|
|
|
SmiltysKretingoje – Auksinio scenos kryžiaus nominantai
Lapkričio 22 dieną Kretingos rajono kultūros centre įvyks antrasis tradicinio meno festivalio „Kita erdvė. Vakarų krantas“ renginys – šokio spektaklis „Aside“. Spektaklyje pasirodys Agnijos Šeiko šokio teatro duetas Gintarė Marija Ščavinskaitė ir Niels Claes iš Belgijos, šiemet apdovanoti aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi. Duetas 50 min. trukmės spektaklyje perteiks žmonių siekį surasti savo vietą visuomenėje, nepriklausomai nuo jų odos spalvos, negalios, lyčių bei seksualinės orientacijos. Pasak festivalio organizatoriaus Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino, spektaklis „Aside“ gilinasi į saviraiškos, noro būti suprastam, atstūmimo temas, o šokėjų duetas, skambant atšiauriai elektroninei muzikai, pakeri nepriekaištingu technišku atlikimu. Kostiumus sukūrė žinomo Latvijos šiuolaikinės miesto mados prekinio ženklo „One Wolf“ kūrėjai. Spektaklis vyks kamerinėje erdvėje, o žiūrovai sėdės ant paaukštinimų, kurie N. Gedmino žodžiais, padeda sukurti amfiteatro atmosferą. Tokioje pat netradicinėje erdvėje gruodžio 3-ąją bus rodomas trečiasis festivalio renginys – Oskaro Koršunovo teatro spektaklis „Vestuvės“ pagal Bertoldo Brechto pjesę. O festivalio pabaigtuvėms Kultūros centro erdvėse ketinama eksponuoti masyvius erdvinio turinio darbus, sukurtus VDA Telšių fakulteto studentų. Festivalis šį rudenį startavo su pjese vaikams „Pepė keliauja į koncertą“. „Renginys pavyko: buvo labai triukšminga, tačiau mokytojai dėkojo. Visi festivalio renginiai yra nekomerciniai – iš jų neuždirbsi, tačiau jie skirti tiems, kurie iš tikrųjų myli teatrą“, – patikino N. Gedminas.
„Smilčių“ informacija
Kūryboje: žmogaus ir visatos dialogas
„Tai yra savotiškas atsakymų ieškojimas – iš kur mes, kodėl ir kaip mes egzistuojame“, – sakė 36 metų kretingiškė dailininkė Agnė Palilionytė, kalbėdama apie savo aistrą domėtis kosmosu. Ši savo begalybe ir sistema žmogaus protui sunkiai aprėpiama erdvė ir tapo įkvėpimo šaltiniu naujajai A. Palilionytės tapybos parodai „Saturno šešėliai“, kuri vakar buvo atidaryta Kretingos rajono kultūros centre. Prieš parodos atidarymą A. Palilionytė atskleidė, kad „Saturno šešėliai“ yra tarsi savotiškas ankstesnės jos parodos „Žvaigždžių dulkėse“ tęsinys, kuomet daugiausia minčių ir įkvėpimo semiamasi iš literatūros bei kitų šaltinių apie kosmosą. Mintys – iš naktinio dangaus „Fantazavau apie Saturno gyvybės formas ir žmogus mano darbuose yra traktuojamas kaip šešėlis, neturintis veido bruožų ir perteiktas ekspresyviai, judantis“, – sakė dailininkė. Kita paveikslų dalis – abstrakcijos, kurios taip pat gimė, žvelgiant į naktinį dangų ir apmąstant visatos begalybę. Daugiausiai darbų atlikti aliejine tapyba ant drobės, tačiau esama ir akvarelės – menininkė šypsosi: galbūt tai taps užuomina apie kitą parodą, kurią sudarytų darbai, atlikti tik akvarele. „Mano žinios apie kosmosą nėra didelės, tačiau man patinka apie jį skaityti – apie Didįjį sprogimą, juodąsias skyles, planetas, apie tai, kaip gimsta žvaigždės ir kaip jos išnyksta. Tokiu būdu savotiškai ieškau atsakymų, iš kur mes: kosmoso laiku žiūrint, mūsų gyvenimas nesudarytų nė milisekundės, tarsi ir neegzistuotume, tačiau mes juk egzistuojame, – savo mintimis pasidalijo A. Palilionytė. – Kyla klausimų, ar dar kitur egzistuoja gyvybė, kokios jos formos, kokie fizikos dėsniai veikia kosmose, kokią įtaką jie daro mums.“
