|
|
|
Vakarų LietuvaNVO sektorius – gyvas, besikeičiantis, stiprėjantis
Vasario 27-oji – Pasaulinė nevyriausybinių organizacijų diena. Ji skirta akcentuoti svarbią šio sektoriaus misiją ir pagerbti nevyriausybines organizacijas, jų narius ir savanorius, reikšmingai prisidedančius prie visuomenės gerovės kūrimo. Tarptautiniu mastu ši diena pradėta minėti 2014-aisiais ir šiuo metu ją jau mini apie 90 šalių. Pasaulinės nevyriausybinių organizacijų dienos išvakarėse apie šias organizacijas, jų misiją, tikslus ir funkcijas papasakojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nevyriausybinių organizacijų plėtros skyriaus patarėja Viktorija Medžiaušaitė. – Kas tai yra nevyriausybinė organizacija (NVO)? Kokie esminiai nevyriausybinės organizacijos požymiai, ką ji apima? – NVO yra tokios organizacijos, kurios nėra priklausomos nuo valstybės, savivaldybių institucijų ar įstaigų ir kurių veiklos tikslas nėra politinė valdžia arba vien religiniai tikslai. Šios organizacijos įsteigiamos savanoriškai ir siekia naudos visuomenei ar jos grupei. NVO gali būti labai įvairios, nuo kelių žmonių įsteigto dviratininkų klubo iki šimtus narių turinčių jaunimo organizacijų ar didžiųjų krizes valdančių ir skurdą mažinančių organizacijų. NVO nėra laikomos politinės partijos, profesinės sąjungos, sodininkų, daugiabučių namų savininkų bendrijos ir kitos organizacijos, neatitinkančios Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme numatyto NVO apibrėžimo. NVO dar kartais vadinamos ne pelno organizacijomis, tačiau šis apibrėžimas nėra visiškai tikslus, nes NVO gali vykdyti komercinę veiklą, gauti pelną, tačiau pelnas negali būti padalinamas organizacijos nariams ar steigėjams ir turi būti investuojamas į NVO veiklos vykdymą. Apibendrinant pagrindiniai NVO požymiai yra: – nepriklausomos nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nuo verslo įmonių – jei daugiau nei 1/3 organizacijos steigėjų yra viešasis sektorius arba privatus sektorius, ji nebus NVO; – įsteigtos savanoriškais pagrindais, laisva valia – jei narystė organizacijoje privaloma kokios nors profesijos atstovams, ji nebus laikoma NVO; – siekiančios naudos visuomenei ar jos grupei – dažniausiai NVO turi kilnų tikslą, kurį įgyvendindama padeda asmenims su negalia, asmenims, patiriantiems skurdą, gina žmogaus teises, rūpinasi aplinkos apsauga, skatina švietimą, mokslą, sportą ar kultūrą ir pan.
