|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
Tautodailininkai įkurs Kalėdų miestelį
Dar kitą šeštadienį, gruodžio 17-ąją, 12 val. prie eglės Kretingos miesto Rotušės aikštėje pašventinus Kalėdų prakartėlę, kretingiškiams šventę pratęs į Kalėdų miestelį susibūrę tautodailininkai bei amatininkai iš visos Žemaitijos. Tradicinę kalėdinę mugę „Ar yra sniego, ar ne – vis tiek Kalėdos“, truksiančią ligi pat Kūčių popietės, organizuos Kretingos rajono tautodailininkų klubas „Verpstė“.
Muziejuje – dviguba paroda
Ateinantį trečiadienį, gruodžio 14-ąją, 14 val. Kretingos muziejuje bus atidaryta kalėdinių puokščių bei anapilin prieš metus iškeliavusios pedagogės kūrėjos Julijos Rudienės tapybos darbų paroda „Kalėdos atrieda atidunda“. Surengti šią dvigubą parodą sumanė Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė išvien su Dailės skyriaus vedėja Danute Šoriene. Drobėse dominuos aliejumi bei akrilu tapyti gamtos vaizdai, tarp kurių – gausu žiemos peizažų, – jas savo žmonos mokytojos J. Rudienės atminimui skirtai parodai parūpino jos vyras, taip pat ilgametis pedagogas bei Kretingos rajono Švietimo skyriaus vedėjas Petras Rudys. Greta peizažų bus išdėliotos puokštės, kurias šiomis dienomis kuria Kretingos bendrojo lavinimo mokyklų pedagogės bei Kretingos miesto floristės.
„P. n.“ informacija
Nuotraukose – dingę Rytprūsiai
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos bibliotekoje užvakar buvo atidaryta Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario klaipėdiečio 56-erių Virgilijaus Jankausko paroda „Dingęs kraštas“.
Kalėdų nusipelnė ir seni laikraščiai
Palangoje bei Vydmantuose mokytojaujanti menininkė, grafikė, dizainerė ir aktyvi visuomenininkė Ramunė Grikštaitė prieš didžiąsias metų šventes siūlo įdarbinti ne pinigines, o savo rankas ir galvą: kūrybiškumui žybtelėjus morališkai pasenę vadovėliai, laikraščiai, žurnalai ar visų pamirštos kasetės gali tapti originalia ir jaukia šventine puošmena. Popierinius Advento vainikus nebe pirmus metus kurianti menininkė ir šiemet ėmėsi juos sukti iš senų laikraščių, kaipmat sulaukdama pagyrų iš kolegų: „Nemėgstu be reikalo išmesti popieriaus – ir šįkart prisirinkau iš mokyklos archyvų metamų senų knygų, žurnalų bei laikraščių. Tai – puiki medžiaga šventinėms dekoracijoms gaminti.“ R. Grikštaitės teigimu, antraeiles žaliavas galima panaudoti ir kaip kūrybos elementą, ir kaip pagrindą mielai, nuoširdžiai, rankomis sušildytai dovanai sukurti. „Parduotuvėje pirktas daiktas – ne dovana. Iki Kalėdų dar pakankamai daug laiko, todėl pats metas pradėti jas gaminti“, – paskatino menininkė. Pasak pedagogės, antrinių žaliavų panaudojimo idėja tarsi užkoduota dailės mokytojų profesijoje – visi jie priversti vienas dekoracijas išmoningai perdaryti ir paversti naujomis, kaskart kitoniškai panaudoti įprastas medžiagas, sudominti interneto platybėse jau visko prisižiūrėjusius mokinius.
„Atspindžiuose“ – trys kretingiškių spektakliai
Šį savaitgalį Šeduvoje tęsis Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų festivalis „Atspindžiai“ , kuriame bus parodyti miestelių kategorijoje pripažinti spektakliai. Tarp jų žiūrovai išvys ir Kretingos kultūros centro Įpilties skyriaus meno vadovės Kristinos Lauciutės-Dimienės režisuotą šio kaimo teatro mėgėjų spektaklį „Žemaitė“.
