Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Nuo dvarų tyrinėjimo – iki iliustruotų dvaro pasakų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-02-07

Nuo jaunystės tyrinėjęs senąsias dvarvietes, išlikusius dvarus, ilgainiui Artūras Patamsis juos perkėlė į grafikos darbus, o neseniai – ir į komiksų knygas.

Kretingos muziejuje dirbantį 61-erių Artūras Patamsį, diplomuotą kelių inžinierių ir dizainerį, pakerėjo dvarai, jų istorijų tyrinėjimas tiek realybėje, tiek kūryboje. Jis yra apvažiavęs ir ištyrinėjęs per 450 Lietuvos dvarų ir palivarkų, o pastaraisiais metais paniro į Kretingos miesto ir dvaro istorijas, kurias perteikė trimis paties sukurtomis ir grafiškai iliustruotomis komiksų knygomis: 2-jų dalių „Pamirštos dvaro pasakaitės“, „Istorijos prie laužo“, netrukus pasirodys ir ketvirtoji – „Iš pirmų lūpų“.

Šį vasarį Kretingos muziejus šeimoms su vaikais rengia edukacinius „Pamirštų dvaro pasakaičių“ skaitymo rytmečius, kuriuose dalyvaus ir pats jų autorius.

Savaip rekonstravo grafų istoriją

A. Patamsis pasakojo pirmąją komiksų knygą sukūręs vienu įkvėpimu ir skyręs ją anūkei Patricijai, kaip jos pažinties su Kretingos dvaro istorija pradžiamokslį.

„Po to tarsi kažkokia jėga vedė tolyn: muziejuje dirbant naktimis, kūrybiškai nuteikia tyla, o ir visa dvaro aplinka, atrodytų, alsuoja paslaptimis. Pasitelkiu vaizduotę ir bandau atkurti, kaip grafai čia gyveno, kokia buvo jų kasdienybė – kaip jie auklėjo vaikus, kuo užsiėmė, ką mėgo. Taip gimė dar 2 knygos, ir tai yra savaip mano paties interpretuota literatūrinė-meninė grafų Tiškevičių gyvenimo rekonstrukcija“, – kalbėjo A. Patamsis.

Muziejuje, jis sakė, susitinkąs su žmonėmis, kurie smalsauja, kur veda tolimosios rūsio durys, ar yra požemiai, kas juose saugoma. Domisi, kokios grafų Tiškevičių gyvenimo istorijos yra tikros, o kurios – išgalvotos. „Yra išleista mokslinių knygų apie Kretingos istoriją, tačiau žmonės mėgsta paprastus pasakojimus, kartais – net šiurpius, kur tikrovė persipina su legendomis. Tad sugalvojau populiariu stiliumi – komiksais, kai nedaug informacijos, bet daug įtaigių piešinių, – papasakoti, kaip kažkada čia gyventa“, – kalbėjo A. Patamsis, savitai perteikęs kelių šimtmečių Kretingos miesto istoriją nuo Magdeburgo teisių suteikimo iki Tiškevičių valdymo pabaigos.

Jo žodžiais, ir įžymus istorikas Alfredas Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Žemaitijos istorija prasideda nuo Kretingos – tai buvo pirmasis miestas Žemaitijoje, gavęs Magdeburgo, arba savivaldos, teises.


Buvęs kariškis pulkininkas Anatolijus skeveldrų buvo sužeistas į koją.

Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko regione, kur kasdien žūva šimtai karių. Tačiau vietos ir tarptautinę visuomenę labiausiai sukrečia pranešimai apie civilių mirtis, ypač – tose vietovėse, kurios yra tolokai nuo fronto, ir žmonės ten žūva dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto.

Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, tačiau įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje, už kelių kilometrų nuo miesto, ir pradėjo kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia visur – į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkst. gyventojų, iškilo grėsmė pavirsti negyvenama dykyne.

„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti, ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, o aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjus gatvę prie šalia esančio namo pasigirdo sprogimai. Aš – buvęs kariškis, supratau, kad tai rimta, užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, kad ši nepanikuotų, o pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir nuvirtau“, – pasakojo 73 metų Anatolijus.

Su šiuo buvusiu sovietinės armijos pulkininku, gavusiu ordinus ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų, susipažinau traukinyje, kai iš Chersono į Kijevą važiavome vienoje kupė. Vokietijoje ir Afganistane tarnavusio, kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyro sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi ir jis vyko pagalbos ieškoti pas Rusijos medikus į Maskvą.