KŪRYBOS KRAITĖ
KURIU LIETUVAI
Redakcija, šiemet paskelbusi kūrybinį eilėraščių, esė, fotografijos, piešinių konkursą „Kuriu Lietuvai“, publikuoja žodinės kūrybos darbus. Laukiame naujų darbų atsiunčiant el. paštu: foto.pajurionaujienos@gmail.com
Į kūrybą – Viliaus Orvido brydėmis
„Smilčių“ skaitytojams žinomos kraštietės Aldonos Anužienės, šiomis dienomis švęsiančios 76-ąjį gimtadienį, kūryba mus pasieks iš užatlantės. Pastaruoju laiku tik vasaras gimtajame Imbarės kaime leidžianti, o šaltuoju metų laiku tarsi paukštis tėviškę paliekanti ir Bostone JAV įsikurianti A. Anužienė, nuolat siunčia pluoštus savo eilėraščių. Gyvenimą dalija perpus „Bostonas primena Europą, ir klimatas toks pat – kaip mūsiškis. Vaikštau vandenyno pakrante, klykia žuvėdros – viskas man primena Lietuvos pajūrį, tik kriauklės po kojomis – didžiulės, neįprastos akiai. Mano ryšys su Lietuva, Kretingos kraštu ir „Pajūrio naujienomis“ nenutrūks, net jei gyvenimas pasisuktų taip, kad visam laikui likčiau svetimame krašte. Kol kas daliju save tarp abiejų dukterų, – Imbarėje gyvenu su ūkininkaujančios dukters Ainos Brazdeikienės šeima, o Bostone – pas dukrą Vidą Morkūnas, kuri dirba sukarintoje JAV aplinkos apsaugos tarnyboje“, – atviravo sparnus į užatlantę jau kelianti kraštietė. Moteris sakė, jog Atlanto pakrančių vaizdai – kasdien palei vandenyną ji nueina po 5 kilometrus – ir išgyvenamos emocijos jos eilėraščiuose nuolat persipina su nostalgija gimtajam kraštui. Kūrybos mūza, neslėpė, ją pagavo prieš aštuonerius metus ir neša vis gilyn. O tam, ji mano, didžiulės įtakos turėjo patirtis, kai kurį laiką teko gyventi ir dirbti šalia prakilnaus krašto menininko ir tikėjimo brolio Viliaus Orvido.
Kūrėją augino meninė aplinka „Abu su amžinatilsį vyru dailininku grafiku Jonu Anužiu buvom šalia Viliaus, apsupto stiprių asmenybių, taip pat ir dvasiškai pasiklydusių žmonių. Jis visus priėmė, su visais rasdavo bendrą šneką. Manau, kad didžiumą vertybių, kurias puoselėju, ir esu perėmusi iš jo“, – sakė imbarietė. Jau tada jos pasąmonėje eiliuotai dėliodavosi mintys. Tačiau tuomet dar nedrįso rašyti, – rašė jos vyras Jonas, bet Viliui taip ir nedrįsęs prasitarti. „O šiandien norėčiau išleisti Jono ir savo kūrybos knygas“, – prisipažino kraštietė, ne vieną savo eilėraščių paskyrusi Viliui Orvidui. A. Anužienė sakė iš to laiko, iš bendrystės, kuri dažnai trukdavo ligi paryčių, su jaunais žmonėmis, aktoriais, rašytojais, dailininkais ji godžiai gėrė kitokį gyvenimą, – gyvenimą, kuriame jau sklandė nepriklausomybės dvasia, pagarba žmogui, polėkis kūrybai. Ji sakė prisimenanti, kaip pas Vilių lankydavosi neseniai anapilin iškeliavusi rašytoja Vidmantė Jasukaitytė su vyru Vincu Dineika, kuris sodyboje rūpinosi sveikatinimu, o jaunimas dalindavosi įspūdžiais iš apsilankymų pas tėvą Stanislovą.
