|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
Rugsėjis vėl atvers scenos užsklandas
Rugsėjis po atostogų į sceną vėl sugrąžino Kretingos Egidijaus Radžiaus liaudies teatrą, kuris naująjį sezoną kretingiškiams žada renginių gausą.
Pro fotoobjektyvą – į laisvos Lietuvos priešaušrį
Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario ir buvusio Šiaulių fotografijos muziejaus vadovo kretingiškio 63-jų Vaidoto Kisielio rankose – stori aplankai su nuotraukomis, kuriose užfiksuoti istoriniai pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo ir Tautinio olimpinio komiteto atkūrimo, Sausio 13-osios, legendiniai CSKA bei auksą iškovojusio „Žalgirio“ kovos Maskvoje vaizdai. Ir dar daugybė kitokių nuotraukų, kuriose – netikėtu rakursu pagauti žmonės, seni pastatai, gamtos miniatiūros.
Gimę iš lūkesčio ant palangės turėti savo Lietuvą
Kolumbijoje gimęs ir augęs, tačiau jau daugiau kaip dešimtmetį Kretingoje gyvenantis 38-erių tautodailininkas Aleksas Eugenijus Kulvietis šią vasarą, Pasaulio lietuvių bendruomenės prašymu, išdrožė stogastulpį. Stogastulpis, dedikuotas artėjančiam Nepriklausomos Lietuvos valstybės 100-mečiui, iškilmingai pastatytas Ukmergės rajone Užugirio dvaro, kuriame buvo įsikūrusi pirmojo Nepriklausomos Lietuvos Prezidento Antano Smetonos vasaros rezidencija, prieigose.
Bičiuliavosi su Prezidentu A. Smetona – Aleksai, kodėl kryžius iš Jūsų dirbtuvių Kretingoje iškeliavo būtent į Ukmergę? Kuo ši vieta ypatinga, ir kodėl Pasaulio lietuvių bendruomenė šį darbą patikėjo Jums? – Ukmergėje, Taujėnų ir Užugirio dvaruose, šiemet rinkosi į kasmetinį suvažiavimą Pasaulio lietuvių bendruomenių pirmininkai. Pernai tam, kad galėčiau atstovauti savo tėvynėje gyvenantiems lietuviams ir juos pasiektų naujausios žinios iš Lietuvos, tapau Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininku. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybai prasitarus, kad liepą posėdžiausime Užugirio dvare, papasakojau, kad mano senelis Eugenijus Kulvietis – mokytojas ir Lietuvos kariuomenės savanoris, dailininkas ir kryždirbys, į Kolumbiją emigravęs po karo – 1948-aisiais, buvo geras Prezidento A. Smetonos draugas ir kad Kulviečių žemės ribojosi su Smetonų šeimos. Pamaniau, galbūt gražu būtų ties sodybų riba pastatyti stogastulpį, ir Pasaulio lietuvių bendruomenė mano idėją entuziastingai priėmė bei palaikė. Ąžuolą, kurio pats niekur neradau, parūpino kretingiškis meistras Raimundas Puškorius, o Kalvių asociacijos pirmininkas Linas Leščiauskas nukalė varinius stogelius bei saulutę.
KŪRYBOS KRAITĖ
Rašytojos ainį žavi lietuvių autoriai
„Smilčių“ skaitytojams gerai pažįstamas poetas nuo Grūšlaukės, 65-erių Juozas Maksvytis tvirtino, kad knyga jam prilygstanti stebuklui, nes iš tolimiausių kartų, iš amžių glūdumos per knygas išsaugota ir perduota žmonijos išmintis. Knyga jam taip pat esanti ir didžiausia gyvenimo mokytoja, nes leido pažinti ir suprasti žmones, mylėti savo tėvynę.
Tapybai atiduoda širdį
Skambant kompozitoriaus ir atlikėjo Gintaro Puco atliekamoms melodijoms, Kretingos rajono kultūros centre atidaryta kraštietės Vilniuje gyvenančios savamokslės dailininkės Danguolės Martinaitienės tapybos darbų paroda.
Gimtinėje atostogaujančią autorę publikai poetiškai pristatė renginių organizatorė Aušrinė Zulumskytė, pasveikino Kultūros centro direktorius Pranas Razmus bei parodos kuratorė Jūratė Jonauskienė, taip pat Kretingos muziejaus Dailės skyriaus vedėja Danutė Šorienė. Vilniaus universitete finansų magistrės laipsnį įgijusi, didžiąją gyvenimo dalį sukusis nuosavame versle, D. Martinaitienė tapyti pradėjo visiškai atsitiktinai. „Remontavomės namus, liko dažų, nenorėjau išmesti. Paėmiau seną, nubrizgusį, niekam nereikalingą paveikslą ir pabandžiau jį perkurti savaip. Išėjo gėlių puokštė namų fone. Rezultatą pamatęs vyras nenupeikė, o priešingai – įkvėpė dar daugiau pasitikėjimo ir paskatino: esą juk ir Žemaitė apsakymus rašyti pradėjo perkopusi 50-metį, tad malonumą teikiančia veikla užsiimti žmogui niekada nebūna per vėlu“, – pasakojo Danguolė. Karteniškių premjera – pasirengimas jubiliejui
Žolinės išvakarėse, rugpjūčio 14-ąją, 13 val. Kartenos mėgėjų teatras pakvies žiūrovus į tradicinę teatro šventę „Teatras – mano gyvenimas“, kuri skirta artėjančiam 110 Kartenos teatro jubiliejui. Karteniškiai, vadovaujami ilgametės režisierės Martinos Žąsytienės, šventei parengė premjerą – Viktoro Galinaičio komediją „Vaiduokliai“.
