|
|
|
Vakarų LietuvaVydmantai – bendruomenė, auganti greta vėjo parkų
Vydmantai – tarp Palangos ir Kretingos įsikūrusi gyvenvietė, kur žmonės vieni kitus vadina vardais. Čia jie susiburia ne dėl pareigos, o dėl noro kurti tokią gyvenvietę, kurioje gera gyventi, kur gimsta tradicijos ir kur net mažos iniciatyvos užauga iki didelių sprendimų. Per daugelį metų augusi bendruomenė iš mažo kaimo sukūrė vietovę, kur svarbiausia – žmonių ryšys ir tarpusavio pasitikėjimas. Pastaraisiais metais prie šio augimo prisidėjo ir „Ignitis renewables“ – žaliosios energijos lyderė Baltijos šalyse, kuri vietinius gyventojus pažįsta ne tik kaip kaimynus, bet ir kaip partnerius. Gyvenvietė, kuri vienija žmones „Didžiuojuosi, kad esu vydmantiškis. Nebijau sakyti, kad gyvenu kaime, nes čia yra viskas – jūra ir darbas visai šalia, o žmonės tokie, kad net nepažįstamą sutikęs jauti šilumą. Šita vieta – miela širdžiai. Gyveni ramiai, bet tuo pačiu jauti judėjimą, augimą. Tai, ką mes po truputį čia kuriame, yra didelė vertė – gyvenvietė, kuri kasmet tampa vis gyvesnė ir gražesnė“, – teigė Vydmantų kaimo bendruomenės pirmininkas Simas Končius. „Čia susitiko žmonės iš skirtingų Lietuvos kampelių, tačiau netruko tapti viena šeima. Stebina galbūt tai, kad suvažiavę iš visos Lietuvos – atsivežę savo papročius, įpročius – gyventojai vis tiek kartu sugebėjo sukurti vienovę. Jie labai užsispyrę – jeigu jau nusprendžia siekti tikslo, jų niekas nesustabdys. Būtent tas užsispyrimas ir yra uždegantis“, – kalbėjo Vydmantų klebonas Karolis Petravičius.
Vilkų išpuolių mažėja, bet ūkininkų ir plėšrūnų santykiai išlieka įtempti
Aplinkos ministerija 2025–2026 m. medžioklės sezonui nustatė 307 vilkų sumedžiojimo limitą. Pernai ir užpernai medžiotojams buvo leista nušauti 341 vilką, o sumedžiota atitinkamai 326 ir 281 plėšrūnas. Limitas „susitraukė“, bet ūkininkai, patiriantys nuostolių dėl aštriadančių išpuolių prieš jų auginamus gyvulius, norėtų, kad pilkių populiacija būtų sumažinta dar labiau. Ir jų noras suprantamas – Aplinkos ministerijos duomenimis, iki 2025 m. spalio 1 d. atlyginant ūkiniams gyvūnams padarytą žalą augintojams išmokėta kompensacijų suma – 151 tūkst. eurų. Skaičiuojama, kad Lietuvoje gyvena ne mažiau kaip 82 vilkų šeimos Leidžiamo sumedžioti vilkų skaičiaus sumažinimas vertinamas įvairiai: ūkininkai kalba apie būtinybę saugoti ūkinius galvijus, medžiotojai – apie populiacijos reguliavimą, o gamtosaugininkai akcentuoja vilkų svarbą ekosistemai. Pagal Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos 2024–2025 m. sumedžiotų vilkų tyrimų rezultatus ir 2024–2025 m. žiemos apskaitų pagal pėdsakus sniege ir pranešimų apie vilkų buvimą registravimus visus metus, skaičiuojama, kad Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau kaip 82 vilkų šeimos. 2022–2023 m. jų buvo ne mažiau kaip 91 šeima. Vilkų išpuolių mažėja Vilkų ūkiniams gyvūnams daroma žala pastaraisiais metais išlieka gana didelė – gyvulių augintojams iki 2025 m. spalio 1 d. atlyginant ūkiniams gyvūnams padarytą žalą išmokėta 151 tūkst. eurų kompensacija. Kiek žalos šie keturkojai medžiokliai padarė Rietavo savivaldybės, Plungės, Mažeikių, Telšių, Skuodo, Kretingos, Klaipėdos rajonų savivaldybių gyvulių augintojams? Ministerijos teigimu, išpuolių prieš ūkinius galvijus mažėja, tad, palyginus 2025 m. ir 2024 m. duomenis, išaiškėjo, ar tendencija būdinga ir šiems rajonams.
