Pajūrio naujienos
Help
2020 Rugpjūtis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną25°C debesuotumas 1 %
Naktį12°C debesuotumas 1 %
Komentarų topas

Kuprinė

Kretingiškė Elzė Momgaudytė nusprendė pasirinkti psichologijos studijas.

„Teatras – vaizdinė knyga – ji žmogui leidžia išgyventi visas emocijas, kurias atskleidžia kūrinys, turtina žmogaus moralę“, – teigė ilgus metus „Atžalyno“ teatrą lankanti devyniolikmetė Elzė Momgaudytė. Taip pat mergina baigusi mokyklą keliavo, dirbo Anglijoje, mokėsi Australijoje, šiuo metu ketina studijuoti psichologiją Vilniaus universitete.

Lanko „Atžalyną“

E. Momgaudytė Kretingos rajono kultūros centro „Atžalyno“ teatrą lanko daugiau negu 12 metų. Dalyvauti teatro veikloje paskatino šeima: teatrą lankė jos mama, brolis, sesuo, pusseserė. Ji nuo mažens stebėdavo spektaklius. Tuomet įspūdį jaunajai žiūrovei paliko spektaklis „Nulis trys“, kuriame vaidino jos brolis. „Matyti savus žmones ant scenos išties džiugina“, – sakė pašnekovė.

Mergina ir pati pradėjo dalyvauti „Atžalyno“ teatro veikloje, taip pat į ją įtraukė ir draugų. „Užkrėčiau juos teatro „bacila“, – šmaikštavo mergina.

Vienas įsimintiniausių spektaklių, kuriuose Elzė vaidino, buvo „Bulvinė pasaka“. „Tuomet dar buvome maži, jautėme scenos baimę, buvo neįprasta vaidinti ne savo asmenybės tipo charakterius“, – prisiminė Elzė, akcentuodama, kad scenos baimę vėliau pavyko nugalėti. Taip pat jai teko vaidinti spektakliuose „Arklio Dominyko meilė“, „Pienių vynas“, „Pabėgimas į Akropolį“.

Tinkamai pasirinkti vaidmenis „Atžalyno“ teatre padeda įvairių vaidmenų išmėginimai. Teatro nariai pasiskirsto grupelėmis, vėliau bando improvizuoti, suvaidinti pasirinktus vaidmenis. Vėliau nariai balsuoja, koks vaidmuo kuriam tinka, o lemiamą žodį taria teatro vadovė režisierė Auksė Antulienė.

„Atžalyne“ visi turi labai stiprų ryšį. Net ir buvę atžalyniečiai tampa „šventinės grupės“ nariais, kartais jie taip pat vaidina spektakliuose. „Atžalynas“ skatina ateitį sieti su teatru“, – mąstė mergina, prisimindama, kad ir jos draugai rinkosi teatro studijas. „Teatras man suteikė antrą šeimą“, – dalijosi pašnekovė, teigdama, kad daugelis jos geriausių draugų lankė teatrą. Taip pat dalyvavimas „Atžalyno“ veikloje ją labai praturtino, suteikė galimybę pažinti pasaulį, pakeliauti – su teatru mergina aplankė Rusiją, Belgiją, Vokietiją, Latviją, geriau pažino Lietuvą.

Ji dalyvavo PQ Prahos menų festivalyje. Prahos senamiestyje buvo atliekami įvairūs teatro pasirodymai. Belgijoje Elzę nustebino vietinių gyventojų svetingumas. Kiekviena vieta, kurioje ji lankėsi, paliko įspūdį.

Be to, kiekviena pjesė turi paslėptą mintį, skatina mąstyti apie gilius ir svarbius dalykus. „Pabėgimas į Akropolį“ skatino susimąstyti, kad dažnai nesuprantame vieni kitų, susikuriame savas vizijas, bet nesigiliname į kitą žmogų, o tikrovės dažnai neišgirstame“, – atkreipė dėmesį E. Momgaudytė.

Kaip teigė mergina, ši pjesė privertė susimąstyti ne tik aktorius, bet ir žiūrovus. „Kad galėtume spektakliu perteikti mintį, ją nagrinėjome iki pat šaknų, iki pat esybės“, – akcentavo Elzė. Taip pat teatras jai suteikė laisvumo, galimybę būti savimi ir save atskleisti.


