|
|
|
KuprinėSiekia įgyvendinti svajonę
Kretingiškis penkiolikmetis Ovidijus Miežetis jau septynerius metus mokosi groti akordeonu. Savo muzikinį kelią pradėjęs Kretingos meno mokykloje jį tęsia Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Džiaugiasi savo pasirinkimu Draugystę su šiuo instrumentu jis pradėjo Kretingos meno mokykloje, kur pirmąsias žinias apie grojimą akordeonu jam įskiepijo pedagogė Sigita Šimkutė-Kubilienė. Mokytis groti būtent šiuo instrumentu Ovidijų paskatino tėvas, kuris taip pat juo grojo. Vaikinas yra dalyvavęs įvairiuose respublikiniuose akordeonistų konkursuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Taip pat ir tarptautiniuose konkursuose: Latvijoje, Čekijoje, Serbijoje. Šiuo metu jaunasis akordeonistas mokosi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, kur toliau tobulina grojimo įgūdžius, semiasi naujų patirčių akordeonisto ir pedagogo Laimono Salijaus akordeono klasėje. O. Miežetis pasakojo, kad tik po penkerių metų sunkaus ir atkaklaus darbo Kretingos meno mokykloje jis pajuto tikrąjį malonumo jausmą grojant akordeonu. Šiandien vaikinas džiaugiasi savo pasirinkimu ir jaučia dar didesnę laimę, grodamas mėgstamu instrumentu. Vis dėlto sunkumai mokantis niekada neapleidžia, netgi atvirkščiai – didėja. „Kaskart gavus naujus ir sunkesnius kūrinius, reikia labai nuodugniai juos išnagrinėti, kiek įmanoma į juos įsijausti”, – savo mintimis dalijosi pašnekovas. Ovidijaus nuomone, viena pagrindinių savybių akordeonistui yra kantrybė. Anot jo, reikia labai daug dirbti norint pasiekti savo tikslą, todėl muzikantui ji tikrai reikalinga. Jaunasis atlikėjas paminėjo ir artistiškumą. Jo nuomone, tai irgi svarbus bruožas akordeonistui, nes artistiškumas pagerina meninį lygį konkurse, koncerte.
Matematikos studijos – universalus pasirinkimas
Iš Kretingos kilęs vienas jauniausių Vilniaus universiteto profesorių Matematikos ir informatikos fakulteto dekanas 39-erių Paulius Drungilas teigė, kad jo studijų pasirinkimą ir akademinę karjerą lėmė mokytojas, laiku pastebėjęs gabumus ir paskatinęs siekti akademinių aukštumų. Neseniai kretingiškiui skirta trečioji Lietuvos matematikų draugijos premija. Paskatino mokytojas P. Drungilas prisiminė, kad besimokydamas aštuntoje klasėje jis suprato matematiką būsiant ta sritimi, su kuria jis sies ateitį. Anot kretingiškio, tokį pasirinkimą lėmė tuometėje Simono Daukanto vidurinėje mokykloje matematiką pradėjęs dėstyti mokytojas Vytautas Narmontas. „Jis su visais moksleiviais, kuriems buvo įdomi matematika, dirbdavo iki pat vakaro, atrinkdavo užduotis iš geriausių to meto šaltinių. Paulius Šarka, Karolis Uosis, Šarūnas Vaitkus – keli garsūs Vytauto Narmonto auklėtiniai“, – įvardijo pašnekovas. Jo žodžiais, tai vienas geriausių matematikos mokytojų visoje Lietuvoje: „Nuo devintos klasės, paskatintas mokytojo, pradėjau dalyvauti įvairiuose matematikų rajono ir respublikos lygio konkursuose ir olimpiadose. Didžiausi pasiekimai besimokant mokykloje – vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje atstovavau Lietuvai pasaulinėje matematikos olimpiadoje, o dvyliktoje klasėje iš jos parsivežiau ir bronzos medalį.