|
|
|
SmiltysPoezija – kaip mūzos blyksnis
„Šiandien man – didelis džiaugsmas, ir virpa širdis“, – Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos nariams bei svečiams pristatydama dar spaustuvės dažais tebekvepiančią pirmąją savo poezijos knygą „Minčių ir žodžių žaismas“, kalbėjo kretingiškė Juzefa Jucienė. Žemaitiški – mieliausi Į 159 puslapius sugulė žemaičių bei literatūrine kalba parašyti jos eilėraščiai, proza, trioletai, keletas dedikacijų. Knygelė išleista kol kas 22 egzempliorių tiražu, bet vėliau pasirodys daugiau, nes, anot autorės, yra kam padovanoti. J. Jucienė atviravo: pomėgį kurti, ko gero, kaip dvasinį palikimą perėmusi iš Amžinybėn išėjusio dvejais metais vyresnio brolio Stepono Miltenio. „Jis nuo mokyklos laikų rašė eilėraščius. Kai tik išspausdindavo vietinis laikraštis, skambindavo ir tuo didžiuodavosi, sakydavo: „Paklausyk, kaip parašiau.“ Paklausydavau iš mandagumo, nedrįsdavau atvirauti, kad tie eilėraščiai – „man vienodai“, – juokėsi pašnekovė. O kartą brolio sukurtas eilėraštis išties padaręs įspūdį, nes jis buvęs žemaitiškas. „Mes kilę iš Skuodo rajono, ten kitaip mažai kas šneka“, – paaiškino ji. Pirmąjį savo žemaitišką eilėraštį Juzefa parašė nelengvai. „Naktis, niekaip neužmingu, vartausi. Galvoju – va, Steponas tai imtų ir tuoj ką nors sukurtų... O kodėl aš negaliu? Juk tų pačių tėvų vaikai esam...“ – prisiminimais dalijosi ji. Anot pašnekovės, pirmiau reikėjo sugalvoti temą. Sugalvojo – apie gerokai nusibodusią žiemą ir pavasario laukimą. Staiga, kaip pati pasakojo, pakilo iš lovos, blakt šviesą – ir iš stalčiuko pasiimtame popieriaus lape užrašė pirmąsias eilutes: „Jerguteliau, kap aš lauku, kumet baigsis žėima. Ana mon jau įkyriejė tuokė baise ėlga“. O kaip toliau? Ne kartą tą naktį Juzefa iš lovos šoko užrašyti: „Rytuo vakščiuos jau žydele – Ožgavieniu dėina. Lai tik vara iš mūs kėima nelabuojė žėima“... Taip pamažu posmelis po posmelio ir sudėliojo pirmąjį eilėraštį „Žėimuos letargs“. Po to atsirado daug kitų.
Išsitenkantis tarp drožėjo kaltų ir scenos
Talentą rado garsusis Žymantas S. Jaugą užaugino ne skubrus didmiesčių tempas, o žalios ir ramios Kartenos, Mosėdžio ir Kretingos apylinkės su upių slėniais bei jų kvapais. “Keistas dalykas, bet mano giminėje nebuvo nė vieno menininko, išskyrus senelį Aleksą Kubeckį, kilusį nuo Plungės – šis labai gražiai liejo akvarele ir pieštuku tiksliai štrichavo portretus“, – kalbėjo kretingiškis, atviraudamas, jog į kūrybą jis paniręs atsitiktinai. „Per „perestroiką“ gyvenau Klaipėdoje ir laksčiau po užsienį biznio reikalais, kol sykį šeima pareiškė ultimatumą. Tuo pat metu buvau bebaigiąs istorijos studijas ir rašiau diplominį darbą apie Kretingos rajono žymiausius liaudies meistrus. Taip susipažinau su garsiu drožėju Broniumi Žymantu. Jis man sako – imk pliauską ir drožk. Pabandžiau, o jis – oi, kaip tau lengvai išeina – pagyrė. Prisidrožiau krūvą šaukštų ir su Žymantu išrūkome į Vilnių, į Kaziuko mugę. Planavome nakvoti, bet kai šaukštus išpardaviau per 2 valandas, grįžau namo laimingas, kad pagaliau baigiau klajones po pasaulį“, – prisiminė S. Jauga. Jis sakė, jog nuo medinių stalo įrankių – šaukštų ir šakučių – nenusigręžė visus tuos dešimtmečius. „Susiradau savo medžiagą – vaismedžius obelį ir slyvą. Anksčiau būdavo problemų dėl medienos, bet dabar pažįstami patys skambina, kad galiu nusipjauti seną medį“, – kalbėjo tautodailininko vardą drožyba pelnęs pašnekovas.