Tapk „Kuprinės“ nariu

  • Edita KALNIENĖ
  • Kuprinė
  • 2020-05-29

Nori rašyti? O gal jau rašai, bet nežinai, kur save realizuoti? „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos komanda tam – puiki vieta. Čia, „Kuprinėje“, tu turėsi galimybę ne tik publikuoti savo parengtus straipsnius, bet ir bendraminčių komandoje galėsi įgyvendinti idėjas, išmokti žurnalistinio darbo pagrindų.

Kodėl verta dalyvauti „Kuprinės“ veikloje?

Arnoldas JANKAUSKAS

„Kuprinėje“ bendradarbiauju daugiau kaip 2 metus. Kiekvieną mėnesį skaitytojui bandau perteikti pašnekovo išgyvenimus ir vis skirtingas istorijas. Kas man patinka „Kuprinėje“? Čia yra nevaržoma laisvė – laisvė rašyti, galvoti ir kurti.

Ši kelionė „Kuprinėje“ – mano apsisprendimo laikotarpis. Apsisprendimo, ar norėčiau ateityje dirbti tokį darbą. Tiesa, žurnalistika patraukė jau senai, tad dabar vis pažindinuosi su „žurnalistikos virtuve“ ir tikiuosi, kad tai man padės lengviau pasirinkti specialybę.

Pastebėjau, kad dauguma buvusių kupriniečių yra daug pasiekę. Ne vieną straipsnį rengiau būtent apie „Kuprinės“ buvusius narius dėl įdomios jų veiklos, nebūtinai žurnalistikoje. Tai tarsi tas veiklusis Kretingos jaunimas, kuris nesėdi sudėjęs rankų. Bet tai tik parodo, kiek „Kuprinė“ suteikia laisvės, kūrybiškumo ir tikslų siekimo. Tad jei ir tau, kaip ir mums, patinka rašyti ir bendrauti su žmonėmis, nedelsdamas turi ateiti į mūsų kolektyvą.

---

Vita MICKUTĖ

Labas jaunimo priedo skaitytojau! Esu Vita, „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narė. Rugsėjį bus dveji metai, kaip esu „Kuprinės” dalis. Jaunimo priede rašau straipsnius apie mūsų krašto asmenybes ir įvairiomis aktualiomis temomis. Šioje veikloje man ir patinka būtent tai, kad galiu domėtis įvykiais, žmonėmis, o vėliau apie tai papasakoti laikraščio skaitytojams. Manau, kad „Kuprinė” suteikia daugiau drąsos, lavina komunikacijos įgūdžius, raštingumą, kūrybingumą. Susirinkimuose visi draugiškai bendraujame, prireikus patariame vienas kitam ir stengiamės išlaikyti tik geras emocijas. Mums niekada nebūna nuobodu, nes žurnalistika visada yra naujienų sūkuryje! Jei norisi išbandyti savo jėgas naujoje veikloje ir pajausti, ką reiškia darbas žurnalistikoje, prisijunk prie mūsų ir galbūt čia atrasi net būsimą savo ateities profesiją!


Kretingiškė abiturientė Orinta Šlušnytė džiaugėsi, kad muzika nedingo iš jos gyvenimo net ir per karantiną.

Kretingiškė abiturientė Orinta Šlušnytė džiaugėsi, kad muzika nedingo iš jos gyvenimo net per karantiną. Tiesa, dainininkams ir atlikėjams šis laikotarpis buvo tikrai nelengvas.

Į koncertą, skirtą Gatvės muzikos dienai paminėti ir įvykusį gegužės 19 d. prie Kretingos rajono kultūros centro, kvietimo jaunoji atlikėja sulaukė gana netikėtai, likus kelioms dienoms iki renginio. Ilgai nedvejojusi O. Šlušnytė sutiko – turbūt ilgesys muzikai vis tiek daro savo. O. Šlušnytė pripažino: karantino laikotarpis iškėlė iššūkių. Muzikai ji skirdavo vis mažiau laiko, didžiąją dalį užimdavo mokslai, pasirengimas egzaminams, tačiau abiturientė džiaugėsi, kad po dienos darbų galėdavo skirti laisvą minutę pianinui ir vienai kitai dainai. Per karantiną jaunoji atlikėja ypač pasiilgo koncertų, dainavimo repeticijų, per kurias ji išgirsta naudingų patarimų ir kasdien tobulėja.

