|
|
|
SmiltysMedžio raštas – lyg piršo antspaudas
Medžio šerdies piešinys 47-erių kretingiškiui tautodailininkui Sauliui Baubliui primena žmogaus piršto antspaudą: „Kiekvienas medis yra vienintelis ir neatkartojamas, todėl prieš pradedant kažką drožti, gerai jį ištyrinėju. Dirbinio formą galima atkartoti, bet ne medžio raštą“, – savitą požiūrį į medį kaip unikalų gamtos kūrinį dėstė kretingiškis. Todėl ir jo drožiniai – tarsi piešiniai, išaugę iš paties medžio. Medžio rievės buičiai papuošti skirtų darbų – vazų, lėkščių vaisiams ar dubenų – plokštumose išsilieję lyg akvarelės ar įsispaudę kaip aliejiniai potėpiai. „Man labai svarbu yra pamatyti ir kitiems parodyti natūralųjį medžio grožį. Medis man pats pasako, kas iš jo gims. Gal kažkam atrodo juokinga – sėdžiu medžio gabalą pasiėmęs, kol ateina į galvą išganinga mintis. Pamačiau Kretingos muziejaus teritorijoje nuvirtusį kaštoną, dievuliau, koks įdomus, pagalvojau ir paprašiau, kad man jį duotų. Įsivaizduojat, šis medis – iš grafų Tiškevičių laikų, o gal ir dar ankstesnių“, – rodydamas iš jo sukurtą vazą, kalbėjo meistras. Jis sakė besistengiantis medžio grožį įžvelgti ne vien kamieno viduje, bet ir išorėje – apčiupinėja ir išryškina kiekvieną gumbą, suteikdamas dirbiniui įsivaizduojamą formą. Vienas iš originalesnių darbų, sukurtų gamtos ir S. Baublio rankų tandemo, yra vėžlio formos vaza-vaisinė.
Išvertė ir kretingiškių eiles
„Pajūrio naujienų“ bičiulė filologė iš Maskvos Jelena Pečerskaja, ligi tol džiuginusi savo gerbėjus lietuviškų pasakų vertimais į rusų kalbą, išleido antrąją poezijos knygą „Cvety Litvy“ – „Lietuvos gėlės“ , kurią sudaro jos pačios sukurtos ir taip pat jos išverstos lietuvių kūrėjų eilės.
Nešlifuoto gintaro atodūsiai vėrinyje
Gintaro meistrės rūdaitiškės Alfredos Cirtautienės kūrybos braižas – masyvūs papuošalai iš neapdoroto gintaro, kuriuose dera lino, tekstilės, odos, žalvario detalės. Šiuolaikinės tendencijos, persipindamos su liaudiška, netgi pagoniška pajauta, atspindi menininkės stiliaus originalumą. Pasufleruoja pats gintaras Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad A. Cirtautienės darbai lyg peržengę amžių glūdumas ir atkeliavę iš kilmingų baltų moterų skrynių. Jų spalvos – ramios, santūrios: gintaro gabalai tarsi lengvi jūros atodūsiai, nugulę ant smėlio, kurio iliuziją sukuria lino virvelės, raišteliai, šviesios odos juostelės. „Man pats mieliausias yra natūralus gintaras – toks, kokį sukūrė gamta. Jis man pats pasako, kas iš jo turi gimti – vėrinys ar apyrankė, kartais pasufleruoja, kokia turi būti papuošalo forma“, – tvirtino 40-metė meistrė. A.Cirtautienei, nuo vaikystės įnikusiai į žodinę kūrybą, pamėgusiai piešti, velti, kurti aksesuarus vaikams, gintaras – itin subtili gamtos dovana. Moteris gintaro gabalus suveria ir sumezga atitinkamais mazgais, sumaniai derindama juos su kitomis medžiagomis. Kelerius metus besimokanti apdoroti gintarą, ji neslėpė, jog nėra įgudusi juvelyrė ir dar tik siekia tautodailininkės vardo: „Šlifuoju gintarą ir bandau labiau gilintis į šios medžiagos galimybes – kur ta riba, už kurios išnyksta natūralumas. Gintarą apdoroti reikia labai subtiliai ir atsargiai, kad nesuniokotum to, kas į jį įdėta per tūkstantmečius.“
KŪRYBOS KRAITĖ
KURIU LIETUVAI
Redakcija, šiemet paskelbusi kūrybinį eilėraščių, esė, fotografijos, piešinių konkursą „Kuriu Lietuvai“, jau sulaukė pirmųjų žodinės kūrybos darbų. Juos spausdiname ir laukiame naujų darbų atsiunčiant el. paštu foto.pajurionaujienos@gmail.com
Netikėtai gimęs duetas skaičiuoja penktus gyvavimo metus
Kretingiškė 23 metų Agnė Bubilaitė su šypsena prisipažino – jai nepavyko pabėgti nuo muzikos, nors manė, kad atvykusi į Kauną studijuoti medicinos Lietuvos sveikatos mokslų universitete, progų stovėti scenoje jai nebūsią daug. Tačiau naujos pažintys ir atsitiktinumai susiklostė taip, kad visai netikėtai gimęs duetas su kitu medicinos studentu Andriumi Panavu, grojančiu klasikine gitara, gyvuoja jau penktus metus, o koncertų kalendorius sparčiai pildosi. „Kai vaikystėje pasirodydavau konkursuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, atlikdavau po 1-2 dainas ir stengdavausi tai padaryti kuo geriau. Jaudindavausi, jei pasitaikydavo bent menkiausia klaida. O dabar stengiuosi, kad kuo geriau jaustųsi klausytojas, kad jam suteikčiau gerų emocijų. Jei nebus šilto santykio, tai net ir labai profesionaliai atliktas kūrinys nedžiugins publikos“, – įsitikinusi A. Bubilaitė, kuriai didžiausią džiaugsmą per koncertus ir teikia tai, jog klausytojai lieka užburti muzikos ir pakylėtos nuotaikos. A. Bubilaitė pasakojo, kad jos duetui su A. Panavu gyvuoti ir planuoti bendrą muzikinę veiklą impulsą davė patys klausytojai, kurie juos išgirdę, pradėjo kviesti į konferencijų atidarymus, įvairius renginius, o galiausiai pabiro prašymai pagyvinti privačius pobūvius. „Mūsų programa labai įvairi, į ją įtraukiame ir populiariausių dainų, tad iš viso repertuare turbūt yra apie 60 kūrinių. Tai, kad dainos yra įvairių stilių, man labai patinka, nes skatina ieškoti naujų balso spalvų ir skirtingų išraiškos priemonių. Be to, kiekvienam renginiui parenkame labiausiai tinkančią programą, tad muzikavimas mums yra dinamiškas procesas, nedainuojame kaskart tų pačių dainų, tad mums jos nespėja atsibosti“, – pasakojo A. Bubilaitė.
