|
|
|
SmiltysProzą pagrindė autentiškais įvykiais
Mūsų krašto dailininkė literatė Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Odilė Norvilaitė vėl turi, kuo palepinti savo kūrybos gerbėjus – tik ką spaustuvėje dienos šviesą išvydo nauja knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“. Skirtingai nuo poezijos, šiek tiek papildytos proza, leidinio „Kalbėsiu apie norus“, ši knyga – kūrėjos duoklė prozai. Knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“ – dviejų dalių. Pirmoji dalis – tai apysaka „Dievaičio statula“, kurią Odilė Norvilaitė skiria gimtajam Hanzos miestui Kaunui. „Istorija išgalvota arba ne – visko galėjo nutikti mieste prie upių santakos...“ – skaitytoją intriguoja autorė, žadanti įdomią istoriją, detektyvą, aštrų siužetą. Pagrindiniai apysakos herojai – renesanso poetas ir šių laikų tyrėjas į Lietuvą grįžęs emigrantas, leidęsis į sudėtingą nuotykį – ištirti paslaptingą išplėštos senovinės kriptos bylą. Įvykiai pasakojami žvelgiant į Hanzos miestą XVI a. pab. Ir XX a. pab. Kauną. Antroji knygos dalis „Būrėjos užrašai“ – novelės, kurios, autorės teigimu, yra autentiški įvykiai iš Kaune veikusio būrimo salono, taip pat patirti gyvenime nuotykiai, kelionės, gauti laiškai. „Įdomiai papasakoti autentiškus Kauno miesto istorijos įvykius pasirinkau išskirtiniame – Perkūno namų – fone. Užrašus knygai apie Perkūno namus pradėjau dar 2010 metais – tuomet susidomėjau Kauno gotikine architektūra, pastatais, pradėjau rinkti medžiagą prieinamuose šaltiniuose. Prieš akis atsiskleidė tiek daug istorinių įvykių, kad nors imk ir rašyk apysaką! Tą ir padariau, tik dar „pagardinau“ savo asmeniniais prisiminimais ir jaunystės draugų, kaimynų nuotykiais“, – O. Norvilaitė teigė, kad knygos esmė ir yra istorija: įvykiai – tikri, tik pakeisti vardai ir pavardės.
Nuo švyturių tyrinėjimo – iki Henriko Senkevičiaus biografijos
Palangoje gyvenantis švyturių istorijų tyrinėtojas Aidas Jurkštas, laikydamas rankose gerokai prieš savaitę iš spaustuvės parsivežtą savo darbą – dvigubą leidinį – paties adaptuotą Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus (1846–1916) novelę „Jūros švyturio sargas“ ir paties sudarytą „Henriko Senkevičiaus biografiją“, tai vadina jam nutikusia neįtikėtinai gražia istorija. Novelė atvedė iki rašytojo gyvenimo Visas A. Jurkšto gyvenimas persmelktas švyturių – tyrinėdamas istorinius švyturius, jis keliauja po pasaulį, kolekcionuoja švyturių modelius ir pats juos tapo, netgi jo gyvenamasis namas Palangoje primena švyturį. Prieš kelerius metus, kolegų iš Lenkijos švyturių organizacijos prie Gdansko jūrų muziejaus paragintas, jis ėmėsi naujai parengti garsiausią tarp lenkų skaitytojų H. Senkevičiaus novelę „Latarnik“ („Jūros švyturio sargas“), kuri buvo parašyta 1883 m. Novelėje autorius aprašo tikrą neįtikėtiną istoriją apie lietuvių-lenkų kilmės žmogų, dirbusį Panamos kanalo prieigose švyturio prižiūrėtoju. „Kolegos iš Lenkijos išsiaiškino, kad ši novelė labai seniai buvusi išleista ir Lietuvoje. Ėmęsis paieškų, radau 1908 m. išleistą nedidelės apimties knygelę. Leidinys – egzotiškas, parašytas nenormine leksika, neįprasta šiandien senąja lietuvių kalba. Sunkiai, tačiau adaptavau kūrinį, išnašose nurodydamas kai kurių retų žodžių reikšmes, ir išleidome jį atskira knygele. Leidinį pristatėme bibliotekose, bendruomenėse, tačiau tolimesnę jo sklaidą sustabdė pandemija“, – savo literatūrinių tyrinėjimų pradžią praskleidė A. Jurkštas. O rengiant „Jūros švyturio sargą“, pašnekovas neslėpė, vis labiau klimpęs ir į paties rašytojo H. Senkevičiaus – itin spalvingos asmenybės – biografiją ir jo ryšius su Lietuva. Taip parašė H. Senkevičiaus biografiją, kurios lietuviškai ligi šiol nebuvo. Abu leidinius sudėjo į vieną gausiai fotografijomis iliustruotą knygą, beje, pats prisidėjo apipavidalinant jos viršelį.