Gatvės muzikos dienai skirto koncerto pagrindinės idėjos – skleisti muziką, dalintis ja su klausytojais, tam nesutrukdė net karantinas. Renginys buvo tiesiogiai transliuojamas Kretingos rajono kultūros centro socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje. Žmonės net neišeidami iš namų galėjo pasimėgauti puikiu koncertu.

Nors, O. Šlušnytė pripažino, dainuoti buvo keista ir neįprasta nematant žmonių, jų reakcijos, plojimų ir palaikymo, tačiau renginio atmosfera vis tiek buvo smagi su nauja ir neįprasta patirtimi.

Jaunoji vokalistė tikino, kad karantinas nesugadino Gatvės muzikos dienai skirto renginio, ir ji galėjo po ilgo laiko pasidalinti muzika su klausytojais, taip pat – pati išgirsti kitų pasirodymus.

Arnoldas JANKAUSKAS

„P. n.“ akademijos narys


„Šiemet, kai kasmentinė „Darom“ akcija neįvyko, žmonės patys inicijuoja talkas“, – teigė „Darom“ administratorė Dovilė Kuprytė. Šios akcijos savanoriai šiais metais turi užduotį žemėlapyje žymėti vietas, kuriose yra prišiukšlinta. Tai daro išmaniojo telefono programėlėje „Mes Darom“. Vėliau sužymėtos vietos bus tvarkomos savanorių.

Akcijos „Darom“ tikslas – švarinti aplinką, skatinti bendrystę, kurti švarią kasdienybę sau ir ateities kartoms. Prie šios akcijos žmonės noriai prisideda. „Per vienos dienos pavasarinę šiukšlių rinkimo ir aplinkos tvarkymo akciją surenkama apie 1 tūkst. tonų šiukšlių“, – įvardijo D. Kuprytė. Nors žmonės darosi sąmoningesni ir mažiau teršia aplinką, toks kiekis atliekų vis dar yra didelis. „Zero waste“ judėjimai skatina žmogų vartoti saikingiau, perdirbti turimas atliekas, tačiau tobulėti ir plėstis dar yra labai daug erdvės, kad visos šios idėjos pasiektų kiekvieną ir taptų ne mažumų judėjimais, o visos šalies kultūros dalimi“, – atkreipė dėmesį D. Kuprytė.

Atliekas palikti kur nors gamtoje skatina ir ne itin patraukli šiukšlių priėmimo tvarka. „Kadangi norint atsikratyti didesnių kiekių šiukšlių jas priimančios aikštelės nuo tam tikro svorio ar kiekio apmokestina priėmimą, žmonės, taupydami pinigus, pasirenka išmesti tas šiukšles į gamtą. Kita problema – nežinojimas, kur dėti, pavyzdžiui, baldus, buitinę techniką. Ji paliekama prie bendrų konteinerių  arba vėlgi kažkur gamtoje“, – kalbėjo D. Kuprytė. „Darom“ savanoriai stengiasi sutvarkyti žmonių prišiukšlintas vietas, bet žmonėms patiems reikia būti sąmoningiems ir suprasti, kad nėra antros Žemės planetos.

Kretingos rajonui taip pat vis dar reikia „Darom“ savanorių – savo miestą galime paversti švariu. Juk savanorystė – tai toks procesas, kuriame dalyvaudamas gauni daugiau negu duodi. „Darom“ savanoriu galite tapti apsilankę mesdarom.lt internetiniame puslapyje. Paspaudę ant skilties „Mes Darom“, paspauskite „Darom 2020“. Ten galėsite užsiregistruoti kaip savanoris arba kaip tvarkytinų vietų žymėtojas. Išvalykime Kretingą kartu!

Aurelija PLOKŠTYTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Mūsų kraštietė Liucija Baltrūnaitė save atrado biotechnologijų srityje.

Kraštietę Liuciją Baltrūnaitę jau seniai lydi šokiai, muzika, taip pat kitos veiklos, padedančios jai atsiskleisti. Mergina baigė pramoninių biotechnologijų studijas, pagal „Erasmus“ programą buvo išvykusi į užsienį ir atliko praktiką Kipro universitete.