Žemaitėška skomb ne tik „Do gaidē, do gaidokā“, bet ė daugiau dainu
Kretingėškis kompuozituorius pedaguogs chuorvedys Žilys Aloyzos tor visims geru žėniu: ons ėšleda 26-ojė savo kūrybas dainu kninga „Do gaidē, do gaidokā“, katrou sokūrė so Telšius begyvenontė Daubariene Irena, katra yr Telšių Kranta pruogėmnazėjės direktuorė ė autorėniu kningu autuorė, nes kor i suaugusysems, i vakams, i da paraša litorgėniu tekstu. Pėrmieje api vakams skėrta dainu kninga sožėnuojė telšėške, mat autuore Telšiu Karolinas Praniauskaitės viešuojė bėbliuotekuo sorėngė tuos kningas pristatyma: pasiruoda, skombiejė daug dainu, žemaitėšku pasakuojėmu, jouka, plojėmu. Dalyvava ė patys kningas autuore, tep jau ėduome pakalbiejėn, kap gėmė tas kūrėnys, gause bova ė anu gerbieju. Naujuoji kninga skėrta vakams, anu tievams ė muokytuojams. Autore prėstata žemaitėškas dainas, eilieraštius, skaičiuotes, kvėit dėdžiuoties, ka anėi yra žemaite, brongintė mūsa kalba, papruotius, gamta. O ka žuode būtom itaigesni, ka vėsi soprastu, api kun yr ta kninga, dainu prėdovanuojė luopšieliu-daržieliu „Beržielis“ ė „Mastis“ vaka, anu vaduovės Stepanavičienė Rasa ė Činskienė Nijuolė, Buožėnų dainininka. Pasėpasakuojė ė knygelės dailininkė Daubarytė Marija, maketoutuojė Bakšė Iluona – rek pasakytė, kad kninga yra tėkra laba graži, spalvinga, vėinuo posie – eilės, kėtuo – natas, katras kompozituorius Žilys A. pats yra ėšmuokės sorinktė. „Ka leduom kninga, aš sopratau, ka mes, žemaite, laba skėramės – atruoda, vėina tauta, o rokoujamies skėrtinga: vėinep Kretingou, kitep Mažeikius aba Skoudė. Dielto aš kninguo ė parašiau, ka kėikvėins tas dainas gal prėtaikytė sava patarmie, kap ons kalb. O pri natu paprašiau ka būtumei žuode palei kretingėškiu tarme“, – sakė Aloyzos, pats gėmės ė ožaugės strainiam Raguvėškiu kaime Kretinguos rajuone.