Dirigavo Bernelių Mišias arabiškai giedančiam chorui
Kretingos katalikų bažnyčios Sumos ir vaikų chorų vadovė. Vilniaus Bernardinų parapijos grigališkojo choralo grupės „Vox Clara“ įkūrėja. Klaipėdos muzikinio teatro prodiuserė ir įvairių muzikinių projektų sumanytoja. Meno terapijos onkologiniams ir sergantiems artritu savanorė. Tokia plati ir įvairiapusė šiandieną yra kretingiškės chorvedės 44-erių Linos Pudžiuvelytės veikla. Negana to, vienerius metus ji savanoriškai vadovavo Jeruzalės „Magnificat“ muzikos instituto tarptautiniam jaunimo bei Pranciškonų Šventosios Žemės kustodijos krikščioniškajam chorams. Artėjant Kalėdoms, chorvedė su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijo prisiminimais iš Betliejaus, kai Bernelių Mišiose ji dirigavo arabiškai giedančiam chorui. Giedojo ten, kur vaikščiojo Kristus „Nuo pat jaunystės turėjau didžiulį norą aplankyti Šventąją Žemę, ir pirmąkart išvien su broliais pranciškonais į ją išvykau 2011-aisiais. Po to nuvykau darsyk ir, nors esu daug pasaulio mačiusi, įsimylėjau šią šalį, kaip ir Prancūzijos Solesmes vienuolyną ar šventojo Pranciškaus vietas Italijoje“, – neslėpė L. Pudžiuvelytė. Keliaudama antrąkart po Izraelį ji susipažino su italu pranciškonu Armano Pjeruči, – jis buvo įkūręs „Magnificat“ muzikos institutą, kuriame mokėsi įvairių tarptautinių bendruomenių ir skirtingų religijų – krikščionių, musulmonų, žydų – jaunimas. Jų tėvai – ambasadoriai, meno ar verslo žmonės, su šeimomis atvykę ir apsigyvenę Izraelyje. Tėvo A. Pjeruči pakviesta savanoriškai padirbėti vienerius metus su jo įkurtu choru, L. Pudžiuvelytė nė nesvarstė: „Jeruzalė iš ankstesnių kelionių man buvo palikusi didelį įspūdį. Apgyvendino senamiestyje, palei pagrindinį turgų ir visai šalia Kristaus kapo bazilikos, taigi jau pažįstu kiekvieną Jeruzalės gatvelę, kiekvieną jos kampą“, – kalbėjo L. Pudžiuvelytė. Tuo pat metu ji ėmėsi vadovauti ir Pranciškonų Šventosios Žemės kustodijos krikščioniškajam suaugusiųjų chorui. „Tai buvo didžiulis choras ant ratų, – apvažiavome visą Šventąją Žemę. Giedodavome įvairių švenčių progomis Nazarete, Emause, prie Tiberiados ežero, o prieš Velykas Didįjį ketvirtadienį – Getsemanės Alyvų sodo Tautų bazilikoje, kur prieš suimant meldėsi Kristus. Likusią Didžiąją savaitę choras giedojo pagrindinėje Jeruzalės Kristaus kapo šventykloje: Didįjį penktadienį – bazilikos viršuje Golgotos kalno vietoje, Didįjį šeštadienį – pranciškonų pusėje prie vargonų, o Prisikėlimo sekmadienį – prie Kristaus kapo koplyčios“, – prisiminė pašnekovė.
KŪRYBOS KRAITĖ
Su molbertais – apsuptos gamtos
Kretingos kultūros centre veikiančios tapybos parodos autorės – dvi draugės menininkės: Kašučių kaime, Darbėnų seniūnijoje, gyvenanti 38-erių Regina Martišienė bei Monciškėse, už Palangos, neseniai įsikūrusi klaipėdietė 52-jų Ingida Oginskienė.
Pagaunanti ir stabdanti akimirkas
„Yra posakis – gaudyk akimirką, ką aš ir darau. Ir jau nebegaliu sustoti: pamatau ir fotografuoju gyvenimo grožį kasdienybėje, ko kiti skubėdami nepamato“, – apie savo pomėgį fotografuoti kalbėjo savamokslė 73-jų darbėniškė Irena Budrienė.
|
|