Šokiai – neatsiejami

Šokiai – neatsiejama Liucijos gyvenimo dalis, ją lydinti nuo vaikystės. Šokti liaudies ir klasikinius šokius ji pradėjo Kretingos meno mokykloje, vėliau susidomėjo hiphopu. Ilgainiui Liucija pamilo ir pramoginius šokius, nes jais domėjosi merginos sesuo, jos kartu dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. „Svarbu išbandyti kažką naujo, kad gyvenimas netaptų rutina“, – patirtimi dalijosi mergina. L. Baltrūnaitė ne kartą yra dalyvavusi ir Dainų šventėje. „Šokant užplūsta euforija, bendrystė su kitais šokėjais, tai itin įkvepia, vis labiau norisi šokti“, – atviravo ji. Dabar L. Baltrūnaitė šoka salsą, bačatą, kitus Lotynų Amerikos šokius. Šokiai merginai padeda atsipalaiduoti, bent trumpam išsivaduoti iš rūpesčių, suteikia bendrystę, ypač šokant kolektyvuose, padeda pažinti naujų žmonių, kartais net suteikia energijos.

Mokydamasi mokykloje Liucija grojo gitara, lankė gitaros būrelį, kurį laiką net buvo sukūrusi muzikos grupę. L. Baltrūnaitę dažnai kviesdavo į renginius skambinti gitara, tad ji neretai prisidėdavo ir prie organizacinių dalykų. Taip pat mergina Klaipėdoje lankė vokalo pamokas, domėjosi muzika. „Jei ne šokiai, tai muzika“, – juokavo L. Baltrūnaitė. Šios veiklos jai suteikė patirties, džiaugsmo, padėjo atsiskleisti. Taip pat padėjo atrasti pažįstamų, draugų.


Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus bibliotekoje už pasiekimus muzikos srityje Ovidijui Miežečiui buvo įteikta mero padėka.

Kretingiškis penkiolikmetis Ovidijus Miežetis jau septynerius metus mokosi groti akordeonu. Savo muzikinį kelią pradėjęs Kretingos meno mokykloje jį tęsia Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje.

Džiaugiasi savo pasirinkimu

Draugystę su šiuo instrumentu jis pradėjo Kretingos meno mokykloje, kur pirmąsias žinias apie grojimą akordeonu jam įskiepijo pedagogė Sigita Šimkutė-Kubilienė. Mokytis groti būtent šiuo instrumentu Ovidijų paskatino tėvas, kuris taip pat juo grojo. Vaikinas yra dalyvavęs įvairiuose respublikiniuose akordeonistų konkursuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Taip pat ir tarptautiniuose konkursuose: Latvijoje, Čekijoje, Serbijoje. Šiuo metu jaunasis akordeonistas mokosi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, kur toliau tobulina grojimo įgūdžius, semiasi naujų patirčių akordeonisto ir pedagogo Laimono Salijaus akordeono klasėje.

O. Miežetis pasakojo, kad tik po penkerių metų sunkaus ir atkaklaus darbo Kretingos meno mokykloje jis pajuto tikrąjį malonumo jausmą grojant akordeonu. Šiandien vaikinas džiaugiasi savo pasirinkimu ir jaučia dar didesnę laimę, grodamas mėgstamu instrumentu.

Vis dėlto sunkumai mokantis niekada neapleidžia, netgi atvirkščiai – didėja. „Kaskart gavus naujus ir sunkesnius kūrinius, reikia labai nuodugniai juos išnagrinėti, kiek įmanoma į juos įsijausti”, – savo mintimis dalijosi pašnekovas.

Ovidijaus nuomone, viena pagrindinių savybių akordeonistui yra kantrybė. Anot jo, reikia labai daug dirbti norint pasiekti savo tikslą, todėl muzikantui ji tikrai reikalinga. Jaunasis atlikėjas paminėjo ir artistiškumą. Jo nuomone, tai irgi svarbus bruožas akordeonistui, nes artistiškumas pagerina meninį lygį konkurse, koncerte.


Iš Kretingos kilusio Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesoriaus Pauliaus Drungilo teigimu, matematikos studijos – universalus ir aktualus pasirinkimas šiuolaikinėje skatmenizacijos kupinoje aplinkoje.

Iš Kretingos kilęs vienas jauniausių Vilniaus universiteto profesorių Matematikos ir informatikos fakulteto dekanas 39-erių Paulius Drungilas teigė, kad jo studijų pasirinkimą ir akademinę karjerą lėmė mokytojas, laiku pastebėjęs gabumus ir paskatinęs siekti akademinių aukštumų. Neseniai kretingiškiui skirta trečioji Lietuvos matematikų draugijos premija.

