, nepabijojusių rizikuoti gyvybe ir gelbėti Bučos žmones, jie rizikavo, nors galėjo išvykti į užsienį, kaip kad dauguma turtingų žmonių“, – pasakė K. Gudauskas. Tai mane suintrigavo, todėl verslininkų paklausiau, kodėl jie nespruko iš šalies. „Mes netikėjome, kad bus puolamas Kijevas, ir netikėjome, kad okupantai elgsis taip žiauriai ir žudys civilius, todėl pirmas dienas neišvykome iš Vorzelio“, – pasakojo krepšininkas.
18-a metų alkoholio nevartojantis vyras pagalbos ranką tiesia kitiems
Vaikystėje patyręs tėvų girtuoklystes, iš esmės gyvenęs landynėje kretingiškis 48-erių Vaidas Kazlauskas viso to išsižadėjo, neapkentė savo gimdytojų ir nė nenumanė, kad kažkada pats pasirinks panašų kelią. „Turėjau vienintelę svajonę – sukurti gražią šeimą. Kai tai padariau, nusukau tuo keliu, kuriuo ėjo ir mano tėvai – tapau priklausomas nuo alkoholio“, – apie gyvenimo paradoksą kalbėjo jau 18 metų su priklausomybe kovojantis vyras. Persekiojanti vaikystės patirtis Nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų Vaidas gyveno šeimoje, kurioje alkoholis buvo vartojamas kone kasdien. Tai darė tiek motina, tiek tėvas. Jo gyvenamojoje aplinkoje netrūko ir smurto. „Tarybiniais laikais alkoholikų ir smurto artimoje aplinkoje tariamai nebuvo. Aplinkiniai, draugai nė neįtarė, kokioje aplinkoje augau, nes tai slėpdavo mano apsimestinė šypsena, pokštai. Visada vaikščiodavau užsidėjęs kaukę. Nenorėjau, kad kas nors sužinotų, kaip gyvenu“, – pasakojo kretingiškis. Prieš vaikus – šeimoje, be Vaido, dar augo ir 8-eriais metais jaunesnė sesuo – nukreipto smurto nebuvo, tačiau jie neretai papuldavo į per išgertuves įvykstančias muštynes. „Nors pats buvau vaikas, slėpdavau seserį po stalu, kad jai nekliūtų“, – prisiminė jis. Negana to, vyrui teko patirti ir badą. „Buvau išmokęs nevalgyti po 3 paras, tačiau ketvirtąją jau labai norėdavau valgyti“, – sakė jis. Dėl to jaunuolis pradėjo vogti – eidavo į rūsius, kuriuose ieškodavo bulvių, konservuotų daržovių, taukų ir kitų maisto produktų. „Parsinešdavau namo ir gamindavausi valgyti, – pasakojo Vaidas. – Iš pradžių vogiau tik maisto produktus, vėliau pradėjau galvoti, kodėl kiti turi dviračius, o aš ne. Pavogdavau ir jį. Vėliau ir motociklą. Už tai buvau teisiamas, tačiau į įkalinimo įstaigą nepakliuvau, bet daugiau nebevogiau.“ Visa tai vyko iki jam paliekant Telšius, o tai vyras padarė būdamas 15-os, su savimi pasiėmęs lėkštę ir šaukštą.
Gyvenimo kokybės indeksas – kuriose savivaldybėse situacija geriausia
Finansų ministerija pateikė savivaldybių gyvenimo kokybės indekso (GKI), papildyto 2021 m. duomenimis, rodiklius. GKI parodė, kad pagal bendrą gyvenimo kokybę Vilnius toliau stabiliai užima pirmą vietą. TOP 5 savivaldybės pagal GKI 2021 m. pirmoje GKI vietoje buvo Vilniaus m. savivaldybė, palyginus su 2020 m., TOP 5 išliko tos pačios savivaldybės, tik Kauno r. savivaldybė GKI reitinge pasikeitė pozicijomis su Klaipėdos m. savivaldybe: II v. – Kauno m. savivaldybė, III v. – Kauno r., IV v. – Klaipėdos m., V v. – Neringos. Iš šių 5-ių savivaldybių 2013–2021 m. didžiausią pažangą padarė Kauno rajono savivaldybė, kuri iš XII pozicijos 2013 m. pakilo į III poziciją 2021 m. Nors Vilniaus miestas bendrai GKI pirmauja, tačiau vertinant atskiras sritis arba rodiklius jis ne visur užėmė aukščiausią vietą. Pavyzdžiui, sveikatos paslaugų srityje 2021 m. lyderės buvo Palangos, Kauno m. ir Šiaulių m. savivaldybės, o Vilniaus m. savivaldybė užėmė V indekso poziciją. Analogiškai aukštesnė švietimo paslaugų indekso reikšmė buvo nustatyta Kauno m., o Vilniaus m. savivaldybė buvo II v., III v. – Raseinių r., toliau – Zarasų r. ir Molėtų r. savivaldybės. Žemiausia – VII pozicija – Vilniaus m. savivaldybei buvo nustatyta vertinant viešąją infrastruktūrą. Šioje srityje 2021 m. pirmavo Neringos, Druskininkų ir Ignalinos r. savivaldybės. Vertinant atskirus rodiklius, pavyzdžiui, nusikaltimų skaičių, tarp TOP 5 2021 m. savivaldybių geriausia situacija Neringos savivaldybėje – 1 tūkst. 76 nusikaltimai, tenkantys 100 tūkst. gyventojų, daugiausia nusikaltimų užfiksuota Vilniaus m. ir Kauno m. savivaldybėse – atitinkamai 1 tūkst. 830 ir 1 tūkst. 671.