GPM paramos nebegausiančios ugdymo įstaigos jaučiasi nuskriaustos
Poilsio erdvių įrengimas, ugdymo priemonių atnaujinimas, prizai talentingiems mokiniams ir kt. – taip ugdymo įstaigos panaudodavo 1,2 proc. GPM (gyventojų pajamų mokesčio) paramą, kurią jiems savanoriškai skirdavo tėvai ar kiti suinteresuoti asmenys. Tačiau šiais metais padėtis pasikeitė: praėjusios kadencijos Seimo valia priėmus Labdaros ir paramos įstatymo pataisas, paramos gavėjų statuso neteko visos biudžetinės, tarp jų ir ugdymo, įstaigos. Pataisose įžvelgia diskriminaciją Dar 2022 m. Lietuvos Seimo priimtos Labdaros ir paramos įstatymo pataisos numato, kad nuo 2025 metų gyventojai savo 1,2 proc. GPM galės skirti tik nevyriausybinėms organizacijoms, iki 0,6 procento – politinėms partijoms ir politiniams komitetams bei profesinėms sąjungoms. Iš paramos gavėjų sąrašo be didelių skrupulų buvo išbrauktos visos biudžetinės įstaigos, sodininkų, daugiabučių, garažų ar kitos bendrijos, religinės bendruomenės, šeimynos. Pasirodo, tokios mintys koreguoti paramos gavėjų sąrašą parlamente brendo ne vieną dešimtmetį. „Ši iniciatyva Seime gimė 2004 metais. Pagrindinis tikslas tuo metu buvo paremti, paskatinti būtent nevyriausybinio sektoriaus plėtrą, tačiau vėliau į paramos gavėjų sąrašą buvo įtrauktos ir valstybinės ar savivaldybių organizacijos, kurios jau yra vieną kartą finansuojamos iš visų mokesčių mokėtojų lėšų arba, kitaip tariant, iš biudžeto lėšų. Dar 2009 metais Valstybės kontrolė nustatė, kad tokia praktika remti biudžetines įstaigas yra ydinga, nes tuomet pats paramos gavėjo statusas praranda esmę“, – 2022 m. svarstant įstatymo pataisas Seime aiškino vienas šio įstatymo pataisų iniciatorių, Liberalų frakcijos narys Andrius Bagdonas. Politikas tuomet tvirtinio, kad nė vienoje Europos Sąjungos šalyje panašaus finansavimo negauna nei biudžetinės, nei nuo savivaldybių priklausomos organizacijos. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė kritikuoja šiemet įsigaliojusias šio įstatymo pataisas. Jos nuomone, toks paramos gavimo apribojimas reikšmingai blogins ugdymo įstaigų finansinę padėtį, juolab kad finansavimo didinimo iš nacionalinio biudžeto nežadama: „Tenka girdėti Vyriausybės pasiūlymų, kad galima steigti fondus, per kuriuos ši parama toliau būtų renkama ir naudojama įstaigų reikmėms, tačiau argi tai yra išeitis? Manau, tvarkos turi būti reglamentuotos taip, kad nereikėtų ieškoti apėjimo kelių. Dar, mano nuomone, biudžetines ugdymo įstaigas labai diskriminuoja tai, kad privačios ugdymo įstaigos paramos gavėjo statuso neprarado, nors jų finansinė padėtis daugeliu atvejų būna ir geresnė.“
Šimtametėje troboje atkūrė partizanų gyvenimą
Kone pačiame Salantų miesto centre stūksančioje senovinėje troboje jau kelerius metus veikia partizanų atminimui skirta ekspozicija. Joje – partizanų naudoti buities daiktai, dokumentai, fotografijos. Šį, Partizanų troba pavadintą, muziejų įkūrė miško brolių istorija besidomintys ir ją rekonstruojantys bendraminčiai – pagrindinis sumanytojas yra Aurimas Rapalis, antrus metus vadovaujantis Salantų kultūros centrui. Atkūrė autentišką trobą Be partizanų istorijos ir rekonstrukcijos, A. Rapalis dar anksčiau sutelkė bendraminčius į nevyriausybinę organizaciją „Ceklio kuršiai“, kurios nariai domisi senovės kuršių genčių istorija, rengia stovyklas, žygius, dalyvauja senosios istorijos rekonstrukcijos festivaliuose ant Imbarės ir Kartenos piliakalnių. Kartu su profesionaliu kariu Jonu Laurinavičiumi prieš kelerius metus jiedu sumanė pastarojo motinai vilnietei Romualdai Laurinavičienei priklausančios šimtametės jos senelio, garsaus salantiškio vaistininko Prano Mikutos trobos viename gale įkurti partizanams skirtą ekspoziciją – Partizanų trobą. Beje, šioje sodyboje dešimtmetį yra gyvenęs ir salantiškių giminaitis rašytojas Algimantas Mikuta. „Tvarkydami trobą, palikome rąstų balkius, senoviškai – nepaslėpdami – įrengėme elektros laidus. Norėjome, kad atrodytų kuo autentiškiau – kad aplinka detalėmis ir simboliais primintų pokarį. Į ekspoziciją pirmiausia atkeliavo fotografijos, gautos iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Kretingos muziejaus, darbėniškio kraštotyrininko Stanislovo Burbos asmeninio archyvo. Tai buvo „Kardo“ rinktinės, veikusios Žemaitijoje – Kretingos, Kartenos, Darbėnų, Platelių, Salantų, Mosėdžio, Skuodo, Endriejavo, Kulių, Palangos apylinkėse – fotografijų parodos“, – pasakojo A. Rapalis.
Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis: „Visi politikai atsako už savo veiksmus, ir tai įvertina rinkėjai“
Naujos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas prieš tris mėnesius Seimo Pirmininku išrinko partijos „Vardan Lietuva“ lyderį Saulių Skvernelį. Artėjant jo darbo šimtadieniui parlamento vadovas davė išskirtinį interviu „Vakarų Lietuvos“ savaitraščiui. Svarbu nediskredituoti idėjų – Kokiu dabartinio Seimo pirmosios sesijos darbu, priimtu sprendimu labiausiai norėtumėte pasidžiaugti? O kas gal nuvylė per pastaruosius mėnesius? – Pirmoji kadencijos sesija ilgoje ketverių metų distancijoje būna kitokia negu įprastos, tarsi savotiškas krikštas, ypač tiems politikams, kurie yra išrinkti pirmą kartą, o šią kadenciją tokių turime net 66. Ši sesija buvo gana trumpa, nes Seimas prisiekė tik lapkričio 14 d., ir joje pagrindinis vaidmuo buvo skiriamas valstybės biudžeto projektui. Patvirtinome Vyriausybės programą, taip pat turėjome suformuoti visas struktūras Seime: komitetus, komisijas. Manau, viską padaryti pavyko gana sklandžiai. Pačių sprendimų nebuvo daug, tačiau galiu paminėti kelias šią sesiją pateiktas savo iniciatyvas, kurios, tikiu, pagreitį įgaus kitose sesijose. Visų pirma, tai Atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektas, siekiant įprasminti Sausio 13-osios įvykių atminimą. Taip pat pateikiau siūlymą dėl parlamentinių išlaidų tvarkos pokyčių, pagal kurį Seimo nariams, praleidusiems posėdžius be svarios priežasties, būtų apkarpomos parlamentinei veiklai skirtos lėšos – po 5 proc. už kiekvieną praleistą plenarinį posėdį. Dabar, iki kovo 10 d. – tarpsesijinis laikotarpis, kurį parlamentarai išnaudoja susitikimams su rinkėjais ir įstatymų projektams parengti. Antrojoje sesijoje laukia pagrindiniai darbai, plaukiantys iš Vyriausybės programos: mokestinės pertvarkos, II pensijų pakopos korekcija, gynybos finansavimo galimybės ir kiti sisteminiai klausimai.