Paskatino mokytojas

P. Drungilas prisiminė, kad besimokydamas aštuntoje klasėje jis suprato matematiką būsiant ta sritimi, su kuria jis sies ateitį. Anot kretingiškio, tokį pasirinkimą lėmė tuometėje Simono Daukanto vidurinėje mokykloje matematiką pradėjęs dėstyti mokytojas Vytautas Narmontas. „Jis su visais moksleiviais, kuriems buvo įdomi matematika, dirbdavo iki pat vakaro, atrinkdavo užduotis iš geriausių to meto šaltinių. Paulius Šarka, Karolis Uosis, Šarūnas Vaitkus – keli garsūs Vytauto Narmonto auklėtiniai“, – įvardijo pašnekovas.

Jo žodžiais, tai vienas geriausių matematikos mokytojų visoje Lietuvoje: „Nuo devintos klasės, paskatintas mokytojo, pradėjau dalyvauti įvairiuose matematikų rajono ir respublikos lygio konkursuose ir olimpiadose. Didžiausi pasiekimai besimokant mokykloje – vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje atstovavau Lietuvai pasaulinėje matematikos olimpiadoje, o dvyliktoje klasėje iš jos parsivežiau ir bronzos medalį.“

Baigęs mokyklą P. Drungilas neabejodamas rinkosi matematikos studijas: „Stojimo į aukštąją mokyklą dokumentuose galėjau užpildyti 20 skirtingų pasirinkimų, tačiau įrašiau vieną studijų programą – Matematiką ir matematikos taikymą, Vilniaus universitete, kitų alternatyvų nesvarsčiau.“

Pasak profesoriaus, Matematikos ir matematikos taikymo studijų programa universali – ji bus įdomi ir tiems, kas domisi taikymais ir teorine matematika, kuri labiau siejama su akademine aplinka. Vėliau studentai gali specializuotis įvairiose srityse ir disciplinose – draudimo, finansų, ekonometrijos, statistikos, duomenų mokslo ir panašiai.

P. Drungilas tikino, kad studijų metai nebuvo sudėtingi dėl tvirto žinių pagrindo, suformuoto dar mokyklos suole. „Nuo pat pradžių labai daug mokiausi, nors ir turėjau gerą pasirengimą, kuris būtinas pirmame kurse. Daugybė disciplinų – matematinė analizė, ribos, grupių teorija, abstrakcijos, kurias iš pradžių sudėtinga perprasti... Joms teko skirti daug laiko ir valios pastangų“, – teigė kraštietis. Kitoms veikloms, išskyrus studijas, pašnekovas atskleidė neturėjęs laiko: „Aktyviai dalyvauti studentų atstovybėje ar kultūrinėje veikloje laiko nelikdavo, beveik visąlaik skirdavau mokymuisi.“

Studijų metu P. Drungilas universitete su kitais gerai besimokančiais studentais lankė vyresnių kursų studentams ir fakulteto dėstytojams skirtus papildomus seminarus, rengtus dėstytojo Hamleto Markšaičio. „Pradėjęs juos lankyti mažai ką supratau, tik kai kuriuos elementus, tačiau dėstytojas rengdavo pokalbius, per kuriuos nuramindavo, kad tam tikros temos ilgainiui taps aiškios“, – prisiminė pats šiandien dėstytoju dirbantis P. Drungilas.

Anot jo, matematika yra labai platus mokslas: „Vargu ar pasaulyje yra žmogus, išmanantis visas matematikos sritis. Studijuojant šį mokslą, turbūt kaip ir bet kurį kitą, svarbu kuo anksčiau pasirinkti, kuri sritis yra įdomiausia, nes bakalauro ir magistrantūros studijų metu tik susipažįstama su svarbiausiomis matematikos sritimis, dėl laiko stokos nėra galimybės giliau jas analizuoti. Studentai sužino, kas yra geometrija, matematinė analizė, algebra, diskrečioji matematika, tačiau vėliau neišvengiamas specializacijos pasirinkimas.“

Pašnekovas dar bakalauro studijose susidomėjo skaičių teorija, tad nedelsdamas susirado darbo vadovą – Artūrą Dubicką, vieną produktyviausių Lietuvos matematikų – ir ėmė gilintis į šią matematikos sritį. Disertaciją kretingiškis rašė iš skaičių teorijos, susijusios su algebriniais skaičiais ir polinomais.