Velykų proga Lvovo regionas atsikratė maskvietiškų cerkvių
Dauguma ukrainiečių lanko graikų katalikų arba pravoslavų tikėjimo bažnyčias, todėl oficiali šv. Velykų šventė čia yra minima savaite vėliau negu Lietuvoje. Taip sutapo, kad tiek pernai, tiek šiemet tokiu metu atsidūriau Vakarų Ukrainoje – religingiausiame šalies regione. Lvove pernai šv. Velykų dieną lankiausi pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, skanavau po pamaldų tikintiesiems surengtas vaišes, o dieną anksčiau stebėjau, kaip parapijos žmonės bandė pralinksminti iš fronto zonos atvykusių pabėgėlių vaikus, kurių dalis, su tėvais patyrusių pirmų karo savaičių baisumus, vis dėlto neįstengė nei šypsotis, piešti. „Patirti sukrėtimai per giliai vaikams įsirėžė į atmintį ir jie dar yra šviežūs“, – tada pasakė vienuolis Sebastjanas. Jis vadovauja prie bažnyčios kuriamam metropolito Andrzejaus Szeptyckio muziejui, į kurį suvežė dar sovietmečiu paties pradėtas rinkti ikonas. Kelios ikonos buvo suvarpytos kulkų, nes bažnyčias griovę kariškiai šaudė į jas ir šaipėsi iš tikinčiųjų. Tačiau žmonės ikonas slapta naktimis iš sugriautų bažnyčių nešėsi namo, slėpė jas, tikėdami, kad ateis geresni laikai ir jomis vėl bus galima viešai gėrėtis. Tokie laikai atėjo, tačiau pernai šalį ištiko kita didžiulė nelaimė – kraštą užpuolė Kremliaus kraugeriai. „Ar šiemet geresnėmis nuotaikomis negu pernai lvoviečiai pasitinka Velykas?“ – paklausiau Uspenijos cerkvės šventiko Josifo. Prieš keturis šimtus metų pastatyta Uspenijos cerkvė yra pati svarbiausia Lvovo pravoslavams. „Pernai per Velykas buvome persigandę, nežinojome, ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę, ar priešas neužims visos šalies“, – kalbėjo 51-erių Josifas. Šventikas beveik tris dešimtmečius dirba šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje kunigų seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus.
Šventojiškio medalių meno kūrėjo reveransas Vilniui
Meno srityje kaip žmogus-orkestras žinomas Šventosios menininkas Petras Baronas – jis skulptorius ir dailininkas, bareljefų ir dekoracijų kūrėjas, plenerų organizatorius – pastarąjį dešimtmetį labiausiai paniręs į medalių kūrybą. Šiemet 70-metį švęsiančio menininko kūrybos kraitėje – gerokai per 100 medalių, kuriais įamžino garsias Lietuvos istorines asmenybes, tarp jų – Palangos kurorto kūrėjus ir Kretingos dvarininkų Tiškevičių giminę. Pastaruoju metu P. Baronas kuria medalius, skirtus šiemet švenčiamam Vilniaus 700 metų jubiliejui. Išskirtinumas – smulkios detalės Naujųjų medalių idėja siekia Vilniaus miesto įkūrėjo kunigaikščio Gedimino epochą: viename medalių, jo averse – pagrindinėje pusėje – P. Baronas iškalė fragmentą iš Gedimino laiškų, o kitoje pusėje – reverse – pavaizduotas to meto žemėlapis su miestais, upėmis, svarbiomis vietomis. Kitas medalis skitas Gedimino dukteriai Lenkijos karalienei Aldonai, kuri, menininko žodžiais, jį sudominusi tuo, kad buvusi garsi to meto menų mecenatė – į karališkąją aplinką ji įvedė muziką ir šokius. Vilniui menininkas dedikuos ir dabar kuriamą medalį, skirtą Barborai Radvilaitei: averse išgraviruos jos atvaizdą, o reverse perteiks stilizuotus Valdovų ir Radvilų rūmus su tuneliu po jais, kuriuo slapčia vaikščiojo ir susitikinėjo įsimylėjėliai valdovas Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė. P. Baronas, meno žinovų