“ Baigęs mokyklą P. Drungilas neabejodamas rinkosi matematikos studijas: „Stojimo į aukštąją mokyklą dokumentuose galėjau užpildyti 20 skirtingų pasirinkimų, tačiau įrašiau vieną studijų programą – Matematiką ir matematikos taikymą, Vilniaus universitete, kitų alternatyvų nesvarsčiau.“ Pasak profesoriaus, Matematikos ir matematikos taikymo studijų programa universali – ji bus įdomi ir tiems, kas domisi taikymais ir teorine matematika, kuri labiau siejama su akademine aplinka. Vėliau studentai gali specializuotis įvairiose srityse ir disciplinose – draudimo, finansų, ekonometrijos, statistikos, duomenų mokslo ir panašiai. P. Drungilas tikino, kad studijų metai nebuvo sudėtingi dėl tvirto žinių pagrindo, suformuoto dar mokyklos suole. „Nuo pat pradžių labai daug mokiausi, nors ir turėjau gerą pasirengimą, kuris būtinas pirmame kurse. Daugybė disciplinų – matematinė analizė, ribos, grupių teorija, abstrakcijos, kurias iš pradžių sudėtinga perprasti... Joms teko skirti daug laiko ir valios pastangų“, – teigė kraštietis. Kitoms veikloms, išskyrus studijas, pašnekovas atskleidė neturėjęs laiko: „Aktyviai dalyvauti studentų atstovybėje ar kultūrinėje veikloje laiko nelikdavo, beveik visąlaik skirdavau mokymuisi.“ Studijų metu P. Drungilas universitete su kitais gerai besimokančiais studentais lankė vyresnių kursų studentams ir fakulteto dėstytojams skirtus papildomus seminarus, rengtus dėstytojo Hamleto Markšaičio. „Pradėjęs juos lankyti mažai ką supratau, tik kai kuriuos elementus, tačiau dėstytojas rengdavo pokalbius, per kuriuos nuramindavo, kad tam tikros temos ilgainiui taps aiškios“, – prisiminė pats šiandien dėstytoju dirbantis P. Drungilas. Anot jo, matematika yra labai platus mokslas: „Vargu ar pasaulyje yra žmogus, išmanantis visas matematikos sritis. Studijuojant šį mokslą, turbūt kaip ir bet kurį kitą, svarbu kuo anksčiau pasirinkti, kuri sritis yra įdomiausia, nes bakalauro ir magistrantūros studijų metu tik susipažįstama su svarbiausiomis matematikos sritimis, dėl laiko stokos nėra galimybės giliau jas analizuoti. Studentai sužino, kas yra geometrija, matematinė analizė, algebra, diskrečioji matematika, tačiau vėliau neišvengiamas specializacijos pasirinkimas.“ Pašnekovas dar bakalauro studijose susidomėjo skaičių teorija, tad nedelsdamas susirado darbo vadovą – Artūrą Dubicką, vieną produktyviausių Lietuvos matematikų – ir ėmė gilintis į šią matematikos sritį. Disertaciją kretingiškis rašė iš skaičių teorijos, susijusios su algebriniais skaičiais ir polinomais. P. Drungilas magistrantūros studijas baigė per vienerius metus: „Norėjau kuo greičiau įstoti į doktorantūrą ir gilintis į man patinkančią matematikos sritį. Kai kuriuos magistrantūros programoje studijuojamus dalykus aš jau buvau praėjęs, todėl nusprendžiau per kuo spartesnį laiką pabaigti šias studijas.“
Fotografijos mėgėjas aviacijos pasaulyje
