|
|
|
KuprinėDaina lydi nuo pirmų žingsnių
Kretingos rajone, Kurmaičių kaime, gyvenanti pradinukė Auksė Gedvilaitė tikino, kad muzika – viena svarbiausių jos gyvenimo sričių. Pirmąkart scenoje pasirodžiusi vos dvejų, aštuonmetė neabejojo, kad ateityje ji bus profesionali atlikėja ir dainininkė. Mergaitės motina Gileta Gedvilienė prisiminė, kad jos dukra puikiai kalbėjo jau būdama vienerių: „Nuo dvejų metų atėjome į „Yamahos“ muzikos mokyklą, kur pradėjome truputį dainuoti. Po dvejų metų pradėjome mokytis pas Indrę Maldeikienę, galiausiai Auksė pradėjo dainuoti Kretingos rajono kultūros centre pas mokytoją Jūratę Norkuvienę, ir su šia pedagoge mergaitė mokosi muzikos paslapčių iki šiandien.“ Dvimetė A. Gedvilaitė pirmąkart scenoje pasirodė kartu su kitais „Yamahos“ muzikos mokyklos vaikais, kaip solistė pirmąkart pradinukė žengė ant scenos Vasario 16-osios minėjimo koncerte Kretingos rajono kultūros centre, sulaukusi penkerių ir vos kelis mėnesius pasimokiusi pas mokytoją J. Norkuvienę. „Man tai buvo didelė ir maloni staigmena, kad Auksė dainavo kaip solistė, nubraukiau ne vieną ašarą“, – teigė A. Gedvilaitės motina. Pradėjusi eiti į mokyklą, mergaitė su tėvais nutarė nelaukusi antros klasės mokytis ir Kretingos meno mokykloje. „Truputį buvo nedrąsu, nes Auksė dar nemokėjo gerai skaityti, o iškart reikėjo mokytis ir natų, groti pianinu, tačiau viską įveikėme, nors sunkumų tikrai buvo“, – tikino G. Gedvilienė.
Buvusi kuprinietė labiausiai įsiminė pirmąjį straipsnį
Studentė 23-jų Eglė Dirmeitytė – buvusi „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narė. Po ketverių metų, praleistų „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijoje, arba „Kuprinėje“, baigusi Pranciškonų gimnaziją, E. Dirmeitytė ISM Vadybos ir ekonomikos universitete studijavo tarptautinį verslą ir komunikaciją. Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms atlikti praktiką užsienyje, mergina išvyko į Portugaliją ir pandemijos pradžią sutiko ten. Veikla buvo naudinga Prie jaunųjų žurnalistų akademijos E. Dirmeitytė prisijungė dėl to, jog jai patinka rašyti, ji numatė, kad ši veikla padės tobulinti rašymo įgūdžius. Apie žurnalistų akademiją kraštietei papasakojo ir dalyvauti jos veikloje paskatino jos lietuvių kalbos mokytoja Laima Gadeikytė. Šiuo mokytojos patarimu buvusi kuprinietė džiaugiasi iki šiol. E. Dirmeitytė jautė visapusišką naudą rašydama „Kuprinėje“. „Dirbau su smagia bendraamžių ir patyrusių žurnalistų komanda, todėl jaučiausi ne tik įgyjanti profesionalios patirties, bet ir leidžianti laiką su draugišku kolektyvu. Buvo geras jausmas į redakciją eiti tarsi į darbą, dalyvauti susitikimuose, sėdėti prie didelio stalo su visais, gerti arbatą, aptarti savo ir kitų jaunųjų žurnalistų kūrybą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. Mergina teigė, kad patobulėjo ir jos rašymo įgūdžiai: stilius, gebėjimas įtaigiau dėlioti žodžius, pastebėti klaidas ir jas taisyti – visa tai labai pravertė universitete ir profesinėje veikloje. Taip pat kraštietė ypač vertina turėtą galimybę rengti interviu su bendraamžiais, įvairiais ekspertais, nes tai išvedė ją iš komforto zonos, padėjo užmegzti ryšius, išmokė įveikti jaudulį. Jaunųjų žurnalistų akademijoje pašnekovė išsiugdė ir analitinį mąstymą – tam įtaką padarė atliekamos viešos apklausos, duomenų analizavimas ir perteikimas. Prisimena pirmąjį straipsnį