vertinamas kaip vienas garsiausių šalies medalininkų, įvaldęs išskirtinį savitą žemo reljefo su itin smulkiu vaizdu, kuriame matosi netgi smulkiausios personažų kūno ir veido detalės, braižą. Jo medaliuose dominuoja įvairiausi simboliai, netikėtos linijos ir jų sankirtos, kuriančios savitus, tik šiam menininkui būdingus, paveikslus. Pristato Lietuvą Lietuvai ir pasauliui Be šių, sostinės jubiliejui skirtų, darbų, P. Baronas, būdamas tarptautinės medalių kūrėjų organizacijos (FIDEMA) narys, jau rengiasi ir rudenį Florencijoje Italijoje įvyksiančiai tarptautinei medalininkų parodai, į kurią taip pat pateiks Barborai Radvilaitei skirtą kūrinį. P. Baronas 2020-aisiais dalyvavo FIDEMA parodoje Lenkijoje, skirtoje pirmojo lietuviško medalio 500 metų jubiliejui – pirmasis medalis buvo sukurtas 1520 m. Lietuvos valdovui Žygimantui Augustui. Šiai parodai, kuri pirmiausia buvo eksponuota Lietuvoje, šventojiškis savąjį medalį ir paskyrė iš Italijos kilusiai Bonai Sforcai ir jos sutuoktiniui Žygimantui Senajam. Menininko dirbtuvėse ant lentynų – anksčiau sukurtas Šventajai ir Palangai skirtų medalių ciklas, o jame – kurorto arba su juos susijusios įžymybės: menininkas Antanas Mončys, aviatorius Bronius Oškinis, Palangą eilėmis apdainavęs Maironis, Adomas Mickevičius ir kt. Jį traukia ir Lietuvos istorijai svarbios datos: P. Baronas yra sukūręs medalių, skirtų Durbės ir Žalgirio mūšių, Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos metinėms pažymėti.
Sukūrė žaidimą atsižvelgiant į mokslinio tyrimo duomenis
Atsižvelgusios į mokslinio tyrimo duomenis, Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytojos kartu su partneriais iš Lietuvos, Latvijos ir Švedijos sukūrė stalo žaidimą, kurį žaidžiant sprendžiamos skirtingų kartų komunikacijos problemos. Šis žaidimas – tai vienas mokslinio tyrimo „Skirtingų kartų komunikacijos problemos turizmo organizacijose“, vykdyto pagal NordTournet-3 projektą „Solving Communication Problems of Different Generations in Tourism companies“, rezultatų. Tyrimą su parneriais iš Latvijos ir Švedijos viešosios įstaigos „Švietimo, tyrimų ir konsultacijų centras“ direktorės Julijos Šešeikos užsakymu atliko Klaipėdos valstybinės kolegijos docentė dr. Gita Šakytė-Statnickė ir lektorė Laurencija Budrytė-Ausiejienė. Sukurtas žaidimas turi populiariausių pasaulio žaidimų „Monopolis“ ir „Dixit“ bruožų. „Praktinė žaidimo nauda yra skatinimas spręsti problemas, kilusias dėl skirtingo amžiaus ir skirtingų įpročių. Tai yra būdas padėti žmonėms susikalbėti. Žaidžiant skatinamas kūrybiškumas, komandinis darbas, nes geriausi sprendimai gimsta ne pačiam vienam, o suvienijus jaunesnių ir vyresnių kartų gerąsias savybes, įgūdžius, žinias, potencialą“, – tvirtino viena žaidimo autorių L. Budrytė-Ausiejienė. Stalo žaidimo koncepcijai kurti kolegijos docentė dr. Gita Šakytė-Statnickė pasitelkė savo disertacijoje sukauptus duomenis apie kartų klasifikavimą ir kartų kertinius skirtumus. Pagal Kartų teoriją, išskirtos 4 šiuo metu darbo rinkoje veikiančios kartos: Kūdikių bumo karta (gimusieji 1943–1960 m.), X karta (gimusieji 1961–1981 m.), Y karta (gimusieji 1982–2000 m.) ir Z karta (gimusieji po 2000 m.). Kartos klasifikuojamos pagal gimimo metus, nustatant kartos formavimuisi įtakos turėjusius reikšmingus socialinius, ekonominius, politinius, kultūrinius ir kitokius pokyčius.