KŪRYBOS KRAITĖ
Eilėraščiai – tarsi širdies dienoraštis
Senoje Imbarės kaimo sodyboje su dukters Ainos Brazdeikienės šeima gyvenanti 75-erių Aldona Anužienė pastaruosius 8-erius metus intensyviai panirusi į poetinę kūrybą: į jos eiles itin savita maniera suplaukia plačios laisvos mintys, aprėpiančios gimtinės laukus, su jos rasotais rytmečiais, saulėlydžių žaromis ir atklystančios iš kelionių įspūdžių nuo Amerikos ar Afrikos krantų.
Kretingos teatro istoriją įkurdino knygoje
Kretingos rajono kultūros centrą bei Egidijaus Radžiaus teatro aktorius neseniai pasiekė Danutės Ramonaitės-Mukienės pastangomis sudaryta ir išleista knyga „Kretingos Egidijaus Radžiaus teatras“, aprėpianti mūsų teatro ištakas bei kone šešių dešimtmečių jo veiklos istoriją. Monografija – bendras metraštis Gausiai nuotraukomis iliustruotos monografijos, kurioje – per 300 puslapių, sudarytoja Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro vadovė D. Ramonaitė-Mukienė tituliniame puslapyje nurodo, jog leidinys nėra vieno žmogaus darbas, o – didelis bendras aktorių, režisierių bei žurnalistų rašytas teatro metraštis. Jame – daugybė atsiminimų, laikraščių publikacijų, nuotraukų iš bendro teatro archyvo bei pačių aktorių asmeninių albumų. Iš Skuodo kilusi, pagal profesiją – žurnalistė, D. Ramonaitė-Mukienė sakė labai mylinti Kretingą ir jos žmones: „Čia gyveno ir yra palaidota mano mama Barbora Ramonienė, čia įsikūrė mano sesuo ilgametė E. Radžiaus teatro aktorė Liuda Grikpėdienė – kasmet atvykstu jų aplankyti. Man teko pažinoti ir jūsų teatro legendą režisierių Egidijų Radžių: kai jis mirė, supratau, kokia netektis ištiko Kretingą – jos žmones, teatrą ir visą kultūrinį miesto gyvenimą. Tada supratau, kad turiu surinkti medžiagą apie garsųjį režisierių ir jo kurtą teatrą“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo pašnekovė. Šią mintį knygos sudarytoja brandino ilgai, kol pustrečių metų ėmėsi darbo: peržiūrėjo teatro archyvus, surinko publikuotus straipsnius, pasisakymus, prisiminimus. „Tačiau aš tebuvau tarsi molis, sulipdęs kitų jau anksčiau parengtas medžiagas“, – tvirtino ji.
Prie miesto kojų parklupdęs eiliuotą maldą
Įkvėptas tikėjimo brolių pavyzdžio Brolis Bernardas, kretingiškių itin mylimas dėl jo buvimo šalia paprasto žmogaus – jų gimimuose, šventėse, mirtyse – ir su meile vadinamas tiesiog Kretingos Pranciškumi, savo eilėmis, lyg neskubriais basakojų brolių žingsniais, pakvietė susirinkusiuosius pavaikščioti po istorinę Kretingą, prisiminti tuos, kurie skirtingose epochose čia dirbo, kūrė ir savo gyvenimo pavyzdžiais šiandien šviečia mums. Savo eilėse jis jautriai, su artistišku polėkiu prikėlė pranciškono mokslininko ir botaniko Ambraziejaus Pabrėžos, kunigo šviesuolio Augustino Dirvelės, grafų Tiškevičių atminimą. Poetas taip pat nuskraidino į tikėjimo didžiavyrio šventojo Antano, kurio garbei lenkiasi visa Kretinga, laikus. Per šiuos tikėjimo šviesulius brolis Bernardas akcentavo svarbiausias bendražmogiškas vertybes – tikėjimo bendrystę, meilę žmogui, gamtai, darbui, šeimai ir savam miestui. Visa tai ir sugulė vienintelėje ligi šiol išleistoje jo poezijos rinktinėje „Taip priėjo gyvenimas“. Brolio Bernardo kelias į Kretingą sutapo su pirmąja pranciškoniškojo atgimimo banga: po studijų Kauno kunigų seminarijoje, suradęs bendrystę su broliais pranciškonais ir tapęs vienu iš jų, į Kretingą jis atvyko 1992 m. Nuo tol čia su nedidelėmis pertraukomis ir pasiliko.
KŪRYBOS KRAITĖ
„Išminties marės“ – Kretingos bibliotekai
Už nenuilstamą kultūros, gimtosios kalbos, tradicijų puoselėjimą, inovatyvią veiklą ir ištvermę , dirbant sunkiomis sąlygomis, Nacionalinės bibliotekų savaitės proga nominaciją „Išminties marės“ šiemet pelnė Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka.
Poezija – iš meilės žmonėms
„Eilėraščiai yra dovana tiems, kurie juos skaito“, – sakė Salva Paulauskaitė-Buzinovienė, kuri sutiko su „Smilčių“ skaitytojais pasidalinti kūriniais iš savo pirmosios poezijos rinktinės „Meilės erdvėj“. Šiuo metu Norvegijoje gyvenanti autorė dažnai atostogų metų lankosi Kretingos rajone, kur gyvena jos vaikai bei bičiuliai, tad tikisi, kad jos poezija nudžiugins mylimo krašto žmones. S. Buzinovienė pasakojo kurti pradėjusi dar mokykloje, tačiau kai pirmuosius eilėraščius parodė lietuvių kalbos mokytojai, iš jos išgirdo, kad noras eilėraščiai ir geri, bet juos reikia pakoreguoti. „Mano eilėraščiai raudonavo nuo mokytojos raudono tušo, kai ji juos gražino. Liepė perrašyti ir nusiųsti į tuomet leisto laikraščio „Lietuvos pionieriaus“ redakciją. Eilėraščių taip ir neišspausdino, nors rašyti, žinoma, dingo“, – kūrybinio kelio pradžią prisiminė S. Buzinovienė.
Vėliau gyvenimas moterį įsuko į darbų ir šeimos rūpesčius, tačiau tuomet, kai užaugo jos penki vaikai, vėl prabudo noras kurti. „Susikaupė tiek meilės, kad negalėjau ją nepasidalinti su kažkuo. Tuo metu dirbau su žmonėmis, turinčiais protinę negalią. Rašiau jiems, darbuotojams, su kuriais kartu dirbau, savo mylimiems žmonėms“, – pasakojo socialine darbuotoja slaugos namuose dirbusi S. Buzinovienė. Muziejų keliu – pagerbti lietuvybės puoselėtojų
Gegužės 18-ąją, Tarptautinę muziejų dieną, poeto Maironio tėviškėje Pasandravy, Raseinių rajone, startuos Lietuvos muziejų kelias, skirtas ir pavadintas „Vasario 16-osios kūrėjams ir puoselėtojams“. Žemaitijoje šis kelias vingiuos per 15 muziejų, tarp jų – ir Kretingos.
|
|
