|
|
|
KuprinėTeatro scena – gyvenimo dalis
Kretingiškis 24-erių Eimantas Antulis šiuo metu Vilniaus dizaino kolegijoje (VDK) studijuoja vaidybą. Didžiąją paauglystės dalį praleidęs teatro studijos „Atžalynas“ scenoje ir užkulisiuose, vaikinas tikino, kad ši veikla suformavo jo asmenybę ir vertybes. Šiandien Eimantas pradeda profesionalaus aktoriaus karjerą, tačiau ne kartą svarstė, ar ją pasirinkti. Susižavėjo jau vaikystėje Pašnekovas prisiminė, kad save nuo pat mažens įsivaizdavo scenoje. „Mokykloje per dailės pamokas, kai reikėdavo piešti savo svajonę, vaizduodavau save ant scenos, tik dar nebuvau tikras, kad būsiu aktorius. Jau tada norėjau, kad žmonės stebėtų mane“, – tikino E. Antulis. Vaikino mama – režisierė Auksė Antulienė, tačiau ji nespaudė vaikino dalyvauti teatro studijos veikloje. Meilė teatrui atėjo ilgainiui. Kelionės į įvairius festivalius kartu su jaunimo grupėmis E. Antuliui buvo smagios. „Daug dalykų būdamas vaikas nesuprasdavau, tačiau ta teatrinė aplinka mane žavėjo“, – teigė jaunuolis. „Atžalyne“ vaikinas praleido 8 metus, atliko apie dešimt skirtingų vaidmenų. Stebėdamas vyresniųjų atžalyniečių darbą, E. Antulis siekė į juos lygiuotis. „Pamatęs vieną spektaklį, susižavėjau vyresniųjų atžalyniečių darbu – pamačiau, kaip laisvai jie jaučiasi scenoje. Po šio spektaklio supratau, kad lankydamas „Atžalyną“ galiu ne tik turiningai praleisti laiką su savo draugais, bet ir būdamas scenoje perduoti žiūrovui svarbią žinutę, kalbėti apie rimtas temas suprantamai skirtingo amžiaus žmonėms“, – apie pradžią kalbėjo jis. Kalbėjo svarbiomis temomis E. Antulio teigimu, kiekvienas atliktas vaidmuo jam suteikė ką nors naujo. Vienas labiausiai įsiminusių vaidmenų – spektaklyje apie negimusius vaikus „Labas, rytojau!“ Šiame kūrinyje nevengiama kalbėti apie svarbias ir jautrias temas – abortus, persileidimus, žmonių troškimą turėti vaikų. Pašnekovas vaidino vyrą šeimoje, kuri troško turėti atžalų, tačiau nėštumo metu jo mylimoji vaiko netenka. Anot atžalyniečio, spektaklis paskatino atskleisti kitas savo savybes – jautrumą, nuoširdumą ir empatiją. „Atliekant šį vaidmenį man buvo šešiolika metų. Spektaklis paveikė mane patį, pasikeitė ir mano vertybės. Tai buvo vienas vaidmenų, kuriam reikėjo skirti daugiau laiko“, – atviravo E. Antulis. Teatro studija jaunuoliui turėjo daug įtakos formuojantis jo asmenybei. „Atžalynas“ mane suformavo tokį, koks aš esu šiandien. Jis mano gyvenime atsirado pačiu laiku, kai to labiausiai reikėjo – paauglystės metais buvo daug patirčių, per kurias galėjau pakrypti į blogąją pusę. Šiandien galiu pasakyti – jei ne „Atžalynas“, galbūt dabar būčiau pavyzdys to, į kurį nereikėtų lygiuotis“, – su šypsena kalbėjo E. Antulis. Aktorystės gebėjimai ilgainiui „išaugo“ teatro studijos ribas – pašnekovas besimokydamas Pranciškonų gimnazijoje kartu su kitu atžalyniečiu Vitalijumi Gyliu ėmė vesti įvairius renginius. Šiai veiklai reikėjo ir tam tikrų aktorinių sugebėjimų, buvo panaudojamos ne tik viešojo kalbėjimo žinios. Šiandien šią veiklą jaunuolis mažiau plėtoja, tačiau pasiūlymų vesti renginius ar šventes neatsisako. „Esu netipinis vedėjas – nemėgstu tradicinių užstalės renginių, kuriuose skatinama žmones tik išgerti ir pašokti. Norisi padovanoti šventę ir įspūdį, kad žmonės vėliau patys tą šventę prisimintų“, – įvardijo jaunuolis.
