|
|
|
SmiltysKūrybos kraitė
Smėlio laikrodis Smėlio tėkmė suskaičiuos mano laiką Atminimų srovė grįš atgal Kai nenuorama vaikas Troškau viską patirti, O jausmų labirinte Karuselė vis sukos Suteikdama viltį, Kad atbėgus jaunystei Meilė suskubs apkabinti Mano besiblaškančią sielą... Baimė prarasti Baimė suklysti... Laikrodžio smiltys Skuba išslysti pro mažą plyšelį Skaičiuodamos mano gyvenimo kelią Sekundės, minutės, valandos... Laikas... Iki nebūties Nuo to, kai buvau dar nenuorama vaikas.
Irena GRABIENĖ
Ištrauka iš Gerdos Petreikytės rašinio Staiga išgirstu mamos balsą, šaukiantį mano vardą. Atsisuku ir... Atsimerkiu. Pro tvarstį jau skverbiasi šviesa. Lėtai atsisėdu. Sugelia ir pradeda skaudėti šonus. Pro šalia esantį atvirą langą papučia šiltas vėjas. Šiluma užplūsta visą mano palatą. Iš lauko sklinda šūksniai: „Neleisim kirsti! Mes turim įsakymą!“. Stengiuosi sugalvoti, ką čia būtų galima kirsti, bet mąstymas mane nuvargina.
Fotokonkursas „Paukščio sparnu apkabinsiu tėviškę savo“
„Smilčių“ redakcija šiemet pradeda naują fotografijų konkursą, tikėdamasi sulaukti įspūdingų nuotraukų apie sparnuočių pasaulį, kurį savo menišku žvilgsniu bei pajautimu sugeba užfiksuoti jau įgudę fotografai ar tik vos pradedantys mėgėjai. Pačias meniškiausias nuotraukas spausdinsime savo laikraštyje, tikėdamiesi, kad jos suteiks malonių akimirkų skaitytojams.
Savo nuotraukas siųskite į redakciją Rotušės a. 17, Kretinga, arba el.paštu adresu vl@balticum-tv.lt. Aiškiai (lietuviškais rašmenimis) nurodykite savo vardą ir pavardę.
Nusilenkė žodžio Ąžuolui
Tolminkiemis, kuriame beveik keturis dešimtmečius kūrė bei gyveno pirmasis ir iki šiol didžiausias mūsų tautos poetas Kristijonas Donelaitis, šiandien atskirtas dviejų valstybių sienų. Todėl ir sunkiai pasiekiamas. Todėl ir tapęs prabanga. Prabanga pažinti ir pajausti iki šių dienų išlikusią tą aurą, kurios supamas K.Donelaitis dirbo, rašė, mokė... Suko, anot literatūros kritiko Sauliaus Žuko, amžiną – dieviškąjį – gamtos ir žmogaus gyvenimo ratą...
Fotografijose ir rašiniuose – išsapnuota gamta
„Kartais tenka išgirsti nuomonę, kad fotografuoti gamtą yra nuobodoka. Nesutinku su tuo – juk antro vienodo kadro niekada nepadarysi: pabėgs saulės spindulys, gėlės žiedą nulenks vėjo gūsis“,- pasakojo Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos gimnazistė 17 metų Gerda Petreikytė, kurios meninės fotografijos, o taip pat – ir prozos tekstai sulaukė įvertinimo ne viename respublikiniame konkurse.
Iš Žemaitijos lobių – į Teresės audinius
Palangiškės 77-erių Teresės Žulkienės audiniuose – lovatiesėse, kilimuose, tautiniuose drabužiuose bei juostose - atgimsta ryškios ir sodrios, regis, iš pačios žemaičių žemės gelmių išsiliejančios spalvos, sykiu nešančios ir protėvių suformuotą kultūros dvasią.
Jaunoji dizainerė kuria rūbų kolekciją
„Kai sėdu piešti modelių, idėjos veja viena kitą. Nežinau, kaip ir kada viską suspėti įgyvendinti“,- nuoširdžiai prisipažįsta aštuoniolikmetė Gabrielė Grinevičiūtė, deganti noru pavasarį pristatyti pirmąją savo rūbų kolekciją.
Gyvenimas po savuoju klevu
Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro režisierius Donatas Žilinskas šioms Kalėdoms pateiks staigmeną - gruodžio 22-ąją Kretingos kultūros centre bus rodoma jo premjera „Gyvenimas po klevu“ Romualdo Granausko apysakos motyvais.
Drožybos pakerėta
Salantiškė Diana Kazragienė – netradicinė moteris: ją galima pamatyti ne tik pro šalį prašvilpiančią juodu motociklu, tačiau sutikti ir prie varstoto bedrožiančią medžio skulptūras. Svajoti mėgstanti salantiškė sustoti neketina: jai drožyba – atgaiva sielai, poilsio minutės, ateities planai. Jos puoselėjama sodyba kasmet pasipildo naujais kūriniais.
Su medžiu susitaria lyg seni bičiuliai
Kretingiškis tautodailininkas 34-erių Tadas Šorys ligi šiol žinomas kaip medžio dvasią jaučiantis ir plastiškai ją perteikiantis skulptorius. Tačiau neseniai jis stačia galva nėrė į visai kitą kūrybos sritį – juvelyriką, bet medžiui išliko ištikimas, o šis papuošaluose puikiai susigyvenęs su sidabru, gintaru bei kaulu.
|
|
