|
|
|
SmiltysSkaityti įpareigojo ir pavardė
Salantų krašto, iš kurio kilo ir šviesą po vis Lietuvą skleidė rašytojas Motiejus Valančius, pedagogė bei renginių organizatorė 42-ejų Vitalija Valančiūtė atviravo: „Tikslios genealogijos, ar esame kilę iš tos pačios giminės, aš nežinau. Tačiau mudu sieja ne tik pavardė: jau du dešimtmečius rengiu rašytojui atminti skirtus renginius, skersai išilgai perskaičiau jo knygas“.
Skulptūros milžinas viešėjo tėviškėje
Savo parodos „Sugrįžimas į tėviškę“ atidarymą „Ramybės“ galerijoje palangiškis ir tuo pačiu paryžietis menininkas Adomas Stanislovas Raudys-Samogits pavertė dar viena džiaugsminga savo gyvenimo diena, kurioje, kaip ir skulptoriaus darbuose, buvo ir filosofijos, ir metafizikos.
Liga atvėrė kūrybos vartus
Tarp Kretingos krašto tautodailės kūrėjų vos prieš metus išniro naujas ryškus vardas – Narūnas Lideika. 46-erių tautodailininko gyvenimas tarsi pažymėtas savita takoskyra: jis – buvęs policijos pareigūnas, santūraus būdo daugiavaikis tėvas, išgyvenęs sunkią ligą ir dvi sudėtingas operacijas, bet optimistiškai žvelgiąs į pasaulį ir drožiąs šmaikščius kūrinius. Drožti pradėjo ligoninėje „Mano buvę kolegos nepatikėjo, kad panirau į drožybą, – jiems tai buvo netikėta. Dešimtmetį išdirbau Klaipėdos policijos komisariate ir 12 metų – Kretingos kelių policijos pareigūnu, bet, jei atvirai, tas darbas man nebuvo prie širdies“, – sakė Narūnas. Jis atvirai papasakojo apie netikėtai tarnybos metu ištikusį priepuolį, kada jam buvo aptiktas smegenų auglys ir kad liga bei išbandymai kardinaliai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą, vertybes, žmones. Kretingiškis neslėpė savo įsitikinimo, jog nieko nėra be priežasties: liga buvęs tarsi slenkstis, nuo kurio atsivėrę vartai į kūrybos pasaulį. Staigus posūkis į kūrybą prasidėjo prieš trejus metus, kai po operacijos jam tekę 8 mėn. praleisti Palangos reabilitacijos ligoninėje, kur jis ir pradėjęs lankyti drožybos užsiėmimus. „Prisiminiau vaikystę, kai tėvas išmokė laikyti kaltus, nes ir pats mėgo su medžiu pasikrapštinėti. Kažkas atsirišo, pradėjo sektis: išdrožiau šachmatų figūras, skulptūrų, – personalas žiūrėdavo ir klausdavo, ar seniai drožinėju, o sužinoję, kad čia – pradžiamokslis, sakydavo, kad turiu didelę Dievo dovaną. Daug darbų ten ir palikau“, – pasakojo N. Lideika.
KŪRYBOS KRAITĖ
Spektaklis jaunimui – apie tai, ką skauda
Šiandien 18.30 val. Kretingos kultūros centro scenoje po dvejų metų pertraukos vėl bus parodytas kretingiškės Deimantės Šipalytės monospektaklis jaunimui „Natašos svajonė“. Spektaklio kūrėjas režisierius Nerijus Gedminas tvirtino, jog lyg ant delno pasimato skaudžios nūdienos jaunimo problemos: „Teatras negali jų išspręsti, bet iškelti į dienos šviesą ir kalbėti apie skausmus meno forma privalo“, – įvertino jis.
Prisijaukinusios elito kalbą
Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso respublikiniame etape sublizgėjusios kretingiškės – Literatūrinių vertimų sekcijoje II laipsnio diplomus ir sidabro medalius iškovojusios Pranciškonų gimnazijos abiturientės Kamilė Duršaitė ir Monika Laukytė – įsitikinusios, kad elegantiškoji prancūzų kalba nepelnytai nuvertinama.
Apysaka apie moterį, plaukiančią prieš srovę
Kaimo rašytojų sąjungos narė kretingiškė poetė ir pedagogė Marija Bučkienė išleido naują savo kūrinį – poetinę apysaką „Dalia, arba šalia gyvenimo“, kurią ji skiria savo seseriai Daliai. Ji, beje, yra ir apysakos, kurioje vaizduojama stipri, gyvenimo išbandymus atlaikiusi moteris, prototipė.
Sugrįžo su „Sugrįžimais“
Garsi Valstybinio jaunimo ir „Meno forto“ teatrų aktorė ir režisierė 44-erių Aušra Pukelytė ne tik mintimis, bet svariais darbais sugrįžta į savo gimtąjį kraštą – Kretingą, kur pirmuosius žingsnius į didžiąją sceną pradėjo Kretingos vaikų ir jaunimo teatre „Atžalynas“. Šįkart ji sugrįžta kaip brandi menininkė ir menų festivalio „Sugrįžimai“ organizatorė, kuriai pavyko sutelkti iš Kretingos kilusius įžymius, netgi pasaulinę šlovę pelniusius kūrėjus. Šiuo festivaliu kraštietė pradės šiųmetinę Kretingos miesto šventę.
Besiklausant nuotraukų, besidalinant gerumu
Trylika nespalvotų kadrų ir trylika belaidžių ausinių. Trylika vaizdų, trylika jų pavadinimų ir trylika garso takelių, iš esmės keičiančių tai, ką iš pirmo žvilgsnio manai pamatęs nuotraukoje, – kiekvienas tą vakarą į rūmus užsukęs kretingiškis patyrė visiškai unikalų ir savitą meno įvykį. „Net ir man pačiam paroda jos premjeroje atsivėrė visiškai kitokiu kampu negu galvojau, nuotraukų besiklausydamas namuose, – prisiminė R. Balsys. – Turbūt žmonių komentarai, pagyrimai ir kamerinė aplinka padarė savo. Nustebino ir nuotraukos, pavadinimo bei muzikos takelio kombinacija. Juk Šarūnas nežinojo nuotraukų pavadinimų, kurdamas muziką, o aš nežinojau, kokia bus muzika, galvodamas pavadinimus savo kadrams.“ Ir išties paroda persiskaitė lyg trisluoksnis rebusas, kuriame nuotraukos pavadinimas keičia vaizdo prasmę, o keliolikos sekundžių muzikinis fonas, kuriuo mėgaujiesi likęs vienas su konkrečiu kadru, ima pasakoti istoriją, iki tol nė neatėjusią į galvą: fotografija tarsi atgyja, jos veikėjai ima kalbėti žiūrovui. Kartais vaizdo ir garso derinys nustebina, o kartais – įtraukia taip, lyg pats būtum tas, kuris nuspaudė fotoaparato mygtuką. Įkvėpėjai ir vedliai Rokas tikino, kad ši pirmoji asmeninė paroda jam, šešerius metus fotografuojančiam jaunam žmogui, yra labai brangi. „Nežinau, ar kas nors kada nors yra daręs parodą panašiame formate, – retoriškai klausė R. Balsys. – Už tai, kad stoviu čia, esu dėkingas dviem žmonėms – pirmiausia, amžinybėn iškeliavusiam savo tėčiui, kuris buvo pirmasis mano įkvėpėjas ir pavyzdys, kokia fotografija turėtų būti.“ Būdamas penkiolikos Rokas tarsi iš naujo atrado senus tėvo fotoaparatus, o netrukus įsigijo ir pirmąjį savo fotoaparatą. Nuo tada fotografija tapo jo „diagnoze“. Antruoju reikšmingu žmogumi savo fotografijos kelyje Rokas vadina brolį pranciškoną Gediminą Numgaudį: „Kai buvau gimnazistas, jis labai kantriai ir su didžiule meile dalijosi viskuo, ką žino apie fotografiją.“ R. Balsys tikino, kad atrinkdamas kadrus negalvojo apie jų skaičių, – tik apie emociją, prisiminimus, kuriuos jie prikelia. Ir nors prie autoriaus tą vakarą išsirikiavo tokia pat norinčiųjų pabendrauti eilė, kaip ir prie kiekvienos iš nuotraukų, Rokas tikino nenorėjęs, kad lankytojų dėmesys koncentruotųsi ties juo, todėl ir savo parodą paskyrė rinkti aukoms Tanzanijos vaikų mokyklai Dodomos miestelyje, kur šią vasarą išvažiuoja savanoriauti.
KŪRYBOS KRAITĖ
|
|