Įsimintiniausia E. Dirmeitytei – pirmasis jos straipsnis jaunimui skirtame priede „Kuprinė“. Buvusi jos narė prisiminė, kad rašė apie klasės draugą, kuris su šeima tuomet buvo emigravęs į užsienį. Straipsnis buvo apie jo pomėgius, kaip jam sekasi, ką jis veikia. Publikavus straipsnį, žmonės labai jautriai sureagavo į emigracijos temą ir internete paliko nelabai malonių komentarų. Iš pradžių mergina jautėsi prastai, nes atrodė, kad pirmasis straipsnis išėjo nepavykęs, nemalonu buvo ir dėl kalbinto vaikino, kadangi su juo pašnekovė kalbėjo apie jo laisvalaikį, nenorėjo nieko įžeisti. Vis dėlto dabar šį įvykį ji priima kaip vertingą patirtį. „Kritikos mes visada sulauksime, ypač užsiimant tokia veikla, kaip žurnalistika. Jei kritika konstruktyvi, naudinga, ją būtina priimti ir apmąstyti, ji tikrai padeda tobulėti, nors tuo metu ir gali įžeisti savimeilę“, – teigė pašnekovė. Baigusi mokyklą, E. Dirmeitytė studijavo ISM Vadybos ir ekonomikos universitete ir savo studijų pasirinkimu labai džiaugiasi. Kraštietė teigiamai atsiliepė tiek apie kokybiškas studijas, tiek apie pačią bendruomenę. Tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas ji pasirinko dėl plataus galimybių spektro. Studijos suteikė pagrindus ir leido išbandyti save verslo strategijos, marketingo, žmogiškųjų išteklių ir finansų valdymo srityse.
Smuikas – nuolatinis gyvenimo palydovas
Muzika Aistei Drakšaitei jau tapo svarbia gyvenimo dalimi. Ji ne vienerius metus grojo smuiku, mokėsi Kretingos meno mokykloje ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Šiuo metu pašnekovė studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), su muzika mergina svarsto sieti ir ateitį. Muzika lydi nuo vaikystės „Vaikystėj dainuodavau su močiute įvairias dainas, įsivaizdavau grojanti radiatoriumi tarsi pianinu, kartais sukviesdavau namiškius į kambaryje ant sofos surengtą spektaklį“, – prisiminė Aistė. Muzika tarsi pati surado merginą – darželio muzikos mokytojas pastebėjo, kad ji turi gražų balsą. Mergaitė dainuodavo mokyklos rengiamuose spektakliuose, mokydamasi pradinėse klasėse pas mokytoją Jolantą Gecevičienę. Ji Aistę ir supažindino su pirmąja smuiko mokytoja Dalia Pociene. Smuiką mergina atrado netikėtai. „Pamenu, kaip per televiziją išvydau simfoninio orkestro koncertą, pačiupau mamos virbalus ir vaizdavau, kad griežiu. Kartą su močiute vaikščiodama mieste išgirdau smuiko muziką, ji nenumaldomai mane traukė. O kai tėtis nupirko smuiką, mamai beliko mane užrašyti į meno mokyklą“, – prisiminimais dalijosi Aistė.
„Klausantis, kaip žmogus groja instrumentu, iš pirmo žvilgsnio viskas labai gražu ir lengva, bet už to slypi „juodas darbas“ ir techniškai, ir su savimi, savo kūnu. Tarsi Sizifas vis lipi į kalną, o viršūnės nesimato. Bet kai jauti, kad jau gali groti kitiems, išties pasidaro labai gera“, – atviravo pašnekovė.
Merginos teigimu, smuikas ypatingas tuo, kad kiekviena detalė yra pagaminta žmogaus rankomis, todėl šis instrumentas yra itin jautrus ir reikalaujantis didelės priežiūros. „Stovėdama scenoje, niekada nejausdavau baimės, todėl tai man leisdavo visiškai atsipalaiduoti ir groti taip, kaip noriu pati, nes „saviruošos virtuvė“ lieka praeity, tad galima atsiduoti tam momentui. Svarbiausia, kad grojant būtų gera pačiam, nes tuomet ir klausytojas jaus didesnį malonumą, jam nereikės jaudintis dėl atlikėjo“, – tikino A. Drakšaitė.
