|
|
|
SmiltysPratęsė idėjos konkursą
Palangos miesto savivaldybės administracija iki kitų metų vasario 1 d. pratęsė dainininko Stasio Povilaičio atminimo įamžinimo Palangoje idėjos projekto konkursą. Toks konkursas jau buvo įvykęs šiemet, spalį, – konkurso projektų vertinimo komisija vertino 6 projektus, atitikusius konkurso sąlygose numatytus reikalavimus: „Maestro Palangoje“, „Stasiui Povilaičiui atminti“, „Moderato“, „Viltis sugrįžti“, „Stasio Povilaičio vardo estrada“ ir „Atleisk man“.
Juvelyro darbai – parodoje Kaliningrade
Per šimtą kretingiškio gintaro juvelyro Gražvydo Kasparavičiaus darbų šį lapkritį–gruodį eksponuojami Kaliningrado srities gintaro muziejuje. „Labai didžiuojuosi šia paroda, nes pirmąkart mano darbai pristatyti profesionalioje, gintaro papuošalams skirtoje, erdvėje“, – teigė 48-erių kūrėjas. „ Tai – retrospektyvinė paroda, kuriai ruošiausi visus šiuos ir praėjusius metus. Yra keletas darbų iš dar ankstesnio mano kūrybos periodo. Kai kuriuos papuošalus teko skolinti iš jų naujųjų savininkų, nes nemažai darbų pasklidę po pasaulį ir gyvena savo gyvenimą, – juos realizuodamas iš anksto susitariu su pirkėju, kad prireikus paskolintų rimtoms parodoms“, – kalbėjo G. Kasparavičius.
Šios parodos link, tvirtino juvelyras, buvo einama nuosekliai. „Prieš dvejus metus dalyvavau Kaliningrade surengtame tarptautiniame meno projekte „Alatyr“, – buvau pateikęs 9 savo kūrinius. Tačiau nieko nelaimėjau ir nebesitikėjau tolimesnės sėkmės, todėl labai nustebino šio projekto kuratorė Tatjana Lysova, kad Kaliningrado gintaro muziejus perka tris mano konkursinius darbus. Tuo pat metu ji pasiūlė surengti ir personalinę parodą, kuriai teko sulaukti savo eilės“, – parodos priešistorę prisiminė G. Kasparavičius. Menininkas pasidžiaugė moderniu eksponatų pateikimu 19-oje vitrinų prestižinėje muziejaus Bordo salėje. „Pačiam nereikėjo rūpintis jokia įranga. Viskas labai apgalvota, kad papuošalai atrodytų kuo efektyviau: puikus apšvietimas, kiekvieno kūrinio aprašas, pavadinimai – permatomais lipdukais ant stiklo“, – tvirtino kūrėjas. Parodos atidaryme, pasak kretingiškio, dalyvavo laikinai Lietuvos kultūros atašė pareigas Kaliningrade einanti Liuda Kleimionova, Kaliningrado miesto Kultūros skyriaus atstovai. G. Kasparavičius džiaugėsi, jog jį pasiekė žinia, kad Kaliningrado gintaro muziejus norėtų įsigyti keletą jo eksponatų ir po šios parodos.
Knygos tebėra gyvenimo užtaisas
Ilgametis pedagogas tautodailininkas 84-erių Feliksas Lukauskas vieną kambarį savo nedideliame jaukiame mediniame name, turgaus pašonėje, yra paskyręs bibliotekai. Knygų lentynose nuo lubų ligi grindų sukaupti tomai garsiausių klasikų kūrinių, tarp jų – išsaugotos ir nepriklausomos tautos pasmerktų autorių Juozo Baltušio bei Petro Cvirkos knygos.
„Stotelė – jūra“
Taip vadinasi Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos studijos dėstytojų ir studentų darbų paroda, kuri atidaroma šiandien, lapkričio 11-ąją, 16 val. Palangos gintaro muziejuje.
Anot parodos kuratorės Gabrielės Pranevičiūtės, daug po Lietuvą ir svečias šalis su parodomis keliaujantys kūrėjai šįkart sustos prie jūros, Palangoje, – iš čia ir parodos pavadinimas.
Subtiliai prakalbinusi žmogaus kūną
Dinamiškas ir išraiškingas žmogaus kūnas. Jis – tarsi veidas, išreiškiantis skausmą, liūdesį, nerimą, nuostabą, džiaugsmą. Įdomi technika – piešiniai ant drobės, išgauti akrilu. Toks savitas yra 52-jų palangiškės dailininkės Redos Ščerbakovienės tapybos braižas.