Nors kretingiškis 21-erių Edvinas Stropus grįžęs iš mokyklos pirmiau sėsdavo ne prie namų darbų, o keliaudavo į gamtą fotografuoti, jis šiuo metu yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos instituto aviacijos mechanikos inžinerijos trečio kurso studentas. Susidomėjo atsitiktinai Fotografija E. Stropaus gyvenime atsirado netikėtai, kai 2012-aisiais tėvai nupirko naują fotoaparatą. „Nors tai buvo tik paprasta „muilinė“, bet turėjo kiek platesnę diafragmą, todėl fotografuodamas galėdavau keisti ryškumo gylį, taip išliedamas foną nuotraukose, spalvos tapo sodresnės, todėl ir nuotraukos atrodydavo įdomesnės negu fotografuojant senuoju fotoaparatu“, – kalbėjo pašnekovas. Kretingiškio modeliais tapdavo įvairūs augalai, pro šalį plaukianti gulbė. Gaunami rezultatai Edviną tenkino, todėl jis dar labiau susidomėjo šia veikla. Po kurio laiko, tėvams pastebėjus sūnaus pastangas ir nuotraukas, vaikinas rankose laikė ir veidrodinį „Nikon“ fotoaparatą. Tuo metu E. Stropus pradėjo lankyti fotografijos kursus, kuriuos vedė brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis. „Šiuose kursuose plačiau sužinojau apie fotografiją, įgijau nemažai patirties. Vis dažniau pradėjau fotografuoti įvairius mokyklos renginius, šeimos šventes, gavau ir keletą apmokamų užsakymų. Taip pomėgis pamažu išaugo į nedidelį užsiėmimą, leido šiek tiek užsidirbti“, – pasakojo kretingiškis. Nepaisant to, labiausiai jam patikdavo fotografuoti gamtą. Anot Edvino, ji ne tokia drovi ir, pamačiusi objektyvą, tik dar labiau pražysta. Pašnekovas taip pat dvejus metus buvo „Kuprinės“ fotokorespondentas. Apie „Kuprinę“ jis sužinojo iš perskaityto skelbimo laikraštyje. Jam tai pasirodė galimybė save išbandyti dar neatrastoje fotografijos srityje. „Tie dveji metai „Kuprinėje“ buvo išties kupini prasmingų ir smagių veiklų. Fotografuodamas šiam priedui susipažinau su įdomiais kolegomis korespondentais. Jų rašomi tekstai buvo labai įvairūs ir nagrinėjantys ne vieną Kretingos moksleivio problemą, laisvalaikio veiklas, todėl dažnai tekdavo gerokai pamąstyti, kaip įdomiau ir taikliau straipsnyje aptariamą temą perteikti nuotraukoje“, – prisiminimais dalijosi fotografuoti mėgstantis vaikinas. Taip pat jis pasakojo, kad „Kuprinė“ turėjo keletą projektų, bendradarbiavo su kitų miestų jaunaisiais žurnalistais. Edvino nuomone, labiausiai įsiminęs sumanymas buvo Motinos dienos proga, kai vienam kolegų kilo idėja pabandyti atkartoti tėvų jaunystės nuotraukas. Pašnekovas bandė atkartoti tėvo nuotrauką, kurioje jis sukeltais plaukais. Vis dėlto, tokią šukuoseną pasidaryti buvo nemenkas iššūkis – į plaukus teko supurkšti beveik visą flakoną plaukų lako. „Nors rezultatas gana neblogas, tačiau laką išplauti pavyko tik po kokio penkto bandymo“, – prisiminė E. Stropus. Kai paliko „Kuprinę“, kretingiškis daugiau laiko skyrė mokslams, todėl ilgainiui vis mažiau ir mažiau į rankas paimdavo fotoaparatą. Jis žinojo, kad ateitį labiau nori sieti su technologijomis, o ne su kūryba ir menu. Vis dėlto fotografuoti studentas nenustojo ir šiuo metu fotoaparatą pasiima keliaudamas, įamžindamas šeimos šventes. Žinoma, vaikinas fotografuoja ir telefonu, tačiau mano, kad iki šiol jokia telefono kamera dar nepasiekė skaitmeninio veidrodinio fotoaparato lygio, nors pažanga iš tiesų sparti. Be to, pastaruoju metu E. Stropų vis labiau domina fotografavimas juostiniu fotoaparatu. Vaikystėje ši technika pasirodė per sudėtinga, tačiau pasibaigus karantinui pašnekovas ketina suteikti šiai technikai antrą šansą. Be fotografavimo, vaikinas laisvalaikiu mėgsta sportuoti – užsiima bėgimu, plaukimu. Judėjimas padeda jam atsipalaiduoti, pagerinti nuotaiką.