Pašnekovė teigė, kad emocijos stipriai užvaldo ir nulipus nuo scenos. Jos nuomone, svarbu po pasirodymo pasidžiaugti savimi, o ne graužtis dėl kiekvienos netinkamai sugrotos natos, nes „muzikos unikalumas ir slypi tame klaidos momente“ – tos klaidos antrąsyk pakartoti neįmanoma. Merginos manymu, svarbu, kad būtų palanki nuotaika groti. Jei jos nėra, geriau instrumentą padėti ir laukti to momento.
Jauni žmonės, kaip ir suaugusieji, turi savo biudžetą. Jaunuoliai gauna pajamų iš įvairių šaltinių: tėvų, senelių, kitų artimųjų, darbovietės. Vieni jų skaičiuoja savo pajamas ir išlaidas, dalį gautų pajamų taupo ir tokiu būdu tvarkingai planuoja biudžetą, o kiti, gavę kelis eurus, skuba išleisti įvairioms smulkmenoms. Gruodžio mėnesį jaunimas taip pat pasineria į kalėdinių dovanų paieškas, tad joms reikia tinkamai suderinti biudžetą.
Norėtų išleisti mažiau
Kraštietė vienuoliktokė Ugnė Vilimaitė teigė, kad jos santykiai su pinigais nėra blogi. Ji visada stengiasi taupyti, kad nereikėtų tėvų prašyti papildomų pinigų, kai nori kur nors išeiti su draugais. Vis dėlto, anot pašnekovės, norėtųsi išleisti mažiau pinigų nereikšmingiems dalykams, pavyzdžiui, makiažo priemonėms ar saldumynams.
„Savo pajamų ir išlaidų niekur neužsirašau, tačiau stengiuosi suskaičiuoti jas, kad išleisčiau kuo mažiau“, – sakė mergina.
Anot jos, kai reikia pinigų į mokyklą, tėvai duoda limituotą sumą kišenpinigių, tačiau, prireikus įsigyti tam tikrą daiktą, yra taikomos išimtys. Karantinas mokinės pajamoms ir išlaidoms nepadarė įtakos. Šventinėms dovanoms U. Vilimaitė planuoja išleisti iki 100 eurų, tai didesnė suma negu išleisdavo įprastai. Didesnės išlaidos vienuoliktokės biudžete atsirado dėl jos gyvenime atsiradusio draugo.
Šventinės išlaidos nepakito
Buvo atlikta anoniminė apklausa, kurioje dalyvavo 80 respondentų, o iš jų – 22 pilnamečiai asmenys, likusių asmenų amžius svyravo nuo 13 iki 17 metų.
Didžioji dalis apklausoje dalyvavusių jaunuolių teigė, kad dovanoms per šventes įprastai išleidžia 10–20 eurų arba 60 eurų ir daugiau. Ir vienos, ir kitos nuomonės asmenų buvo po devyniolika. 15 žmonių atsakė, kad dovanoms skiria 30–40 eurų.
Galima teigti, kad karantinas apklaustojo jaunimo išlaidų dovanų atžvilgiu nepakeitė, kadangi 37 respondentų išlaidos išliko tokios pačios kaip ir anksčiau, o 13 atsakiusiųjų netgi padidėjo. 10 jaunuolių atsakė, kad dovanų šiemet nepirks.
Be to, karantino metu beveik pusei apklaustųjų pavyko sutaupyti daugiau pinigų negu įprastai, tačiau nemažai jų atsakė, kad išleido tiek, kiek ir anksčiau, o kai kurie netgi daugiau negu prieš karantiną. 57 procentai jaunuolių pinigus išleido apsipirkdami internetu. Jaunosios kartos atstovai įsigijo drabužių, maisto, įvairių kosmetikos priemonių.
Kiekviena tauta, giminė ar net šeima Kalėdas ir jų šventimą supranta nevienodai. Manoma, kad taip yra dėl mūsų protėvių papročių ir religijų, kartais toks paprastas dalykas kaip eglės papuošimas gali skirtis kiekvienoje kultūroje ir bendrų kultūrų skirtingose šeimose.