„Aš ne tapau, o tiesiog piešiu, – pabrėžė menininkė, paprašyta apibūdinti savąjį braižą, kuriame dominuoja štrichuotos kūno linijos. – Tik piešiu ne taip, kaip įprasta – ant popieriaus, bet – ant drobės. Esu grafikė, ir man labai svarbu linija, kontūras, siluetas“. Kūrėją domina ne anatominis žmogaus kūnas, tiksli jo biologinė kopija, bet kūnu išreiškiamos nuotaikos, išgyvenimai, būsenos. „Man svarbiausia yra žmogaus vidus, o ne jo išorė. Tie žmonės gimsta iš mano fantazijų. Akademiškai nupiešti žmogų būtų visų lengviausia, bet šiuo gyvenimo momentu aš nuo to atsiriboju. Nors esu piešusi ir portretus“, – sakė R. Ščerbakovienė. Ji ir šiaip, atviravo, galinti piešti daug ką – ir peizažus, ir natiurmortus, tačiau žmogus jai labiausiai esąs įdomus. „Tačiau keičiasi žmogaus kūno perteikimo stilius. Dabar piešiu poniutes, damutes. Ir baltos spalvos mano drobėse belieka vis mažiau, – drobę dengiu sidabru, nesibodžiu ir aukso potėpių. Taigi ateina sentimentalusis mano, kaip grafikės, periodas“, – tvirtino dailininkė. Ji neslėpė, jog anksčiau išbandė popierių, grafitą, aliejų bei kitas technines priemones, tačiau ją sudominęs akrilas ir jo galimybės, pritaikant grafikos darbams. Pieštukas, juokėsi pašnekovė, iš jos kūrybos dingęs nuo 2012 metų. Savo grafikos darbams popierių į drobę R. Ščerbakovienė sakė išmainiusi dar ir todėl, kad ant popieriaus sukurtus piešinius jai būdavę gerokai sudėtingiau transportuoti po parodas. Moteris neskuba skaičiuoti, kiek sykių jaunystėje ji dalyvavo bendrose parodose bei pleneruose, – savo, kaip subrendusios menininkės, atspirties tašku ji laiko 1993-uosius, kada Palangoje buvo surengta pirmoji personalinė jos darbų paroda. Vėliau ji surengė per 10 personalinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose bei Vokietijoje. Kretingiškiai su R. Ščerbakovienės, gimusios ir augusios Šiauliuose, o nuo 1990-ųjų gyvenančios Palangoje ir dirbančios dailės mokytoja „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje, darbais viešai susipažįsta tik dabar. Jos paroda „Piešiu žmogų“ dabar eksponuojama Kretingos rajono švietimo centre, o ligi tol – Kultūros centre. „Parodos atidarymo Kretingoje nerengiau, nes mano darbai nebėra nauji – jie sukurti prieš dvejus metus, ir mano draugai juos jau buvo matę. O pažįstamų patirtis rodo, kad į parodų atidarymus kretingiškiai tesirenka labai vangiai“, – savo pastebėjimo neslėpė menininkė.
KŪRYBOS KRAITĖ
Knygą prilygina dvasiniam maistui
Buvusi ilgametė Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė Aldona Kerpytė, dabar vadovaujanti Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centrui, įsitikinusi, jog knygos gali daug ko išmokyti, bet gali ir pakenkti. „Knygos yra dvasinis maistas, ir tik nuo paties žmogaus priklauso, kokį maistą – sveiką ar surogatinį – jis valgo. Nes ne viskas yra knyga, kas išleidžiama knygos pavidalu“, – mano ji.
Antano Mončio sūnus jaučia lietuviškas šaknis
Antano Mončio namuose-muziejuje, Palangoje, viešėjęs garsaus kraštiečio skulptoriaus sūnus 41-erių Andreas Moncys iš Vokietijos atvežė idėjų rengti bendras jo tėvo parodas ir praplėsti muziejaus erdvę, Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui lauke pastatant tėvo skulptūros kopiją.
Tapusi tėviškės atminties dalimi
Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos etikos mokytojai, Kaimo rašytojų sąjungos narei Marijai Bučkienei, kurios eilėraščiai jau daugel metų publikuojami „Smiltyse“, rytoj sukanka 60 metų. Savo jubiliejų kūrėja pasitinka spaustuvėje gulinčia ketvirtąja poezijos rinktine, kurią ji pavadino „Tėviškės atmintis“. – Pavadinimas lyg ir pats sufleruoja eilėraščių, sugulusių į šią rinktinę, tematiką. Ar tai bus duoklė tėviškei, brangiems žmonėms ir būtajam laikui? – Esu rudeninis paukštis, myliu geltonai gamtos nuspalvintą laiką – ramybės ir tylos metą. Todėl ir šios rinktinės eilėraščiai persmelkti nostalgijos gimtinei, jos peizažui – miškui, upei, laukams. Gal amžius kaltas, kad taip aštriai atgyja gimtųjų namų prisiminimai. Užvaldo begalinis tų laikų ilgesys, kai kasmet rugpjūčio 10-ąją pas močiutę suvažiuodavo dėdės ir tetos, po didžiule trešne vykdavo pietūs su grybais, naminiais agurkais, pienu, juoda duona ant baltos staltiesės. Ir nė vieno iš jų nebėr. Būčiau viena kaip akmuo pakelėj, jeigu neturėčiau sesers. Vienatvė ir begalinis ilgesys išprovokavo būtent tokius eilėraščius.
Tremties istorijas išlieję dainomis
Šį sekmadienį Kretingos kultūros centro tremtinių choras „Atminties versmė“ pakvies klausytojus į jubiliejinį koncertą, skirtą choro veiklos 20-mečiui. Jo vadovė Kristina Rimienė teigė, jog darbas su tremtiniais jai – lyg susipažinimas su gyvąja istorija. „Ne kiekvienam duota garbė vadovauti tokiam kolektyvui, išgirsti jų jaunystės dainas“, – sakė ji. Prieš šventę pasidalinti prisiminimais „Smiltys“ pakvietė prie šio choro ištakų stovėjusią 82-jų vydmantiškę poetę ir meno vadovę Nijolę Rimkienę bei ilgametę chorvedę, netrukus 80-metį švęsiančią muzikos pedagogę Rūtą Jurgutienę.
|
|
