|
|
|
Smiltys„Smilčių“ almanachą pristatė bendraminčiams
Gražūs darbai – iš idėjų bendrystės
Grafikos dizainerė ir iliustratorė 25 metų Fausta Miežytė šiuo metu gyvena Vilniuje ir sėkmingai dirba tokį darbą, apie kurį visada svajojo, nors būdama mokinė ne kartą girdėjo palinkėjimus pasirinkti „normalią“ profesiją. Iš savo tėvo Andriaus Miežio, kuris yra žymus dailininkas, perėmusi profesionalų požiūrį į meną, šiandien F. Miežytė kuria savo darbo principus: domėtis kitų pasiekimais, bet savęs su niekuo nelyginti, ir drąsiai dalintis idėjomis, nes jau patyrė, kad bendrystė su kitais kūrėjais dovanoja gražius rezultatus. Socialinėje interneto erdvėje F. Miežytė prisistato slapyvardžiu Mi.ežytė, kuris, kaip pati prisipažįsta, gimė iš linksmo pokšto. „Aš – ežytė, Mi.ežytė, – su šypsena sakė F. Miežytė. – Myliu ežiukus, pamenu kaip vasaros vakarais, žaidžiant kieme, jie užklysdavo iš parko – tokie spygliuoti, bet tuo pačiu bailūs ir jautrūs. Visada norėdavau juos pagauti, parsinešti namo ir auginti.“ F. Miežytė svarstė, kad gal šiek tiek panašumo su ežiukais turinti ir ji. „Esu gan užsispyrusi, bet tuo pačiu labai jautri, nevengiu susisukti į savo kamuoliuką, jeigu jaučiuosi nesaugiai“, – prisipažino kūrėja. Pažintys dovanoja naujus projektus Tačiau F. Miežytė drąsiai atsiveria meno žmonių draugijoje, nes yra įsitikinusi, kad pažintys leidžia ne tik atrasti kitų kūrybą ir pasiekimus, bet ir duoti impulsą naujiems projektams. „Stengiuosi kuo daugiau bendrauti su man įdomaus rato žmonėmis, kalbėti apie idėjas, darbus. Niekada pati nesisiūlau „samdykit mane, nes aš geriausia“, bet retkarčiais pateikiu savo idėjas, kurios gali būti išgirstos, o gali ir ne, – apie tai, kaip įsitvirtinti jaunam menininkui, mintimis dalijosi F. Miežytė. – Manau posakis „per pažintis“ turi neigiamą atspindį dar iš senų laikų, kai žmonės gaudavo kažką „per blatą“, nieko nedarydami. Bet šiuo atveju, tai – visai kas kita. Naudingi kontaktai – tai tik galimybė, jog įvyks kažkokia graži bendrystė ar būsi atrastas tų, kuriems tu esi reikalingas. O ir šiaip bendravimas, gebėjimas užmegzti kontaktą su žmonėmis turėtų būti skatinama ir giriama kaip duotybė, o ne smerkiamas dalykas.“
JUK ŠVIESIAUSIAS RYTAS ŠVINTA!
Tu – Tėvynė, mano žemė. Tu – brangiausia man šalis. Debesėlį vėjas gena – Juodos naktys nebegrįš! Švino lietūs jau nulijo. Nuplasnojo vanagai. Lietuva gyvent pakilo – Šviesią ateitį matai.
Kviečiame kurti Lietuvai
„Pajūrio naujienų“ laikraščio redakcija skelbia kūrybinį konkursą „Kuriu Lietuvai“. Jis skirtas Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti. Nors šią iškilią progą atšvęsime Vasario 16-ąją, konkursą „Kuriu Lietuvai“ redakcija tęs visus jubiliejinius metus. Redakcija laukia kūrybingų Kretingos krašto žmonių, kraštiečių kūrybinių darbų – poezijos, esė, fotografijos, piešinio. Rašykite, fotografuokite, pieškite ir savo darbus siųskite „Pajūrio naujienų“ redakcijai el.paštu: foto.pajūrionaujienos@gmail.com . Laukiame jaunųjų kūrėjų, literatų, jaunųjų dailininkų, fotografų mėgėjų darbų. Geriausi jų bus publikuojami „Pajūrio naujienų“ literatūriniame-kūrybiniame priede „Smiltys“, o geriausių iš geriausių darbų autoriai bus apdovanoti „Pajūrio naujienų“ prenumerata.