Savo esė atsigręžė į lietuvybę
Savo esė atsigręžė į lietuvybę Ir nuotolinio mokymosi metu vyksta respublikiniai konkursai. Vienas tokių – mokinių rašinių konkursas „Kaip suprasti žodžius: „Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų?“ Jame I vietą užėmė Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Linas Daugėla. Ketvirtą kartą konkurse dalyvaujantis jaunuolis savo kūrinyje gręžėsi į lietuvių kultūrą. Jo manymu, svarbu išlaikyti lietuvių kalbą, papročius, gerbti ir padėti vieni kitiems. „Norėjau pasakyti, kad kultūra nuo kiekvieno prasideda tada, kai mes ją puoselėjame, nebijome pasakyti, kad esame lietuviai, kai kultūrą bandome puoselėti kiekviena kasdienybės detale, puoselėdami lietuvišką kultūrą, skaitydami knygas“, – apie savo kūrybą kalbėjo L. Daugėla. Praėjusiais metais Linas šiame respublikiniame konkurse buvo užėmęs II vietą. Tokie konkursai, anot trečioko gimnazisto, paskatina tobulėti, susimąstyti apie kultūrą, jos svarbą. Konkursas „Kaip suprasti žodžius: „Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų?“ skirtas Pasaulinei kultūros dienai. Liną jam parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Ataitė. ---
Respublikiniame konkurse I vietą Linui Daugėlai pelniusi esė:Kaip suprasti žodžius: „Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų?“ Kultūra dažnai neregima. Kartais atrodo, kad skubėdamas gatvėmis, važiuodamas autobusu, kur kiekvienas panyra į savų minčių labirintus, stovėdamas stotelėj, kur vienatiniai keleiviai skaito laikraščius, nepastebi kultūros, ji tarsi lieka paraštėse. Bet ją gali įžvelgti kone kiekviename žingsnyje, kai išgirsti lietuvių kalbą ar pajauti lietuvių mentalitetą: galbūt lietuviams per dažnai lipdoma uždarumo etiketė – juk ne paslaptis, jog esame intravertai. Visgi nuo savasties nepabėgame ir kasdienybėje. O kultūra prasideda nuo mūsų. Nuo manęs, nuo tavęs – nuo kiekvieno iš mūsų. Nuo tų, kurie žingsniais linksniuodami gatves užsienyje, sutikę nepažįstamąjį, nebijo pasakyti, kad yra lietuviai, kurie lietuviškai pasisveikina su kaimynais kiekvieną rytą, kurie švenčia tautines šventes, puoselėja papročius, kurie prieš užmigdami perskaito kelis knygos puslapius, kurie stengiasi suprasti tėvynainį ir nenusigręžia nuo jo sunkią akimirką. Kultūra atsiskleidžia bendraujant, gerbiant kitą žmogų. Kultūra įsikūnija į mus, žengiančius kasdienybės puslapiais, ji yra mumyse, tik reikia ją įsileisti, savyje sudėlioti jos vitražą ir po dalelę dalinti. Atsimenu Dainų šventę, kurioje dalyviai skleidė lietuviškumo dvasią pasidabinę tautiniais drabužiais, šokdami ir dainuodami liaudies dainas, vyriškį, prieblandoj niūniuojantį „Lietuva brangi“, vaiką, motinos vedamą už rankos ir rodantį į vėliavą su Vyčiu: „Žiūrėk, mūsų didvyris!“ Nesvarbu, puoselėjama materiali ar dvasinė kultūra, ji skleidžiasi tarp mūsų, įgauna sparnus ir kyla. Ji veši kiekvienoj apšerkšnijusioj senamiesčio gatvelėj, kiekvienam dulkinam turguje, kiekvienoj sutemų nišoj – tik reikia ją įžvelgti ir kurti.
