|
|
|
SmiltysMinės kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-metį
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras sausio 15-ąją iškilmingu koncertu pradės minėti jubiliejinius iš pajūrio krašto kilusio kompozitoriaus Eduardo Balsio metus. Iškilmingame koncerte Žvejų kultūros rūmuose nuskambės E. Balsio 1954 m. parašytas Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui. Jį atliks užsienyje studijas baigusi klaipėdietė smuikininkė Lina Marija Songailė bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio. Antroje koncerto dalyje klausytojai išgirs Siuitą simfoniniam orkestrui iš vienintelio E. Balsio sukurto baleto „Eglė žalčių karalienė“. Ji taps savotiška įžanga į būsimą to paties pavadinimo šokio spektaklio premjerą. Vasarą bus pristatyta E. Balsio šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ premjera, o rudenį į Lietuvos sceną po ilgos pertraukos sugrįš ir kompozitoriaus opera „Kelionė į Tilžę“. Lietuvos kompozitoriaus, pedagogo E. Balsio pėdos ryškiai įmintos ir Kretingoje. Jis gimė 1919-aisiais Ukrainoje, ten susipažino jo tėvai – Kostas Balsys ir pavolgio vokietė Barbora Renner. Šeima grįžo į Lietuvą, kai Eduardui buvo dveji. Apsistojo Skuode: čia E. Balsys pradėjo mokytis muzikos ir žaisti futbolą. 1928 m. su šeima persikėlė į Klaipėdą, 1939 m. į Kretingą, vėliau – į Palangą.
Tautodailininkai atsiskirs nuo kičo pardavėjų
Kone 150 šalies liaudies kūrėjų, pasipiktinusių, kad miestų amatininkų mugėse liaudies paveldo darbus nustelbia masinė produkcija, įkūrė meno kūrėjų grupę „Meistrai ir kūrėjai“, kuri sieks labiau įtvirtinti tautodailininkų statusą bei realizuoti rankų darbo kūrinius.
Iš teatro – į grafikos pasaulį
Buvęs ilgametis Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ vyriausiasis režisierius bei garsiosios kojūkininkų grupės įkūrėjas 69-erių Algimantas Verbutas neseniai atrado savitą grafikos pasaulį, o sausio 20 dieną 13 val. jis kviečia į asmeninę parodą Kretingos muziejaus ūkvedžio name įrengtoje Tušo studijoje, kur taip pat veikia jo suburtas bendraminčių būrelis „Meditacija tušo pasaulyje“. Ornamentai – iš vaikystės pasaulio Pernai rudeniop Kretingos muziejaus vadovės Vidos Kanapkienės pakviestas, A. Verbutas įkūrė Tušo studiją ir pirmiausia pats ėmė giliau domėtis grafikos menu kaip saviraiškos ir sveikatinimo priemone, o ilgainiui tuo uždegė ir kitus, norinčius išmokti grafikos pradžiamokslio ir per tai patirti dvasinės terapijos džiaugsmą. Pasaulyje žaibiškai plintantis šiuolaikinės grafikos meno metodas, A. Verbuto žodžiais, yra vadinamas įmantriai – zentangle, lietuviškai – dzenraizgymas. Tai – meditacinis atpalaiduojantis būdas tapyti besikartojančiais raštais, kitaip tariant – ornamentinė grafika. „Nė neabejoju, kad šį grafikos būdą esame išbandę kiekvienas. Dažniausiai nė pats to nežinodamas. Atsimenate mokyklos ar studijų laikus, kai per neįdomias pamokas ir paskaitas savo sąsiuvinių paraštėse nesąmoningai imdavome brūkšniuoti, raityti, braižyti besikartojančias linijas. Tiesiog tuomet, kai būdavo neįdomu, mes lįsdavome ten, kur patiems darydavosi įdomu. Tai ir yra zentangle, kai ranka braukia, o mintys gyvena, plaukia sau“, – kalbėjo menininkas. Ornamentinės grafikos technika veda į pažinimą ir tobulėjimą: ne vien nuo paprasčiausių linijų ligi sudėtingesnių, bet ir vidinio pažinimo link. Pasak A. Verbuto, prisėdus nebūtina piešinį užbaigti tą patį vakarą, – prie jo galima sugrįžti tuomet, kai atveda širdis.