„Pajūrio naujienų“ redakcija
ILLUMINATI – šviesos nutviekstas gintaro ir mineralų spalvų žaismas
Šiandien Kretingos muziejuje atidaroma kretingiškio juvelyro Gražvydo Kasparavičiaus darbų paroda ILLUMINATI, kurią menininkas skyrė ne tik savo 50 metų jubiliejui, bet ir 2-jų metų sūnui Etanui, kuris, kūrėjo žodžiais, į jo gyvenimą atnešė daug naujų spalvų. Dirba produktyviai Pats juvelyras save įvardino kaip produktyvų menininką: nuo 2010-ųjų, kai surado savo darbo techniką ir stilių, jis surengė 7 personalines parodas, sukūrė per 2,5 tūkst. juvelyrikos darbų. Savąją techniką G. Kasparavičius vadina savotiška juvelyrine kalvyste, kuri į jo gyvenimą atėjo tarsi savaime. „Jeigu nori ko nors pasiekti, turi ieškoti savęs, norėti to ir turėti planą visam likusiam gyvenimui, nusistatant prioritetus“, – kalbėjo jis. Tačiau, kad surastų savo techniką, juvelyras 10 metų per save „leido“ masinę gamybą, dirbo juodą darbą, bet rutina „tas pats per tą patį“ jam leido pažinti metalą, nesvarbu, koks jis bebūtų, – sidabras, žalvaris, bronza, melchioras. „Tik auksas nelipo, o ir mano užmojams jo neužtektų“, – neslėpė kūrėjas. Slapčiausia planetos organizacija Anot G. Kasparavičiaus, parodos pavadinimą ILLUMINATI galima interpretuoti įvairiai: kažkas jame įžvelgs visa, kas reiškia šviesą, o pačiam menininkui tai siejasi su slapčiausia mūsų planetos organizacija, kurios niekas nematė, bet kuri vienija grupę žmonių, valdančių visą pasaulį. „Apskritai, mano parodos, kūriniai pavadinimus atsineša patys – kaip žmonės vardus. Man dažnai atrodo, jog mano kūriniai ateina iš praeities, iš mums nesuprantamos erdvės, ir gimė tam, kad atliktų savo paskirtį. Ir man labai patinka stebėti, girdėti, kaip žmonės įvardina tai, ką mato mano kūriniuose. Dažnai būna, kad darbus žmonės interpretuoja savaip, tačiau manęs tai neerzina“, – prisipažino G. Kasparavičius, neslėpdamas, jog laukia reakcijos ir į jubiliejinei parodai sukurtus juvelyrikos darbus. Juvelyras, perduodamas savo sukurtą papuošalą į kitų rankas, visada akcentuoja, jog tai – ne vien puošmena, tai – gyva žmogaus dalis. Per daugelį metų menininkas įsitikino: jo kūrinio niekada neįsigys tas, kuriam tai nėra skirta. „Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet taip yra, ir viskas. Atsimenu pirmąjį kūrinį, kai inkrustavau labai įdomių formų gintarą. Žiūrėjau į jį, galvojau, ką aš čia padariau. Ir kokius 3 metus jo niekas nematė, nekreipė dėmesio, tad jau buvau sugalvojęs išimti gintarą ir panaudoti kitam darbui. Gerai, kad nepaskubėjau: atėjo žmogus ir sako: „Mano“, – menininkas įsitikinęs, kad atsitiktinumų nebūna, ir teigė, jog jo kūriniai gimsta tik po vieną kartą.
KŪRYBOS KRAITĖ
Kuo gyvena, tą išmezga
Kas ji – menininkė ar mezgėja? Į šį klausimą 36-erių kretingiškė Vida Jablonskienė atsakė šypsodamasi: ir ta, ir ta. Maiklas Džeksonas – ant sienos Mezgėja todėl, kad visą savo laisvalaikį, liekantį po administratorės darbo valandų Palangos „Vanagupės“ viešbučio SPA centre bei namų ruošos, pašvenčia šiam pomėgiui. O menininkė – kad jos mezginiai nėra tradiciniai, kad jų schemas ne vien tik interneto platybėse nusižiūri, bet ant languoto sąsiuvinio lapo kartais nusipiešia ir pati. Meno mokyklos Vida nelankė, tačiau už patarimus ir padrąsinimą teigė esanti dėkinga Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos, kurioje mokėsi, mokytojui Antanui Rapaliui, kuris, anot pašnekovės, kiekvieną klasės mokinį skatino dailėje tobulėti. Anot Vidos, tikros mezgėjos paprastai žino, ir iš kokių siūlų mezga. „Kai kas nors pasiteirauja, iš kokių mezgu aš, nežinau nė ką atsakyti, mat siūlų sudėtimi visai nesidomiu, man svarbiausia – tinkami spalvų deriniai“, – atviravo ji. V. Jablonskienė pirmiausia atnešė parodyti jai pačiai mieliausią darbą – sidabro spalvos rėmelyje įrėmintą iš šviesiai bei tamsiau pilkos, taip pat juodos ir baltos spalvos siūlų virbalais kruopščiai išmegztą amerikiečių dainų autoriaus ir atlikėjo Maiklo Džeksono portretą, kabantį ant miegamojo kambario sienos. „Sugalvojau taip įprasminti mylimą dainininką. Išsiverčiu dainų žodžius, klausiausi jo muzikos, ji visą dieną gali skambėti mūsų namuose“, – sakė pašnekovė.