„P. n.“ informacija
Kai darbas sutampa su pomėgiu
„Dirigavimas – tai mano profesija, kurios aš pradėjau mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Lietuvos Valstybinėje konservatorijoje – aut. past.), įvairiose stažuotėse, meistriškumo kursuose. Nors šio meno mokiausi maždaug 20 metų, tačiau nenustoju mokytis ir šiandien, nes dirigavimas visų pirma – nuolatinis mokymasis, studijos. Pagaliau mano darbas visiškai sutampa su mano pomėgiais, jie labai susipynę, – kalbėjo Lietuvos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dirigavimo mokytojas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mergaičių ir merginų choro „Viva Voce“ vadovas ir Lietuvos dainų švenčių meno vadovas dirigentas Raimondas Katinas. Besimokančių nėra daug R. Katinas tvirtino, kad dirigavimas – labai sudėtingas procesas, nors iš pažiūros taip neatrodo. Dirigentas pasakojo, kad buvo atliktas tyrimas, po kurio įrodyta, kad būtent orkestro dirigentas per tam tikrą laiką atlieka daugiausia įvairių veiksmų, funkcijų, palyginti su kitų profesijų atstovais. Anot dirigento, ši profesija aktuali mokiniams, studentams, kurie mokosi dirigavimo, ir pakankamai siauram visuomenės ratui – koncertų, spektaklių klausytojams, daliai tikrosios inteligentijos. „Savo darbe tenka nusivilti valdžios arba kai kurių atskirų žmonių požiūriu, tačiau labiausiai – kai mažai išmanantys, aukštesnes pareigas užimantys asmenys tuo pasinaudoja ir pradeda vadovauti, nurodinėti. Čia mano kantrybė dažnai būna „ant ribos“, – atviravo dirigentas R. Katinas, įžvelgdamas tam tikrą neigiamą pusę šiame darbe. Paklausus pedagogo, kodėl besimokančiųjų dirigavimo nėra itin daug, jis įžvelgė, kad nemaža dalis dirigentų mokslus baigė užsienio šalyse, šiuo metu taip pat yra studijuojančių užsienyje, todėl vaizdas nėra visiškai aiškus. Vis dėlto pagrindinė priežastis – gerokai susiaurėjęs muzikinis laukas Lietuvoje. Jis taip pat teigė, kad perspektyvos ateityje dirbti pagal šią specialybę irgi gerokai miglotos. Yra dar viena priežastis – iš besimokančiųjų šios specialybės yra reikalaujama labai daug įvairiausių sąnaudų, darbo. Pasak jo, tai ne visiems priimtina, tačiau sakoma, kad, norint tapti geru dirigentu, reikia kažką gauti ir iš paties Dievo. Dirigavimo mokytojas tikino, kad tai, ko jis mokėsi savo laiku, galima pritaikyti ir šių dienų jaunimui. „Kai kurie dalykai keliauja iš metų į metus ir laikas jų nekeičia, o moralinės vertybės anais laikais buvo vertinamos labiau. Kas keičiasi labiausiai – tai technologijos, tačiau kai kurių, vos ne šimtmečiais gyvavusių dalykų, niekas nepakeitė“, – nuomone dalijosi pašnekovas. Pedagogas pasakojo, kad, dirbdamas su savo mokiniais, siekia sąžiningo, abipusiai pagarbaus, lygiaverčio, profesionalaus, pozityvaus, sklandaus bendravimo ir bendradarbiavimo. Mergaičių ir merginų choro „Viva Voce“ vadovas teigė, kad, norint vadovauti kolektyvui, svarbiausia turėti įvairių profesinių, taip pat pedagoginių, psichologinių žinių. Tačiau svarbos neturi prarasti ir vadovo charakterio savybės – valia, kantrybė, užsispyrimas.