„Kojos būklė blogėja, nežinau, tai buvo neišvengiama ar operacija buvo prastai atlikta, nes iš Chersono yra išsilakstę dalis medikų, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje ir turi draugų chirurgų, sakė, kad mano Ukrainos pilietybė nebus kliūtis“, – aiškino Anatolijus.

Pensininkas nepanoro komentuoti karo vyksmo, tačiau prasitarė, kad nepateisina civilių apšaudymo. Anatolijus tvirtino, kad pasveikęs į Chersoną būtinai grįš, nes tame mieste gimė ir neįsivaizduoja senatvės kitoje vietoje. Išėjus į pensiją Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSSR miestą, kur jam būtų skirtas erdvus butas. Vyras pasirinko Ukrainos arbūzų ir pomidorų sostine vadinamą Chersoną, kuriame žiemą sniegas iškrinta tik porai dienų, o netoli esanti Juodoji jūra suteikia puikias poilsio galimybes.


Kretingos dienos veiklos centre vystoma tarptautinė savanorystė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-01-24

Kretingos dienos veiklos centre talkinusios savanorės (iš kairės) Katerina Chkhvimiani iš Tbilisio, ir Karyna Kudelia iš Zaporižios bei centor vadovė Birutė Viskontienė

Su neįgaliais žmonėmis dirbantis Kretingos dienos veiklos centras, dalyvaudamas tarptautinio Europos solidarumo korpuso programoje, trečius metus priėmė savanorius ne iš ES šalių, kad šie iš arčiau pažintų mūsų šalį ir jos socialinę sistemą, įgytų darbo ir saviugdos patirties. Pastarąjį kartą vienerių metų savanorystei buvo pakviestos 19-metė Karyna Kudelia iš Ukrainos ir 24-erių Katerina Chkhvimiani iš Sakartvelo, kurioms kadencija baigiasi šį sausį.

Lietuva abiem tapo brangi

Abiejų merginų patirtys – skirtingos. Kartvelė Katerina, pagal profesiją anglų kalbos pedagogė, Lietuvoje jau trečią kartą – ligi tol ji dukart mokėsi lietuvių kalbos Vytauto Didžiojo universitete rengiamuose kursuose. Todėl šįkart ji pasirinko ilgalaikį projektą, leidžiantį gilintis į kalbą, pažinti jai mielą šalį ir žmones, augti pačiai.

Ukrainietė Karyna – Zaporižios universiteto socialinio darbo filosofijos studentė trečiakursė su Lietuva susipažino pirmąkart. Tačiau, skirtingai nuo Katerinos, ji jau turėjo socialinio darbo patirties savo gimtinėje Zaporižioje: jos mama Nadežda, dirbanti Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, jau anksčiau įtraukė merginą į savanorystę – jai teko talkinti vaikų internate, senelių namuose, žmonių su negalia centre. Jai norėjosi žinių, kad po studijų galėtų padėti neįgaliems žmonėms savo šalyje.

Abi merginos buvo apgyvendintos viename būste, joms skirta lėšų pragyventi. Viena gerai moka anglų, o kita – rusų kalbą. O tai, pasak Kretingos dienos veiklos centro vadovės Birutės Viskontienės, yra labai svarbu kolektyvinei bendrystei ir su centro darbuotojais, ir su neįgaliais žmonėmis, mokantiems skirtingas kalbas, taip pat ir savanorių tarpusavio tobulėjimui. Per šiuos metus Katerina ir Karyna neblogai išmoko ir lietuvių kalbos, kuri, kaip tikino abi, joms pravers ir ateityje. Kartvelė dar ketina grįžti, nes, jos žodžiais, įsimylėjo Lietuvą – mūsų šalis ją traukia novatoriškumu, o ukrainietė liks čia ilgėliau – gyvens Klaipėdoje, kur jau turi socialinio darbuotojo padėjėjos darbą.


Kariūnė važiuoja iš fronto aplankyti keturis mėnesius nematytų vaikų.

Traukinyje iš Kramatorsko į Kijevą mano kaimyne tapo kariūnė. Pasisakius, kad esu žurnalistas, moteris iš pradžių labai griežtai pareiškė negalinti kalbėtis ir teikti jokios informacijos. Be to, ji esą yra labai pavargusi po kovinės operacijos ir nori visas penkias kelionės valandas vien miegoti.