Automobilis – žalingas patogumas
Oro tarša jau yra tapusi kasdienišku reiškiniu, todėl daugelis apklaustų automobilį vairuojančių moksleivių į šią problemą nekreipia dėmesio. Vis dėlto nuolat kylantys oro taršos rodikliai „grūmoja“ mums ir mūsų sveikatai. Renkasi mašiną Vienas Pranciškonų gimnazijos abiturientų Laurynas Lazauskas teigė, kad į mokyklą važiuoja automobiliu dėl to, nes taip sutaupo laiko. Važiavimas automobiliu į mokyklą per mėnesį Laurynui atsieina apie 30 eurų. „Neretai tenka mašina pasinaudoti ir trumpiems atstumams įveikti dėl laiko trūkumo“, – tikino L. Lazauskas. Trumpus atstumus įveikti mašina nevengia ir dvyliktokė kretingiškė Gabija Trakšelytė, kuri tvirtino automobiliu važiuojanti iki netoli namų esančios parduotuvės. Pranciškonų gimnazijos abiturientės Greta Jonutytė ir G. Trakšelytė vieningai tvirtino, kad esant blogoms oro sąlygoms, transportą pasitelkia nuvykti nuo Pranciškonų gimnazijos pagrindinio pastato iki Šv. Antano rūmų. „Važiuojant automobiliu ir einant pėsčiomis laikas – panašus, tačiau, kai lyja, sušlampi mažiau“, – kalbėjo jos. Mažina taršą Aplinkos apsaugos agentūros internetiniame puslapyje oro taršos rodikliai rodo, kad 58 proc. azoto oksidų dujų į aplinką išskiria kelių transportas. Taip pat transportas sąlygoja 20 proc. smulkiųjų kietųjų dalelių oro taršą. Smulkiosios kietosios dalelės yra nedidelės, todėl gali patekti į kraujotakos sistemą, įsiskverbti į vidaus organus. Du kartus per metus yra vykdomi planiniai patikrinimai, per kuriuos – gatvėse stabdomi automobiliai ir specialiais prietaisais atliekama išmetamų teršalų patikra. Automobiliuose su dyzeliniu varikliu – tikrinamas dūmingumas, benzininių variklių – anglies dvideginio išskyrimas. Kretingos mieste yra vykdomas oro taršos monitoringas. „Kretingos rajono savivaldybė sistemingai stebi transporto įtaką aplinkos oro būklei rajone“, – paaiškino Savivaldybės vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Lina Rimkuvienė.
Sąmoningas jaunimas išgelbės žemę?
Suintensyvėjus diskusijoms apie klimato kaitą pasaulyje ir negrįžtamas pasekmes planetai, politikų dėmesį į šią problemą vis dažniau atkreipia jaunimas. Beveik visą Europą apėmęs moksleivių judėjimas „Penktadieniai už ateitį“ (angl. Fridays For Future) sulaukė atgarsių ir Lietuvoje. Savo įžvalgomis, ar Kretingos jaunimui svarbi klimato kaitos problema ir aplinkosauga, pasidalino debatų „Aš žalias – mada ar būtinybė?“ finalininkai Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokinys Tautvydas Jonušas ir Pranciškonų gimnazijos abiturientas Tadas Puškorius. Moksleiviai tikino, kad kasdieniniame gyvenime jie bando nepamiršti rūšiavimo principų ir būti sąmoningi. „Stengiuosi perdirbti savo sukaupiamas atliekas, tausoti ir taisyti daiktus, kad galėčiau juos naudoti kuo ilgiau, raginu kitus įsitraukti į aplinkosaugą“, – teigė abiturientas T. Puškorius. Jam pritarė ir T. Jonušas: „Nors labai intensyviai nerūšiuoju, tačiau esu disciplinuotas, šiukšles stengiuosi išmesti į šiukšlių dėžę. Jeigu suvalgau saldainį, nemetu popieriuko ant žemės, o įsidedu atgal į kišenę ir, radęs šiukšlinę, jį išmetu. Stengiuosi kuo mažiau teršti gamtą.“
Anot pašnekovų, jaunimą labiau galvoti apie aplinkosaugą paskatino ir šešiolikmetė švedė Greta Thunberg. „Jos pavyzdys nepalieka abejingų. Ši veikla atkreipė dėmesį į klimato kaitos problemą ir ypač paskatino jaunimą prisidėti prie aplinkos tausojimo“, – tikino T. Puškorius.