Siekia paneigti visuomenėje gajus stereotipus
Kretingiškė 20-metė Emilija Jucytė Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) studijuoja statybos inžineriją. Pirmakursė tvirtino, kad, rinkdamasi šią studijų programą, neturėjo abejonių, tačiau kartais sulaukianti klausimų, kodėl nutarė studijuoti inžinerinius mokslus. Susidomėjo vaikystėje Mergina prisiminė, kad pastatais ir jų konstrukcijomis susidomėjo dar vaikystėje: „Su draugais, dar būdami vaikai, labai dažnai sugalvodavome ką nors sukonstruoti. Aš visuomet buvau ,,namelių statybų” organizatorė ir iniciatorė.“ Pašnekovės teigimu, dešimtoje klasėje atėjus metui rinktis, į kurias disciplinas ji norėtų gilintis labiau, suprato, kad artimiausi jai – tikslieji mokslai. „Mokykloje buvo labai sunku įsivaizduoti savo ateities specialybę, tačiau pradėjus mąstyti apie inžinerinius mokslus buvo aišku, kad rinksiuosi statybos inžineriją“, – tikino E. Jucytė. Baigusi Pranciškonų gimnaziją, kretingiškė atskleidė neturėjusi abejonių dėl studijų pasirinkimo: „Buvo baisu prieš pirmuosius mokslo metus universitete, suvokiau, kad mano aplinka labai pasikeis. „Gap year“ (laisvi metai po mokyklos prieš pradedant studijas universitete – aut. past.) galimybę atmečiau, nes supratau, kad mokslai nesibaigs bakalauro studijomis, todėl nenorėjau nukelti studijų vėlesniam laikui.“ Anot E. Jucytės, statybos inžinerijos studijos jai įdomios dėl kelių priežasčių. „Pirmiausia, studijų dalykai susiję su specialybe nuo pat studijų pradžios, dėstytojai visuomet stengiasi padėti studentui ir suteikti reikiamą informaciją. Turime galimybę atlikti laboratorinius darbus moderniose laboratorijose, tad studijuojantiems sudarytos labai geros sąlygos mokytis ir gilinti žinias“, – komentavo studentė. Labiausiai kretingiškę šiuos du studijų semestrus domino fizikos ir inžinerinės geodezijos disciplinos. „Man įdomūs nauji studijų dalykai, kurie suteikia daugiau žinių apie statybos inžineriją ir patį darbo pobūdį. Taip pat smalsu išgirsti inžinierių, kurie baigė šią studijų programą, istorijas, nuomonę apie specialybę ir požiūrį į darbą“, – tvirtino mergina. Pirmoji sesija studentės neišgąsdino: „Dėl pirmosios sesijos jaudinausi semestro pradžioje, vėliau gavome visą informaciją, kuri padėjo tikslingai paskirstyti laiką. Sesija nebuvo sudėtinga, egzaminų tvarkaraštis buvo gerai suplanuotas, todėl turėjome laiko ir poilsiui, ir mokslams.“
Mokykla namuose
Per karantiną mokiniai mokosi nuotoliniu būdu. Vieniems tai – galimybė patobulėti, kitiems – smukti žemyn. Karantino metu moksleiviai laiką paskirsto kitaip. „Mokiniams, kurie nori išmokti, bet ne taip gerai mokosi, nuotolinio mokymo būdas yra galimybė gauti geresnius pažymius, tačiau tiems, kurie nedėdavo pastangų, dabar yra sunku“, – teigė abiturientė Pranciškonų gimnazijos moksleivė Viltė Joknytė. Mokantis nuotoliniu būdu mokinys beveik viską turi išsiaiškinti savarankiškai. „Mokiniams sunkiau suprasti naujas temas, kai jų mokytojas nepaaiškina“, – tikino pirmos gimnazinės klasės moksleivė Ligita Kontaraitė. Jaunuoliai gauna daugiau laisvės, gali skirti daugiau laiko miegui, pomėgiui, šeimai. Tačiau savarankiškas mokymasis užima daugiau laiko negu mokymasis mokykloje. „Tai užtrunka labai daug laiko“, – savo patirtimi dalijosi V. Joknytė. Moksleiviai taip pat atkreipė dėmesį, kad nuotolinis mokymas turėtų būti didesnis iššūkis mokytojams negu mokiniams. „Mano karta yra pratusi prie technologijų ir mums lengviau prisitaikyti prie mokymosi internetu. Manau, kad mokytojams buvo nemenkas iššūkis pasirengti nuotoliniam darbui“, – svarstė Viltė. Dėl karantino buvo atšaukta daug renginių, kuriuose moksleiviai turėjo dalyvauti. Tarp jų – ir atvirų durų dienos būsimiems studentams. „Ypač sunku bus tiems, kas dar iki šiol nežino, kur norėtų toliau mokytis baigę mokyklą“, – atkreipė dėmesį V. Joknytė. Abiturientai įsivaizduoja, kad šiuometinius egzaminus jie laikys sėdėdami suoluose, kurie sustumdyti metro atstumu, su pirštinėmis ir apsauginėmis kaukėmis. „O jeigu egzaminas vyktų lauke ir staiga pradėtų lyti?“ – klausimą iškėlė V. Joknytė. Be nuotolinio mokymosi, jaunuoliams iškyla ir kitų iššūkių, pavyzdžiui, karantino sąlygų laikymasis. „Aš karantino sąlygų laikausi, neinu niekur“, – tvirtino L. Kontaraitė. Mergina džiaugėsi, kad dėl karantino gali daugiau laiko praleisti su šeima, tačiau teigė, kad sunku nesusitikti su draugais. „Galiu stebėti, kaip sprogsta pumpuriukai, pradėjau tikrai džiaugtis mažais dalykais“, – atviravo Viltė. Bėganti rutina žmogų suvaržo, atrodo, kad nėra laiko gražiems dalykams. Tačiau, viskam sustojus, žmogus vėl gali džiaugtis akimirka.