Vieniems 4 darbo dienų savaitė – utopija, kitiems – laukiamybė
Naujoji Lietuvos Vyriausybė nenumojo ranka į pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai aptariamą patrauklią keturių dienų darbo savaitę. Tokia mintis visiškai nebaido ir neseniai atliktos apklausos dalyvių, jai atitaria ir mokslininkai, tačiau atsižvelgti į geopolitinę padėtį ir gana ryškų nuolatinį minimalios algos augimą skatina ekonomistai ir verslininkai. Jų nuomone, pinigai ant medžių neužaugs, jei norėsime ir mažiau dirbti, ir tuo pačiu tą pačią, o net ir didesnę algą gauti. Mus apgina tik gamyba Europos Komisijos atstovybės tradiciniame regioninei žiniasklaidai skirtame seminare apie Europos Sąjungos (ES) ekonomikos ir konkurencingumo būklę kalbėjo Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius, Laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva, vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas V. Janulevičius išskyrė kelias kryptis, kurios, jo teigimu, yra esminės užtikrinant Lietuvos konkurencingumą. Pirmoji – valstybės saugumo ir atsparumo stiprinimas. Verslo atstovai ragina didinti gynybos pramonės pajėgumus, užtikrinti ekonominę ir energetinę nepriklausomybę. „NATO sprendimas skirti 5 proc. BVP gynybai yra istorinis, bet procentai patys savaime nieko neapgina. Mus apgina tik gamyba – greitis, inovacijos, pajėgumai čia, Lietuvoje“, – įsitikinęs V. Janulevičius. Šiame regioninės žiniasklaidos susitikime prelegentai pasisakė ir apie viešojoje erdvėje eskaluojamą 4 darbo dienų savaitę. Atsakydami į „Vakarų Lietuvos“ korespondento klausimą, ką diskusijos dalyviai mano apie tokią iniciatyvą, kokią įtaką tai turėtų Lietuvos konkurencingumui, jie atkreipė dėmesį, kad kasmetinis minimalios algos kėlimas ir keturių dienų darbo savaitės idėja skamba patraukliai. Tačiau pašnekovai įspėjo – tokie sprendimai šaliai gali itin brangiai kainuoti. Pernelyg spartūs pokyčiai rizikuoja didinti infliaciją, auginti nedarbą ir dar labiau išryškinti Lietuvos pramonės silpnumą.
Mokymasis visą gyvenimą: egzistuoja valstybės finansavimo galimybė
Šiuolaikiniame, sparčiai kintančiame pasaulyje nuolat atnaujinamos žinios, įgūdžiai ir kompetencijos tapo aktualiomis vertybėmis. To, ką įgijome mokykloje ar universitete, dažnai nebeužtenka, todėl vis didesnis dėmesys skiriamas mokymuisi visą gyvenimą. Pernai pristatyta pirmoji nacionalinė suaugusiųjų švietimo platforma „Kursuok“, suteikianti galimybę vienoje vietoje rasti aktualius kursus, o dirbantiems asmenims – pretenduoti į valstybės finansavimą. ,b>Tokia sistema – pirmoji Lietuvoje Suaugusieji visame pasaulyje aktyviai skatinami nuolat tobulinti įgūdžius, gilinti žinias ir prisitaikyti prie nuolat kintančių darbo rinkos reikalavimų. Nors Europos Sąjunga šiam tikslui skiria daug dėmesio ir išteklių, Lietuva vis dar atsilieka nuo Europos vidurkio. Nedirbantys asmenys gali pasinaudoti Užimtumo tarnybos siūlomais mokymais, pensinio amžiaus žmonėms prieinamos Trečiojo amžiaus universitetų veiklos, o dirbantiems asmenims tokių galimybių nebuvo. Dėl šios priežasties pradėtas įgyvendinti projektas „Mokykis visą gyvenimą!“ (MVG), kurio dalis – nacionalinė suaugusiųjų švietimo platforma „Kursuok“. Ji leidžia lengvai rasti ir pasirinkti aktualius mokymus, kuriuos galima apmokėti savo lėšomis arba pretenduoti į valstybės finansavimą pagal nustatytus prioritetus. Europos socialinio fondo agentūros ir partnerių įgyvendinamo projekto „Mokykis visą gyvenimą!