Džiaugiasi pasirinkusi mokytojos profesiją
Mokėti gimtąją kalbą – kiekvieno šalies piliečio pareiga. Kartais gimtoji kalba, jos istorija sudomina taip, kad norisi apie ją sužinoti daugiau, taip atsiranda abiturientų, kurie, baigę mokyklą, ir pasirenka tokias studijas. Kitiems, kaip kretingiškei Vilniaus universiteto trečio kurso studentei Gretai Ruokytei, pasirinkti lietuvių filologijos studijas buvo spontaniškas sprendimas. Svarbiausia – ne pinigai „Su lietuvių kalba „nesipykstu“, – juokavo studentė. – Nuo mažų dienų mėgau kurti, ieškojau galimybių save realizuoti, todėl kartais rašydavau ir eilėraščius.“ Pašnekovė iš lietuvių kalbos pamokų nebėgdavo, darydavo namų darbus, uoliai klausydavosi. Ir, nors tada lietuvių kalbos nebuvo labai pamėgusi, dabar mergina džiaugiasi pasirinkusi filologijos studijas. Studijos susideda iš gramatikos ir literatūros mokymosi. Gramatikos paskaitose studentai mokosi kirčiavimo, skyrybos, kalbos normų. „Tik viskas daug plačiau negu mokykloje“, – atkreipė dėmesį Greta. Literatūros paskaitose nagrinėja kūrinius ir juos lygina tarpusavyje, juos kritiškai vertina. Baigus šią studijų programą galima dirbti redakcijose, leidyklose, spaudoje, vertimų biuruose ir mokyklose. Paklausus apie šių studijų perspektyvą, G. Ruokytė atviravo, kad nemėgsta visko vertinti per perspektyvos prizmę. Ji tiki, kad bet kokios srities specialistas gali gerai gyventi, jei tik turi pakankamai noro ir ryžto. „Specialybė man yra kur kas daugiau negu pinigai. Pirmiausia, tai – asmeninė laimė“, – sakė ji.
Savanorystė Kretingoje: vietos – per mažai?
Turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų, kas yra „Sniego gniūžtė“, o galbūt kai kurie yra ir dalyvavę šioje stovykloje. Matome rezultatą, tačiau nežinome, su kokiais sunkumais susiduria organizatoriai, – kur ją organizuoti, o dar sudėtingiau – rasti, kur ruoštis artėjančiai stovyklai. Repetuoti nėra kur Anksčiau ši stovykla vykdavo Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje, dabar – Pranciškonų gimnazijoje. Dar praėjusiais metais organizatoriai iki paskutinių minučių nežinojo, ar „Sniego gniūžtė“ įvyks, nes neturėjo, kur įgyvendinti iniciatyvą. Vis dėlto savanorystei duris atvėrė Pranciškonų gimnazijos bendruomenė, stovykla lapkričio mėnesį čia vyks ir šiemet. „Stovyklas rengti mus šiaip ne taip vis dar priima. Pavasarį sėkmingai ją surengėme Pranciškonų gimnazijoje, ko, jeigu neklystu, niekada ten nebuvo, visada vykdavo Jurgio Pabrėžos gimnazijoje, – kalbėjo Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungos ,,Žingsnis“ Kretingos padalinio atstovas Tautvydas Jonušas. – Šiuo metu, manau, yra dvi mokyklos, kurios tikrai mus gali priimti rengti stovyklas, tačiau, žinoma, kiekviena mokykla iškelia savo reikalavimus, kurie mums galbūt ir nelabai patinka, bet tenka prisitaikyti, kad vis dėl to atvertų mums duris.“ Dabar jaunimas susiduria ir su kita problema – neturi, kur repetuoti. Juos priėmė jaunimo užimtumo specialistas Antanas Jonaitis, kuris jiems repetuoti sudarė sąlygas atviros jaunimo erdvės „Tavo erdvė“ patalpose. „Jaunuoliai tikrai susiduria su problema, kad mokyklos nepriima jų repetuoti, nes jie tai daryti nori gerokai ilgiau negu iki 17 val.