Tačiau po kelių valandų kariūnė prabudo ir priėmė mano pasiūlymą atnešti kavos iš kitame vagone esančio maisto baro. Pasistiprinusi užkandžiais moteris pagaliau sutiko pasikalbėti, tik įspėjo, kad neatskleis savo tikros pavardės ir nutylės kai kuriuos atsakymus.

– Kiek jums metų?

– 43.

– Ar turite šeimą, vaikų?

– Turiu ir vyrą, ir tris vaikus: 21 bei 9 metų sūnus ir 20 metų dukrą.

– Ar vaikus dabar prižiūri vyras?

– Ne, vyras jau daug mėnesių yra Maskvos nelaisvėje. Į ją pateko Mariupolyje gindamas „Azovstal“ gamyklą. Žinau, kad nelaisvėje yra laikomas labai prastose sąlygose, bet tikiu, kad bus iškeistas ir grįš pas vaikus.

– O jūs liksite toliau kovoti fronte?

– Manau, taip. Aš esu savanorė „Azov“ būrio karė, savanoris buvo ir mano vyras, tačiau jis tame būryje su priešu kovėsi nuo 2014 metų, o aš tik prieš keturis mėnesius užsirašiau į frontą. Kai vyrą paleis iš nelaisvės, jis privalės ilgai gydytis, ten jie patiria žiaurius kankinimus ir yra laikomi pusbadžiu.

– Ar nebijote, kad jums fronte gali nutikti kažkas labai rimto, ir vaikai liks be motinos, pagrandukui juk tik devyneri metai, jis turbūt labai ilgisi tėvų?

– Aš irgi ilgiuosi savo vaikų, labai labai, tačiau kitaip pasielgti negalėjau; girdint, ką priešas išdarinėja mūsų žemėje ir ką daro su belaisviais, mano kraujas užvirė, supratau, kad turiu eiti keršyti už vyrą ir už visas tas baisybes. Dėl vaikų nebijau – jie patikimose, mano tėvų, savo senelių, rankose.


Kretingos rajone, Žibininkuose, įsikūręs „Atostogų parkas“ veiklą pradėjo 2015-aisiais.

Nuo 2015-ųjų Palangos pašonėje, Žibininkuose, veikiantis didžiausias poilsio ir sveikatingumo kompleksas Vakarų Lietuvos regione „Atostogų parkas“, kaip ir daugelis verslų, neišvengė koronaviruso pandemijos, karo Ukrainoje, infliacijos sukeltų iššūkių, dėl kurių teko pristabdyti komplekso plėtrą. Tačiau brangstant elektrai, šilumai, augant kitiems kaštams įmonė mažina teikiamų paslaugų kainas.

„Atostogų parko“ steigėjas ir vadovas Ričardas Jovaiša paaiškino, kodėl iki 50 proc. mažina paslaugų kainas, kai šios visur kyla. „Karas, lietus, šlapdriba, daug mirčių, ir šalyje garsių žmonių, kurie buvo susieti ir su mūsų įmone, išaugusios maisto, šilumos, elektros, paslaugų kainos, bankų palūkanos – visa tai žmones slegia, žmonės turi nuo viso to nors trumpam pailsėti. „Atostogų parkui“ išaugti padėjo klientai, todėl dabar metas įmonei įrodyti savo ištikimybę jiems. Nusprendėme, kad šiuo sunkmečiu orientuojamės ne į pelną, o į visuomenės mokumą, jos lūkesčius“, – kalbėjo vadovas. Dar daugiau nuolaidų lankytojai gauti gali įsigiję lojalumo korteles, naudodamiesi kitomis lengvatomis.

Atostogauti užsienyje pigiau nei Lietuvoje, tvirtina ne vienas poilsį išbandęs Lietuvoje ir už jos ribų. Ar sumažėjus „Atostogų parko“ paslaugų kainoms daugės tų, kurie atostogų užsienio kryptį keis į Žibininkų?