Kretingos vėliavą neša į plačius teatro vandenis
Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Atžalynas vadovaujanti vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, kuriai patikėtos ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentės pareigos, atstovavo Lietuvai Vilniuje įvykusiame Šiaurės Europos mėgėjų teatro aljanso (NEATA) susitikime, kuriame aptarė būsimus 5-erių metų darbus. Kretingiškė pasiūlė savo idėją Pasak A. Antulienės, kuri pastarajame susitikime vienintelė atstovavo Lietuvai, NEATA sudaro 9 valstybės: 3 Baltijos šalys, Suomija, Norvegija, Švedija, Danija, Islandija ir Farerų salos. Per teatrų festivalį 1998-aisiais Norvegijoje buvo nuspręsta, kad reikia susivienyti į aljansą, kuris kas dvejus metus rengiamas vis kitoje šalyje. Taip ratas ir įsisuko: dešimtasis aljanso ir pirmasis Lietuvoje 2000-aisiais įvyko Trakuose, o vėliau – 2018-aisiais, pabuvojęs kitose valstybėse, antrąkart Lietuvoje surengtas Anykščiuose. Ligi šiol šis festivalis yra didžiausias tarp Baltijos ir Skandinavijos šalių. Pernai buvo laimėtas Šiaurės Europos šalių kultūros fondo projektas, kad per 3 etapus aljanso atstovai galėtų susitikti ir aptarti penkerių metų ateities planus – kad jiems įgyvendinti gautų lėšų iš Europos fondų. Po pandemijos pernai 9 šalių atstovai susitiko Helsinkyje Suomijoje, o dabar – Vilniuje. „Svarstėme, kokius įdomius projektus galėtume įgyvendinti. Pasiūliau idėją, kad iš kiekvienos valstybės atrinktume bent po vieną aktorių, režisierių, scenografą, kompozitorių ir sukurtume bendrą spektaklį. Šio spektaklio premjerą galėtume rodyti visi kartu. Ir dar – panaudojus šiuolaikines technologijas galima būtų šį spektaklį vienu metu parodyti visose šalyse savomis kalbomis: tarkim, pradeda lietuviai, tęsia suomiai, o iš jų perima norvegai ir taip apima visų 9 valstybių kūrėjus“, – savo sumanymą atskleidė A. Antulienė. Trečiasis aljanso etapas numatytas spalį Rejkjavike Islandijoje, kur ir paaiškės, ar šalys pritars A. Antulienės idėjai. „Degu tuo sumanymu, laukiu nesulaukiu svarstymo rezultatų“, – atviravo režisierė.
„Žmonos ir vaikų akyse buvo nušautas kitos mašinos vairuotojas“, – prisimena Donecko gyventojas
Nors ukrainiečių kovos su agresoriais vyksta šešiuose šalies Rytų ir Pietų regionuose, šio karo likimą turėtų nuspręsti mūšiai Donbase. Šis regionas yra pats turtingiausias požemiuose glūdinčios anglies, aukso, deimantų, urano ir daugybės kitų brangių ir retų metalų. Jų išgavimas užtikrintų klestėjimą Ukrainai ir solidų iždo papildymą Rusijai. Apie tai, kodėl Rusijai 2014 m. pavyko atplėšti dalį Donecko regiono ir kokios problemos iškiltų jį ukrainiečiams atsikovojus, paklausiau trijų vietos gyventojų – teisininkų Igorio Kuzmenkos, Irinos Liash ir skaičiavimo mašinų technologės Lenos Komarenkos. „Kai aš girdžiu ką nors kalbant, kad 2014 m. įvykiai buvo spontaniškas Donecko ir Lugansko regiono rusakalbių sukilimas, mane ima siutas, nes buvau tų įvykių liudininkas ir pažinojau dalį „sukilimo“ aktyvistų“, – teigė penkiasdešimtmetis I. Kuzmenko. Šiuo metu vyras dirba Charkovo regiono Cirkunų apylinkės karo komendanto pavaduotoju, o prieš 2014 m. jis dirbo Donecko srities Gorlivkos miesto prokuratūroje. I. Kuzmenko atmintin visam gyvenimui įsirėžė diena, kai vos liko gyvi su šeima bėgdami iš šio miesto. „Maištą surežisavo ir vadovavo grupė Maskvos saugumiečių, kurie, norėdami pritraukti kovotojus, leido šiems plėšti ukrainietiškus bankus ir įmones, dalijo ginklus, todėl į maištininkų gretas plūstelėjo tiek mafijozai, tiek bedarbiai. Sužinojęs, kad maištininkai šaudo Ukrainai lojalius žmones ir tuos, kas nenori atiduoti mašinų ar pinigų, nusprendžiau iš čia kuo greičiau sprukti“, – pasakojo vyras. Jis liepė žmonai paimti iš mokyklos sūnų ir dukterį, ir šie visi patikros punkte pamatė, kaip buvo nušautas priekyje važiavusios mašinos vairuotojas. I. Kuzmenka iš išgąsčio verkiančiai žmonai telefonu liepė pradaryti užtemdytus mašinos langus, kad „žalieji žmogeliukai“ pamatytų vaikus.
|
|
