|
|
|
Vakarų LietuvaAr lietuvių kalba Lietuvoje tebėra valstybinė?
Treji metai Šilutėje gyvuoja neformalus visuomeninis diskusijų klubas, pasivadinęs 17.17. Kiekvieno mėnesio antrą trečiadienį 17.17 val. susirinkę klubo nariai diskutuoja jų pačių pasirinkta aktualia tema. Diskusijos mintys publikuojamos Šilutės ir Pagėgių krašto laikraštyje „Pamarys“. Praėjusį trečiadienį buvo diskutuota, ar lietuvių kalba Lietuvoje – vis dar valstybinė.
Atostogų parkas – nauja poilsio sala pajūryje
Praėjusį savaitgalį vos 4–5 kilometrus nuo Baltijos pajūrio nutolusiame Kretingos rajono Žibininkų kaime buvo oficialiai atidarytas Atostogų parkas, veikiantis apkritus metus, vienu metu žiemą galintis priimti apie 400, vasarą – apie 800 lankytojų.
Tryškių Lazdynų Pelėdos gimnazijoje – apie žydus šalia mūsų
Spalio 23 dieną ne vienam Telšių rajono Tryškių Lazdynų Pelėdos gimnazijos moksleiviui, miestelio gyventojui buvo proga atsigręžti į praeitį – vyko baigiamasis „Žydai šalia mūsų“ renginys. Šiek tiek medžiagos apie kelių šimtmečių žydų gyvenimą miestelyje yra sukaupta gimnazijos muziejuje. Rugsėjo 23iąją – Holokausto Lietuvoje atminimo dieną – ne viena klasė lankėsi žudynių vietoje, veikė meninė instaliacija. Dar yra galima užrašyti senesniųjų tryškiškių atsiminimų, nors tokių žmonių, kurie patys prisimintų miestelio žydų gyvenimo detales, vis mažėja, o atmintis ne visada išlaiko esminius dalykus.
Išsaugoti istorinę atmintį
Lietuvoje turbūt retas žino, kad spalio 30-ąją Rusijoje kasmet minima Politinių represijų aukų atminimo diena. Dar 1974 m. spalio 30 d. Sovietų Sąjungoje paskelbta Politinių kalinių diena. Tačiau tai padarė ne valstybė, o Mordovijos ir Permės politiniai kaliniai. 1991 m. spalio 18 d. Rusijos Federacijos Aukščiausiosios tarybos sprendimu Politinių kalinių diena įrašyta į valstybinį kalendorių kaip Politinių represijų aukų atminimo. Ji svarbi mums visiems. Kaip Palangos meras kapinių plėšiku tapo
Palangos meras Š. Vaitkus yra palyginti jaunas vyras, tai gal ir nepamena, kaip sovietų okupacijos laikais smagindavosi miestų ir kurortų pradedantieji plėšikai. Tamsų vakarą gauja su silikatine plyta iššokdavo iš už kampo prieš vienišą praeivį ir pateikdavo tokį verslo pasiūlymą: „Pirk plytą, 5 rubliai.“ Praeivio pasirinkimas buvoribotas: arba perki plytą, arba į plytą atsitrenki. Ką darys žmogus. Uždarbis plėšikams nedidelis – užtat žvengo kiek! Toks pat pasirinkimas jau kitą vasarą laukia ir visų Palangos svečių: „Pirk plytą, 5 eurai.“ Anksčiau kurortai net Lietuvoje būdavo kaip kurortai – tik atvažiuok. Palangoje nuo šiol bus ne kaip pas žmones: nori nusimaudyti – pirk Š. Vaitkaus plytą. Biznis kurortui dar mažesnis negu plėšikų, greičiau jau nuobiznis, nes didžiąją dalį tų pinigų sušlamš firmelė, už kelis milijonus eurų galbūt jau gaminanti užtvaras ir pinigų surinkimo rėčius, užtat žvengo iš žmonių – dar daugiau. Žibininkuose gyvenantis mano tėvas vasarą tuo pačiu važiavimu į kapus ar į krautuvę dar įsimesdavo į bagažinę vieną kitą užaugintą morką, bulvę, salotą ar svogūną. Ir keli eurai prie pensijos, ir pasižmonėdavo, nes per dienas – vienas. Dabar ir prieš jo, Palangos valsčiaus gyventojo ir Palangos bažnyčios parapijos nario nuo pat krikšto dienos, nosį iškils konservatyvi Š. Vaitkaus plyta: „Seneli, nori į bažnyčią? Pirk plytą.“ Ant kapų? Dar vieną! Duonos? Še tau, Sibiro tremtiny, trečią Palangos konservatoriaus, už kuriuos balsuoji nuo partijos įkūrimo, plytą už 5 eurus. Kiek Užpelkių ar Žibininkų žmogui kainuos duona? Š. Vaitkaus formulė: x (duonos kaina) + y (7 km degalų kaina) + 5 EUR = Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų socialinis jautrumas žmonėms, kurie galbūt tik kartą metuose gali vaikams parodyti jūrą. Apie kapinių lankymo apmokestinimą net kalbėti neišeina.Iš šio taško žiūrint sovietmečio banditėlių „know-how“ pritaikęs Palangos meras išrodo beveik kaip kapinių plėšikas. Ir dėl ko? Dėl kelių sudilusių euro centų.