P. Drungilas magistrantūros studijas baigė per vienerius metus: „Norėjau kuo greičiau įstoti į doktorantūrą ir gilintis į man patinkančią matematikos sritį. Kai kuriuos magistrantūros programoje studijuojamus dalykus aš jau buvau praėjęs, todėl nusprendžiau per kuo spartesnį laiką pabaigti šias studijas.“


Kretingiškio Edvino Stropaus pomėgis fotografuoti nedingo ir įstojus į aviacijos mechanikos inžineriją.

Nors kretingiškis 21-erių Edvinas Stropus grįžęs iš mokyklos pirmiau sėsdavo ne prie namų darbų, o keliaudavo į gamtą fotografuoti, jis šiuo metu yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos instituto aviacijos mechanikos inžinerijos trečio kurso studentas.

Susidomėjo atsitiktinai

Fotografija E. Stropaus gyvenime atsirado netikėtai, kai 2012-aisiais tėvai nupirko naują fotoaparatą. „Nors tai buvo tik paprasta „muilinė“, bet turėjo kiek platesnę diafragmą, todėl fotografuodamas galėdavau keisti ryškumo gylį, taip išliedamas foną nuotraukose, spalvos tapo sodresnės, todėl ir nuotraukos atrodydavo įdomesnės negu fotografuojant senuoju fotoaparatu“, – kalbėjo pašnekovas.

Kretingiškio modeliais tapdavo įvairūs augalai, pro šalį plaukianti gulbė. Gaunami rezultatai Edviną tenkino, todėl jis dar labiau susidomėjo šia veikla. Po kurio laiko, tėvams pastebėjus sūnaus pastangas ir nuotraukas, vaikinas rankose laikė ir veidrodinį „Nikon“ fotoaparatą. Tuo metu E. Stropus pradėjo lankyti fotografijos kursus, kuriuos vedė brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis. „Šiuose kursuose plačiau sužinojau apie fotografiją, įgijau nemažai patirties. Vis dažniau pradėjau fotografuoti įvairius mokyklos renginius, šeimos šventes, gavau ir keletą apmokamų užsakymų. Taip pomėgis pamažu išaugo į nedidelį užsiėmimą, leido šiek tiek užsidirbti“, – pasakojo kretingiškis. Nepaisant to, labiausiai jam patikdavo fotografuoti gamtą. Anot Edvino, ji ne tokia drovi ir, pamačiusi objektyvą, tik dar labiau pražysta.

Pašnekovas taip pat dvejus metus buvo „Kuprinės“ fotokorespondentas. Apie „Kuprinę“ jis sužinojo iš perskaityto skelbimo laikraštyje. Jam tai pasirodė galimybė save išbandyti dar neatrastoje fotografijos srityje. „Tie dveji metai „Kuprinėje“ buvo išties kupini prasmingų ir smagių veiklų. Fotografuodamas šiam priedui susipažinau su įdomiais kolegomis korespondentais. Jų rašomi tekstai buvo labai įvairūs ir nagrinėjantys ne vieną Kretingos moksleivio problemą, laisvalaikio veiklas, todėl dažnai tekdavo gerokai pamąstyti, kaip įdomiau ir taikliau straipsnyje aptariamą temą perteikti nuotraukoje“, – prisiminimais dalijosi fotografuoti mėgstantis vaikinas. Taip pat jis pasakojo, kad „Kuprinė“ turėjo keletą projektų, bendradarbiavo su kitų miestų jaunaisiais žurnalistais. Edvino nuomone, labiausiai įsiminęs sumanymas buvo Motinos dienos proga, kai vienam kolegų kilo idėja pabandyti atkartoti tėvų jaunystės nuotraukas. Pašnekovas bandė atkartoti tėvo nuotrauką, kurioje jis sukeltais plaukais. Vis dėlto, tokią šukuoseną pasidaryti buvo nemenkas iššūkis – į plaukus teko supurkšti beveik visą flakoną plaukų lako. „Nors rezultatas gana neblogas, tačiau laką išplauti pavyko tik po kokio penkto bandymo“, – prisiminė E. Stropus.

Kai paliko „Kuprinę“, kretingiškis daugiau laiko skyrė mokslams, todėl ilgainiui vis mažiau ir mažiau į rankas paimdavo fotoaparatą. Jis žinojo, kad ateitį labiau nori sieti su technologijomis, o ne su kūryba ir menu.