Aurelija PLOKŠTYTĖ
„P. n.“ akademijos narė
Praktinio vairavimo egzaminas – iššūkis daugeliui
Dažnas jaunuolis turi vairuotojo pažymėjimą, mokosi vairuoti ar apie tai svajoja. Lietuvoje, „Regitros“ duomenimis, praktikos egzamino rezultatai kur kas prastesni negu teorijos. Tad kodėl pradedantiesiems vairuotojams praktinis vairavimo egzaminas sunkiau įkandamas ir kas lemia tokius rezultatus? Neatsiejama kasdienybės dalis Abiturientė Pranciškonų gimnazijos auklėtinė Domantė Lipskytė vairuoja, nes, turint vairuotojo pažymėjimą, jai paprasčiau susisiekti, ji jaučiasi savarankiškesnė. Anot Domantės, norint išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, svarbu kuo daugiau praktikuotis, o per egzaminą – suvaldyti stresą. Merginos nuomone, išlaikyti vairavimo egzaminą dažniausiai trukdo įgūdžių stoka, dažnai perdėtas pasitikėjimas savimi, sprendimas per anksti laikyti egzaminą, kai praktikos dar neužtenka, arba stresas. „Manau, reikia daug praktikuotis, važinėti ne tik su instruktoriumi, bet paprašyti ir šeimos narių pagalbos. Dažnai tai padeda išmokti geriau valdyti transporto priemonę. Na ir, žinoma, stengtis nesijaudinti, valdyti stresą. Vien dėl streso sulėtėja reakcija, kuri vairuojant yra labai svarbi“, – dalijosi mintimis D. Lipskytė. Vienuoliktokas Pranciškonų gimnazijos mokinys Gustas Zėringis vairuodamas jaučia laisvę. „Be to, turint vairuotojo pažymėjimą, paprasta nusigauti iš taško A į tašką B“, – sakė jaunuolis. Išlaikyti egzaminą jam padėjo vairavimo instruktorius, jo pamokos. „Norint išlaikyti egzaminą, būtina turėti gerą reakciją, stebėti aplinką, numatyti kitų veiksmus“, – tikino vaikinas. Gusto nuomone, ar pradedantysis vairuotojas išlaikys vairavimo egzaminą, priklauso nuo jo nusiteikimo, noro ir pasirengimo. Norint išlaikyti egzaminą, reikia užsispyrimo, geros nuotaikos ir poilsio prieš egzaminą.