Seniūno kredo: mylėti žmones, darbą, grožį ir savo kraštą
Penkiolika metų Mažeikių rajono Šerkšnėnų seniūnijai vadovavęs Alfonsas Šakauskas savo darbo vietą užleido kitam. Vyriškis teigia, kad ilsėtis dar nežada – tai esą ne jo būdui. Dabar buvęs seniūnas savo jėgas skirs ūkiui. Su A. Šakausku dirbę kolegos, bendruomenių vadovai, šerkšnėniškiai ir kitų kaimų gyventojai šį vyrą vertina už reiklumą, sumanumą, meilę žmonėms ir grožiui. Pasak jų, seniūnas visada suprato, kad gerai ir gražiai gyvendami, žmonės labiau mylės ir savo kraštą.
Pristigo korektiškumo
Baltarusijoje Prezidento rinkimai, „nevyniojant į vatą“, buvo bet kas, tik ne rinkimai. Sovietiniais laikais taip buvo vadinamas šis cirkas. Jeigu protestuotojai ar disidentai šį kartą nebuvo sumušti ir sukišti už grotų – ar tai demokratijos pergalė? Normalių, demokratinių rinkimų rezultatai gali būti nuspėjami, bet ne užsakomi, kai „tautos vadas“ gauna bemaž tiksliai tiek, kiek pageidavo, ir, kaip teisingai pastebėjo apžvalgininkai, vos keliomis dešimtosiomis procento mažiau už V. Putiną Rusijoje. Ištikimybės ir politkorektiškumo vardan.
Tremtis nepalaužė noro sugrįžti į Tėvynę
Skuodiškiai Emilija ir Kazimieras Navickai patyrė tremtinių dalią. Tuomet abiem buvo po 16 metų. Žiūrint į šių žmonių auksinėms vestuvėms sukurtą filmą, prieš akis akimirksniu prabėga visas jų gyvenimas. Lietuva atgavus Nepriklausomybę, žmonėms buvo didelis džiaugsmas, kad sulaukė tos dienos.
Kretingiškės albume – prieškario aviacijos istorija
Tautodailės puoselėtojos Kretingos rajono Garbės pilietės 80-metės Laimutės Grigaitienės rankose – jos tėvo Juozapo Jasinsko, prieškariu tarnavusio Lietuvos karo aviacijos I eskadrilėje, Kaune, jaunystės laikų albumas. „Nuotraukose tarytum regiu Lietuvos aviacijos istoriją: Kauno karininkų ramovė ir joje vykę pokyliai, štabas ir kariškių kasdienybė, lėktuvų modeliai bei legendinių lakūnų Dariaus ir Girėno laidotuvės“, – versdama kone šimtamečio albumo puslapius, kalbėjo L. Grigaitienė.
Atėjo laikas, kai bėgame ne mes, o pas mus atbėga
Bene didžiausia šių dienų aktualija – iš Artimųjų Rytų į Europos Sąjungos šalis plūstantys karo pabėgėliai. Verda diskusijos, ar priimti, kiek priimti, kur juos glausti... Ne visų ES valstybių pozicija šiuo klausimu vienoda. Man teko ketverius metus gyventi ir dirbti Olandijoje, Bergeno mieste, kuris yra 30 km nuo Amsterdamo. Aš pats su pabėgėliais nesusidūriau, bet dirbau Europos mokyklos direktoriumi, kurią tuo metu lankė net 40 skirtingų tautybių vaikai. Visą laiką per tuos metus girdėdavau, kad tai yra multikultūrinė mokykla – olandai tai sakydavo su pasididžiavimo gaida.
|
|