Vis dėlto fotografuoti studentas nenustojo ir šiuo metu fotoaparatą pasiima keliaudamas, įamžindamas šeimos šventes. Žinoma, vaikinas fotografuoja ir telefonu, tačiau mano, kad iki šiol jokia telefono kamera dar nepasiekė skaitmeninio veidrodinio fotoaparato lygio, nors pažanga iš tiesų sparti. Be to, pastaruoju metu E. Stropų vis labiau domina fotografavimas juostiniu fotoaparatu. Vaikystėje ši technika pasirodė per sudėtinga, tačiau pasibaigus karantinui pašnekovas ketina suteikti šiai technikai antrą šansą.

Be fotografavimo, vaikinas laisvalaikiu mėgsta sportuoti – užsiima bėgimu, plaukimu. Judėjimas padeda jam atsipalaiduoti, pagerinti nuotaiką.


„Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nario Pranciškonų gimnazijos vienuoliktoko Lino Daugėlos esė respublikiniame konkurse pelnė I vietą.

Savo esė atsigręžė į lietuvybę

Ir nuotolinio mokymosi metu vyksta respublikiniai konkursai. Vienas tokių – mokinių rašinių konkursas „Kaip suprasti žodžius: „Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų?“ Jame I vietą užėmė Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Linas Daugėla.

Ketvirtą kartą konkurse dalyvaujantis jaunuolis savo kūrinyje gręžėsi į lietuvių kultūrą. Jo manymu, svarbu išlaikyti lietuvių kalbą, papročius, gerbti ir padėti vieni kitiems. „Norėjau pasakyti, kad kultūra nuo kiekvieno prasideda tada, kai mes ją puoselėjame, nebijome pasakyti, kad esame lietuviai, kai kultūrą bandome puoselėti kiekviena kasdienybės detale, puoselėdami lietuvišką kultūrą, skaitydami knygas“, – apie savo kūrybą kalbėjo L. Daugėla.

Praėjusiais metais Linas šiame respublikiniame konkurse buvo užėmęs II vietą. Tokie konkursai, anot trečioko gimnazisto, paskatina tobulėti, susimąstyti apie kultūrą, jos svarbą.

Konkursas „Kaip suprasti žodžius: „Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų?“ skirtas Pasaulinei kultūros dienai. Liną jam parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Ataitė.

---

Respublikiniame konkurse I vietą Linui Daugėlai pelniusi esė:

Kaip suprasti žodžius: „Kultūra prasideda nuo kiekvieno iš mūsų?“

Kultūra dažnai neregima. Kartais atrodo, kad skubėdamas gatvėmis, važiuodamas autobusu, kur kiekvienas panyra į savų minčių labirintus, stovėdamas stotelėj, kur vienatiniai keleiviai skaito laikraščius, nepastebi kultūros, ji tarsi lieka paraštėse. Bet ją gali įžvelgti kone kiekviename žingsnyje, kai išgirsti lietuvių kalbą ar pajauti lietuvių mentalitetą: galbūt lietuviams per dažnai lipdoma uždarumo etiketė – juk ne paslaptis, jog esame intravertai. Visgi nuo savasties nepabėgame ir kasdienybėje.

O kultūra prasideda nuo mūsų. Nuo manęs, nuo tavęs – nuo kiekvieno iš mūsų. Nuo tų, kurie žingsniais linksniuodami gatves užsienyje, sutikę nepažįstamąjį, nebijo pasakyti, kad yra lietuviai, kurie lietuviškai pasisveikina su kaimynais kiekvieną rytą, kurie švenčia tautines šventes, puoselėja papročius, kurie prieš užmigdami perskaito kelis knygos puslapius, kurie stengiasi suprasti tėvynainį ir nenusigręžia nuo jo sunkią akimirką. Kultūra atsiskleidžia bendraujant, gerbiant kitą žmogų.

Kultūra įsikūnija į mus, žengiančius kasdienybės puslapiais, ji yra mumyse, tik reikia ją įsileisti, savyje sudėlioti jos vitražą ir po dalelę dalinti.

Atsimenu Dainų šventę, kurioje dalyviai skleidė lietuviškumo dvasią pasidabinę tautiniais drabužiais, šokdami ir dainuodami liaudies dainas, vyriškį, prieblandoj niūniuojantį „Lietuva brangi“, vaiką, motinos vedamą už rankos ir rodantį į vėliavą su Vyčiu: „Žiūrėk, mūsų didvyris!“

Nesvarbu, puoselėjama materiali ar dvasinė kultūra, ji skleidžiasi tarp mūsų, įgauna sparnus ir kyla.