“, kurio dalis yra ir švietimo platforma „Kursuok“, veiklos ekspertas Andrius Bečys pasakojo: „Kursuok“ – pirmoji tokia sistema Lietuvoje, todėl vienas pagrindinių išmėginimų buvo sukurti patogią platformą, kurioje būtų integruoti įvairūs valstybiniai registrai, skirti automatizuotai tikrinti naudotojų duomenis apie išsilavinimą, užimtumą. Ne mažiau svarbus klausimas – mokymų kokybė. Ne visi mokymų teikėjai gebėjo rengti programas pagal platformos reikalavimus, todėl organizavome specialius mokymus. Augant kursų pasiūlai, teko sugriežtinti kokybės stebėsenos tvarką – kai kurias programas sustabdyti ar pašalinti iš sistemos. Tokių programų buvo šešios.“
Tradicinės šermenys yra paguodžiančios, viltį ir suraminimą nešančios
Artėjant Vėlinėms dažniau susimąstome apie žemiškojo gyvenimo trapumą, mirties neišvengiamumą. Šiuolaikiniame, nuolat skubančiame pasaulyje modernumo tendencijos vis akivaizdžiau keičia ir laidotuvių apeigas, kurios tampa vis patogesnės, bet mažiau dvasingos. „Tradicinės šermenys, laidotuvės yra labai gražios, paguodžiančios, viltį ir suraminimą nešančios. Kada suprasime tai, tada ir būsime atsparūs visiems neprasmingiems pakaitalams. Didžiausias priešas esame mes patys, kurie nebranginame ir nepalaikome savo tradicijų“, – pokalbyje su „Vakarų Lietuvos“ korespondente samprotauja socialinių mokslų daktaras, muzikologas, liaudiškojo pamaldumo tyrėjas ir ekspertas, kunigas Saulius Stumbra. Prisikėlimo viltis – viltinga užuojauta – Šeimai, draugams artimo žmogaus mirtis yra dramatiškas išgyvenimas. Dažnai tenka girdėti, kad žmonės sako, jog atėję į laidotuves nežino, net ką sakyti liūdinčiajam. Ar yra paveikių paguodos žodžių krikščionims? – Jūsų klausimas kviečia pažvelgti į realybę, o realybė tokia, kad mes bijome mirties. Jei pažvelgtume į pirmuosius krikščionybės amžius, mes rastume liudijimų, kaip viltingai tikintieji laukė mirties. Katakombose (kapinėse) turbūt yra buvęs ne vienas skaitytojas – ta vieta buvo vadinama lotyniškai „dormitorium“ (liet. miegamasis) – tai reiškia laikinumas – užmigo iki prisikėlimo. Iš tos prisikėlimo vilties ir kyla viltinga užuojauta. Kai prarandama ši viltis ir perspektyva, tada ir nebežinom, ką ir kaip pasakyti. – Mirties tikrovė šiandienos visuomenėje vis labiau ignoruojama: stengiamasi mąstyti ir gyventi taip, tarsi mūsų egzistencija šiame pasaulyje nesibaigtų. Tad ką gi išreiškia šiame moderniame pasaulyje krikščioniškos laidotuvės, kokie yra pagrindiniai laidotuvių apeigų momentai – juk, būkime atviri, dažnas, ypač jauni žmonės jau nei susimąsto, nei žino? – Kaip taikliai jūs paklausėte. Jei kas nors sakytų, kad nėra informacijos – meluotų, jos yra maldaknygėse, interneto platybėse – klausimas, kiek mes ieškome jos. Ir patys esame liudytojai, kaip šis procesas numetamas ant svetimų, laidotuvių namų darbuotojų ar net planuotojų. O pagrindinės mūsų laidotuvių dalys yra šios: pirmiausia marinimas – ir svarbu pastebėti, kad dažniausiai to proceso daugiau bijo artimieji negu pats ligonis, – neprarasti rūpesčio tiek kūno sveikata, tiek dvasiniais patarnavimais sergančiajam. Svarbu yra ir ligonių sakramento priėmimas. Kita prasminga dalis – tai budynės – tradiciškai yra budima du vakarus. Tai laikas, kada reikia išsiverkti, atsisveikinti, atsiskirti, todėl tikinčiųjų bendruomenėje tie vakarai yra pilni maldų ir giedojimų. Laidojimas tradiciškai būdavo tik trečiąją dieną – prisimenant Jėzaus Kristaus prisikėlimą – giedama ir meldžiamasi iki išlydėjimo, procesija į bažnyčią šv. Mišioms ir palaidojimas kapinėse. Baigiamoji laidotuvių dalis – tai gedulingi pietūs, mūsų tradicijoje tai yra paskutinės mirusiojo vaišės, todėl nedalyvauti būdavo didžiulė negarbė.
