|
|
|
SmiltysApysaka apie moterį, plaukiančią prieš srovę
Kaimo rašytojų sąjungos narė kretingiškė poetė ir pedagogė Marija Bučkienė išleido naują savo kūrinį – poetinę apysaką „Dalia, arba šalia gyvenimo“, kurią ji skiria savo seseriai Daliai. Ji, beje, yra ir apysakos, kurioje vaizduojama stipri, gyvenimo išbandymus atlaikiusi moteris, prototipė.
Sugrįžo su „Sugrįžimais“
Garsi Valstybinio jaunimo ir „Meno forto“ teatrų aktorė ir režisierė 44-erių Aušra Pukelytė ne tik mintimis, bet svariais darbais sugrįžta į savo gimtąjį kraštą – Kretingą, kur pirmuosius žingsnius į didžiąją sceną pradėjo Kretingos vaikų ir jaunimo teatre „Atžalynas“. Šįkart ji sugrįžta kaip brandi menininkė ir menų festivalio „Sugrįžimai“ organizatorė, kuriai pavyko sutelkti iš Kretingos kilusius įžymius, netgi pasaulinę šlovę pelniusius kūrėjus. Šiuo festivaliu kraštietė pradės šiųmetinę Kretingos miesto šventę.
Besiklausant nuotraukų, besidalinant gerumu
Trylika nespalvotų kadrų ir trylika belaidžių ausinių. Trylika vaizdų, trylika jų pavadinimų ir trylika garso takelių, iš esmės keičiančių tai, ką iš pirmo žvilgsnio manai pamatęs nuotraukoje, – kiekvienas tą vakarą į rūmus užsukęs kretingiškis patyrė visiškai unikalų ir savitą meno įvykį. „Net ir man pačiam paroda jos premjeroje atsivėrė visiškai kitokiu kampu negu galvojau, nuotraukų besiklausydamas namuose, – prisiminė R. Balsys. – Turbūt žmonių komentarai, pagyrimai ir kamerinė aplinka padarė savo. Nustebino ir nuotraukos, pavadinimo bei muzikos takelio kombinacija. Juk Šarūnas nežinojo nuotraukų pavadinimų, kurdamas muziką, o aš nežinojau, kokia bus muzika, galvodamas pavadinimus savo kadrams.“ Ir išties paroda persiskaitė lyg trisluoksnis rebusas, kuriame nuotraukos pavadinimas keičia vaizdo prasmę, o keliolikos sekundžių muzikinis fonas, kuriuo mėgaujiesi likęs vienas su konkrečiu kadru, ima pasakoti istoriją, iki tol nė neatėjusią į galvą: fotografija tarsi atgyja, jos veikėjai ima kalbėti žiūrovui. Kartais vaizdo ir garso derinys nustebina, o kartais – įtraukia taip, lyg pats būtum tas, kuris nuspaudė fotoaparato mygtuką. Įkvėpėjai ir vedliai Rokas tikino, kad ši pirmoji asmeninė paroda jam, šešerius metus fotografuojančiam jaunam žmogui, yra labai brangi. „Nežinau, ar kas nors kada nors yra daręs parodą panašiame formate, – retoriškai klausė R. Balsys. – Už tai, kad stoviu čia, esu dėkingas dviem žmonėms – pirmiausia, amžinybėn iškeliavusiam savo tėčiui, kuris buvo pirmasis mano įkvėpėjas ir pavyzdys, kokia fotografija turėtų būti.“ Būdamas penkiolikos Rokas tarsi iš naujo atrado senus tėvo fotoaparatus, o netrukus įsigijo ir pirmąjį savo fotoaparatą. Nuo tada fotografija tapo jo „diagnoze“. Antruoju reikšmingu žmogumi savo fotografijos kelyje Rokas vadina brolį pranciškoną Gediminą Numgaudį: „Kai buvau gimnazistas, jis labai kantriai ir su didžiule meile dalijosi viskuo, ką žino apie fotografiją.“ R. Balsys tikino, kad atrinkdamas kadrus negalvojo apie jų skaičių, – tik apie emociją, prisiminimus, kuriuos jie prikelia. Ir nors prie autoriaus tą vakarą išsirikiavo tokia pat norinčiųjų pabendrauti eilė, kaip ir prie kiekvienos iš nuotraukų, Rokas tikino nenorėjęs, kad lankytojų dėmesys koncentruotųsi ties juo, todėl ir savo parodą paskyrė rinkti aukoms Tanzanijos vaikų mokyklai Dodomos miestelyje, kur šią vasarą išvažiuoja savanoriauti.
KŪRYBOS KRAITĖ
Emocijoms kine – 101 valanda ir 16 minučių
Daugiau negu 100 valandų – tiek šiemet Klaipėdoje užtruks „Kino pavasaris“. Balandžio pradžioje penkiuose didžiuosiuose miestuose iškilmingai atsiversiantis XXI festivalis pajūrio regiono publikai žada dvi jausmingas savaites su „Oskarų“ nominantais ir iškiliausių kino kūrėjų darbais.
Mezginiuose atgiję vitražai
Salantiškės tautodailininkės Reginos Gasauskaitės mezginių, ypač pirštinių, raštuose tarytum atgyja senoviniai vitražai, atkeliavę iš Žemaitijos kaimų bažnytėlių bei koplytėlių. Savo darbus moteris nesyk eksponavo bendrose savojo krašto kūrėjų parodose, jų buvo pateikusi ir liaudies meno kūrėjų konkursui „Aukso vainikas“.
Peržengęs fotografijos ribas ir savo laikmetį
Padvarių socialinės globos namuose apsigyvenus fotografijos legendai, vienam iš modernizmo pradininkų pokario Lietuvoje 82-jų Rimgaudui Maleckui ir kone kasdien apsilankant jo kūrybos bendramintei 76-erių žmonai Dangirutei, tose erdvėse padvelkė prieškario Lietuvos aristokratijos manieromis bei prancūzų modernistinio meno dvasia.
Vakarų modernistų įtakoje Nors liga stipriai pakirto R. Malecko kūrybines galias, ir šiandieną invalido vežimėlyje sėdintis aukštaūgis vyras sunkiai dėliojo mintis, tačiau jo akyse degančios valiūkiškos jaunatviškos ugnelės, ir kalbant su žmona netikėtai prasiveržę jo minčių blyksniai – taiklios, šmaikščios frazės, išduoda jo džiaugsmą gyvenimu. Lyg perliukai nuskamba į pokalbį įsiterpusios prancūziškos frazės, D. Maleckienei ėmus pasakoti apie svarbiausius jo gyvenimo mokytojus – praėjusio šimtmečio Vakarų Europos bei prancūzų modernizmo klasikus Pablo Pikasą, Braką, Paulo Klė, Pietro Mondrianą. „Toks jis buvo visą gyvenimą: turėjo ypatingą humoro jausmą, buvo be galo inteligentiškas, savarankiškai išmoko kelias užsienio kalbas, lengvai skaitė prancūziškai. Jo giminėje buvo daug prieškario menininkų, gausi biblioteka“, – kalbėjo žmona. Iš laikinosios sostinės kilęs ir didžiumą savo gyvenimo praleidęs Kaune – į Palangą Maleckai atsikraustė prieš 9-erius metus, – menininkas intensyviai kūrė ligi pat sunkios ligos, kuri užklupo jį užpernai. Grožio rasdavo netgi šiukšlyne R. Maleckas yra laikomas vienu svarbiausių Lietuvos meninės fotografijos kūrėjų, kurio darbuose viena kitą papildydamos persipina dvi meno sritys – fotografija ir grafika. Jis buvo abstraktaus meno kūrėjas, – jo darbuose dominuoja grafikos kūrinius primenantys kontrastingi vaizdai, linijomis išdalinti į plokštumas, juodai baltos spalvos. Anot D. Maleckienės, jos vyro kūrybai didelės įtakos dar turėjo įžymus lenkų fotografas Edvardas Hartvigas bei lietuvių dailininkas abstrakcionistas Eugenijus Cukermanas: „Jie pastūmėjo Rimgaudą eksperimentuoti forma, šešėliais. Būdavo, pasiima fotoaparatą, ir dingsta visai dienai – išeina į šiukšlyną, kur niekam nebereikalinguose daiktuose pamato grožį, žvelgdamas į juos neįprastu rakursu. Arba vaikšto po miestą, fotografuodamas senas afišas, griuvėsius, žmonių veidus, tačiau įprasti žmonių portretai ir gamtos vaizdai jo nedomino. Mano vyro darbų nesupainiosi nė su vieno kito menininko – jie tokie ryškūs ir saviti“, – vyro kūrybos išskirtinumą pabrėžė D. Maleckienė. KŪRYBOS KRAITĖ
Kiaurai drobę: ką apie tave galvoja žmogus Saukos veidu
Jeigu nusivilktume nuo akių kruviną absurdo šydą ir pažvelgtume giliau, ar pamatytume šviesą ir tiesas, kuriomis į mus kreipiasi Šarūnas Sauka – klausimas, dar ilgai medžiojantis žiūrovą po akistatos su „Žmogumi Saukos veidu“, pavasarį iš Nacionalinės dailės galerijos atkeliausiančio į pajūrį.
Literatūra – skirtingų kartų takoskyroje
Devyniasdešimtmetį perkopusi ilgametė pedagogė, poetė, Kretingos rajono Garbės pilietė Bronė Liniauskienė, kalbėdama apie knygos reikšmę žmogaus gyvenime, įsitikinusi, jog jos amžiaus žmones ir jaunąją kartą skiriant kone šimtmečio takoskyrai, pastarajai šiandieną sunku ir besuprasti, kaip jie gyveno ir kokios buvo jų vertybės. |
|