Koplytėlėmis nusagstytas kelias į Kūlupėnus
Senojo kelio į Salantus per Kūlupėnus ir Nasrėnus pakelės akį patraukia senais kryžiais bei koplytėlėmis – šios įvairių dydžių, su skirtingų šventųjų skulptūromis viduje, stovi ant žemės arba prikaltos prie medžių. Dažnam pakeleiviui kyla mintis – kodėl jų gausu būtent šiame kelyje ir ką jos reiškė mūsų seneliams ir proseneliams. „Smūtkeliai“ žymėjo svarbią vietą Kretingos muziejaus muziejininkai Danutė Šorienė ir Julius Kanarskas mano, jog nėra jokio dėsningumo dėl to, kad būtent šiame kelyje yra gausiai išlikę mažosios liaudies architektūros statinių – koplyčių, kryžių ir koplytstulpių. „Gal čia mažiau išvogė“, – prasitarė D. Šorienė, neslėpdama, jog daugybė liaudies meno kūrinių buvo išgraibyta ilgapirščių. Sukurtos paprastų liaudies meistrų dar praėjusiame šimtmetyje, šiandieną jos yra mūsų tautos paveldo dalis, įregistruotos Kultūros vertybių registre ir saugomos valstybės. Savamokslių meistrų sukaltos ir išpuoštos skulptūromis – Dievo Motinos, Jėzaus, Juozapo ar kitų šventųjų, koplytėlės pažymi vietas, kurios kažkuo buvo svarbios ten gyvenusiems žmonėms. „Pagal etnologą Igną Končių, „smūtkeliai“ būdavo statomi, susiejant tą vietą su kokiu nors įvykiu: gal kažkas žuvo, gimė, išsigelbėjo. O ir kiekvienos sodybos kieme stovėdavo kryžius ar koplytėlė, kaip apsauga nuo nelaimių, gaisrų ar blogos akies“, – tvirtino J. Kanarskas.
Menotyrininkė Alė Počiulpaitė pastebėjo, jog tik Žemaitijos krašto meistrams buvo būdinga statyti koplytėles tiesiai ant žemės. O Kretingoje pernai viešėjusi garsi šalies teatrologė lėlininkė Salomėja Burneikaitė sakė, jog žemaitiškos koplytėlės jai primenančios krikščioniškose šalyse populiarų „šėpos“ – lagamino teatrą, mažas kilnojamas bažnytėles, namelius, kuriuose vaidinama prakartėlė – Jėzaus gimimo istorija.
Brolis Bernardas: „Su amžiumi pasiilgstu išgrynintos tiesos...“
„Kiek kartų mes po žemę vaikštome,/Susitikimų, atradimų, praradimų duris varstome...“, – viename savo eilėraščių rašo brolis pranciškonas Bernardas Belickas. Regis, rašo apie kiekvieną mūsų ir apie save, šiemet pasitikusį 50-ąjį gyvenimo rudenį... – Kretinga savęs nebeįsivaizduoja be brolio Bernardo. O brolis Bernardas? Ar jis pats save įsivaizduoja be Kretingos? – Per 18 metų buvimo Kretingoje, atrodo, jau susigyvenau su Kretingos žmonėmis, nors iš pradžių labai viskuo stebėjausi ir stebėjau... Man, dzūkeliui, būdinga bendrauti tiesiogiai, labai greitai tose vietose, kuriose atlieku tarnystę, susigyvenu su visais... Pamilau ir jūrą, kuri man – tai kodas Nemuno, o Nemunas – tai kodas jūros. Pirmoji meilė man, gimusiam Birštone, ir buvo Nemunas, o jūra – jau pasimatymas su Žemaitijos kraštu. Žmonės čia nuostabūs, ir jeigu jie yra geresni negu aš – vadinasi, turiu kur paūgėti, kitaip į save pažvelgti. Su metais, peržvelgiant savo kelio kasdienybę, vis intymiau norisi ištarti tą raktinį žodį „atsiprašau“, įsivertinti, motyvuoti save. Norisi pasakyti, kad esu dėkingas, jog Dievas davė laiko. Esu dėkingas