|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
„Aura“ sugrįžta su paslaptinguoju „Sekretu“
Vasario 22 d. į Klaipėdos dramos teatrą atvykstantis Kauno šokio teatras „Aura” pristatys premjerą – šokio spektaklį visai šeimai su gyva muzika „Sekretas“.
Jubiliejui išsidrožė žirgus
Karteniškis tautodailininkas Jeronimas Ubys savo 50-ajam jubiliejui, kurį atšventė šiomis dienomis, juokavo pasidovanosiantis sau žirgus: „Tačiau apgyvendinsiu juos ne aptvare, o savo kambary, ant sienos“, – rodė bebaigiamą skaptuoti paveikslą su šuoliuojančių žirgų trijule. Dalyvavo „Aukso vainike“ Žirgai šuoliuoja ant bangos, kuri iškyla ir nusileidžia ant paveikslo rėmo, – šis vaizdas sudaro keliamatės erdvės pojūtį. Drožėjas mano, jog iš kelių dešimčių jo sukurtų paveikslų, šis būsiąs labiausiai nusisekęs. „Dabar visa širdimi esu paniręs į žirgus – juos, kaip ir arklius, myliu nuo vaikystės. Gal dėl to, kad pagal rytiečius, esu gimęs jų arklio metais. Prisimenu, kaimynas „kolchoze“ su arkliais dirbo, o mudu su pusbroliu laukdavom jo grįžtant iš laukų, kad galėtume parjoti atgal“, – kalbėjo iš Ankštakių kaimo kilęs Jeronimas. Būtent kaimo vaizdai, miškas, gyvūnai, augalai – būdingiausios J. Ubio drožybos temos. Prieš trejus metus jo drožinėti paveikslai buvo eksponuoti Kretingos muziejuje bei Kartenos bibliotekoje, – po šių parodų Jeronimas buvo priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Jo darbai tarp kitų Kretingos krašto drožėjų kūrinių dalyvavo ir Lietuvos liaudies kultūros centro surengtame „Aukso vainiko“ apžiūroje-konkurse. Kretingos tautodailininkų darbai – Nacionaliniame muziejuje
Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale, Vilniuje, atidaryta paroda „Lietuvos tautodailininkų sąjungai – 50“, į kurią atrinkti ir Kretingos krašto meistrų darbai.
Aušrinė Zulumskytė: „Norisi gręžtis į klasiką“
Kretingos rajono kultūros centro renginių organizatorė Klaipėdos universiteto docentė socialinių mokslų daktarė poetė Aušrinė Zulumskytė pripažino – knyga jos gyvenime reiškianti labai daug: knygos ir skaitymas – neatsiejama nuo gyvenimo, darbo, kūrybos.
Lėlės pranoko molbertą
Gyva, vaisku, nuotaikinga, – tokios emocijos užplūsta, užsukus į Kretingos rajono kultūros centro parodų salę, kurią užvakar papuošė kretingiškės pedagogės tautodailininkės Valdonijos Karaliūnienės, vasario pabaigoje švęsiančios savo 60-ąjį jubiliejų, tapybos darbai. Sužmoginti angelai ir paukščiukas „Kai Kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė dar pernai gruodį paragino surengti parodą, peržvelgiau savo darbus ir pagalvojau – mažokai jų belikę. Bet aš laikausi principo: nesiskolinti darbų, kurie jau iškeliavę pas žmones. Tegul jie ten sau ir gyvena: jei teikia žmogui džiaugsmą, ir aš jaučiuosi naudinga. Todėl per kalėdines mokinių atostogas prišokau prie molberto ir vėl įnikau tapyti“, – rodydama į naujausią aliejumi tapytą drobę, kurioje pavaizduoti du žmogiški angelai, kalbėjo menininkė. Ji tęsė mintį: „Turėjau seną ant kartono tapytą ryškų darbą, kuris kabėjo miegamajame. Gerai atsimenu laiką, kai jį nutapiau, – tai buvo prieš 20 metų. Sūnus Matas tada manęs paklausė: kodėl nupiešei tik save ir tėtį, o manęs nėra. Sakau jam, žiūrėk, tu – tas mažasis paukščiukas, kuris skraido tarp mudviejų“. V. Karaliūnienė atviravo, jog šis paveikslas jai esąs pats šilčiausias ir mieliausias paskutinis nutapytas darbas. Tačiau ir kiti parodoje eksponuojami paveikslai – ne mažiau įdomūs: jų siužetas lengvas, lyg išplaukiantis iš vaikystės pasakų, svajonių ar gamtoje užfiksuotų miniatiūrų. Ryškios, sodrios, lengvai viena į kitą pereinančios spalvos sukuria linksmos žaismės pojūtį.
KŪRYBOS KRAITĖ
„Kristale“ koncertavo „Tautos namuose“
Naujus kūrybinius metus Kretingos kultūros centro kamerinis choras „Kristale“ pradėjo viešnage Kauno kultūros centre „Tautos namai“, kur buvo pakviesti dalyvauti ketvirtajame chorinės muzikos festivalyje „Trijų Karalių belaukiant“. Šiemet festivalyje, į kurį jo organizatorius – Kauno kultūros centro mišrus choras „Gintaras“ – įprastai kviečia stipriausius šalies ir užsienio chorus, kretingiškiai buvo pakviesti kaip vieninteliai svečiai. „Mums tai buvo didelė garbė, kad įvertino, pakvietė, ir dar didesnė paskata siekti kūrybinių aukštumų. O pats renginys buvo ypač šventiškas ir efektingas, – greta muzikos su šviesos efektais buvo skaitomi ir pasaulietinio, ir religinio turinio tekstai. Abu chorai scenoje stovėjome kampuose ant laiptų, o viduryje – muzikantai su būgnais, gitaromis bei džiazmeno atliekamos improvizacijos“, – įspūdžiais pasidalijo choro „Kristale“ vadovė Kristina Rimienė. Festivalyje kretingiškiai atliko 10 kūrinių, kelis kūrinius – išvien su jungtiniu choru, kuriam taip pat dirigavo ir K. Rimienė. „Po koncerto su gintariečiais vaišinomės, bendravome, ir, kaip patys sakėme, visus užvaldė toks jausmas, lyg būtume pažįstami 100 metų“, – džiaugėsi vadovė.
Pažino rašytojus ir pamilo jų knygas
Kurmaičiuose gyvenančiai 94-erių Emilijai Timukaitei jaunystėje, praleistoje gimtajame Biržų krašte, likimas lėmė pažinoti daug garsių to meto rašytojų, kurie formavo jos asmenybę ir išmokė pamilti knygą.
Iškiliausias paminklas žmonai – paroda
„Žmona Julija mirė prieš metus, bet mudu vis tiek tebesame kartu. Jau 67 metus tarsi du žmonės viename asmenyje – gyvenime ir kūryboje“, – atviravo žmonos Julijos Rudienės pirmųjų mirties metinių proga Kretingos muziejuje jos tapybos parodą surengęs bei eilėraščių knygas išleidęs 88-erių pedagogas Petras Rudys. Po parodos 21 joje eksponuotą paveikslą jis muziejui padovanojo. Jautė gyvenimo saulėlydį Aliejumi sodriais plačiais potėpiais tapytuose J. Rudienės paveiksluose tarsi atgyja Lietuvos ir Kretingos miesto, į kurį įleido šaknis, vaizdai: senas malūnas, upė ir tiltai, žaliuojantys ir rudens nuspalvinti medžiai, javais banguojantys laukai bei daugybė saulėlydžių. „Tai – pats pirmasis Julijos darbas, – rodydamas į drobėje pavaizduotą senąjį malūną Birutės gatvėje, kalbėjo P. Rudys. – Čia ji vaikystėje gyveno. O šis, – mostelėjęs į drobėje išsiliejusias saulėlydžio nurausvintas jūros bangas, – yra paskutinis jos darbas. Jau sirgdama vis kėlėsi ir taisė jį gal kokius septynis kartus. Labai simboliškas paveikslas, tarsi jautė pačios gyvenimo saulėlydį“. Į parodą, sakė P. Rudys, pristatyta tik dalis jo žmonos sukurtų darbų, – didžioji dalis mažesnio formato paveikslų likę namie. Piešti ir tapyti Julija mėgo nuo vaikystės, pirmieji jos darbai buvo nulieti akvarele, ir tik sulaukus brandos, ją paviliojo aliejinė technika. Veiduose domino raukšlės Julija Vaitkutė-Rudienė gimė Skuode nagingo batsiuvio šeimoje. Jų namai nuolatos būdavę pilni žmonių ir mergaitė mėgdavusi paslapčiomis klausytis suaugusiųjų pašnekesių. Po to, išbėgusi į kiemą, smėlyje bandydavo nupiešti įsimintus žmonių veidus, – ir būtinai atkartodavo raukšles, kurios veidams teikė išskirtinumo. Julijos šeima vis kilnojosi – teko gyventi Salantuose, Klaipėdoje, Triušeliuose, Ginduliuose, o 1939 m. vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, pasitraukė į Kretingą. Mergina čia baigė gimnaziją. Mokytojai manė, kad tapybai gabi mokinė galėtų rinktis menininkės kelią, tačiau pokariu ji įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, ištekėjo ir pasiliko gyventi bei dirbti Klaipėdoje.
|
|