Bendrystę kretingiškiai kuria skaptuodami moliūgus
Kretingiškiai Justė ir Lukas Jasinskai, nors jauni, bet savo idėjomis gerai žinomi Kretingoje. Šįkart šeima savo „Dvaro saldaininėje“ kvietė skaptuoti įvairaus dizaino moliūgus, kuriais šią savaitę puošia savo kiemelį. „Taip atskleidžiame rudens grožį ir sutelkiame žmones pabūti kartu, laisvą dieną praleisti lėtai, kūrybiškai“, – kalbėjo idėjos autoriai, pasidaliję moliūgų skaptavimo ypatumais. Telkia prasmingai veiklai „Moliūgų skaptavimas 2025“ – iniciatyva, įvairaus amžiaus kretingiškius ir miesto svečius burianti bendrai veiklai. „Kiekvienas turėjo atsinešti moliūgą, jį išskaptavus – „parduoti“ mums už saldainius, – paaiškino L. Jasinskas. – Būna, kad kiti nenori palikti savo kūrinio ir nešasi namo. Mums tinka visaip – svarbu, kad žmonės ateitų smagiai ir turiningai praleisti laiką.“ Idėja organizuoti renginį kilo prieš šešerius metus. „Sakydavo, kad Kretingoje nėra ką veikti, tai pagalvojome, ką čia padarius, kad tos veiklos atsirastų. Taip kilo mintis skaptuoti moliūgus“, – prisiminė Justė. Jaunai šeimai šis užsiėmimas patinka, todėl ir kitus nori įtraukti į rudens niūrius vakarus turtinančią veiklą. „Papuošiu moliūgus ir, nieko nesakiusi, nuvežu savo draugams. Jie apsidžiaugia. Visada malonu kitiems praskaidrinti nuotaiką“, – dalijosi J. Jasinskienė. Skaptuoti moliūgus pamėgsta vis daugiau žmonių. Į dirbtuvėles susirenka ir dalyvavusieji ankstesniais metais, ir nauji veidai. „Veiklą kaskart organizuojame šeštadienį – tądien Kretingos muziejuje daugiausiai lankytojų. Yra buvę, kai svečiai iš kitų miestų, pamatę, kad skaptuojame moliūgus, nuvažiuoja jų nusipirkti ir sugrįžta skaptuoti“, – pasakojo L. Jasinskas. Anot jo, šiemet „Dvaro saldaininės“ kiemą puošia apie 40 šviečiančių moliūgų.
Pagalbos durys – atviros: Vakarų Lietuvos nakvynės namų apžvalga
Lietuvoje yra žmonių, kuriems stogas virš galvos, šiltas ir saugus prieglobstis nakčiai – ne savaime suprantamas dalykas. Vienišiems, darbo neturintiems, ligų ir kitokių nelaimių prispaustiems, orderį dėl smurto artimoje aplinkoje ir įpareigojimą nesiartinti prie artimųjų gavusiems asmenims saugia užuovėja kartais tampa nakvynės namai. „Vakarų Lietuva“ pasidomėjo, kokią vietą rajonų socialinės globos sistemoje užima nakvynės namai, kas yra tokių įstaigų steigėjai, kokias paslaugas jos teikia ir kaip gyvuoja. Daugiausia veikia kaip padaliniai Vakarų Lietuvos regiono savivaldybėse įstaigų, kurios tvarkosi su benamystės keliamais išbandymais, pavaldumas ir struktūra skirtinga. Pavyzdžiui, Mažeikių rajono nakvynės namai veikia kaip atskira savarankiška įstaiga. Vis dėlto daugiau nakvynės namų regione veikia kaip socialines paslaugas teikiančių įstaigų struktūriniai padaliniai: nakvynės namai Gargžduose yra Gargždų socialinių paslaugų centro padalinys, Kretingoje – Kretingos socialinių paslaugų centro, Telšių nakvynės namai – Telšių socialinių paslaugų centro struktūrinis padalinys. Plungės rajone nakvynės namų funkciją atlieka Plungės krizių centras, Skuode asmenų laikinojo apgyvendinimo paslaugą teikia Skuodo socialinių paslaugų šeimai centras. Visų šių įstaigų steigėjos – savivaldybės. Mažoje