Požemių dvasios ir išskirtiniai patiekalai
Grendlandijoje, kaip ir Danijoje, Kalėdų eglė dekoruojama žvakėmis, popierinėmis gėlėmis, kitais rankų darbo papuošalais, Grendlandijos ir Danijos vėliavomis. Šiai ypatingai šventei į meniu įtraukiami įvairiai pagaminti patiekalai iš ruonių, banginių ir net šiaurės elnių mėsos. Danijos ir Grendlandijos vaikai tiki, kad Kalėdų Senelis arba Julemand gyvena Umanake – šiauriausiame Grendlandijos mieste.
Slovėnijoje, Vengrijoje ir Austrijoje Kalėdų Seneliui ieškoti neklaužadų vaikų padeda ne kas kitas kaip Velnias. Ir šiomis dienomis, prieš pat Kalėdas, šiose šalyse galima sutikti Velnią – demono drabužiais persirengusį vyrą, kuris žvangina grandines ir gąsdina vaikus. Vengrijoje Kalėdų Senelis vadinamas Telapo, Slovėnijoje – Bozicek, o Austrijoje – Christkindl.
Norvegų legenda sako, kad šventiniu laikotarpiu raganos mėgsta vogti šluotas, tad kiekvienais metais šeimininkės stengiasi paslėpti savo virtuvines šluotas. Tai ne vienintelė keistoka tradicija šioje šalyje. Per šventines dienas vyrai, pasiėmę medžioklinį šautuvą, į orą išauna keletą kulkų, tam, kad „atbaidytų“ raganas ir blogas dvasias. Norvegijoje Kalėdų Senelis vadinamas Julenissen.
Graikijoje Kalėdiniu laikotarpiu taip pat siaučia piktosios dvasios ir baubai. Juos graikai vadina Kallikantzaroi. Tai mitinės būtybės, gyvenančios požemio pasaulyje ir į paviršių išlenda tik per Kalėdas ir siaučia iki sausio 6 dienos. Kad nuo jų įsibrovimo į namus apsisaugotų, graikai palieka degantį židinį visą naktį.
Vis dėlto, Kallikantzaroi gali į namus patekti ne tik pro kaminą, bet ir pro duris. Tam užkirsti kelią yra sugalvota prieš duris pakabinti kiaurasamtį – tokiu atveju piktadarys bandys suskaičiuoti skylutes, o, kol suskaičiuos, išaus ir rytas. Graikijoje Kalėdų senelis vadinamas Aghios Vassilis.
Jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) programa – tai galimybė ne tik atrasti patinkančią veiklos kryptį, bet ir geriau pažinti save. Baigę šešis mėnesius trunkančią savanorystės programą, jaunuoliai ne tik įgyja patirties, bet ir gauna papildomai 0,25 balo stodami į aukštąsias mokyklas.
Kretingos savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorės Ingos Biliūnaitės-Rušinskės teigimu, jaunuoliai, norintys savanoriauti pagal JST programą, turi užsiregistruoti JST duomenų bazėje. Užsiregistravusių jaunuolių kontaktai perduodami apskritį kuruojančios Savanorišką veiklą organizuojančios (SVO) organizacijos mentoriams. Į programą savanoriai kviečiami pagal registracijos laiką. Savivaldybėse programos vietų skaičius ribotas, todėl užsiregistravusieji, tačiau nepatekusieji į programą savanoriai bus pakviesti atlikti tarnybą atsiradus galimybei.
„Jaunimo savanoriška tarnyba – ne tik intensyvi tarnyba. Tai – ir reguliarūs susitikimai su mentoriumi. Programos baigimo pažymėjimą, taip pat ir 0,25 balo stojant į pirmosios pakopos studijas įgyja tik savanoriai, pasirašę trišalę sutartį su priimančia organizacija ir savanorišką veiklą rengiančia organizacija, nuolat dirbantys su SVO mentoriumi, taip pat kurių tarnybos valandų apskaita reguliariai pateikiama Jaunimo reikalų departamentui. Dokumentas, patvirtinantis teisę gauti 0,25 stojamojo balo, yra pažymėjimas, išduotas Jaunimo reikalų departamento. Manau, tai didelė paskata jaunuoliams, stojantiems į pirmos pakopos studijas“, – komentavo jaunimo reikalų koordinatorė.