Kūrybos kraitė
„Netuščioje naktyje“ – menininko jausmai ir paieškos
Palangos m. viešosios bibliotekos interneto skaitykloje atidaryta pirmoji Adomo Leonavičiaus grafikos paroda – iš viso eksponuojama 13 įvairaus formato darbų, sukurtų maždaug per 6 mėnesius.
Kūrėja Danutė Dunauskaitė: „Eilėraščiai – mano gyvenimo bendrakeleiviai“
Kretingiškė ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Dunauskaitė šią vasarą išleido savo poezijos knygą „Atminties uogienojai“. Autorė prisipažino: šie eilėraščiai – tai monologai, kuriuos inspiruoja į širdį įkritusi frazės nuotrupa, gyvenimo detalė ar žodis. „Ir dabar va jau dvi savaites nešiojuosi savyje amžinatilsį poetės Dalios Teišerskytės atminimą. Kol kas – tik dvi eilutės, o kas iš to bus – dar pamatysiu“, – kad tikrai tęs eilių ciklą „Poetai“, neabejojo eilių kūrėja.
Iš drobių žvelgia tautosakos įkvėptos vidinės būtybės
„Mano vidinė būtybė“ – taip pavadinta šiuo metu Paryžiuje gyvenančių ir kuriančių menininkų sutuoktinių Rūtos Jusionytės ir Francisco Sepulveda paroda, perkelianti žiūrovus į pasaulį, kuriame darniai sutaria bei savo vidines būsenas ir troškimus perteikia žmonės ir gyvūnai, šiuo metu eksponuojama „Ramybės“ galerijoje Palangoje. Šiandien, rugpjūčio 9-ąją, 18 val. menininkai kviečia ne tik pasižiūrėti parodos, bet ir pasikalbėti apie savąsias vidines būtybes.
Drobėse – ryškiom spalvom skambantis Romo Pauliko pasaulis
„Ar įsivaizduoju save be tapybos? Ne. Be dailės – niekaip. Aš, matyt, nuo pat gimimo paženklintas: nuo pat mažumės – pats neprisimenu, tėvai pasakojo – po stalu pasilindęs atsigulęs piešdavau. Užkoduotas tam esu“, – savo dirbtuvėje atrinkdamas darbus katalogui „Laiko paliesti“ svarstė palangiškis tapytojas Romas Paulikas, šią vasarą švenčiantis septyniasdešimtmetį. Kalbėdamas apie laiką, kūrybą, tapybą – sako, studijavęs ir grafiką, ir skulptūrą, bet pasirinkęs tapybą, nes būtent spalva suteikianti postūmį, būtent per spalvą galima matyti daugiau, matyti plačiau, paveiksluose spalvos žaidžia, groja, skamba, – R. Paulikas įvardino kelis savo kūrybos periodus. „Apie kai kuriuos dailininkus sakoma: mėlynasis periodas, geltonasis periodas. Taip ir man: buvo akademinė tapyba, paskui buvo impresionizmas, dabar tokia pusiau abstrakcija, pusiau impresionizmas. Ir vėl norisi kažką naujai, kažką kitaip išbandyti, nes patirties įgavęs jau kitaip matai tuos pačius daiktus, objektus, vaizdus. Bet vis tiek viskas eina per spalvą, dominuoja ji, dominuoja paletė“, – pasakojo tapytojas, pridūręs, kad gal tik temos jo kūriniuose nesikeičia. O atrandąs jų visur: ir prie jūros, ir žvelgdamas į užpelkėjusią pievą pro automobilio langą ar pro naktinį dangų virš įvairiaspalvėmis šviesomis švytinčių miestų skrodžiančio lėktuvo iliuminatorių. O kas yra, kur yra Romo Pauliko įkvėpimo šaltiniai? „Visur, kur pažvelgiu,– kaip mat atsako dailininkas. – Kartais atsikeliu iš ryto – nuotaikos nėra. Ir neieškau. Einu pasivaikščioti, pamąstyti. To kabliuko paieškoti. Kartais kur nors nuvažiuoti reikia, tai suteikia postūmį. Yra buvę, kad paveikslą net susapnuoju – ryškiai, spalvotai. Ryte pašokęs bėgu į dirbtuvę, kad kuo greičiau užfiksuočiau. Bet bedirbant, žinoma, paveikslas koreguojasi. Nebūna grynai taip, kaip susapnavai, ne „fotografinis“ variantas“.
Ir Kretingoje atrastų vietų istoriniam detektyvui
Šiemet mokslus Pranciškonų gimnazijoje baigęs kretingiškis Tomas Valiūnas, ką tik debiutavęs istoriniu detektyvu „Lažybos prie karsto“, kurio veiksmas vyksta senojoje Anglijoje, jaučia stiprų ryšį su Lietuva ir svajoja parašyti istorinį detektyvą, skirtą Kretingai. Norėdami sužinoti kokiomis mintimis dabar gyvena Tomas Valiūnas, išgirstame, kad šiuo metu, laukdamas egzaminų rezultatų, jis ilsisi. Apie politikos mokslus mąstantis vaikinas teigė niekur neskubantis ir dokumentus stojimui pateiksiantis, sulaukęs egzaminų rezultatų. Nors jam neblogai sekasi kalbos, jis domisi anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis, jaunuolis yra pasirinkęs studijuoti tarptautinius santykius VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Beje, dėl gabumų kalboms Tomas šiek tiek kuklinasi sakydamas, kad tai tebuvo konkursuose ir jiems ruošiantis įgyta patirtis. Tačiau kiekvienai naujai kalbai jis yra skyręs nemažai dėmesio ir laiko: „Mokytis naujos kalbos, man be galo įdomu – su ja reikia dirbti ir, jei negirdi jos nuolatos savo aplinkoje, jinai nutolsta,“ – atviravo pašnekovas. Detektyvo herojai – it artimi giminaičiai Tomas, ką tik išleidęs naująjį, paredaguotą savo romano „Lažybos prie karsto“ leidimą, paklaustas, ar pajuto didesnį susidomėjimą, teigė, kad viskas šiuo metu tebevyksta: rudeniop bibliotekose planuojami susitikimai su skaitytojais, o kitų metų vasario mėnesį laukia Vilniaus knygų mugė.
Portretais perteikia žmogaus grožį ir išmintį
Kretingos rajono Motiejaus Valančius viešosios bibliotekos langai, iš abiejų jų pusių, šią liepą nušvito žmonių veidais: vidinėje pusėje dominuoja jaunystė, išorinėje – brandus žmogaus amžius, paženklintas gyvenimo išbandymais ir išmintimi. Tai atspindi pirmoji autorinė Kretingos krašto kūrėjos 73-jų Genovaitės Žukauskienės fotografijų paroda, taip ir pavadinta „Neblėstantis žmogaus grožis“. Veidai – iš kūrėjos aplinkos Tokios asmenybės, kaip G. Žukauskienė, yra vadinami žmogumi-orkestru, vienu metu galinčiu groti įvairiais instrumentais: visų pirma ji – radiotechnikos inžinierė, muziejininkė, kraštotyrininkė, antra, ji – publicistė, visuomenininkė, fotografė, kolekcininkė, tautodailininkė ir savanorė. Visos jos veiklos persipina viena su kita, praturtindamos ir pačią kūrėją, ir aplink ją esančius žmones, tuo pačiu – ir Lietuvos kultūrą, muziejininkystę. Jos prigimtyje puikiai dera du pradai – techninis ir kūrybinis, sunkoka suvokti, kur dominuoja vienas, o kur prasideda kitas. Ši paroda inspiruota įvairiose Genovaitės gyvenimo ir veiklos erdvėse sutiktų skirtingų žmonių. Fotografijose, kurios iš tolo tarsi pasitinka ir palydi bibliotekos lankytojus ir prošal ją praeinančius, – išraiškingi veidai. Tai – portretai ir kretingiškių pažįstamų žmonių, Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų, parapijiečių, ir žinomų visos šalies, taip pat – paprastų kaimo žmonių. „Per laiką susikaupė daug fotografijų iš mokslinių-kraštotyrinių ekspedicijų, visuomeninės veiklos, susitikimų. Šalia gamtos – dar labai mėgstu fotografuoti pajūrį, debesis, vaivorykštes, tačiau mane itin domina žmonės: žodžiais neperteiksi to, kiek jie turi savyje grožio ir gėrio, kiek spinduliuoja jį iš vidaus, iš savo meilės gyvenimui, atėjusios per skausmus, išbandymus, Sibiro tremtį“, – apie savo personažus kalbėjo aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto klubo „Fotoakimirka“ narė, nuolat dalyvaujanti bendrose klubo parodose.
|
|