Kanados lietuvių dovana Palangai
Antano Mončio namuose-muziejuje, Palangoje, kūrėjų iš Kanados šeima Snaigė ir Antanas Šileikos surengė dvigubą renginį: Snaigė atidarė savo paveikslų parodą „Pakelė“, o jos vyras Antanas pristatė naujausią savo knygą „Pirkiniai išsimokėtinai“, kuri šiemet buvo išrinkta į lietuvių rašytojų knygų geriausiųjų penketuką. Negana to, svečiai padovanojo muziejui paties A. Mončio sukurtą skulptūrą, kurią garsus menininkas sukūrė jųdviejų vestuvių proga. „Esu išeivių tėvų vaikas, gimiau Toronte, Kanadoje. Su A. Mončiu susitikome Paryžiuje 1977 m., kai studijavau menus. Daug bendraudavome su juo lietuvių bendruomenėje, ir kai su savuoju Antanu šventėme vestuves, A. Mončys, įprastai drovus ir santūrus, padovanojo mums skulptūrą, vaizduojančią moterį su karučiu, pripildytu vaikučiais“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė S. Šileika. Menininkė tęsė mintį: „Apsidžiaugėme, kad skulptorius taip simboliškai mums linkėjo gausios šeimos. Po to skulptūrą išsivežėme į Torontą, kur gyvename. O kai prieš keletą metų pradėjome glaudžiau bendrauti su Paryžiaus laikų Lietuvoje gyvenančiais menininkais, apsilankiau Palangoje, – A. Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė parengė dirvą mano personalinei parodai. Tuomet su vyru ir nusprendėme, kad mudviejų vestuvinė dovana turi sugrįžti į tėvynę ir būti greta kitų A. Mončio darbų. Anot S. Šileikos, bendraudama su A. Mončio vyriausiuoju sūnumi Žanu Kristofu, ji sužinojo, kad iš trapaus molio menininkas iš viso buvo sukūręs 5 tokias skulptūras: 3 yra sudaužytos, o dar vienos likimas nežinomas.
Gimę iš pagarbos medžiui
Eksponuoja Darbėnų bažnyčioje Pirmiausiai popieriuje nupieštas piešinys perkeliamas ant liepos lentos. Kaltais išraižomas paveikslas. Norint perkelti piešinį ant popieriaus, reikia voleliu padengti dažais išraižytą lentą, uždėti popieriaus lapą ir aliuminiu šaukštu trinti tol, kol išraižymo rievės pasimato išvirkščiojoje lapo pusėje. Atsargiai nuimtas lapas išdžiovinamas ir įrėminamas. Taip Darbėnų meistrų dirbtuvėse gimdavę anuomet populiarūs šventųjų paveikslai, mat atspaudų gali būti ne vienas, o dešimtys ar šimtai. Būtent pagal šią senovinę medžio raižinių tradiciją jau kelerius metus ir kuria I. Kvedarienė. Kelios dešimtys raižinių, vaizduojančių šventuosius Antaną, Kazimierą, Steponą, Roką, Florijoną, Joną Paulių II, – Gailestingumo Motiną, Sopulingąją, Šventąją Šeimą, bei kiti dabar eksponuojami Darbėnų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kuriai tautodailininkė ketina padovanoti ir lentoje baigiamus raižyti būtent šių dviejų šventųjų atvaizdus. I. Kvedarienė sakė, jog ją, ligi tol medžio skulptorę, senovės raižymo tradicija sudomino Kretingos muziejaus Dailės skyriaus muziejininkės išvien su Liaudies kultūros centro specialistėmis Ale Počiulpaite bei Ina Rūke – Kretingoje jos surengė seminarą, į kurį pasikvietė ir ją. Nuo to laiko raižymas pakerėjo ir I. Kvedarienę, – šiuo metu ji yra viena iš labiausiai medžio raižybą Lietuvoje populiarinančių tautodailininkų. Nuo 2013-ųjų, kai Kretingoje atgimė ši tradicija, I. Kvedarienė kasmet yra kviečiama dalyvauti svarbiausiame šalies liaudies meno konkurse „Aukso vainikas“: užpernai tapo šio konkurso Klaipėdos zonos meistrų parodos III, o pernai – I vietos laimėtoja. Šiemet komisija jos darbą „Sopulingoji“ atrinko į respublikinę jubiliejinę tautodailininkų parodą.
|
|