savivaldybėje nėra poreikio Rietavo savivaldybėje dėl jos mažumo nėra poreikio turėti atskirus nakvynės namus. Pasak Rietavo savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Jolitos Alseikienės, kiekvienas atvejis, kai žmogui prireikia surasti pastogę, vertinamas individualiai. Bėdos ištiktą asmenį yra tekę apnakvindinti Rietavo pirminės sveikatos priežiūros centro Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, mat jis turėjo sveikatos problemų ir tokia išeitis atrodė tinkamiausia. Pagalbos yra tekę kreiptis į Plungės krizių centrą. O jei asmuo neblaivus ir elgiasi agresyviai, kelia grėsmę aplinkiniams, kviečiami policijos pareigūnai. Tokį žmogų jie veža į laikinojo sulaikymo kamerą Klaipėdoje. „Jei žmogus neagresyvus, tik neblaivus, žinoma, nėra reikalo jo sulaikyti, gal užtenka tik palydėti iki vietos, kur jis tuo metu yra apsistojęs. Šiuo metu, mums besikalbant, turiu minty vieną žmogų, kuriam būtų reikalinga nuolatinė pastogė, bet jis sako, kad glaudžiasi pas draugus ir kad pagalba nereikalinga“, – sakė J. Alseikienė. Jos teigimu, jei pasitaiko atvejų, kai reikalinga kompleksinė pagalba, talkina Rietavo socialinių paslaugų centras. Žodžiu, kiekvienas atvejis vertinamas atskirai – sprendžiama, kokia galėtų būti išeitis iš situacijos. „Esame maža savivaldybė, kur visi vieni kitus daugmaž žino ir mato, gal dėl to ir rasti išeitį bei pagalbą pasiūlyti yra lengviau, net ir neturint nakvynės namų“, – apibendrino rietaviškė.
„Dingęs štetlas“: skaudi praeitis jautriai ir įtaigiai kalba šiandienos žmogui
Vos prieš mėnesį Šeduvoje duris atvėręs didžiausias Baltijos šalyse žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ jau vadinamas vienu įspūdingiausiu ir geriausiu pasaulyje. Muziejaus kūrėjams šiuolaikiškiausiomis technologijomis pavyko atspindėti visą tarpukario žydų miestelį, jo žmones, likimus. Trijų tūkstančių kvadratinių metrų ploto muziejus „Dingęs štetlas“ – tai vieta, kur praeitis kalba šiandienos žmogui – jautriai, moderniai ir paveikiai. Čia kaip niekur kitur įsisąmonini Grigorijaus Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ mintį: „Juk atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji.“ Įkvėpė G. Kanovičiaus romanas „Visuomenei atvertos muziejaus durys ir pirmieji lankytojai įprasmina visą muziejaus kūrimo procesą, kuriame dalyvavo šimtai žmonių – ekspertų, kūrėjų, istorikų – iš Lietuvos, JAV, Olandijos, Lenkijos, Suomijos, Šveicarijos. Kiekvienas muziejaus lankytojas su savimi išsineštų bent vieną vardą, bent vieną čia gyvenusio žmogaus istoriją. Išsineštų ir atsimintų. Kad tie vardai daugiau niekada nebūtų pamiršti“, – sakė rugsėjo pabaigoje atverto muziejaus „Dingęs štetlas“ direktorius Jonas Dovydaitis. Akcentuojama, kad metus muziejus priima lankytojus nemokamai, tačiau grupėms reikėtų registruotis iš anksto. Yra didelis lankytojų antplūdis. Lankytojams, norintiems muziejų tyrinėti savarankiškai, siūlomi nemokami audiogidai. Prie šio Lietuvoje dar neregėto masto projekto beveik dešimtmetį triūsė trisdešimt šešios įmonės iš aštuonių pasaulio valstybių. Komandoje buvo net aštuoniolikos tautybių specialistai. Projektą per Šveicarijoje įkurtą fondą „FSU