Hibridinis karas – jame dalyvauja kiekvienas
Pastarieji įvykiai, kuomet galimai specialiai buvo pažeisti kabeliai Baltijos jūros dugne, taip pat Didžiosios Britanijos vandenyse pastebėtas Rusijos šnipų laivas ir vykdomos kibernetinės atakos, įvairiuose kanaluose skleidžiama propaganda skatina kalbėti apie hibridinį karą mūsų šalyje. Įžvalgomis su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalino Vytauto Didžiojo universiteto docentas Ignas Kalpokas. Sunkiai atpažįstamas karas Specialisto teigimu, hibridinis karas – tai karas, kurio, jeigu tai būtų pavienis atvejis, mes dažniausiai neatpažintume: „Jeigu į šalį įeina kitos valstybės kareiviai, važiuoja tankai, krenta bombos, suprantame, kad tai – karas. Tačiau kariauti galima ir kitais būdais. Pavyzdžiui, kai kažkoks laivas „netyčia“ nutraukia dujotiekį, komunikacijos ar elektros laidus Baltijos jūroje. Vieną kartą galima sakyti, kad tai – atsitiktinumas, bet kai tai pasidaro sisteminga, suprantame, kad vyksta kažkas įtartino.“ Hibridinis karas vykdomas ir įvairiomis informacinėmis atakomis, kuomet organizuojamos vienkartinės akcijos, bandant sugriauti asmens reputaciją, išprovokuoti pyktį dėl vieno ar kito sprendimo, pavyzdžiui, valdžios institucijų ir panašiai. Tai gali būti ir tęstinės akcijos. Pavyzdžiui, kai bandoma pakirsti mūsų pasitikėjimą valstybe, istorija, įpiršti alternatyvius istorinius pasakojimus. „Visų šių dalykų, standartine prasme neatpažįstame kaip karo, jie nepatenka į jo apibūdinimą, tačiau tuo pačiu turi reikšmingą poveikį, jeigu kalbame apie minėtus dujotiekio pažeidimus, elektros, duomenų jungtis, tuomet jaučiamas ekonominis poveikis. Kalbant apie ryšių kabelius, gali būti ir komunikacijos sutrikimų priimant sprendimus. Informacinės atakos – tam tikras žmonių mąstymo pakeitimas, kuomet tas, kas inicijuoja ataką, bando, kad mes mąstytume ne pagal savo interesus, o tai, ką mums bando įpiršti. Kadangi tai nepatenka į įprasto karo apibūdinimą, neturime ir konkrečių apibrėžtų įrankių, kaip reaguoti ir būdų, kaip gintis“, – tikino I. Kalpokas.
Šventosios uostui vadovauti pareina Mindaugas Skritulskas
Keičiasi 2018 m. spalį įsteigtos Palangos miesto savivaldybės įmonės „Šventosios jūrų uosto direkcija“ vadovai. Pasibaigus įmonės direktoriaus Arūno Pranckevičiaus kadencijai Savivaldybės skelbtą konkursą šioms pareigoms užimti laimėjo Mindaugas Skritulskas, jis vadovauti statomam uostui pradėti turėtų nuo vasario 3 dienos. Šventosios jūrų uostas turi valstybinio jūrų uosto statusą, valstybės yra ir uosto turtas, kurį Palangos miesto savivaldybė per savo įmonę „Šventosios jūrų uosto direkcija“ valdo patikėjimo teise. Gana seną istoriją turintis Šventosios uostas sovietmečiu buvo ištrintas iš Baltijos jūros uostų žemėlapių ir šiandieną atstatomas iš naujo. M. Skritulsko teigimu, šiemet turėtų būti užbaigtas uosto bangolaužių statybos techninių darbų projektas. Suplanuoti du bangolaužiai – 650 m ilgio šiaurinis ir 250 m pietinis (palyginimui – Palangos tilto ilgis yra 450 metrų) yra sudėtingi hidrotechniniai statiniai, kainuosiantys keliasdešimt milijonų eurų. „Jeigu viskas sklandžiai klostysis, bus parengtas techninis darbų projektas, dar šiemet paskelbsime bangolaužių statybos rangos darbų konkursą“, – sakė M. Skritulskas. Šventosios uosto plėtrai be valstybės, savivaldybės lėšų tikimąsi ir ES paramos, o statant krantines – partnerystės principu pritraukti ir privatų kapitalą. Šventosios uostas daugiafunkcinis, skirtas verslinei ir pramoginei žvejybai, pramoginiams laivams, neformaliam ugdymui – projektuojama būriavimo mokykla Vakarų Lietuvos regiono vaikams, jaunimui. Šventosios uostas Lietuvos valstybei svarbus strategiškai: pasienio, krašto, Būtingės naftos terminalo apsaugai, aptarnauti Baltijos jūroje suplanuotam, 40 km į jūrą nutolusiam vėjo jėgainių parkui. Šventosios uostas Lietuvai turėtų tapti antru universaliu išėjimu į jūrą. Pagal pirminius pasiūlymus uoste bus apie 450 vietų švartuoti laivams, burlaiviams, kurių maksimali grimzlė – iki 6,5 m ir maksimalus ilgis – iki 30 m. (Prieškariu Šventosios uoste buvo prisišvartavęs 60 m ilgio karinis laivas, Lietuvos įsigytas vokiškas minininkas M-59 „Prezidentas Smetona“). „Tenka pripažinti, kad Lietuvoje suvokimas jūrinės valstybės vis dar yra per menkas. Rudenį, rugsėjį, planuojame surengti konferenciją, priminti ir Šventosios uosto istorinę reikšmę. XVII amžiuje Šventosios uostas buvo sugriautas Klaipėdos ir Rygos pirklių užsakymu, užverstas akmenimis, kad neliktų konkurentų. Į konferenciją apie Šventosios jūrų uosto praeitį, perspektyvas kviesimės ir mokslininkus, plačiąją visuomenę“, – kalbėjo M. Skritulskas.