Kūrybą brandino nepriklausomybės idealai
Kretingą atgabenta iškilaus išeivijos menininko Adomo Galdiko kūrybos paroda. Šią parodą parūpino ir pristatė Telšių žemaičių „Alkos“ muziejus, kuriame saugomas 2002-aisiais iš JAV pargabentas turtingas kūrybinis dailininko palikimas. Stilius – nuolatiniame ieškojime „Ši paroda pabuvojo Lietuvos didmiesčiuose, todėl norėjosi, kad ir mažų miestelių visuomenė pamatytų, kokių kūrybos perlų, sužibėjusių užatlantėje, tačiau skirtų tėvynei, turtinga mūsų šalies dailė“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė parodos kuratorė Žemaičių „Alkos“ muziejaus Ikonografijos poskyrio vadovė Daiva Lukšienė. Paroda, kurioje keliasdešimt įvairia technika – aliejumi, tušu, anglimi, tempera – nutapytų paveikslų su Lietuvos peizažais, jos kryžiais, koplytėlėmis, o taip pat – ir abstrakčių darbų, Kretingos muziejų pasiekė, minint menininko 125-ąsiais gimimo metines, sutampančias su Lietuvos valstybės 100-mečiu. Parodoje eksponuojami prieš pusšimtį metų ir dar anksčiau sukurti A. Galdiko darbai, žavintys savita spalvine gama, plastinės kalbos subtilybėmis ir perteikiantys menininko dvasinę būseną ir tuo pačiu parodantys nepaprastai aukštą jų meninį lygį bei turtingą kūrėjo individualybę. A.Galdikas yra priskiriamas tai lietuvių menininkų profesionalų kartai, kurią subrandino nepriklausomybės idealų siekis, kuri brangino savo tautos istoriją ir puoselėjo atsikuriančios valstybės kultūrą. Meno kritikai A. Galdiką priskiria prie tų menininkų, kurie nuolat ieškojo naujų išraiškos kelių, siekė pažinti naujų meno stilistinių srovių galimybes.
Žemaičių duetas – ir savame krašte pranašas
Lietuvos televizijos muzikiniame projekte „Du balsai – viena širdis“ dalyvavę, komisijos mėtyti ir vėtyti, bet vis tiek nugalėtojais tapę, pagrindinį prizą – kelionę į Holivudą – laimėję tėvas ir dukra Gedeminas ir Inga Jepšai iš Lendimų kaimo užvakar buvo pasveikinti ir Kretingos rajono savivaldybėje. Muzika visada šalia „Kiek pamenu, dar nėra buvę, kad dainuojanti tėvo ir dukros pora taip išgarsintų Žemaitiją, Kretingą, o labiausiai – Darbėnų, iš kur kilę, pusę“, – ką tik posėdžiavusių Strateginio planavimo tarybos narių akivaizdoje kalbėjo meras Juozas Mažeika. Jis prisipažino paprastai tokiems televizijos šou dėmesio nerodantis, tačiau šį stebėjęs vien dėl Jepšų. „Kai ant visos studijos Gedeminas atidarė savo „vargonus“, iškart pagalvojau – jei būtų buvusios sąlygos, gal antrą Vaclovą Daunorą rajone būtume turėję“, – šmaikštavo jis ir nuoširdžiai pasidžiaugė, kad Dievulis G. Jepšui davė tokį gerą balsą ir klausą. Ne mažiau komplimentų sulaukė ir Inga Jepšaitė, muziką pamilusi nuo ankstyvos vaikystės. Kadangi niekada nelankė vaikų darželio, vienintelė aplinka, kurioje ji augo su muzika, buvo šeima. „Kiek pamenu, tėtis nuolatos dainuodavo, o mama niūniuodavo“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta šypsojosi ji.
Kompozicijos, prabilusios šiuolaikinio meno kalba
Kretingos rajono kultūros centro antro aukšto hole įkurdinta šiuolaikinio meno paroda „Komunikacija – žinutė“ tapo baigiamuoju festivalio „Kita erdvė. Vakarų krantas“ renginiu. Parodoje eksponuojamos Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto studentų sukurtos savitos skulptūros-instaliacijos, kurių idėjoms išreikšti jaunieji menininkai pasitelkė šiuolaikines technologijas. Kitoks požiūris į realybę Šioje parodoje akiai įprastos medžiagos – akmuo, metalas, plastikas, stiklas – sujungtos technologijomis, elektronika – stebina autorių išradingumu, kūrybiškumu bei jų kūrinių sprendimais. „Šiuolaikinis menas nėra pasidarkymas, kaip dažnai traktuojama – neva, kažką sujungė, kažką paterliojo ir paliko. Ankstesnių laikų menas – romantizmas, klasicizmas – labiau išreiškė estetinio pasigėrėjimo paskirtį, o šiuolaikinis menas išsako šiek tiek kitokį požiūrį į daiktus, bendrą jų kontekstą, – modernusis menas kažkiek prieštarauja realybei. Ši paroda ir yra tai, ką, pasitelkę šiuolaikines technologijas, norėjo pasakyti mūsų studentai“, – atidarant parodą, kalbėjo VDA Telšių fakulteto dekanas Ramūnas Banys ir docentas Marius Norkus. Kultūros centro holas, neslėpė parodos kuratoriai, nebuvo pati tinkamiausia vieta jų darbams eksponuoti, tačiau gal ir įdomi tuo, kad festivalis pasirenka kitokią erdvę, – jiems eksponatus tekę išdėlioti tarp paveikslų, gėlių, baldų, turint galvoje, kad pro ją žmonės renkasi ir į pagrindinę žiūrovų salę.