ir už suklupimus, kuriuos turėjau, kad būtų sustiprintas gyvenimas, kad turėčiau, iš ko mokytis. Nes tiesa negimsta iš nieko, ji atranda savo vertę per gyvenimo pasiekimus. – Tai vis dėlto, kokie tie Kretingos žmonės? – Kalbėti apie Žemaitijos krašto žmones? Aš jų iki galo taip ir nepažinau, ir numirsiu nepažinęs. Bet jie turi savo vadovavimąsi, savo stuburą, nuomonę, kelią. Tame pažinime juos vis iš naujo pažįstu per bendravimą, per tarnystę, bet kažko, nepažinto, dar yra, ir tada supranti, kad esi svečias šiame krašte, nesi iki galo to krašto šeimininkas. Nors, kaip bebūtų keista, kai sugrįžtu į Birštoną, jaučiuosi ano gyvenimo, ano laiko vaikas, žmogus. Ten jau ir to, ir to nepažįstu. Mes bandome save apgauti – buvo ana ten, gyveno, o dabar nebėra. Juk, pagalvojus, grįžtu į laikmetį, kada buvau, o dabar nebėra to laiko. Yra tik šiandien ir ateitis. O iš tikrųjų kretingiškiai – mieli, nuostabūs žmonės – man duoda impulso tarnystei, ir jeigu taip gali pasakyti, vadinasi, jau suaugai su tuo kraštu, įsišaknijai. Visos tos mintys – kalbant apie paprastus žmones. O valstybė, valdžia, – jau būtų kitas žvilgsnis.
KŪRYBOS KRAITĖ
KURIU LIETUVAI
Redakcija, šiemet paskelbusi kūrybinį eilėraščių, esė, fotografijos, piešinių konkursą „Kuriu Lietuvai“, publikuoja žodinės kūrybos darbus. Laukiame naujų darbų atsiunčiant el. paštu: foto.pajurionaujienos@gmail.com .
Į drobes – per vidaus pažinimą
Kretingiškė menininkė 57-erių Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė žengė drąsų žingsnį – prieš metus ji kardinaliai pakeitė savo gyvenimo būdą: atsisakė valdiško darbo ir pasiryžo gyventi vien iš tapybos – veiklos, teikiančios jai tikrąjį džiaugsmą, ir kūrybos procese pritaikant savarankiškai įgytas psichologijos žinias. Žengė „va bank“ L. Skačkauskaitės-Kuklienės akrilu tapytose drobėse dominuoja itin šviesios spalvos, kurias menininkė neretai pagyvina kaligrafijos štrichais. Ilgus metus dėsčiusi grafikos dizainą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetuose bei mokiusi dailės privačiai, moteris atviravo pasijutusi ant plonytės ribos – leistis būt palaužtai kasdienybės naštos ar ryžtis pakeisti gyvenimą iš esmės. Ji žengė „va bank“ ir šiandieną dėl to džiūgauja: „Kaip gera tapus laisva menininke. Anksčiau buvo daug bėgimo, streso, – laiko kūrybai ir sau beveik nebelikdavo. Ir kai viską paleidau, bet nenuleidau rankų, gyvenimas tartum nušvito – ieškojau žinių, stengiausi perprasti taisykles, kodėl yra taip, o ne kitaip, nors, atrodo, viską darai, kad būtų kuo geriau, bet išeina atvirkščiai, ir vis klausi – kodėl? Tam, kad išsiaiškinčiau tai, stipriai dirbau pati su savimi – įvyko svarbios transformacijos, o kūrybą pagavo galinga srovė“, – atviravo menininkė. Šalia tapybos suradusi savo mėgstamą „arkliuką“, Lidija sakė nemažai laiko skirianti psichoanalizei, emocinės laisvės technika pagelbėjo atpažinti ir įveikti vaikystės traumas, o psichogenetikos žinios – suprasti, kas perduota genais iš kartos į kartą ir kodėl tai atliepia joje.
|
|