„Mūsų parke poilsio sezonas yra šaltuoju metų laiku. Stengiamės, kad būtų šiltos patalpos, vanduo baseinuose. Manau, kad ne vien kaina svarbu pasirenkant atostogauti savoje šalyje. Kaip sakoma, geriau žvirblis rankoje, negu briedis miške: neišvargina skrydžiai, čia sava aplinka, kalba ir kita. Sumanęs pailsėti gali tą pačią akimirką ir vykti pas mus į Žibininkus, teikiame SPA, gydymo, maitinimo, nakvynės paslaugas. Man, kaip vadovui, širdį glosto iš „Atostogų parko“ išeinantys pailsėję, nusiraminę, su šypsenomis veiduose žmonės“, – teigė R. Jovaiša.


Vakarų (Jūros) šaulių 3-osios rinktinės 305 kuopos vadas Mindaugas Čičiūnas atskleidė, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, padaugėjo norinčiųjų dalyvauti Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.

Praėjusiais metais prasidėjus kariniam konfliktui Ukrainoje atgimimą išgyvena Lietuvos šaulių sąjunga: norinčiųjų dalyvauti jų veikloje kone padvigubėjo. Ne išimtis – ir Vakarų (Jūros) šaulių 3-osios rinktinės 305 kuopa Kretingoje.

Nori būti informuoti

Pirmoji Šaulių sąjungos augimo banga prasidėjo 2014 metais, per pirmąją invaziją į Ukrainą, kai Rusija įsiveržė į Donbasą, Luhanską, aneksavo Krymą. „Tada, praėjus metams, ir aš tapau šauliu, nes pasikeitė mano suvokimas, ką reiškia būti savo šalies patriotu, kad turiu būti atsakingas. Tapti šauliu – atsakomybės prisiėmimas už savo šalies ateitį“, – patirtimi dalijosi Kretingos kuopos vadas Mindaugas Čičiūnas.

Kur kas aktyvesnė visuomenė reakcija pasireiškė 2022 m. vasario 24 d. kilus kariniam konfliktui Ukrainos žemėje. Tuomet Šaulių sąjunga kone padvigubėjo. „Viskas vyko labai arti. Žmones apėmė didelė baimė, nežinomybė, kaip viskas bus, ką reiktų daryti, – prisiminė M. Čičiūnas. – Kilus karui pagalvojau, kad tokioje situacijoje būti civiliu tikrai baisu, nes civilis – pats pažeidžiamiausias – nieko nežinai, nedaug ką supranti.“

Dalyvaujantieji Šaulių sąjungos veikloje gauna informacijos, kaip reikia elgtis kilus kariniam konfliktui, kaip viskas vyksta, taip pat jiems rengiami įvairūs mokymai. „Tapęs šauliu pradėjau valdyti vienokią ar kitokią ginkluotę – praktikavau sportinį šaudymą, domėjausi koviniu šaudymu. Kai susipažįsti ir išmoksti valdyti ginklą, dingsta „ginklo mistika“. Supranti, kaip turėtum elgtis, jeigu kažkas netoliese įvyktų“, – tikino kuopos vadas.

Būti šauliu – vienas būdų, kaip gyventojai gali prisidėti prie visuomenės saugumo ir gerovės. „Kai vieni buvo nežinioje, kiti buvo drąsūs ir norėjo kažkuo prisidėti, būti naudingi.“


Svetlana Sliusarenko maitino kaimynų paliktus keturkojus ir skaičiavo į kaimą atskrendančias bombas.

metų Svetlana Sliusarneko buvo viena iš vos keliolikos žmonių, kurie nepabėgo iš Rusijos okupantų užimto kaimo. Jame iki karo gyveno 6 tūkst. žmonių. Tuo pačiu ji buvo vienintelė, kuri į bloknotą kasdien užsirašydavo į gyvenvietę atlėkusių bombų kiekį ir vienintelė, kuri nuo bado gelbėjo išsibėgusių kaimynų gyvūnus.

Nors Cirkuny okupacija, prasidėjusi jau pirmą karo dieną, tęsėsi tik pustrečio mėnesio, tačiau net 80 proc. pastatų kaime liko sugriauti arba apgriauti, kadangi per Cirkuny, nutolusius 5 km nuo Charkovo pakraščio ir 30 km nuo Rusijos sienos, ėjo fronto linija, ir bombos į kaimą skriejo iš abiejų pusių.

Labiausiai kaimas nukentėjo, Ukrainos kariams perėjus į kontrpuolimą ir išvadavus kaimą, kai atsitraukdami okupantai iš keršto tyčia griovė svarbiausius pastatus šioje ir gretimose gyvenvietėse. Prieš pabėgdami iš Cirkuny, priešai nutaikė tankų šūvius į seniūniją, polikliniką, mokyklą, paštą, bažnyčią, parduotuves, kavines.