KŪRYBOS KRAITĖ
KURIU LIETUVAI
Kiekvienas rašinys – kaip sizifo darbas
Vienas autorių, kurio tekstas pateko į Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos literatūrinį almanachą „Laiko smiltys“ (2017 m.) – buvusio abituriento Lauryno Pazdrazdžio, kuris šiuo metu jau studijuoja informatiką Vilniaus universitete. Paklaustas apie kūrybą, 19 metų vaikinas tvirtino, kad jos ir buvę tiek, kiek lietuvių kalbos mokytoja priversdavo rašyti, o dabar vienintelis menas, kurį jis supranta, yra „unikaliai ar neįprastai išspręstas matematikos uždavinys“.
Paveldėta tradicija – gyvoji „Graistupio“ tėkmė
„Senoji Įpiltis yra gražus dainuojančio kaimo pavyzdys“, – neabejojo viena Kretingos rajono kultūros centro Senosios Įpilties skyriaus folkloro ansamblio „Graistupis“ vadovių Laima Šiaulienė. O skyriaus vedėja ir ansamblio dainininkė Danutė Bružienė pripažino, jog tai, kad ansamblis suteikia dainavimo kartu džiaugsmą, bendrystę, ir yra tas veiksnys, dėl kurio „Graistupis“ gyvuoja jau 30 metų. „Esame kartu ir dainoje, ir džiaugsme, ir bėdoje“, – ansamblio narių bendruomeniškumą ir to svarbą akcentavusi D. Bružienė prisiminė ir ansamblio atsiradimo ištakas, kai 1988 m. buvusi skyriaus vedėja bei ansamblio vadovė Birutė Stalmokienė dainuoti sukvietė kaimo moteris ir vyrus, kurie folklorą ir mokėjimą jį atlikti buvo paveldėję iš savo tėvų ir senelių. „Gaila, jų nė vieno jau nebėra. Laikas negailestingas – folkloro ansamblio žmonės buvo gimę 1930–1935-aisiais, o vyriausias dainininkas – 1928 m., – prisiminė D. Bružienė, kuri kartu su Uogute Rupšiene šiandien yra tos dainininkės, kurios gerai prisimena senųjų dainuotas dainas. – Štai jau 27 metai, kaip abi dainuojame, – juokaujame, kad po plačiais sijonais bedainuodamos ir vaikus išnešiojome, ir pagimdėme, ir į Dainų šventes juos vežėmės.“ Pirmąkart Dainų šventėje „Graistupis“ dalyvavo 2007 m., jau vadovaujamas Rimanto Varkojaus – ansamblio vadovu jis dirbo 12 metų. Dabar ansambliui vadovauja Laimutė Šiaulienė ir Laurynas Surblys. „Atsimenu, kai pirmąkart išvažiavome į Dainų šventę, nė rūbų padorių neturėjome. Tik kai jau patekome į Lietuvos 1000-mečio Dainų šventę, Birutė Stalmokienė išrūpino mums tautinius rūbus – jais reprezentavome Žemaitijos kraštą. Ir dainos, rateliai, žaidimai, pasakojimai – žemaičių krašto, paveldėti iš buvusių ansamblio dainininkų, senolių. Tai yra jų palikimas, kurį saugome ir kurį dar gebame gaivinti scenoje“, – kalbėjo D. Bružienė. Ji prisiminė ir graistupiečių parengtą programą „Lino mūka“, kurią sukurti padėjo ir šviesios atminties audėja Adolfina Repšienė, o dabar jos sūnus Justinas Repšas – aktyvus „Graistupio“ dalyvis, be to, dar groja kaimo kapeloje, o į repeticijas važiuoja 9 km.
|
|