“, – sakė A. Jonaitis. Kad sunkumų yra, pripažino ir T. Jonušas: „Be Jaunimo erdvių, repetuoti Kretingoje nelabai yra kur tokiam kiekiui jaunuolių. Nėra taip, kad mokyklos nenori mūsų kategoriškai priimti, tačiau jos neturi tam vietos ir nelabai nori apsikrauti papildoma neapmokestinama veikla.“ Stovyklai ruošiasi maždaug 30 savanorių. Prieš tai jaunuoliai repetuodavo Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos konferencijų salėje, tačiau dabar ten įrengtas lietuvių kalbos kabinetas. „Kadangi mūsų susirinkimai trukdavo ne valandą ir ne dvi, išbūdavome iki 18–19 val., o prieš pat stovyklą ir dar ilgiau, tai problema tapdavo mokyklos darbo laikas ir tai, kad valytojos nenori būti mokykloje ilgiau vien dėl mūsų“, – problemą įvardijo T. Jonušas. Savanoriai džiaugėsi, kad Antanas juos priėmė repetuoti. „Jeigu ne jis, kažin, kur būtume visi jaunuoliai atsidūrę ir ką darę, – tikino Tautvydas. – Ar erdvė turėtų būti skirta konkrečiai „Sniego gniūžtei“? Nemanau, bet kad tai turėtų tapti vieta, kur jaunimas galėtų nevaržomai kurti, veikti, savanoriauti, tikrai taip. Juokinga, kai mokyklose yra kalbama apie savanorystę, bet savanoriauti vietos nėra.“ Galimybė tapti savanoriu rajone yra, tačiau, akcentavo jaunuolis, užsiimantiems tokia veikla yra sunku rasti, kur ją vykdyti. „Nėra taip, kad nėra kur tapti savanoriu, bet konkrečios vietos, kur tiems savanoriams rinktis, manau, trūksta“, – nuomone dalijosi T. Jonušas.
Erdvė – būti išgirstam
Jaunimo erdvėje „Tavo erdvė“ ateinančiuosius pasitinka jaunimo užimtumo specialistas Antanas Jonaitis, kuris ne tik skatina dalyvauti įvairiose veiklose, bet ir tampa jaunuolių draugu. Jam ne kartą yra tekę išgirsti skaudžių istorijų, skatinančių imtis tam tikrų priemonių, tarp jų – kreiptis į specialistus. „Psichologų vengiame visi“, – tvirtino Antanas. „Tavo erdvėje“ renkasi įvairaus amžiaus jaunimas, kai kurie yra itin sunkaus elgesio. „Dalis jaunuolių yra linkę nusikalsti, kai kurie čia apsilankantys paaugliai turi problemų dėl narkotikų vartojimo ar net platinimo. Žinoma, ateina ne tik tokie jaunuoliai – ne viena iniciatyvi grupė erdvėje yra vykdžiusi savo veiklą“, – įvardino A. Jonaitis. Erdvėse organizuojamos įvairios veiklos, todėl neturintys ką veikti jaunuoliai gali ateiti ten praleisti laiką, išlieti savo energiją. „Erdvė orientuota į mažiau galimybių turinčius jaunuolius“, – tvirtino Antanas. Šioje vietoje yra daugybė stalo žaidimų, organizuojami renginiai, kulinariniai, edukaciniai, sportiniai užsiėmimai, yra tam skirtos įrangos. Šalia veika ir Kretingos smiginio klubas „Topas“, kurio nariai su jaunuoliais pasidalija patarimais apie šį sportą. „Pernai buvo tokia iniciatyva, kuomet jaunuoliams jie rengė mini turnyrus. Ne tik tokią veiklą vykdome, bet į erdves galima ateiti ir kavos, arbatos atsigerti, pasikalbėti, kai neturi su kuo“, – akcentavo jaunimo užimtumo specialistas. A. Jonaitis taip pat yra ir psichologas, todėl skatina lankytojus bendrauti: „Jau ne vienas vaikas, su kuriuo užmezgiau draugiškus santykius, yra pradėjęs pasakoti savo gilius išgyvenimus. Tada pasirodo, kad jie neturėjo kam išsikalbėti. Taip po truputėlį juos skatinu nebijoti psichologo ir užeiti pas savo koleges, dirbančias Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriuje.“ Kai kurie jaunuoliai jaunimo užimtumo specialistui yra papasakoję tokius skaudžius išgyvenimus, kurie susiję su seksualine, fizine prievarta, tėvų priklausomybe nuo alkoholio, narkotinių medžiagų. Vis dėlto, jo tikinimu, žmonės dar vengia psichologų ir visuomenėje vyrauja nusistovėjusios stigmos: „Dar ir kaip jaunimas bijo psichologų, visi jų vengia. Per 50 okupacijos metų mes išmokome slėptis, neleisti savo vaikams laisvai reikštis. Neišgyvenus tos tikros paauglystės, neatradus autoriteto, labai sunku paskui gyventi.“ „Tavo erdvėje“ apsilanko ne vienas jaunuolis, turintis problemų. „Čia tokių vaikų yra daugybė, todėl bandau jiems būti draugas ir kompensuoti tai, ko jie neturi – atsigeriame arbatos ir kalbamės kelias valandas tiesiog apie nieką“, – kalbėjo A. Jonaitis. Specialisto manymu, svarbu, kad lankytojai atrastų ne tik ką veikti, bet ir naujų draugų: „Jie gali su manimi pabendrauti, kaip su draugu, o pažinę mane tokį, papildomai žinodami, kad esu psichologas, gali manęs paklausti ko nors giliau, jeigu nedrįsta kitų.“ Šaltuoju sezono metu erdvėse apsilanko 20–30 jaunuolių, vasarą gerokai mažiau. „Veikia sezoniškumas. Labai džiaugiuosi, kad vasarą jaunuolių ateina mažėliau, nes tie vaikai žaidžia tinklinį, būna prie maudyklų, dar kažką veikia, juk paauglystė turi būti išgyventa“, – atkreipė dėmesį A. Jonaitis.
Svarbu praeitį išvysti savomis akimis
Pranciškonų gimnazijos dvyliktokas Linas Ragainis domisi savo krašto istorija, tyrinėja Kretingos apylinkes, padeda atkurti istorijos pėdsakus – jam svarbu praeitį išvysti savomis akimis ir perteikti ją kitiems. Sudomino senelis Liną domina XX amžiaus istorija, o labiausiai – Antrasis pasaulinis karas. „Ko gero, tam daug įtakos turėjo senelio pasakojimai, atvertos gyvos istorijos plotmės“, – pasvarstė L. Ragainis. Jaunuolis domisi ir mūsų krašto istorija, daugiausia – XX amžiaus: „Daug informacijos yra internete, nereikia plušėti archyvuose, siekiant išsiaiškinti vieną ar kitą faktą.“ Vaikinui įdomu tai, kad Kretinga įkurta ypatingoje vietoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje ji buvo svarbus prekybinis pasienio miestas; taip pat jį intriguoja išlikę vokiečių ir rusų žemėlapiai, menantys tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikus mūsų krašte. Nuo Kretingos neatsiejama ir Klaipėda: ji – tarsi stotelė tarp Lietuvos ir Vokietijos. „Klaipėda tarpukariu buvo vienas svarbiausių prekybos miestų, net Antrojo pasaulinio karo metais liko itin išsivystęs ir civilizuotas, lyginant su aplinkiniais kraštais“, – tvirtino tyrinėtojas. Taip pat Klaipėda tapo vienu ilgiausiai apsuptu ir neužimtu miestu, puolant sovietams. Pasak Lino, Kretingos apylinkėse atsispindi Barbarosos, Vokietijos įsiveržimo į SSRS operacijos, pradžia: „Sovietams okupavus Lietuvą, Kretingos Žiemos sode įkurtas sovietų kariuomenės štabas. Prasidėjus Barbarosai, vokiečiai sužinojo, kur slepiasi sovietai, tačiau pastarieji jau buvo pasitraukę gilyn į Rusiją.“ Taip pat, anot vaikino, gimtojo miesto istorijai reikšmingas Kretingos subombardavimas ir miesto centro sudeginimas Antrojo pasaulinio karo pradžioje. „Sunku patikėti, kad Kretinga įstengė prisikelti“, – dalijosi įžvalgomis abiturientas.
