|
|
|
SmiltysPublikos nežavi klounas „gerietis“
Sekmadienį Kretingos miesto šventėje programą vaikams pristatantis klounų teatro-studijos „DuLidu“ įkūrėjas 30-metis kraštietis Liudas Vyšniauskas tvirtino, kad jo klounų kuriami personažai anaiptol nėra „geriečiai“, o veikiau – dramatiški ar netgi tragiški personažai.
„Atžalyniečių“ vėjo piligrimai
Vakar vėlai vakare prie Kretingos kultūros centro vėjyje plazdėjo tarytum iš tolimų šalių atkeliavę tamsūs mįslingi piligrimai – taip nustebinti kretingiškius ir šiemet per Kretingos miesto šventę nusprendė Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ kojūkininkų trupė, parengusi teatrinę-muzikinę-erdvinę kompoziciją „Vėjo piligrimai“.
„Atžalyno“ vyriausiasis režisierius bei kojūkininkų trupės vadovas Algimantas Verbutas sakė, jog pagrindinė kompozicijos mintis – šiuo laikmečiu itin aktuali migrantų tema. „Ko eina piligrimai? Dėl dvasinio nušvitimo. Tačiau šiandieną piligrimai traukia ir kitokiais tikslais. Norėjosi, kad mes, teatro aktoriai, iš buitinio konteksto išplėštume ir pakylėtume šią realybę, suteikdami jai keliautojų-piligrimų dvasingumo atspalvį“, – tvirtino A. Verbutas. Kompoziciją „Vėjo piligrimai“ sudaro 8 viena kitą papildančios miniatiūros. Joje vaidina trys jau patyrusios kojūkininkės: Akvilė Butenytė, Akvilė Stankutė ir Gabrielė Gedutytė. Vakar buvo parodyta „Vėjo piligrimų“ premjera, kuriai kojūkininkės su režisierium rengėsi visus metus. „Kadangi kompozicijoje – daug šviečiančių elementų, todėl jai buvo reikalinga tamsa“, – paprastai į klausimą, kodėl buvo vaidinta vėlų vakarą, kai dauguma kretingiškių prieš naują darbo dieną jau verčiasi ant kito šono, atsakė režisierius. Renginio pabaigoje baltų–tamsiai mėlynų dūmų uždangą prie Kultūros centro praplėšė dangų sudrebindamas galingas fejerverkas. A. Verbutas neslėpė, jog jie jau ir dabar yra sulaukęs siūlymų vykti į Kretingos rajono, Respublikos ir tarptautinius festivalius. „Vakar mūsų kompoziciją stebėjo organizatoriai, kurie nuspręs – esame verti ar ne – pasirodyti jų renginiuose“, – režisierius nebuvo linkęs atskleisti, kur atsivertų galimybė jiems šią vasarą pakelti sparnus.
Įkvėptas Antano Mončio dvasios
Kiauleikiuose, tarp Palangos ir Vydmantų, gyvenantis medžio drožėjas Virgilijus Vaičiūnas savo kaimo žmones bei svečius praėjusį sekmadienį pakvietė į savo ką tik sukurtų skulptūrų pristatymą. „Džiaugiasi širdis, kad nuo bliūdų ir vėl sugrįžau prie skulptūros. Esu pamišęs dėl Antano Mončio kūrybos, todėl jo braižas – abstrakčios formos ir minties laisvė – ir įkvėpė sukurti šiuos darbus“, – tvirtino keliasdešimt masyvių skulptūrų aprodydamas menininkas.
kūrybos kraitė
Į Kretingą parvežė dvi Pjero statulėles
Praėjusį savaitgalį Rokiškyje įvykusioje jubiliejinėje – dešimtojoje – Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ du kretingiškiai – Egidijaus Radžiaus teatro aktorė Birutė Laučienė ir režisierius Donatas Žilinskas – tapo laureatais. Jiems įteiktos tradicinės šios šventės simbolio – Pjero – statulėlės.
Krašto kryždirbystę įpynė į „Aukso vainiką“
Sparnus išskleidė jaunieji dailininkai
Kretingos meno mokykla išleido dar vieną dailininkų kartą. Šiemet dešimties jaunųjų menininkų baigiamuosiuose darbuose karaliavo amžinieji gamtos ciklai ir pasikartojantis paukščio motyvas – daugiareikšmis lyg gyvenimas, bet labiausiai primenantis juos pačius, jaunus kūrybingus žmones.
Žirgu – į mėnesienos tolumas
Jau mėnuo, kai apie kūlupėniškį kūrėją – savamokslį tapytoją, skaitovą, bitininką ir ilgametį „Pajūrio naujienų“ bičiulį moliūgų augintoją ir kulinarą Vytautą Žukauską, kalbame būtuoju laiku. Itin mėgo vaizduoti žirgus, – pranašiška, jog paskutiniame kryželiu siuvinėtame paveiksle jo žirgas per šėlstančias bangas nuskrieja į slėpiningas mėnesienos tolumas.
Papuošalai iš sugaudytų Jūratės ašarų
Kretingiškės 39-erių gintaro meistrės Sandros Bričkuvienės rankose tradicinis lietuviškas gintaras suskamba ypač moteriškai: karolių, vėrinių, auskarų išlakiomis formomis, šiltų spalvų derme ir neįtikėtai surastu deimantiniu šio jūros akmens švytėjimu. Dabar gintaras – prabanga S. Bričkuvienė, gintaro papuošalus kurianti jau dvidešimt metų – nuo tada, kai juokavo, vaikščiodama pajūry, netikėtai sutiko gintaro perlus berenkantį Neptūną – savo būsimąjį vyrą Rimą. „Atsiradau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, nuo tada gintaras įtraukė mane, tai tapo mano pomėgiu ir mūsų šeimos duona kasdienine. Ir šiandieną abudu dirbam ranka rankon – vyras šlifuoja, gludina gintaro gabalus, man palikdamas su jais kalbėtis meniškai“, – atviravo gintaro meistrė. Ne išsyk, ji tikino, suradusi savąjį stilių. „Tada žaliavos buvo pilna, maišais gintarą gabendavo iš Kaliningrado. Patys lietuviai gintaro neįvertino, laikė jį močiučių papuošalu. Kai buvo galimybė įsigyti ir žaliavos, ir papuošalų, – nepirko, nors gintaro papuošalus itin įvertino europiečiai, ypač – vokiečiai. Dabar mums jie tapę tikra prabanga.“ Pašnekovės žodžiais, Kaliningrado kasyklos dėl politinės situacijos jau „užsirišę“, ir gintaro žaliavą jie perką vien iš gaudytojų – tarsi sudaužytas pilies liekanas ar Jūratės ašaras, audrų metamas į krantą. „Po Nepriklausomybės lietuvių meistrai, orientuodamiesi į Europos pirkėją, labai išvystė papuošalų dizainą, – kiekvienas meistras susikūrė savąjį stilių. Kiekvienas turi ir savo realizavimo erdvę. Vokiečiai labiausiai vertina natūralių spalvų tamsų, lietuviai ir skandinavai – baltą, kazachai – raudono rubino atspalvio gintarą“, – kalbėjo tautodailininkės statuso siekianti S. Bričkuvienė, savo papuošalus realizuojanti užsienio šalių dizaino salonuose. O su jų savininkais, ji sakė, kontaktus užmezga dalyvaudama tarptautinėse mugėse. Kūrybos kraitė
|
|