Nuo meilės gamtai – iki žurnalistikos ir kraštotyros
Mūsų kraštietis 39-erių Denisas Nikitenka nuo vaikystės domėjosi gamta – įkūrė gamtos mylėtojų klubą, dalyvavo „Kuprinės“ veikloje ir planavo tapti biologu. Viskas pakrypo taip, kad jo gyvenime vėliau atsirado žurnalistika ir kraštotyra. Subūrė klubą D. Nikitenka pirmą kartą į „Kuprinę“ parašė būdamas penkiolikos metų ir teigė, kad yra išsaugojęs tada rašytus straipsnius. Tuo metu jis domėjosi biologija, dalyvavo olimpiadose ir Kretingoje įkūrė gamtos mylėtojų klubą „Liepsnelė“. Klubas susiformavo, kai pats D. Nikitenka vaikščiojo po šeštokų, septintokų klases ir siūlė užsiimti gamtos tyrinėjimu. „Liepsnelė yra paukštis ir taip pat – tarsi ugnelė, įžiebianti aistrą keliauti, mylėti gamtą. Kiekvienas prasmingesnis, įdomesnis klubo veiksmas buvo aprašytas laikraštyje. „Kuprinė“ – tai lyg suteiktas eteris skleisti žinią apie gamtą, jos tyrinėjimus, skatinti žmones domėtis gamta, dalyvauti klubo veikloje“, – kalbėjo kraštietis. Moksleivių klubo nariai rengdavo žygius, tyrinėdavo. Klubo veikla tęsėsi tol, kol jo įkūrėjas išvyko į Vilnių. Pašnekovo nuomone, tokia veikla, kaip domėjimasis gamta, yra labai gera. Juk ne visi paaugliai turi, ką veikti, ir kartais tik šlaistosi gatvėse, o būti gamtininku yra puikus būdas išlieti jaunatvišką energiją naudingoje veikloje. Kai rengė straipsnius jaunimo priedui „Kuprinė“, Denisas net neplanavo savo gyvenimo sieti su žurnalistika. Vyras daug skaitydavo, žavėjosi rašytojais ir norėjo išmokti gerai rašyti, o straipsniai buvo savotiškas išėjimas į viešumą, nes, anot D. Nikitenkos, rašyti viešai, kai tavo tekstai publikuojami, irgi reikia drąsos. Tačiau minčių apie žurnalistiką nebuvo, nes nuo pat aštuonerių metų jis svajojo būti biologu. Gamtos mylėtojas įstojo į Vilniaus universitetą, ekologinę biologiją – tai buvo vienintelė jo pasirinkta pozicija. Dalijosi savo istorija Žurnalistika vyro gyvenime atsirado netikėtai, kai, studijuojant antrame kurse, reikėjo priverstinai imti akademines atostogas dėl aukštosios matematikos skolos. Gamtos mylėtojas teigė, kad jam buvo nedidelis šokas, kai studijuojant teko mokytis tokių disciplinų, kurios neatrodė susijusios su biologija, ir vienas tų dalykų buvo aukštoji matematika, kuri ir „pakišo koją“ studijose. Per akademines atostogas jam teko išvykti į Ispaniją – ten, plantacijose, skinti apelsinus ir mandarinus. Visa tai įvyko maždaug 2000-aisias metais, ir D. Nikitenka tapo vienos pirmųjų emigrantų bangos dalimi. Vis dėl to Ispanijoje gyventi nebuvo lengva ir paprasta. Mūsų kraštietis pateko į mafijos pinkles, jam teko susidurti su žmonių išnaudojimu.
Meną svajoja perkelti į virtualią erdvę
„Per kūrybą aš galiu pažinti pasaulį“, – savo menininkės pasaulėžiūra dalinosi abiturientė dailininkė Iveta Intaitė. Nuo vaikystės piešianti mergina planuoja save realizuoti animacijos, video ar 3D objektų kūrime. Menas – ne tik saviraiškos forma Menas yra būdas išreikšti vidinę būseną, mintis ir idėjas. Ivetos ateities tikslas – visu tuo pasidalinti. „Per meną aš susipažinau su daugybę žmonių, su kuriais smagiai praleidžiu laiką“, – teigė ji. Susipažinusi su bendraminčiais Iveta rado autoritetų, į kuriuos siekia lygiuotis ir gali klausti patarimo bei dalintis mintimis. Kuriant meną ant popieriaus lapo jį galima apčiuopti. „Asmuo gali paliesti popieriaus lapą, jausti išdžiūvusių dažų nelygumus ar molio skulptūrą rankose“, – kalbėjo I. Intaitė. Lapas, dažai ir pieštukai žmogui pažįstami nuo vaikystės. Šią meno formą žmogus praktikuoja jau nuo neatmenamų laikų. Tačiau ji gali apriboti kūrybos galimybes, o kūrimas virtualioje erdvėje yra tarsi naujų galimybių pasaulis. Padarius klaidą tapant skaitmeniniu būdu galima ją lengvai ištaisyti. Menininkas nėra ribojamas resursų, juk, pažymėjus vieną spalvą virtualiame piešinyje, asmuo galės toliau dirbti su tokia pat spalva. Tačiau savo kūrinio menininkas negalės paliesti, nes viskas vyksta už kompiuterio ekrano.
|
|