Žodžiai išėjusiajai
Kūrybinė rajono bendruomenė atsisveikino su Salantų krašto kūrėja muzike tautodailininke Danute Pučkoriene. Vieni kelionėn į Dievo namus šią moterį palydėjo mintimis, antri – tiesiogiai, dar kiti sugrįžo į tas dienas, kai teko pabūti kartu, pabendrauti, pasisemti gyvenimo patirties iš moters, kuri be galo mylėjo žmones, darbą, gyvenimą...
Nuo „Dūdų vasaros“ – iki tarptautinių projektų
Kaip ir Lietuvos valstybė, šimtametes istorijos ištakas menantis Palangos miesto pučiamųjų orkestras „Palangos Orkestras“, Vasario 16-ąją išvien su grupe „Biplan“ surengęs palangiškiams išskirtinį muzikinį projektą, kovo pabaigoje žinią apie Palangą bei jos muzikines tradicijas paskleis ir vilniečiams – Šv. Kotrynos bažnyčioje surengs koncertą „Palangos dienos: Su gimtadieniu, sere Andrew“. O gegužę palangiškiai pakvies į antrąkart Palangoje rengiamą tarptautinį pučiamųjų muzikos festivalį „Amber Wind“. Tęsia senas kurorto tradicijas Nuo 2000-ųjų „Palangos orkestrui“ vadovaujantis Vygantas Rekašius, beje, vakar atšventęs ir savąjį 50-mečio jubiliejų, priminė, jog Palangoje gyvuoja grafų Tiškevičių laikus menančios muzikavimo tradicijos, kai orkestras džiugindavęs kurorto svečius parko rotondoje ir rūmų terasoje. Tačiau savo atgimimą „Palangos orkestras“ skaičiuoja nuo 1953-ųjų, kai vydmantiškis Augustinas Juška vėl į orkestrą ėmėsi burti muzikantus. O šiandieną, tvirtino orkestro vadovas ir dirigentas bei viešosios įstaigos „Palangos orkestras“ vadovas V. Rekašius, Palangos miesto savivaldybė yra sukūrusi sąlygas ne tik jų kolektyvui gyvuoti, vasaromis džiuginti tradicinėmis „Dūdų vasaromis“, bet ir įgyvendinti įdomius sumanymus. Vienas tokių sumanymų ir buvęs Vasario 16-osios projektas, kai sausakimšoje Palangos koncertų salėje pasirodė neįprastas tandemas – Palangos pučiamųjų orkestras ir grupė „Biplan“. „Dirbome daug ir iš širdies – šis darbas kitiems buvo nematomas. Tiesiog norėjome sukurti kuo įdomesnę šventę žmonėms, kad tai nebūtų vien renginys „dėl pliusiuko“, – tvirtino V. Rekašius.
KŪRYBOS KRAITĖ
Eufonijos virtuozas, mylintis Lietuvą
„Prisiminkite, jog nesvarbu, ar muzika yra jūsų profesija, ar pomėgis, esu visiškai tikras, kad savo kelionės pabaigoje jūs suprasite, jog būtent šios valandos buvo pačios geriausios jūsų gyvenime“, – įsitikinęs pasaulinio garso eufonijos solistas Steven Mead, surengęs pirmąjį koncertą Palangoje. Sausio pabaigoje Palangos Kurhauzo salėje susirinkusi publika pasitiko ypatingus svečius – garsiausią pasaulyje eufonijos virtuozą iš Jungtinės Karalystės Steven Mead ir jo žmoną – solistę, kompozitorę bei aranžuotoją Misa Mead. Pučiamųjų muzikos instrumentų entuziastams Steven Mead pristatyti nereikia – apie šio solisto muzikavimo ir mokymo talentą žino visi, kurie dalijasi simpatija eufonijos instrumentui. Nuolat koncertuojantis ir gastroliuojantis atlikėjas kasmet surengia apie 75 pasirodymus ir yra vienas labiausiai įrašinėjamų solistų brass muzikos pasaulyje. Į Lietuvą Steven ir Misa atvyko po 32 dienas trukusio turo po Japoniją ir Jungtinės Amerikos Valstijas. Jo metu nukeliavo beveik 40 tūkst. kilometrų ir surengė 80 privačių pamokų, devynias meistriškumo dirbtuves, aštuonis koncertus su orkestrais ir šešis rečitalius, pritariant fortepijonui, kurių iš viso klausėsi per 12 tūkst. žmonių.
|
|