Diena be poezijos – tarsi be prasmės
„Negaliu gyventi be poezijos, tai yra mano gyvenimas“, – nuoširdžiai prispažino Pranciškonų gimnazijos I Ge klasės mokinys Linas Daugėla, kuris visuomet su savimi nešiojasi mažą užrašų knygutę – kad jį aplankiusi poetinė mintis neištirptų kasdienybėje ir būtų užfiksuota. Iš filosofinių apmąstymų ir gamtos inspiracijų gimstanti vaikino kūryba išsiskiria savo brandumu, ji nelieka nepastebėta ir šalies konkursuose. L. Daugėla pasakojo savo užrašų knygutėje pasižymintis kilusias idėjas, mintis, frazes, kartais išsyk pavyksta parašyti ir visą eilėraštį ar trieilį, o vėliau namuose, dažniausiai – savaitgaliais, kūrybą redaguoja, tobulina. „Kartais per dieną pavyksta parašyti keletą eilėraščių, o būna dienų, kai nepavyksta nė vieno. Tai – skausmingos dienos, tuomet jaučiuosi taip, tarsi nieko prasmingo nebūčiau nuveikęs“, – atviravo L. Daugėla. Vienas svarbiausių jo įkvėpimo šaltinių – gamta. „Gal todėl daugiausiai eilėraščių parašau vasarą“, – svarstė L. Daugėla, pripažinęs, kad per mokslo metus atsirandantys rūpesčiai palieka mažiau erdvės kūrybinėms mintimis. Juolab kad vaikinui puikiai sekasi moksle, jis dalyvauja arba svarsto ateityje dalyvauti biologijos, chemijos, fizikos, istorijos, geografijos olimpiadose, konkursuose.
Gintaro šokis žalvaryje
Ilgą laiką skaptavęs medį, vėliau išbandęs medžio ir gintaro dermę, kretingiškis tautodailininkas 38-erių Tadas Šorys savo ieškojimuose stabtelėjo ties juvelyrika – atrodytų, jog jo sukurtuose papuošaluose Baltijos gintaras šoka subtilų šokį su lietuvių nuo seno pamėgtu žalvariu. Idėjos – iš turnė po Europą „Atėjo laikas, kai medžiaga kūrybiniame procese man nebėra esminis dalykas, – pabrėžė T. Šorys. – Nors gintaro-žalvario papuošalų idėją brandinau jau anksčiau, tačiau konkretūs darbai gimė po mano prieškalėdinio turnė į Europą, aplankant mineralų bei juvelyrikos dirbinių parodas Veronoje ir Hamburge.“ Jis neslėpė, jog parodose pamatęs tūkstančius mineralų, iš kurių kuriami papuošalai, – daugumos jų nė pavadinimų nežinąs. „Vežiau ir aš savo gintaro-medžio dirbinius. Bet jie – natūralių spalvų ir jų tarp daugybės blizgesio ten nė nesimatė. Supratau, kad kultūriniai skirtumai yra didžiuliai. Mums Baltijos gintaras yra išskirtinis savo natūraliu raštu, inkliuzais, gamtos suneštais prieš milijonus metų, o užsieniečiams patraukliausias lygut lygutėlis gintaras – be jokio burbuliuko ar įspaudo. Kuo skaidresnis ir švaresnis, tuo jie labiau jį vertina. Todėl grįžęs ir aš sumaniau įnešti į savo kūrybą šviesos ir spindesio“, – kalbėjo menininkas. Tam ir tinkąs žalvaris, kuriuo jis meniškai apjuosiąs gintaro gabalus. Kūrėjas pasidžiaugė, jog juvelyriškos subtilybių išmokęs gana greitai – vos per 2 savaites, nes turėjęs puikų mokytoją – juvelyrą Žydrūną Einars iš Kartenos. Ir Kalėdų mugei kretingiškiams jau parodęs savo naujus dirbinius – sages, pakabukus, auskarus, apyrankes.
Startuos savitas meno projektas
Antano Mončio namų-muziejus Palangoje dar prieš besibaigiančių metų šventes sulaukė geros žinios iš Lietuvos kultūros tarybos – gavę finansinės paramos, jie galėsią įgyvendinti originalų tarpdisciplininio meno projektą „Malonės būsena“.
|
|