Iki karo dažytoja aviacijos fabrike dirbusi S. Sliusarenko nepaisė okupantų įvestos komendanto valandos, lekiančių bombų – kasdien gamino ir nešė maistą kaimynų paliktiems 26 šunims ir 27 katėms. Moteris savo namo kieme iki karo laikė kelis šunis ir kates, o per okupaciją jos kiemas ir namas buvo tapę tikrų tikriausia keturkojų prieglauda. „Išbadėję gyvūnai ėdė viską – net kruopų košę ir išvirtas bulvių lupenas“, – prisiminė S. Sliusarenko.

Moteris teigė kitko gyvūnams pasiūlyti negalėjusi: parduotuvės neveikė, o savanoriai maisto paketus pradėjo vežti vėliau.

Nešdama maistą kaimynų kiemuose likusiems ir savo namų nenorėjusiems palikti šunims ir katėms, S. Sliusarenko tris kartus pateko į tiesioginį raketų apšaudymą. Moteris skubiai parkrisdavo ant žemės, pagulėdavo ir, sprogimams nutilus, eidavo toliau pas keturkojus.

S. Sliusarenko nepatyrė nė mažiausio sužeidimo, tačiau bomba išvertė dalį jos namo sienos ir stogo kampą, kai buvo nuėjusi gyvūnams semti vandens iš šulinio.


Karinio komendanto pavaduotojas Igoris Kuzmenko prašė lietuvių padėti įveikti Rusiją.

Į Šv. Mikolajaus sutikimo šventę Cirkuny kaime, kuriame bombos sugriovė arba apgadino 80 procentų pastatų ir iki pat dabar nėra elektros, vykau pakviestas Cirkuny apylinkės karinio komendanto pavaduotojo Igorio Kuzmenkos.

Su 55 metų Cirkuny apylinkės karinio komendanto pavaduotoju I. Kuzmenka susipažinau fotografuodamas sugriautą Cirkuny mokyklą. Pamatęs mane vaikščiojant po griuvėsius I. Kuzmenka skubiai atbėgęs sušuko: „Grįžk atgal, čia dar ne viskas patikrinta, gali būti minų.“

Vyras papasakojo, kad per Cirkuny kaimą ėjo fronto linija, mat gyvenvietė yra nutolusi vos 5 km nuo Charkovo pakraščio. Šį 1,5 mln. gyventojų turėjusį ir vos 40 km nuo Rusijos sienos nutolusį didmiestį Kremlius planavo užimti per vieną parą.

Tačiau Charkovo gynėjai didvyriškai pasipriešino, todėl okupantai buvo priversti įsitvirtinti miesto prieigose. Tokiu būdu Cirkuny, per kuriuos eina autostrada į Rusiją, atsidūrė fronto mūšių epicentre.

Anot I. Kuzmenkos, kaime net 80 proc. pastatų nukentėjo nuo bombų sprogimų – vieni buvo visiškai sugriauti, kiti liko apgadinti. Prasidėjus karo veiksmams dauguma Cirkuny gyventojų išsilakstė.

Pirmomis karo dienomis visi bėgo į Ukrainą, tačiau vėliau okupantai leido trauktis tik į Rusiją, kur išvyko irgi nemažai žmonių. Cirkuny iš 6,5 tūkst. gyventojų per du su puse mėnesio užsitęsusią okupaciją liko vos keliolika žmonių.


Fotografija – spalvingoji kretingiškės gyvenimo dalis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-12-20

Kretingiškės Danutės Vasiliauskienės pomėgis fotografuoti ir rezultatai peržengė šalies ribas – jos darbus kaip geriausias dienos nuotraukas dažnai išrenka ir publikuoja tarptautiniai portalai.

Buvusi ilgametė Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogė 75-erių Danutė Vasiliauskienė fotografiją vadina savo gyvenimo dalimi. Jos fotografijos publikuojamos televizijos laidose, tarptautiniuose socialiniuose tinkluose, kuriuose nesyk buvo pripažintos kaip geriausia dienos nuotrauka. Tačiau pedagogė neapsiriboja vien asmenine veikla – prieš 10-metį ji įkūrė ir ligi šiol vadovauja Kretingos trečiojo amžiaus universiteto fotografijos mėgėjų klubui „Fotoakimirka“.