Turbūt jokia kita šventė nėra tokia komercinė kaip Kalėdos. Akivaizdu, kad tai teikia daug pelno. Kalėdiniu laikotarpiu žmonės lyg išprotėję lekia pirkti dovanų, dekoracijų, šventinės atributikos. Rūbai, žaislai, net įvairios reklamos – viskas susiję su Kalėdomis. Didelė dalis šio laikotarpio biudžeto skiriama dekoracijoms ir dovanoms pakuoti. Dėl šios priežasties noriu su jumis pasidalinti įvairiomis idėjomis, kaip galite pasipuošti kūrybingai ir natūraliai bei nustebinti draugus ar šeimą išradingai supakuotomis dovanomis.
Pastaruoju metu vis labiau internete vyrauja džiovintų vaisių dekoravimo idėjos. Galima greitai ir lengvai orkaitėje išdžiovinti citrusinių vaisių, pavyzdžiui, apelsinų, citrinų, greipfrutų, žaliųjų citrinų, griežinėlius ir pasidaryti gražių žaisliukų eglutei, pervėrus juos siūlu arba suvėrus girliandą. Žaisliukus ar girliandą galima papuošti ir cinamono lazdelėmis.
Dar vienas populiarus kalėdinis dekoracijų būdas – kankorėžiai. Lengvai įgyvendinamas ir pigus pasirinkimas. Kalėdinė girlianda iš kankorėžių su džiovintais vaisiais ir cinamono lazdelėmis arba paprasti eglutės žaisliukai su virvute gali atrodyti pigiai, tačiau tuo pačiu metu tai ir elegantiška.
Taip pat papuošti namus galite mediena. Iš šakelių galima padaryti žvaigždę, ją apvynioti šviečiančia girlianda – jūsų namai iš karto atrodys kitaip. Šakeles panaudoti galite ir girliandai ar mažai eglutei. Arba galite iš plonų rąstų pasidaryti žvakides. Dar viena idėja – galima pasidaryti žaisliukus kalėdinei eglutei ar girliandoms, išdeginant ar nupiešiant paveikslėlį ant medienos griežinėlių.
Puošiant namus dažnai neapsieinama ir be popieriaus. Įprastai langai yra puošiami snaigėmis, kartais įvairiais paveikslėliais, iškirptais iš popieriaus, dėl to yra išnaudojama daug šios žaliavos. Siūlau kaip alternatyvą popieriui naudoti laikraščius, žurnalus ir visą kitą nereikalingą popierių, esantį namuose. Taip sutaupysite žaliavų, šiuo atveju išsaugosite vieną medį ar net kelis.
Kretingiškė Verdenė Monika Valkiūnaitė tikino, kad ją kurti įkvepia ir žmonių šurmulys, ir ramybės paieškos. Šiuo metu scenografiją Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijuojanti pašnekovė praėjusią vasarą surengė pirmąją personalinę tapybos parodą ir mano, kad kūryboje būtina nuolatinė dinamika.
Verdenė Monika Valkiūnaitė prieš dešimtmetį baigė Kretingos meno mokyklos dailės skyrių, anot jos, polinkį kūrybai ir saviraiškai ji jautė nuo mažumės. „Man šis laikas buvo tarsi žaidimas ir eksperimentavimas, įgijau svarbių žinių apie vaizduojamąjį meną, kurios vėliau ne kartą pravertė“, – apibūdino mergina.
Po kurio laiko pašnekovė metams išvyko mokytis į Vokietiją: „Kadangi tuo metu vokiečių kalbą mokėjau prastai ir ne visada suprasdavau, kas vyksta per pamokas, pirmuosius mėnesiuis labai dažnai piešdavau, tai buvo tarsi meditacija. Ši patirtis buvo labai naudinga, pamačiau daugybę naujos, iki tol man nepažintos kultūros, mano pasaulėžiūra tapo platesnė.“
Grįžusi į Lietuvą ir baigusi Pranciškonų gimnaziją, mergina įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA) studijuoti scenografiją. „Pirmaisiais metais nelabai supratau, kur įstojau, aiškiau ėmiau suprasti trečiame kurse. Stodama į šią specialybę neturėjau pakankamai tapybos, piešimo žinių, tad kurį laiką papildomai mokiausi pas tapytoją Daną Andriulionį. Per visus studijų metus išmokau daugybę dalykų – nuo siuvimo, braižybos iki erdvės planavimo“, – teigė studentė.