Education Association“ finansavo iš Šeduvos kilusios žydų šeimos palikuonis. Jis pageidauja likti neįvardintas. Viešojoje erdvėje buvo samprotaujama, kad išskirtinis ir itin kokybiškai įgyvendintas projektas galėjo atsieiti net iki 200 mln. eurų. Novatoriški muziejaus ekspozicijos sprendimai buvo derinami su įžymaus suomių architekto Rainerio Mahlamaki sukurta muziejaus vizija – pastatas primena miestelį, kurio stogų kontūrai iš toli matomi lietuviškame lygumų kraštovaizdyje. Muziejaus pastatas vientisas, tačiau po jo stogu telpa skirtingo tūrio ir aukščio ekspozicijos galerijos, kiekviena įsikūrusi po specialiai jai projektuoto namelio stogu. Muziejaus ekspozicijos dizainą kūrė JAV dizaino bendrovė „Ralph Appelbaum Associates“ (RAA), kūrusi ir JAV Holokausto memorialinį muziejų. Pasakojama, kad, kurdami „Dingusio štetlo“ ekspoziciją, dizaineriai įkvėpimą rado skaitydami rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“, pasakojantį apie dar vieną dingusį štetlą – Jonavą. Idėją atkurti dingusį Šeduvos štetlą ne vienerius metus brandino ir su mecenatais ėmėsi įgyvendinti rašytojo sūnus, Šeduvos žydų memorialinio fondo įkūrėjas, poetas, vertėjas, eseistas Sergejus Kanovičius.
Dainius Budrys: „Modernūs, automatizuoti katilai – regionų šilumos ateitis“
Lietuvoje šilumos kainos vis dar stipriai skiriasi tarp savivaldybių. Mažesniuose miesteliuose daugelio katilinių įrengimai yra pasenę, jiems prižiūrėti reikia daugiau darbuotojų, o kvalifikuotų specialistų vis sunkiau rasti. Naujai patvirtinta valstybės finansavimo priemonė, įtvirtinta Vyriausybės Energetikos plėtros programoje, žada padėti regionams modernizuoti šilumos ūkius ir mažinti kainų skirtumus. Apie tai kalbėjomės su Lietuvos šilumos tarybos nariu, uždarosios akcinės bendrovės „Plungės šilumos tinklai“ direktoriumi Dainiumi Budriu. – Kodėl šilumos kainos vis dar taip skiriasi tarp savivaldybių? – Kainų skirtumai susiformavo dėl skirtingo technologinio šilumos ūkių išvystymo. Didžiuosiuose miestuose veikia modernios, automatizuotos biokuro katilinės, o mažesniuose miesteliuose vis dar naudojami seni, nusidėvėję katilai, reikalaujantys nuolatinės priežiūros. Šiandien ypač sunku rasti kvalifikuotų darbuotojų rajonų miesteliuose, tokiuose, kaip antai Plungės rajone Žemaičių Kalvarijoje, Alsėdžiuose. Daugelis katilinių rajonų gyvenvietėse vis dar veikia senais įrenginiais, kurių priežiūrai reikia daug rankų, kai modernūs katilai yra visiškai automatizuoti, be personalinio tipo – juos galima valdyti nuotoliu. Tai ne tik mažina darbo sąnaudas, bet ir užtikrina patikimą ir ekonomišką šilumos tiekimą. – Kas yra naujoji finansavimo priemonė ir koks jos tikslas? – Tai valstybės finansavimo priemonė mažų šilumos tiekimo sistemų modernizavimui, patvirtinta Vyriausybės Energetikos plėtros programoje. Jos tikslas padėti savivaldybėms, kurios turi pasenusius įrenginius, juos pakeisti moderniais, efektyviais ir automatizuotais sprendimais. Priemonei skirta 14,2 mln. eurų, o finansavimo intensyvumas siekia iki 45 proc. projekto vertės. Tai leis mažoms sistemoms atsinaujinti be per didelės finansinės naštos ir realiai sumažinti šilumos gamybos savikainą.
|
|