Norėtų kurti dokumentiką
Kretingiškė 24-erių Inesa Rinkevičiūtė savo profesinį kelią pradėjo dar mokykloje – patirties semdamasi „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijoje. Dabar ji LRT dirba kultūros žurnaliste kasdienėje LRT Plius kultūros naujienų laidoje „Kultūros diena“. Pradžia – spaudoje Baigusi mokyklą mergina įstojo į Vilniaus universitetą, kur baigė Žurnalistikos bakalauro studijas. „Pradėjusi rengti reportažus apie kultūrą, supratau, kad labai trūksta specifinių žinių, tinkamai neišmanau konteksto, todėl nuo šių mokslo metų studijas tęsiu toliau – Vilniaus dailės akademijoje studijuodama Dailės istorijos ir teorijos magistrą“, – kalbėjo Inesa. Ilgą laiką buvusi kuprinietė norėjo tapti pradinių klasių mokytoja. Šią svajonę palaikė tėvai, tačiau kiti tikino, kad mokytojo profesija – neperspektyvi specialybė. Todėl mergina nusprendė tapti žurnaliste. „Tuo metu atrodė, kad tai – geriausia alternatyva, nes tekstus laikraščiui kartais parašydavau dar mokydamasi Kurmaičių pradinėje mokykloje“, – pradžią prisiminė I. Rinkevičiūtė. Dar labiau dalyvauti panašaus pobūdžio veikloje ji pradėjo perėjusi į Pranciškonų gimnaziją, kur lietuvių kalbos mokytoja Daiva Ataitė skatino nemažai dirbti, tobulinti turimus įgūdžius, nepagailėti laisvo laiko ruošiantis konkursams, apie renginius rašant laikraščiui. „Pirmoji ir ilgiausiai trukusi mano žurnalistinė praktika – tai bendradarbiavimas su spauda. Televizijoje pradėjau dirbti prieš metus – viena kolegė, prisiminusi mane iš praktikos, kurią buvo privaloma atlikti studijų metais, pakvietė dalyvauti kuriant naują laidą „Kultūros diena“, – sakė žurnalistė atskleidusi, kad nežino, ar televizija – jai patraukliausia medija. Vis dėlto kultūrinės temos merginą domina labiausiai. Ji rengia reportažus apie dailės parodas, filmų premjeras, naujas knygas, kitas kultūros aktualijas, kurioms kartais reikia ir analitinio žvilgsnio, ekspertų komentarų. „Kultūra iš tiesų yra mano sritis, kultūrinėmis temomis visada norėjau dirbti“, – tvirtino ji. Rengiant reportažus Inesai labiausiai patinka asmenybės, jų istorijos, mąstymas, pasaulio matymas. „Esu tikra, kad savo artimui, draugui, apskritai – aplinkai, neabejingas žmogus yra labai įdomus ir vidumi labai turtingas. Nepriklausomai nuo to, ką jis baigė, kur dirba. Žaviuosi žmonėmis, kurie atidūs detalėms – tada jie į viską žvelgia giliau“, – atkreipė dėmesį ji.
Fotografija – širdy deganti aistra
Norint būti fotografu, širdyje turi įsiplieksti liepsnelė, kuri skatintų nepasiduoti ir siekti savo tikslo iki galo“, – sakė nuoširdžioji fotografė 24-erių Augustina Jonušaitė-Matiejauskė. Ji atskleidė, kaip pomėgis tapo darbu, o neseniai tapusi dar ir mama šypsodamasi teigė, kad svarbu niekada nenustoti tobulėti. Nori tobulėti mokydama vaikus – Kaip prasidėjo tavo fotografės karjera? – Už pirmąsias asmenines fotosesijas prašydavau 10 litų. Aišku, anksčiau negalvojau, kad pomėgis taps darbu. Būdama šešiolikos jau fotografavau vestuves ir krikštynas. Gal tuo momentu net nesupratau, koks tai atsakingas darbas ir kad tokių gyvenimo momentų nebepakartosi. Dažniausiai klientai su įtarimu klausinėdavo, kiek man metų, tačiau išgirdę dažniausiai sakydavo, kad jaunesnis žmogus turi daugiau idėjų. Štai dabar jau 9 metai, kaip fotografija – mano aistra. – Kas pažadino vidinį norą fotografuoti? – Iki 15 metų galvojau, kad tapsiu dainininke. Tačiau gyvenimas apsivertė kartą atlikus pusseserės fotosesiją. Po jos lyg koks žaibas trenkė į mane. Nemoku paaiškinti, kas pakito, bet supratau, kad gyvenime noriu būtent šito – fotografuoti. – Kodėl tu užsiimi fotografija? – Fotografas turi turėti mažą ugnelę savo viduje – vidinį poreikį fotografuoti. Jei žmogus niekada nėra realiai apčiuopęs šios srities, bet bandytų dirbti fotografu, greičiausiai ilgai išsilaikyti rinkoje jam nepavyktų. Pati asmeniškai daug kartų norėjau nebeužsiimti šia veikla, bet vidinė ugnelė mane skatino toliau tai daryti.