„P. n.“ informacija
Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje: ne viskas taip, kaip tikėtasi
Ekologinis ūkininkavimas – tai žemės ūkio metodas, kuriame maisto produktai gaminami naudojant natūralias medžiagas ir procesus. Tai reiškia, kad reikia atsisakyti sintetinių pesticidų ir trąšų, vietoje jų naudoti natūralų mėšlą, taikyti sėjomainos principus. Taip pat naudoti negenetiškai modifikuotas sėklas, o gyvulius ganyklose šerti ekologiškais pašarais. Kiekvienas ekologinis ūkis privalo turėti sertifikatą, patvirtinantį, kad jis atitinka ekologinio ūkininkavimo reikalavimus. Ekologinis ūkininkavimas mums svarbus, nes turime sveikesnį maistą: ekologiniai produktai turi daugiau maistinių medžiagų ir mažiau kenksmingų chemikalų. Taip pat ekologinis ūkininkavimas padeda išsaugoti dirvožemį, vandenį ir biologinę įvairovę. Ekologiniuose ūkiuose gyvūnai yra laikomi geresnėmis sąlygomis. Akivaizdu, kad ekologinis ūkininkavimas prisideda prie ilgalaikio žemės ūkio tvarumo. Lietuvoje ekologinis ūkininkavimas sparčiai plėtojamas. Vis daugiau ūkininkų renkasi šį metodą, o vartotojai vis labiau domisi ekologiškais produktais. Vyriausybė taip pat skatina ekologinį ūkininkavimą, teikdama paramą ūkininkams.
Ukrainoje žuvusio latvio motinai prie kapo tenka girdėti patyčias
„Kai iš rusakalbių girdžiu įžeidžiančius žodžius, nesistebiu, bet, kai žeminančius komentarus tenka išgirsti ir iš latvių, tampa labai apmaudu, nes sūnus buvo didžiulis tėvynės patriotas, o Ukrainos ginti išvyko norėdamas, kad karas nepersimestų pas mus”, – tvirtino Sandra Onckulė. Su šia moterimi, kurios 28 metų sūnus iš pirmos santuokos Vitalijus Smirnovas prieš kiek daugiau nei metus žuvo Ukrainoje, telefonu susisiekiau, norėdamas paklausti, kodėl Vitalijaus laidotuvės buvo slaptos ir, kodėl ji pati ilgai slėpė savo veidą nuo žiniasklaidos. Mat, prieš mėnesį Ukrainoje žuvusio antro latvių savanorio 41 metų rygiečio Edgaro Platonovo artimieji irgi atsisakė viešų laidotuvių ir nepanoro bendrauti su Rygos žiniasklaida. Kad toks nenoras gali būti susijęs su tuo, jog Latvijoje beveik pusė gyventojų yra rusakalbiai, o dalis jų neigiamai žiūri į paramą Ukrainai ir gali kokiu nors būdu kenkti kovotojų artimiesiems, prasitarė Charkivo regione kariaujantis latvis. Su juo prieš kelis mėnesius buvau rengęs interviu, tačiau kitą dieną latvis persigalvojo ir paprašė pokalbio neskelbti spaudoje, nes pabijojo dėl artimųjų saugumo. Karys priminė, kad Latvijoje rusakalbiai kai kuriose vietovėse dominuoja, o dalis jų tebetiki Maskvos propaganda ir neigiamai vertina paramą Kyjivui. „Liūdna, kad žuvo dar vienas tautietis. Aš E. Platonovo nepažinojau, bet prieš kokius du–tris mėnesius mus pasiekė žinia, kad yra atvykęs vaikinas iš