Studijuodama scenografiją, scenos ir kostiumų dizaino žinias kretingiškė gilino Austrijoje. Anot jos, aplinkos pakeitimas jai labai naudingas, šis laikotarpis suteikė daugybę iki tol dar neatrastų patirčių: „Išvykdama į Austriją buvau „prisivalgiusi gyvenimo“, labai susidomėjau pačiomis studijomis, tad laiko pastebėti, kas vyksta už jų ribų, pernelyg neturėjau.“
Išėjus goriloms
Mergina ne tik tapo, tačiau ir rašo eilės: „Keletą kartų siunčiau savo darbus į vieną leidinį, tačiau vis sulaukiu atsakymo, kad dar galiu patobulinti kai kurias vietas. Pati save pastebiu, kad tokiems taisymams ir tobulinimams reikia sąmoningai pasiruošti, užtrunka, kol eilėraštis „atsiriša“ ir pasiduoda taisomas.“
Šią vasarą Vilniuje įvyko pirmoji pašnekovės personalinė paroda „Plokštumos/po gorilų išėjimo“. Pašnekovė prisiminė, kad toks parodos pavadinimas gimė spontaniškai. „Sėdėjau namuose prie kompiuterio mąstydama, kaip turėčiau pavadinti savo parodą, man besvartstant, ant grindrų nukrito neseniai mano skaityta knyga apie gorilas. Todėl pamaniau, kad parodos pavadinimas ir turėtų sietis su gorilomis ir jų išėjimu“, – tikino menininkė.
Pasak jos, ruošiantis parodai kilo keletas iššūkių – ir psichologinių, ir logistinių. „Beveik visi darbai buvo nutapyti praėjusių metų vasarą, kai grįžusi į Kretingą dirbau kartu su restauratoriais bažnyčioje. Šie paveikslai, nutapyti tėčio studijoje, buvo mano laisvalaikio dalis, nes per mokslo metus tapytai laiko nelieka“, – atskleidė V. M. Valkiūnaitė.
Įpusėjus adventui ir vis sparčiau artėjant šv. Kalėdoms, pranciškonas Paulius Vainekis OFM kviečia jaunimą pasvarstyti, kaip galima pasiruošti Jėzaus Kristaus gimimui.
Anot jo, vienas svarbiausių ir esminių klausimų, į kurį pirmiausia jaunas žmogus turėtų sau atsakyti – ar Jėzus jam yra svarbus ir kokia jo reikšmė jaunuolio gyvenime: „Jei Jėzus jaunam žmogui yra svarbus, vadinasi, yra prasmės stengtis pasirengti jo gimimui, jei paauglys netikintis, jam nėra dėl ko stengtis.“
Brolio Pauliaus teigimu, Jėzaus atėjimo proga geriausia dovana jam – švari sąžinė. „Jei esi tikintis, gimusiam Kristui nepadovanosi šunybės jo gimtadienio proga, norėsis padaryti ką nors malonaus. Kiekvienas jaunas žmogus turi gerų draugų, mylimą žmogų, dėl jų visada norisi stengtis. Jėzus irgi yra tas mylimasis, todėl pati geriausia dovana jam – prieiti nuoširdžios išpažinties, ne motinos ar močiutės prašymu, atlikti nuoširdžią išpažintį, išvalyti savo širdį ir tokiu būdu pasipuošti ne tik savo namus, šventinį stalą, bet ir širdį“, – tvirtino pranciškonas.