– Kur fotografijoje įžvelgi prasmę? – Fotografijos prasmė – padaryti žmogų laimingą ir sugrąžinti jį į įsimintiniausias akimirkas. Mano artimieji žino: kai skaitau iš patenkinto kliento gautą žinutę, būnu tiesiog švytinti, net nemoku paaiškinti to nuostabaus jausmo. Tikiu, kad nuotrauka turi ilgaamžišką vertę, juk kažkada į ją žiūrės anūkai, proanūkiai ir prisimins bei sužinos apie tas gražiausias gyvenimo akimirkas. Taip pat vis dažniau jaučiu norą fotografijos mokyti vaikus. Manau, kad augti savo karjeroje galėčiau kartu su vaikais.
Fotografija mados industrijoje
Su „Pajūrio naujienų“ jaunimo priedu „Kuprinė“ yra bendradarbiavę daugybė jaunuolių, todėl pasidarė smalsu, ką jie veikia šiandien. „Panaršykime kuprinėje“ rubrikoje kalbėsimės su anksčiau aktyviai rašiusiais ar fotografavusiais jaunuoliais. „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos veikloje jau yra dalyvavę per 40 mokinių. Tad šiandien pažiūrėkime, kur nukeliavo trejus metus savo nuotraukomis skaitytojus džiuginęs Padvarių kaime gyvenęs ir šiuo metu Vilniuje dienas leidžiantis 25-erių Laurynas Šimkus. Ieškojo savo stiliaus „Pajūrio naujienų“ akademijoje jaunuolis dalyvavo nuo pat pradžių. 2011 m. redakcija sugalvojo įkurti „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademiją, į kurią norintys patekti turėjo laikyti egzaminą. Dauguma netikėjo, kad pateks į komandą, tačiau jaunuoliai apsidžiaugė sužinoję, kad visi norintieji buvo pakviesti dalyvauti veikloje. Taip jaunųjų žurnalistų akademijoje atsirado ir Laurynas, kurį domino ne rašymas, o fotografija. Šiandien jaunuolis tęsia savo profesinę karjerą būtent fotografijos srityje, tačiau atrado ir tai, kas jam patinka labiausiai, – mados industriją. Fotografuoti vaikinas pradėjo 2009 metais. „Fotografavau, kaip ir dauguma – gamtą, peizažus, tik po kurio laiko supratau, kad man patinka daryti portretus“, – prisiminė Laurynas. Jau tada buvęs kuprinietis suprato, kad turi kurti savo stilių: „Dažniausiai visi fotografuodavo „saldžias“ nuotraukas – prie jūros ir panašiai. Supratau, kad aš geriau žmogui padarau įdomius portretus.“ 2011 metais jis pradėjo organizuoti asmenines fotosesijas, paskui jam teko fotografuoti ir krikštynas, ir vestuves. Vaikinas nuolat domėjosi šia sritimi, daug skaitė tiek žurnalus, tiek naršė internete. „Tada norėjau išmokti dirbti su apšvietimu, todėl tam skyriau nemažai laiko“, – teigė fotografas. Baigęs Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją Laurynas nusprendė tęsti karjerą fotografijoje ir pasirinko Vilniaus dizaino kolegijos Taikomosios fotografijos programą, o studijuoti šią specialybę paskatino tuo metu gimnazijoje vykusios studijų mugės metu paskaitas skaitę lektoriai. „Mūsų paklausė, ar žinote, kuo norėtumėte būti po penkerių metų. Tik keli mokiniai pakėlė ranką. Tąkart ją nedrąsiai, šiek tiek pagalvojęs, iškėliau ir aš. Tai man padėjo apsispręsti, – kalbėjo jaunuolis, prisiminęs pirmąsias paskaitas kolegijoje. – Kadangi daug domėjausi fotografija, iš pradžių mokslai pasirodė nuobodūs, bet prasidėjus kitiems semestrams, per kuriuos mokėmės praktinių dalykų, pasidarė labai įdomu ir išmokau daug naujo.“ Šiandien buvęs kuprinietis dirba kaip laisvai samdomas fotografas, tačiau tenka padirbėti ir atskirose su fotografija susijusiose srityse – apšvietėju, asistentu. „Šiuo metu stipriausias esu apšvietimo srityje“, – įvardijo jis.
|
|