Ji veši kiekvienoj apšerkšnijusioj senamiesčio gatvelėj, kiekvienam dulkinam turguje, kiekvienoj sutemų nišoj – tik reikia ją įžvelgti ir kurti.

„P. n.“ informacija


Lietuvos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dirigavimo mokytojas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mergaičių ir merginų choro „Viva Voce” vadovas ir Lietuvos Dainų švenčių meno vadovas bei dirigentas Raimondas Katinas.

„Dirigavimas – tai mano profesija, kurios aš pradėjau mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Lietuvos Valstybinėje konservatorijoje – aut. past.), įvairiose stažuotėse, meistriškumo kursuose. Nors šio meno mokiausi maždaug 20 metų, tačiau nenustoju mokytis ir šiandien, nes dirigavimas visų pirma – nuolatinis mokymasis, studijos. Pagaliau mano darbas visiškai sutampa su mano pomėgiais, jie labai susipynę, – kalbėjo Lietuvos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dirigavimo mokytojas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mergaičių ir merginų choro „Viva Voce“ vadovas ir Lietuvos dainų švenčių meno vadovas dirigentas Raimondas Katinas.

Besimokančių nėra daug

R. Katinas tvirtino, kad dirigavimas – labai sudėtingas procesas, nors iš pažiūros taip neatrodo. Dirigentas pasakojo, kad buvo atliktas tyrimas, po kurio įrodyta, kad būtent orkestro dirigentas per tam tikrą laiką atlieka daugiausia įvairių veiksmų, funkcijų, palyginti su kitų profesijų atstovais. Anot dirigento, ši profesija aktuali mokiniams, studentams, kurie mokosi dirigavimo, ir pakankamai siauram visuomenės ratui – koncertų, spektaklių klausytojams, daliai tikrosios inteligentijos.

„Savo darbe tenka nusivilti valdžios arba kai kurių atskirų žmonių požiūriu, tačiau labiausiai – kai mažai išmanantys, aukštesnes pareigas užimantys asmenys tuo pasinaudoja ir pradeda vadovauti, nurodinėti. Čia mano kantrybė dažnai būna „ant ribos“, – atviravo dirigentas R. Katinas, įžvelgdamas tam tikrą neigiamą pusę šiame darbe.

Paklausus pedagogo, kodėl besimokančiųjų dirigavimo nėra itin daug, jis įžvelgė, kad nemaža dalis dirigentų mokslus baigė užsienio šalyse, šiuo metu taip pat yra studijuojančių užsienyje, todėl vaizdas nėra visiškai aiškus. Vis dėlto pagrindinė priežastis – gerokai susiaurėjęs muzikinis laukas Lietuvoje.

Jis taip pat teigė, kad perspektyvos ateityje dirbti pagal šią specialybę irgi gerokai miglotos. Yra dar viena priežastis – iš besimokančiųjų šios specialybės yra reikalaujama labai daug įvairiausių sąnaudų, darbo. Pasak jo, tai ne visiems priimtina, tačiau sakoma, kad, norint tapti geru dirigentu, reikia kažką gauti ir iš paties Dievo.

Dirigavimo mokytojas tikino, kad tai, ko jis mokėsi savo laiku, galima pritaikyti ir šių dienų jaunimui. „Kai kurie dalykai keliauja iš metų į metus ir laikas jų nekeičia, o moralinės vertybės anais laikais buvo vertinamos labiau. Kas keičiasi labiausiai – tai technologijos, tačiau kai kurių, vos ne šimtmečiais gyvavusių dalykų, niekas nepakeitė“, – nuomone dalijosi pašnekovas. Pedagogas pasakojo, kad, dirbdamas su savo mokiniais, siekia sąžiningo, abipusiai pagarbaus, lygiaverčio, profesionalaus, pozityvaus, sklandaus bendravimo ir bendradarbiavimo.

Mergaičių ir merginų choro „Viva Voce“ vadovas teigė, kad, norint vadovauti kolektyvui, svarbiausia turėti įvairių profesinių, taip pat pedagoginių, psichologinių žinių. Tačiau svarbos neturi prarasti ir vadovo charakterio savybės – valia, kantrybė, užsispyrimas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas