|
|
|
SmiltysStebuklų lydimas gyvenimas
Kunigas. Bažnyčios statytojas. Dainų ir giesmių autorius. Įstabaus balso savininkas, įdainavęs ir išleidęs dvi kompaktines plokšteles. Tapytojas. Telšių vyskupijos jaunimo centro vadovas. Toks yra prieš pusantrų metų tarnauti Vydmantų parapijai paskirtas klebonas 36-erių Karolis Petravičius. Prarastą balsą atgavo kitokį Pirmoji K. Petravičiaus įdainuota kompaktinė plokštelė „Į pažadėtas dienas“ pasirodė prieš 5-erius metus, jam dirbant vikaru Tauragėje, o antroji „Išeina laikas“ – praėjusią vasarą. Tai, kad pavyko išleisti abu albumus, kaip ir stulbinantį faktą, jog seminarijoje, atrodė, visai praradęs balsą, jį atgavo kitokį – skambantį lyg krištolas, kunigas vadina didžiaisiais savo gyvenimo stebuklais. „Šeimoje gyvenome skurdžiai. Nesu baigęs muzikos mokyklos, natų nepažįstu. Bet polinkį muzikai gal paveldėjau iš giminės: tėvelis Saulius grojo gitara, senelė Zofija – akordeonu, bočelis Stasys – smuiku. Visi savamoksliai. Mokykloje balsu neišsiskyriau, nors dainavau chore – muzikos mokytoja Nijolė Butkevičienė dėl grožio mane, raudonskruostį, vis statydavo į priekį“, – prisiminęs skardžiai nusijuokė kunigas. Gimęs ir augęs Telšiuose. Vos 15-kos pasakojo išėjęs į seminariją: iš pradžių – į licėjų, o iš jo – į Telšių kunigų seminariją. „Tik būdamas trečiame licėjaus kurse pirmąkart prisėdau prie pianino. Gyvenau ankštame, vos 2 kv. m ploto, užuolaida atitvertame koridoriuje, pro mane visi eidavo į aktų salę. Bet užtat ten stovėjo pianinas! Ir aš vis sliūkindavau ir mokindavausi barškinti jo klavišais“, – atviravo pašnekovas. Kai stipriai patempė balso stygas, medikai sakę pamiršti dainavimą. „Bet aš daug meldžiausi ir įvyko stebuklas – atgavau balsą ir šis suskambo visai ne taip, kaip ligi tol. Supratau, kad tai – ne mano nuopelnas, o dangaus siųstas ženklas“, – tvirtino skaidraus aukšto balso savininkas.
KŪRYBOS KRAITĖ
Atžalyniečiai nutiesė tiltus į Vokietiją
Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyresniųjų aktorių grupė dalyvavo tarptautiniame Vokietijos mėgėjų teatrų festivalyje „Giopingeno teatro dienos“. Jų spektaklis „Pabėgimas į „Akropolį“ buvo puikai įvertintas ir tuo jie, vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės žodžiais, savo jaunesniems kolegoms uždirbo kvietimą į būsimą festivalį.
„Laiko smiltyse“ – mokinių kūrybiniai perlai
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija gali didžiuotis dar vienu brandžiu leidiniu – lituanisčių inicijuota buvusių ir esamų mokinių kūrybos rinktine „Laiko smiltys“. Jos puslapiuose – per pastaruosius 5 metus sukurti poezijos ir prozos kūriniai, meninės fotografijos, dailės darbai.
Pristatė knygą apie Alvydą Šeduikį
Palangos miesto bibliotekoje gausiai susirinkusiai publikai buvo pristatyta šios bibliotekos iniciatyva išleista knyga apie Alvydo Šeduikio gyvenimą, veiklą ir kūrybą.
Į festivalio laiką subyrėjo žvaigždės
Rytoj, gruodžio 9-ąją, užsibaigs visą rudens laiką svariais koncertais, muzikos ir poezijos vakarais, teatralizuotomis programomis bei parodomis Kretingos dvaro erdves užpildęs tradicinis menų festivalis „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“. Jau ketvirtus metus rengiamo Kretingos dvaro festivalio pavadinimas „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“ pasirinktas pagal buvusio dvaro valdytojo menų globėjo grafo Juozapo Tiškevičiaus herbo, kuriame puikuojasi mėnuo ir žvaigždė, simbolius. Festivalį rengia Kretingos muziejus išvien su klubu „Kretingos krašto ainiai“, lėšų – 4,5 tūkst. eurų – jam skyrė Kretingos rajono savivaldybė ir antra tiek – pavieniai geradariai, todėl šiemet visus renginius Kretingos miesto visuomenė galėjo išvysti nemokamai. Tačiau žmonės buvo kviečiami savanoriškai aukoti, kad visų bendromis pastangomis būtų atkurtas antrasis, žvaigždės formos su nykštuku viduryje, dvaro fontanas. Festivalio programą parengė meno vadovė Šarūnė Petruškevičienė, kuri sumanė Kretingos dvaro erdves užpildyti legendų dvasia, rūmų salėje bei Žiemos sode sklandžiusia šešis prabėgusius savaitgalius.
Vilna aprengtas Kalėdų laukimas
„Kai už langų dargana, mūsų kūnai džiugiai panyra į šiltą ir jaukų vilnos rojų. Joks rūbas negali pakeisti to, ką sukūrė pati gamta – avies vilnos. Žmonės nuo sintetinių audinių ir vėl grįžta prie natūralumo. Man vilna yra ir neišsemiamas kūrybos šaltinis, ypač – prieš Kalėdas“, – kalbėjo 38-erių kretingiškė Rasa Balsevičienė, veltiniais pelniusi tautinio paveldo kūrėjos sertifikatą. Įvertino žemaitiškus „tūbus“ R. Balsevičienės kūrybos kraitė, pažymėta jos logotipu „Vilnos rojus“, itin turtinga – veltos kepurės, rankinės, servetėlės, šlepetės, batai, paveikslai, suknelės, paltai. Tačiau tautinio paveldo gaminiu buvo pripažinti tik vadinamieji tūbai – žiemą mūsų senolių nešioti velti batai. „Nebėra pas mus gilių žiemų, kad galėtum užsimauti „tūbus“ ir išeiti į lauką. Mūsų seneliai ant jų užsimaudavo kaliošus, – sugalvojau ir aš vaikiškus „tūbus“ apauti permatomais kaliošukais“, – pasakojo R. Balsevičienė. Kūdikiams skirti veltinukai lengvi, sveriantys vos 70 g, o suaugusiems ji velia storus, kaip senovėje, kad būtų patvarūs – šie sveria net iki 1 kg. Šiandieną tokių retai kam bereikia, o lengvesnius vietoj šlepečių mėgsta nešioti vyresnio amžiaus žmonės. Nors ji sakė išbandanti įvairią vilną, tačiau geriausia esanti lietuviška – grubiau iškaršta, su šereliais. Pastaroji, kūrėjos žodžiais, ir veliasi lengviau, ir esanti tvirtesnė už Australijos ar Naujosios Zelandijos avių. Savo 8-mečiui sūnui Radvilui nuvėlė šiuolaikiškos formos batus iš savo mylimo ryzenšnaucerio vilnos. Rinko tą vilną 15 metų, tiek, kiek šuo gyveno, ir jos susikaršė net 15 kilogramų. Pritvirtino prie veltinių padus, o šonuose – mylimo šuns atvaizdus.
Maskvietę domina kraštiečių poezija
Į redakciją užsukusi viešnia iš Maskvos – vertėja, rašytoja ir poetė Jelena Pečerskaja pasidalijo savo kūrybinio darbo rezultatais: moteris verčia į rusų kalbą pamėgtų mūsų krašto poetų Juozo Maksvyčio, Aldonos Anužienės bei Irenos Grabienės eiles, ir jų rinktinę ketina išleisti kitąmet.
Katinai-lėlės dovanoja šypsenas
Katinai-lėlės dovanoja šypsenas Kretingiškės 52-jų tautodailininkės Ramunės Martinėnienės iš lino pasiūti katinai savo veidų išraiškomis ir uodegų formomis visuomet pakelia nuotaiką pirkėjams: „Žiūrėk, tas į Joną Petrą panašus, o tas – į aną giminaitį“, – juokėsi kūrėja, rodydama visą glėbį Kalėdų mugei jau parengtų lėlių.
Iš medžio iškirsti stebuklai – knygoje
„Išsipildė sena svajonė“, – laikydami rankose neseniai iš leidyklos parvežtą meninį albumą „Iš medžio iškirsti stebuklai“, džiaugėsi medžio skulptorius dievdirbys iš Kiauleikių Virgilijus Vaičiūnas ir jo žmona Rūta. Savo knygą menininkas lapkričio 16-ąją pristatys Palangos miesto bibliotekoje, kur šiuo metu eksponuojama dalis jo darbų, o lapkričio 30-ąją – Kretingos muziejuje.
„Per trumpą laiką – tam aukojau praėjusią vasarą – teko apvažinėti visą Lietuvą: išbraidžioti kapines, aplankyti parkus, miestų viešąsias erdves, mokyklas, susirasti privačius kolekcionierius bei asmenis, kuriems kūriau skulptūras, kad nufotografuočiau jas būsimam leidiniui. Tarsi įvykdžiau visą savo, kaip menininko, gyvenimo inventorizaciją“, – juokaudamas kalbėjo 63-jų V. Vaičiūnas. Jo žodžiais, tik gegužę sužinojus, kad leidiniui gauta lėšų, spalį albumas jau turėjo būti išleistas ir pristatytas Klaipėdos knygų mugėje, surengtoje Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Albumas jau spėjo pabuvoti ir garsiojoje Frankfurto knygų mugėje. O dabar atėjo metas šį menišką leidinį, kuriam, neslėpė skulptorius, paaukota daug laiko ir energijos, pristatyti ir savojo krašto žmonėms. Šis gausiai iliustruotas albumas – jame patalpinti 155 svarbiausi, menininko įvairius kūrybinius gyvenimo tarpsnius atspindintys darbai, pradedant rakandais ir baldais, baigiant kryžiais ir meninėmis skulptūromis – išleistas 600 egzempliorių tiražu.
|
|