Kunigas prisiminė šv. Jono Auksaburnio, Bažnyčios tėvo, palyginimą: „Kodėl Dievas gimė tvarte ėdžiose? Dievas sukūrė žmones, kad jie būtų kaip dievai ir jam atstovautų, tačiau žmonės pasirinko būti gyvuliukais, darydami nuodėmes. Kaip gyvuliukai ateina prie ėdžių žiemos metu, taip ir žmogus minta savo gyvulišku maistu – nuodėmėmis ir įvairiomis priklausomybėmis. Kalėdų naktį, kai ateina į savo nuodėmės maisto vietą, gyvuliai nustemba šio maisto vietoje išvydę gulintį Jėzų, kuris kviečia nebevalgyti nuodėmingo maisto, o valgyti jį. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, gyvena per amžius“, – sakė Kristus.“
Nors bažnyčiose šv. Mišios artimiausiu metu vyks be tikinčiųjų, maldos namai lieka atviri asmeninei maldai. Pasak br. Pauliaus, atlikti išpažintį galima su kunigu susitarus asmeniškai iš anksto: „Kviečiu jaunuolius į mane kreiptis, atlikti išpažintį. Jėzui patinka, kai mes esame tyri, skaistus, švarūs, atlikta išpažintis pakels visam jaunimui nuotaiką. Kai Jėzus ateis į tavo širdį, Dievui bus jauku ir jis pajaus, kad yra tavo draugas.“
Programavimas – vis labiau populiarėjanti veikla ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Aistra programavimui jau kelerius metus lydi ir aštuoniolikmetį kretingiškį Pranciškonų gimnazijos gimnazistą Kiprą Melnikovą. Jis beveik kasdien programuoja, gilina ir stiprina jau turimus įgūdžius. Vaikinas yra dalyvavęs hakatono veikloje ir savo žinias jau pritaikė dirbdamas „Interactio“ ir „Tesonet“ įmonėse.
– Kiprai, kaip susidomėjai programavimu? Kas paskatino programuoti?
– Programavimu susidomėjau dar devintoje klasėje, kai mokykloje „užtikau“ programavimo būrelį, jame sukūriau ir pirmąją programą. Nuo tos dienos itin susidomėjau šia veikla ir kasdien pasineriu į kodavimo platybes, tad dabar programavimas – mano mėgstamiausia veikla.
– Kodėl tau svarbu programuoti? Ką tau tai suteikia?
– Programavimas leidžia įgyvendinti idėjas ir projektus, padedančius išspręsti aktualias problemas, taip pat suteikia puikias karjeros galimybes, skatina dirbti su nuostabiais žmonėmis, dažnai patyrusiais ir galinčiais patarti. Be to, tai itin smagu. Taip pat svarbu, kad programuotojai gali dirbti nuotoliniu būdu, tad, ypač įgavus daugiau patirties, nebereikia apsiriboti vien lokalia rinka, galimybių galima rasti visame pasaulyje.
– Kas yra programavimas? Kaip visuomenė vertina programavimą?
– Neretai žmonės mano, kad programavimas – kažkas paslaptingo, migloto, net magiško. Prieš pradedant programuoti ir aš taip maniau. Vis dėlto praktikuojantis galima suprasti, kad programavimas susidaro iš kelių esminių „statybinių blokų“, kuriuos įvairiai kombinuojant galima sukurti įvairiausias programas.
– Kokia programuotojų padėtis Lietuvoje? Ar pakanka specialistų?
– Kaip ir kitose šalyse, programuotojų yra nemažai, bet gerų programuotojų, turinčių daug potencialo, trūksta, tad jų paklausa yra didžiulė. Manau, kad žmogus gali labai daug pasiekti bet kurioje srityje ar situacijoje, jeigu jaučia aistrą ir įdeda daug darbo. Tuomet viskas tampa įmanoma.
– Dirbai programuotoju. Kaip vertini darbo patirtį?
– Esu dirbęs dviejose įmonėse: Klaipėdoje sparčiai besiplečiančioje įmonėje, apie dvidešimt darbuotojų turinčiame startuolyje „Interactio“, taip pat Vilniuje bei Kaune įsikūrusiame kibernetinio saugumo produktų gigante su daugiau negu pusantro tūkstančio darbuotojų „Tesonet“. Patirtis abiejose įmonėse labai skiriasi – ir įdarbinimo procesu, ir kasdiene veikla, ir problemomis, kurias tenka spręsti. Tačiau ir vienoje, ir kitoje įmonėje darbas man labai patiko.
|
|