Rygos. Mūsų, latvių, Užsieniečių legione nėra daug, vos keliolika, tad pradžiugau, kai buvo pranešta, jog po apmokymų stovyklos jis atvyks į mano dalinį. Tačiau jis pateko į kitą dalinį ir greitai žuvo. O prieš metus kritusį Vitalijų pažinojau neblogai, teko kartu kariauti, o kai sužeistas gulėjau ligoninėje, jis mane ne kartą lankė. Buvo tikras profesionalas, bebaimis, eidavo į pačias rizikingiausias užduotis”, – pasakojo pašnekovas, paprašęs dėl saugumo neviešinti jo vardo ir pavardės.
Ukrainiečių virtuvė be barščių ir virtinių – neįsivaizduojama
Šiemet, balandį, bus 3-eji metai, kaip ukrainietė Aleksandra Zaichykova (Zaičikova) gyvena ir dirba Lietuvoje. Iš gimtosios Ukrainos, Zaporižės srities, jai su dukra Eugenija ir 3 anūkais teko bėgti nuo Rusijos agresorių bombardavimų. „Sunku buvo – pirmieji autobusai atėjo iš Mariupolio, kad per taip vadinamąjį žaliąjį koridorių būtų galima išvežti žmones. Eilės – didžiulės, spūstys, o kur dar varginanti kelionė per Lenkiją, kur buvome sustoję nakvynei, po to – jau Lietuva: Alytus, Kaunas, kur teko gyventi geradario Vasilijaus šeimoje – jo tėvas kilęs iš Ukrainos, o jis pats, išsimokslinęs Lietuvoje, liko čia gyventi, ir, prasidėjus karui, nuo tautiečių nenusigręžė. Po to atsidūrėme Rusnėje ir po pusės metų klajonių atvykome į Kretingą“, – karo pabėgėlių patirtį atskleidė Aleksandra, kuri Ukrainoje buvo namų šeimininkė – rūpinosi vyru Aleksandru ir 7 savo vaikais. Viena dukterų su ja liko Lietuvoje, čia Aleksandrai gimė dar du anūkai. Vyresnioji duktė, pabuvusi kurį laiką Lietuvoje, dėl šeiminių aplinkybių išvyko atgal į Ukrainą. Į Lietuvą atvyko moters vyras, kadangi pagal amžių karinei tarnybai jau nebetinka, tačiau čia ieškosi darbo. Kariauti išėjo du Aleksandros sūnūs, deja, apie vyresnįjį 27-erių metų Dmitrijų motina ir tėvas nieko nežino – jis dingęs be žinios, o 24-erių Andrejus tebekariauja fronte. Pasakodama apie tai, moteris neslėpė ašarų – per daug skaudu ir galvoti, ir kalbėti apie tai. Atvykusi į Kretingą A. Zaichykova užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, kuri gana greitai moteriai pasiūlė darbą Kretingoje veikiančioje kavinėje „Nida“ – čia moteris dirba beveik dvejus metus ir, sukdamasi virtuvėje kartu su lietuvėmis, jau pažino ir lietuvių virtuvę. „Turime daug panašumų, tačiau nemažai ir skirtumų, – teigė ji, vardindama, be ko negalėtų apsieiti ukrainiečių virtuvė. – Barščiai, „vareniki“ – virtiniai su įvairiais įdarais, „draniki“, arba bulviniai blynai, tik mes į juos dedame česnako ir kepame be mėsos, taip pat balandėliai. Ukrainoje nemažai restoranų, kavinių atgaivino seną šaltos sriubos „cholodnik“ receptą – tai būtų jūsų šaltibarščių atitikmuo.“
Ar gyvensime švariau tirdami buitinių nuotekų kokybę?