Fiksuoja įdomiame judesyje

D. Vasiliauskienės nuotraukos – labai gyvos, vaizdai jose tarsi sustingę laike ir erdvėje. Vadindama save gamtos ir kaimo vaiku, ji ypač mėgsta fotografuoti laukinę gamtą visais metų laikais. Tarp medžių liuoksinti voverė, palaukėje akylai į tolį žvelgiančios baugščios stirnos, išdidi tvenkinių pakrantėmis žirgliuojanti gervė, lyg specialiai pozuoti prieš kamerą pasirengusios lūšys.

Gyvūnai pagauti išlauktą akimirką, tam tikromis reikšmingomis pozomis. Šių dienų gamtos kadruose – pusnių pilys, šėliojančios jūros purslai, baltume sustingę medžiai ir augalų grafika. Ir tuo kadrai unikalūs, prikaustantys žvilgsnį prie nuotraukos, neatsistebint, kur gi yra šis grožis – kur fotografuota ir kaip pavyko tai užfiksuoti.

„Aš neturiu tiek laiko, kad valandų valandas tykočiau užsikasusi į sniegą ar pasislėpusi tankmėje, kaip tarkim, garsusis Lietuvos gamtininkas fotografas Marius Čepulis. O ir mano amžius – nebe tas. Aš turiu atradusi tam tikras vietas Kretingos mieste, rajone, prie jūros ar netgi – Latvijoje, kur kantriai laukiu, lūkuriuoju, kol pasirodo gyvūnas. Bet neužtenka vien pagauti kadrą, fiksuoti jį reikia tam tikru momentu – įdomiame judesyje. Kartais pralauki – ir nieko, vadinasi, nelemta. O būna – imi ir netyčia pamatai, tarkim, visai neseniai – grobio tykančią laputę“, – emocingai pasakojo fotografė.


Turgaus „Dobrobut“ prekeivės dėkojo Lietuvai už paramą.

Gruodį grįžęs į Lvovą pamačiau visiškai kitokią situaciją, negu kad buvo prieš mėnesį. Iš tiesų Vakarų Ukrainos sostinė, nutolusi beveik 1 tūkst. km nuo fronto linijos, visą karo laiką gyveno gan ramiai, negirdėdama mūšių aidų ir nejausdama kasdienio parako kvapo.

Tuo metu, kai arčiau fronto esančiuose miestuose užsidarė dauguma parduotuvių ir kavinių, nes vaikščiojimas gatvėse tapo pavojingu gyvybei, Lvove po trumpos pertraukos toliau veikė visos įstaigos. Charkovo, Iziumo ar Mikolajevo gyventojams spaudžiantis ilgose eilėse prie nemokamo duonos kepalo, Lvovo gyventojai smaguriavo kavinėse, lankė teatrus ir muziejus.

Tokia situacija šiek tiek stebino ir pykdė iš pafrontės vietovių į Lvovą atvykusius pabėgėlius, tačiau Ukrainos vadovai gyrė šio miesto meriją už tai, kad gaivina ekonomiką ir mokesčiais pildo ištuštėjusį biudžetą. Lvovo nuopelnai šiame kare yra didžiuliai, tačiau kitokie negu pafrontės miestų. Lvovas priėmė 0,5 mln. pabėgėlių, be to, per šį miestą į Ukrainą keliauja dauguma humanitarinės ir karinės Vakarų pagalbos.

Tačiau šiuo metu Lvovas yra praradęs savo sąlyginį nerūpestingumą ir linksmumą, kadangi Kremliui susprogdinus daugumą šalies elektrinių Lvove ilgam dingsta šviesa, tuo pačiu butuose – ir šildymas, vanduo, interneto ryšys.

Lvove jau kelias savaites gyventojams elektra yra tiekiama tik du kartus per parą po 4 val. Merijos paviešintoje informacijoje gyventojai yra informuojami, kokiose gatvėse ir namuose kuriuo metu elektra bus tiekiama.

Po naujų Kremliaus atakų elektra pradingsta visame mieste, o kai kuriuose namuose ją pavyksta atstatyti tik po kelių parų ar savaitės. Tą vakarą, kai mašina atvykau į Lvovą, elektra kaip tik buvo išjungta visame mieste.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas