|
|
|
SmiltysSubtiliai prakalbinusi žmogaus kūną
Dinamiškas ir išraiškingas žmogaus kūnas. Jis – tarsi veidas, išreiškiantis skausmą, liūdesį, nerimą, nuostabą, džiaugsmą. Įdomi technika – piešiniai ant drobės, išgauti akrilu. Toks savitas yra 52-jų palangiškės dailininkės Redos Ščerbakovienės tapybos braižas.
„Aš ne tapau, o tiesiog piešiu, – pabrėžė menininkė, paprašyta apibūdinti savąjį braižą, kuriame dominuoja štrichuotos kūno linijos. – Tik piešiu ne taip, kaip įprasta – ant popieriaus, bet – ant drobės. Esu grafikė, ir man labai svarbu linija, kontūras, siluetas“. Kūrėją domina ne anatominis žmogaus kūnas, tiksli jo biologinė kopija, bet kūnu išreiškiamos nuotaikos, išgyvenimai, būsenos. „Man svarbiausia yra žmogaus vidus, o ne jo išorė. Tie žmonės gimsta iš mano fantazijų. Akademiškai nupiešti žmogų būtų visų lengviausia, bet šiuo gyvenimo momentu aš nuo to atsiriboju. Nors esu piešusi ir portretus“, – sakė R. Ščerbakovienė. Ji ir šiaip, atviravo, galinti piešti daug ką – ir peizažus, ir natiurmortus, tačiau žmogus jai labiausiai esąs įdomus. „Tačiau keičiasi žmogaus kūno perteikimo stilius. Dabar piešiu poniutes, damutes. Ir baltos spalvos mano drobėse belieka vis mažiau, – drobę dengiu sidabru, nesibodžiu ir aukso potėpių. Taigi ateina sentimentalusis mano, kaip grafikės, periodas“, – tvirtino dailininkė. Ji neslėpė, jog anksčiau išbandė popierių, grafitą, aliejų bei kitas technines priemones, tačiau ją sudominęs akrilas ir jo galimybės, pritaikant grafikos darbams. Pieštukas, juokėsi pašnekovė, iš jos kūrybos dingęs nuo 2012 metų. Savo grafikos darbams popierių į drobę R. Ščerbakovienė sakė išmainiusi dar ir todėl, kad ant popieriaus sukurtus piešinius jai būdavę gerokai sudėtingiau transportuoti po parodas. Moteris neskuba skaičiuoti, kiek sykių jaunystėje ji dalyvavo bendrose parodose bei pleneruose, – savo, kaip subrendusios menininkės, atspirties tašku ji laiko 1993-uosius, kada Palangoje buvo surengta pirmoji personalinė jos darbų paroda. Vėliau ji surengė per 10 personalinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose bei Vokietijoje. Kretingiškiai su R. Ščerbakovienės, gimusios ir augusios Šiauliuose, o nuo 1990-ųjų gyvenančios Palangoje ir dirbančios dailės mokytoja „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje, darbais viešai susipažįsta tik dabar. Jos paroda „Piešiu žmogų“ dabar eksponuojama Kretingos rajono švietimo centre, o ligi tol – Kultūros centre. „Parodos atidarymo Kretingoje nerengiau, nes mano darbai nebėra nauji – jie sukurti prieš dvejus metus, ir mano draugai juos jau buvo matę. O pažįstamų patirtis rodo, kad į parodų atidarymus kretingiškiai tesirenka labai vangiai“, – savo pastebėjimo neslėpė menininkė.
KŪRYBOS KRAITĖ
Knygą prilygina dvasiniam maistui
Buvusi ilgametė Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė Aldona Kerpytė, dabar vadovaujanti Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centrui, įsitikinusi, jog knygos gali daug ko išmokyti, bet gali ir pakenkti. „Knygos yra dvasinis maistas, ir tik nuo paties žmogaus priklauso, kokį maistą – sveiką ar surogatinį – jis valgo. Nes ne viskas yra knyga, kas išleidžiama knygos pavidalu“, – mano ji.
Antano Mončio sūnus jaučia lietuviškas šaknis
Antano Mončio namuose-muziejuje, Palangoje, viešėjęs garsaus kraštiečio skulptoriaus sūnus 41-erių Andreas Moncys iš Vokietijos atvežė idėjų rengti bendras jo tėvo parodas ir praplėsti muziejaus erdvę, Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui lauke pastatant tėvo skulptūros kopiją.
Tapusi tėviškės atminties dalimi
Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos etikos mokytojai, Kaimo rašytojų sąjungos narei Marijai Bučkienei, kurios eilėraščiai jau daugel metų publikuojami „Smiltyse“, rytoj sukanka 60 metų. Savo jubiliejų kūrėja pasitinka spaustuvėje gulinčia ketvirtąja poezijos rinktine, kurią ji pavadino „Tėviškės atmintis“. – Pavadinimas lyg ir pats sufleruoja eilėraščių, sugulusių į šią rinktinę, tematiką. Ar tai bus duoklė tėviškei, brangiems žmonėms ir būtajam laikui? – Esu rudeninis paukštis, myliu geltonai gamtos nuspalvintą laiką – ramybės ir tylos metą. Todėl ir šios rinktinės eilėraščiai persmelkti nostalgijos gimtinei, jos peizažui – miškui, upei, laukams. Gal amžius kaltas, kad taip aštriai atgyja gimtųjų namų prisiminimai. Užvaldo begalinis tų laikų ilgesys, kai kasmet rugpjūčio 10-ąją pas močiutę suvažiuodavo dėdės ir tetos, po didžiule trešne vykdavo pietūs su grybais, naminiais agurkais, pienu, juoda duona ant baltos staltiesės. Ir nė vieno iš jų nebėr. Būčiau viena kaip akmuo pakelėj, jeigu neturėčiau sesers. Vienatvė ir begalinis ilgesys išprovokavo būtent tokius eilėraščius.
Tremties istorijas išlieję dainomis
Šį sekmadienį Kretingos kultūros centro tremtinių choras „Atminties versmė“ pakvies klausytojus į jubiliejinį koncertą, skirtą choro veiklos 20-mečiui. Jo vadovė Kristina Rimienė teigė, jog darbas su tremtiniais jai – lyg susipažinimas su gyvąja istorija. „Ne kiekvienam duota garbė vadovauti tokiam kolektyvui, išgirsti jų jaunystės dainas“, – sakė ji. Prieš šventę pasidalinti prisiminimais „Smiltys“ pakvietė prie šio choro ištakų stovėjusią 82-jų vydmantiškę poetę ir meno vadovę Nijolę Rimkienę bei ilgametę chorvedę, netrukus 80-metį švęsiančią muzikos pedagogę Rūtą Jurgutienę.
KŪRYBOS KRAITĖ
Rugsėjis vėl atvers scenos užsklandas
Rugsėjis po atostogų į sceną vėl sugrąžino Kretingos Egidijaus Radžiaus liaudies teatrą, kuris naująjį sezoną kretingiškiams žada renginių gausą.
Pro fotoobjektyvą – į laisvos Lietuvos priešaušrį
Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario ir buvusio Šiaulių fotografijos muziejaus vadovo kretingiškio 63-jų Vaidoto Kisielio rankose – stori aplankai su nuotraukomis, kuriose užfiksuoti istoriniai pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo ir Tautinio olimpinio komiteto atkūrimo, Sausio 13-osios, legendiniai CSKA bei auksą iškovojusio „Žalgirio“ kovos Maskvoje vaizdai. Ir dar daugybė kitokių nuotraukų, kuriose – netikėtu rakursu pagauti žmonės, seni pastatai, gamtos miniatiūros.
Gimę iš lūkesčio ant palangės turėti savo Lietuvą
Kolumbijoje gimęs ir augęs, tačiau jau daugiau kaip dešimtmetį Kretingoje gyvenantis 38-erių tautodailininkas Aleksas Eugenijus Kulvietis šią vasarą, Pasaulio lietuvių bendruomenės prašymu, išdrožė stogastulpį. Stogastulpis, dedikuotas artėjančiam Nepriklausomos Lietuvos valstybės 100-mečiui, iškilmingai pastatytas Ukmergės rajone Užugirio dvaro, kuriame buvo įsikūrusi pirmojo Nepriklausomos Lietuvos Prezidento Antano Smetonos vasaros rezidencija, prieigose.
Bičiuliavosi su Prezidentu A. Smetona – Aleksai, kodėl kryžius iš Jūsų dirbtuvių Kretingoje iškeliavo būtent į Ukmergę? Kuo ši vieta ypatinga, ir kodėl Pasaulio lietuvių bendruomenė šį darbą patikėjo Jums? – Ukmergėje, Taujėnų ir Užugirio dvaruose, šiemet rinkosi į kasmetinį suvažiavimą Pasaulio lietuvių bendruomenių pirmininkai. Pernai tam, kad galėčiau atstovauti savo tėvynėje gyvenantiems lietuviams ir juos pasiektų naujausios žinios iš Lietuvos, tapau Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininku. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybai prasitarus, kad liepą posėdžiausime Užugirio dvare, papasakojau, kad mano senelis Eugenijus Kulvietis – mokytojas ir Lietuvos kariuomenės savanoris, dailininkas ir kryždirbys, į Kolumbiją emigravęs po karo – 1948-aisiais, buvo geras Prezidento A. Smetonos draugas ir kad Kulviečių žemės ribojosi su Smetonų šeimos. Pamaniau, galbūt gražu būtų ties sodybų riba pastatyti stogastulpį, ir Pasaulio lietuvių bendruomenė mano idėją entuziastingai priėmė bei palaikė. Ąžuolą, kurio pats niekur neradau, parūpino kretingiškis meistras Raimundas Puškorius, o Kalvių asociacijos pirmininkas Linas Leščiauskas nukalė varinius stogelius bei saulutę.
|
|