Nauji metai, nauji darbai – be kitų įpareigojimų, šiemet tirsime buitinių valymo įrenginių išleidžiamų nuotekų kokybę. Individualiuose namuose gyvenantys gyventojai, turintys nuotekų valymo įrenginius, jau nuo pernai yra įpareigoti bent kartą per metus patikrinti, ar į aplinką išleidžiamos valytos nuotekos neteršia aplinkos ir atitinka aplinkos reikalavimus. Ne vienam kyla klausimų, nuo ko, kaip ir kur pradėti šiuos darbus. Rūpintis privalo savininkai Tokie tyrimai yra privalomi atlikti iš biologinio valymo ir septiko tipų individualių įrenginių išleidžiamoms nuotekoms. Įsirengusieji rezervuaro tipo individualius nuotekų tvarkymo įrenginius nuo šios pareigos atleidžiami. Pasak Aplinkos ministerijos, tokio tyrimo tikslas – nustatyti biocheminio deguonies suvartojimo (BDS7), skendinčių medžiagų koncentracijas. Nuo 2019 m. lapkričio 1 d. įrengtuose įrenginiuose išvalomose nuotekose taip pat bus tiriamos bendrojo azoto ir bendrojo fosforo koncentracijos. Iki 2019 m. spalio 31 d. įrengtuose įrenginiuose išvalomose nuotekose bendrojo azoto ir bendrojo fosforo tyrimai turės būti atliekami nuo 2030 m. sausio 1 d. Aplinkos apsaugos agentūra parengė tokią laboratorinę kontrolę galėsiančių atlikti laboratorijų sąrašą. Individualaus nuotekų tvarkymo įrenginio savininkas turės susisiekti su pasirinkta laboratorija iš Aplinkos apsaugos agentūros patvirtinto sąrašo adresu https://aaa.lrv.lt „Leidimų atlikti taršos šaltinių išmetamų ir (arba) išleidžiamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose (ore, vandenyje, dirvožemyje) laboratorinius tyrimus ir (ar) matavimus ir (ar) imti ėminius laboratoriniams tyrimams atlikti registras 1AT“ ir užsisakyti šią paslaugą. Daugiau reikalingos informacijos taip pat galima rasti puslapyje https://e-nuotekos.lt. Laboratorijos atstovas atvyks nurodytu adresu, paims nuotekų mėginį iš specialiai ėminių tyrimui skirto šulinio. Tyrimo rezultatai turės būti įkelti į Nuotekų tvarkymo informacinę sistemą (NTIS). Paslaugą užsakęs savininkas per Elektroninių valdžios vartų platformą galės prisijungti prie NTIS ir susipažinti su atlikto tyrimo rezultatais. Jei atlikto tyrimo rezultatai neatitiks normų, teks kreiptis į valymo įrenginį montavusius ar prižiūrinčius specialistus padėčiai ištaisyti.
Šia tvarka Vyriausybė taip pat siekia užkardyti atvejus, kai nelegalūs nuotekų vežėjai arba privatūs asmenys nuotekas išleidžia tam neskirtose vietose arba į šalia esantį vandens telkinį. Taip pat kontroliuoti, ar įrenginiuose nuotekos išvalomos pagal teisinį reglamentavimą ir įrenginio dokumentuose nurodytą išvalymo lygį. Anot šią tvarką nustačiusios Aplinkos ministerijos, taip bus galima teikti reikiamus duomenis apie individualias nuotekų tvarkymo sistemas Europos Komisijai.
|
|
